LVKD/LLD 65 metų jubiliejaus minėjimas Seinuose

Prof. Bronius Makauskas, http://e-ausra.pl

Pranešimo pavadinimas yra idealistinio pobūdžio. Parafrazuojamas laikinojoje Lietuvos sostinėje, Kaune, Karo muziejuje, eksponuojamas aukso raidėmis iškaltas įrašas: „ŽUVOME, KAD GYVENTUMĖTE LAISVI“. Pranešimas, skaitytas minint Lenkijos lietuvių draugijos 65 metų jubiliejų.

Pirmąją dalį galima skaityti ČIA.

B. Bieruto režimui nepavyko deportuoti tautinių mažumų iš šalies. Tam faktiškai oponavo Maskva, turinti savų tikslų, tarp kitko, ir lietuvių etninėje terpėje įtaisiusi savo agentūrą, specialiųjų tarnybų tinklą. Be to, tautinės mažumos galėjo būti tam tikrais momentais panaudotos veikimui prieš nepaklusnią Maskvai satelitinę valstybę. LJDP privalu buvo dekonstruoti Lenkijos lietuvių tautinę savimonę, aktyvinti ideologiniam darbui, įtraukti jų atstovus į partines organizacijas ir leisti burtis į valdžios kontroliuojamas visuomenines kultūros draugijas. Lenkijos lietuviams, kurių dvasinėje Tėvynėje dar buvo likviduojami ginkluotojo pasipriešinimo likučiai (o Vakaruose aktyviai veikė DP – išvietintųjų bei Lietuvos laisvinimo struktūros), teisė organizuotis buvo suteikta vieniems iš paskutinių. Iki pat 1989 m. buvome Lenkijos specialiųjų tarnybų ir iš Maskvos labiausiai kontroliuojama tautinė mažuma.

Po paruošiamųjų darbų 1957 m. kovo pabaigoje Punske buvo įsteigta Lietuvių visuomeninė kultūros draugija (LVKD). Jos branduolį ir vadovybę sudarė šio krašto ir Lenkijos gilumoje apsigyvenę lietuviai (atvykę iš okupuotos Lietuvos ar paleisti iš lagerių be teisės gyventi Lietuvoje). Draugijos steigėjais įvardijami Juozas Degutis, Juozas Grigutis, Juozas Jakimavičius, Juozas Maksimavičius, Bronius Mickevičius, Antanas Moliušis, Jonas Stoskeliūnas, Jonas Šliaužys, Juozas Vaina, Vincas Valinčius. Jie buvo lietuvių pripažinti, autoritetingi žmonės, juos palaikė ir prie draugijos kūrimo prisidėję daugelis šio krašto šviesuolių ūkininkų, jaunimo.

Suvažiavimo diskusijose atsispindėjo tų dienų lietuvių rūpesčiai: švietimo tinklo plėtros, materialiniai bei kadrų ruošimo, bendrabučio statymo, kultūrinės veiklos aktyvinimo, religinių-kalbinių lietuvių teisių bažnyčiose varžymo, spaudos gimtąja kalba leidimo, kelių gerinimo, elektrifikacijos. Pirmojo suvažiavimo metu valdžios atstovų prašyta leisti Varšuvoje dvisavaitinį žurnalą „Parama“. Suvažiavimas patvirtino LVKD statutą ir išrinko pirmą Centro valdybą, prezidiumą. Neišliko pirmojo suvažiavimo dokumentai. Juozo Vainos prielaida, jog juos išvežė į Lietuvą KGB parankinis, LVKD valdybos narys Juozas Savickas, įtaisytas Paliūnuose kaip felčeris (be konsultacijų su valdyba jis buvo paskirtas pirmininku vietoje represuoto ir nušalinto „atsistatydinusio“ Juozo Maksimavičiaus). Draugijos pavadinimas buvo derinamas su LJDP pareigūnais. Sąvoka „visuomeninė kultūros“ buvo privaloma. Tačiau stebina, kaip draugijos organizatoriams pavyko pavadinime išvengti žodžio „Lenkijos“ – kuris tarpukario Lenkijos lietuvių organizacijoms buvo taikomas kaip pamatinis. Suvažiavimo delegatai (83–120; ?) geografiškai reprezentatyviai atstovavo etniniam lietuvių plotui ir jo socialinei struktūrai. Dėl objektyvių priežasčių siauriau buvo atstovaujama šalies lietuvių diasporai.

Suvažiavimas, kaip aukščiausia organizacijos valdžia, nustatė veiklos kryptį, programą, rinko vadovybę, galėjo keisti įstatus, nario mokesčio dydį ir kt. Draugijai vadovavo suvažiavimo išrenkama 19–21 asmens Centro valdyba. Iš jos narių buvo renkamas prezidiumas. Pirmai LVKD Centro valdybai, be kitų, priklausė šie asmenys: 1. Juozas Maksimavičius – Ožkiniai, 2. Juozas Jakimavičius – Šlynakiemis, 3. Jonas Stoskeliūnas – Punskas, 4. Juozas Vaina – Punskas, 5. Juozas Kubilius – Žagariai, 6. Vincas Valinčius – Valinčiai, 7. Antanas Čeplinskas – Klevai, 8. Juozas Leončikas – Klevai, 9. Bronė Kasperavičiūtė – Vidugiriai, 10. Jonas Paransevičius – Paliūnai, 11. Juozas Savickas – Paliūnai, 12. Jonas Šliaužys – Punskas.

Netrukus po suvažiavimo, 1957 m. balandžio 25 d., draugijos pirmininkas Juozas Maksimavičius buvo iškviestas į Varšuvą, Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Centro komiteto (LJDP CK) Tautybių komisijos posėdį. Jame pristatė LVKD suvažiavimo eigą, diskutuotus rūpimus klausimus, tarp kitko, ūkininkams svarbius žemės klasifikavimo (nes mokesčiai buvo renkami atsižvelgiant ne į kokybę, bet į valdomą plotą), taip pat į Lenkijos vakarų vaivadijas iškeldintų lietuvių šeimų grįžimo. Gvildenti ir lietuviškų mokyklų klausimai, svarstyta priešiška lietuvių atžvilgiu lenkų pozicija vietinėse partijos grandyse ir kitose įstaigose, spaudos lietuvių kalba problema. Lietuvių siekiai neatitiko Maskvos interesų, jų plėtra tautine kryptimi kėlė pavojų galimos nepageidaujamos įtakos šalia esančiai jos okupuotai Lietuvai, tarp kitko, dėl kontaktų su emigracija. SSRS agentūros jau buvo nustatyti pirmos valdybos narių ryšiai su lietuviais (DP) Vakaruose, Lenkijos komunistinė valdžia taip pat nematė reikalo keisti „nacionalinės vienalytės visuomenės“ politiką.

Iš 21 LVKD Centro valdybos nario tik vienas buvo partinis. Svarbiausioje grandyje – prezidiume – nei vieno, nei vieno ir saugumui patikimo, ideologiškai „pažangaus“ žmogaus. Todėl pirmoji Centro valdyba saugumo apibūdinama taip: J. Maksimavičius – aktyvus Šv. Kazimiero draugijos veikėjas, vokiečių okupacijos metais veikė prieš SSRS, J. Vaina palaiko ryšius su užsieniu, teikia politinę informaciją, o Jonas Pajaujis įvardintas vokiečių agentu. Žinoma, tai neatitinkantys tiesos, jiems diskredituoti sugalvoti motyvai, kokių saugumo darbe matėme nuolat. Tačiau tezė, kad saugumas pramiegojo suvažiavimą, nepriimtina. Tiesiog norėta išsiaiškinti daugiau valdybos sijų su išore. Labiau negu Varšuva nerimavo Maskva. Staigi reakcija prieš valdybą ir ypač LVKD pirmininką J. Maksimavičių bei jo atžvilgiu taikomi vadinamieji „fizinio poveikio“ metodai tikraisiais inspiratoriais leidžia įvardyti KGB, „patarėjus“, reziduojančius Viešojo saugumo įstaigos (UBP) centre ir padaliniuose, dažnai naudojančius represines „profilaktines akcijas“ visoje Lenkijoje.

Prieš LVKD Centro valdybos narius imtasi kompromitavimo priemonių: spaudoje pasirodė šmeižikiški straipsniai, net grasinta išsiųsti juos į SSRS. Ši linija dalinai atitiko Lomžos vyskupo poziciją. Jis panaikino lietuvių kalbą Seinų dekanate, o lietuvių delegacijas baugino išsiuntimu į Sibirą. Lenkų partinė valdžia kaltino LVKD vadovybę, kaip ignoruojančią socializmo idealus, nestiprinančią pasitikėjimo partija, neaiškinančią jos politikos tautinių mažumų klausimu, vengiančią palaikyti ryšius su „tarybinės Lietuvos“ institucijomis. Ji apkaltino draugijos pirmininką J. Maksimavičių nacionalizmu ir priešiška partijai veikla, priekaištavo, kad jis palaiko ryšius su Vakarų lietuvių organizacijomis, kišasi į religinius reikalus, yra priešiškas socialistinei santvarkai ir apskritai Lenkijos Liaudies Respublikai. Maksimavičius atlaikė fizinį saugumo terorą, bet grįžęs iš LJDP CK Tautybių komisijos posėdžio, pasitaręs su patikimais bendradarbiais (kurie J. Maksimavičių įtikino, kad jis jiems reikalingas gyvas), išsiuntė atsistatydinimo raštus. Juozas Vaina 2000 metais man aiškino, kad šis žingsnis buvo apsvarstytas ir prieita išvadą, jog ne viskas prarasta, reikia surasti būdų išlaikant vertybinius tikslus prisidėti prie bendro darbo primestomis sąlygomis.

Prasidėjo nauja tautinės bendruomenės rekonstravimo epocha. Tai atliko ne vien Lenkijos ir okupuotos Lietuvos represinės tarnybos. Buvo surengtos provokacijų, supriešinimo ir minėtų veikėjų šmeižimo akcijos. Dalis kaimiečių, nežinodami faktų, vadovaudamiesi skleidžiamais gandais, pasimesdavo. Paruošiamasis lietuvių pritaikymo LJDP pageidavimams darbas buvo atliktas iki pagreitinto LVKD suvažiavimo, tik šįkart jau ne Punske, o visiškai kontroliuojamuose valdžios organų Seinuose.

1959 m. spalio 25 d. buvo „išrinkta“, o faktiškai LJDP paskirta nauja Centro valdyba ir prezidiumas su pirmininku Algirdu Skripka, sekretoriumi Jonu Kmieliausku, iždininku Antanu Janče ir nariais: Jonu Karčiausku (persikėlusiu į Lenkiją iš okupuotos Lietuvos; jo veikla vertinama nevienareikšmiai), Aldona Leončikiene, Antanu Čeplinsku. LVKD būstinė iš „nacionalistų irštvos“ perkelta į Seinus. Siekiant visuomenę dar labiau supriešinti, pirmame pasirodžiusios po metų „Aušros“ numeryje paskelbta panegirika naujai LVKD „pažangiai“ vadovybei. Išliko neviešoji jos charakteristika, pristatyta sovietiniams saugumo organams: LVKD pirmininkas Algirdas Skripka – pažangus, Jonas Kmieliauskas – visiškai patikimas, Antanas Čeplinskas – turintis nacionalistinių apnašų. Draugijos valdyboje buvo 7 Lenkijos jungtinės darbininkų partijos nariai, 2 Jungtinės valstiečių partijos (grupuotės) nariai ir 10 nepartinių. Punsko ir jo apylinkių izoliaciją liudija faktas, kad iš 19 CV narių tik du buvo iš Punsko krašto: Vaitakiemio kaimo mokytoja ir ūkininkas, kurie teoriškai net ir turėdami gerų norų negalėjo paveikti draugijos veiklos krypties. Pirmoji valdyba buvo ignoruojama, o po II suvažiavimo Lenkijos vidaus reikalų ministerija skyrė lėšų LVKD Centro valdybai išlaikyti: būstinės biurui ir keturiems etatiniams darbuotojams – pirmininkui, sekretoriui, buhalteriui ir instruktoriui. Žodžiu, instrumentus atitinkamai ideologinei ir asimiliacinei politikai, kaip tikėtasi, vykdyti.

LJDP ir saugumas lietuvių visuomenėje skatino supriešinimo daigus, tačiau reali situacija vertė bent dalinai spręsti aktualias bendruomenės problemas. Nepaisant LVKD vadovybės prisitaikėliškos, su kolaboravimo elementais veiklos, dauguma krašto lietuvių, turėdami skaudžią istorinę patirtį, dar jausdami Seinų lietuvių švietimo ir kultūros židinio dvasinį poveikį, meilę gimtajam kraštui ir engiamai gimtajai kalbai, surado savyje atsparumo primetamam jungui.

Draugijos vadinamuosiuose plenumuose ir ypač suvažiavimuose kildavo autentiškų diskusijų, o valdžiai nepageidaujamų rezoliucijų buvo bandoma išvengti „vedančiojo organo“ – VRM išankstiniu „neleistinų“ temų šalinimu iš darbotvarkės ar užgožiant posėdžio eigą ideologine frazeologija, kurios ypač bodėjosi mūsų krašto ūkininkai ir bendruomenės šviesuoliai. Karštos temos buvo lietuvių švietimo reikalai ir ypač kalbinis lietuvių diskriminavimas religijos srityje. Ši problematika, kad ir griežtai draudžiama, iškildavo ir LVKD valdybos prezidiumui bei suvažiavimo vedėjams buvo nemenkas riešutas. Kalbinis lietuvių diskriminavimas vietos bažnyčiose perėjo iš oponavimo į aktyvaus pasipriešinimo stadiją. Svarbiausios „kovos“ vyko dėl lietuviškų mokyklų statuso, kadrų, materialinio jų aprūpinimo, tinklo plėtros, vadovėlių.

Pirmininkas Algirdas Skripka buvo geras ūkinės veiklos organizatorius ir nemažai pagelbėjo krašto lietuvius įdarbindamas paties vadovaujamoje įmonėje Seinuose. Pats muzikuodamas suprato saviveiklos reikšmę. Per kultūrinius renginius buvo gera proga atiduoti ideologinę duoklę valdančiajam režimui (dėl to nebuvo suprastas net savo šeimoje). Tačiau pirmininkas nesuprato švietimo gimtąja kalba reikšmės. Ne tik nerėmė draugijos daugumos narių pozicijos tuo reikalu, bet dar postringavo apie mokymo lietuvių kalba neperspektyvumą. Atseit todėl jis savo vaikų neleisiąs į lietuvišką mokyklą (kurios Seinuose ir apylinkėje net nebandė kurti, dėl ko labai nukentėjo Seinų krašto lietuvybė). Dargi savo neigiamą poziciją reikšdavo lenkų spaudoje.

Reikia pripažinti, kad Seinų krašte polonizacijos varžtai buvo sustiprinti. Ribota net saviveikla. Šitai paaiškinama vietos partinių organų, administracijos šovinizmu, regis, išlikusiu kompleksu dėl Seinų okupavimo bei fiziniu susidorojimu su lietuvių kultūriniu ir dvasiniu centru (2-uoju ar 3-iuoju pagal reikšmę po Kauno), sunaikinimu negebant jo atsverti savu kultūriniu potencialu. Žodžiu, A. Skripka daugiausia dėl švietimo srities nesupratimo ar prisitaikymo, augant lietuvių poreikiams ir keičiantis politinei padėčiai Lenkijoje, nepaisant savo protektorių pastangų, per 1972 m. vykusi LVKD suvažiavimą buvo pakeistas pedagogu, švietimo ir spaudos reikšmę išmanančiu Juozu Sigitu Paransevičiumi. Ramaus būdo, priimtinu LJDP, o svarbiausia – turinčiu stiprų suvažiavimo dalyvių palaikymą. Seinų valsčiaus lietuvius nuosekliai diskriminuojant švietimo, kultūros ir religijos srityse iš dalies buvo „pramiegotas“ punskiečių atkutimas švietimo ir plačiai suprastos kultūros bare. Žinoma, tai įvyko ne be didelių ir sumanių „nušluotos“ pirmosios valdybos narių, jaunesnės kartos mokytojų, saviveiklininkų, studijuojančio jaunimo, apie Punsko parapiją susitelkusių choristų, ūkininkų ir daugelio čia neišvardytų veikėjų pastangų. Chorai, šokių, muzikinės grupės, dailiojo žodžio būreliai kėlė tarpukariu ir pokariu nuslopintą lietuvių savimonės ir kultūros diapazoną, pamaži nusikratant priklausomybės režimo politikai.

(Bus daugiau)

Tęsinys. Pradžia „Aušros“ š. m. 23 nr.