Prof. Bronius Makauskas, http://e-ausra.pl

Pranešimo pavadinimas yra idealistinio pobūdžio. Parafrazuojamas laikinojoje Lietuvos sostinėje, Kaune, Karo muziejuje, eksponuojamas aukso raidėmis iškaltas įrašas: „ŽUVOME, KAD GYVENTUMĖTE LAISVI“.

Šio prasmingo šūkio priminimas leidžia mums savikritiškai pažvelgti į mūsų lietuvių bendruomenės (LVKD-LLD)[1] nueitą jau keturių kartų kelią, apmąstyti mus jungiančius (o gal ir skiriančius) bruožus su kartomis, iškovojusiomis Lietuvai Nepriklausomybę, ir vėlesnėmis, ją gynusiomis, aktyviai ir pasyviai besipriešinusiomis okupacijai, tačiau nemažu mastu prisitaikiusiomis, beje, ir kolaboravusiomis. Minėjimas – gera proga pasidžiaugti, kad esame dar gyvybingi ir galime pagal savo galimybes grąžinti skolą kartoms, iškėlusioms Seinus į vieno svarbiausių Lietuvai kultūros židinių poziciją. Beje, mūsų kaimynų fiziškai likviduota, o jų palikimas vis dar trinamas iš viešosios erdvės. Lietuvos ir Lenkijos deklaruojami draugiški ryšiai leidžia mums į ateitį žvelgti atsargiai optimistiškai, neužmirštant, kad pirmiausia patys esame savo padėties kalviai.

Kodėl gilinamės į praeitį arba ją atmetame? Dėl to, kad santykis su sava istorija (praeitimi) yra lakmuso popierėlis, leidžiantis mums patiems bei valdantiesiems lengvai atskirti ir atpažinti mūsų savimonės arba ryžto ginti išpažįstamas vertybes būklę. Todėl vienas iš pagrindinių totalitarinių režimų (bet ne tik) siekių buvo ir yra vieno iš svarbių elementų, telkiančių tautą, būtent istorijos (praeities), vadinamasis dekonstravimas arba keitimas. 65 metų LLD veiklos vertinimo lakmuso popierėlis arba, kitaip tariant, akistata su ta mūsų būties atkarpa atskleidžia buvusias takoskyras, kurios jau kitomis sąlygomis ir aplinkybėmis transformuojamos į dabartį.

Apie tai žemiau, o čia pavyzdys iš Lietuvos: požiūris į vadinamąją smetonišką Lietuvą (tiksliau, pirmąją nepriklausomą Lietuvos Respubliką), SSRS 1940 m. įvykdytą aneksiją ir okupaciją, 1941 m. birželio sukilimą, Trečiojo Reicho okupaciją, karą po karo, arba ginkluotąją rezistenciją, tremtis bei Sovietų Sąjungos antrąją okupaciją. Tie vertinimai gan tiksliai atspindi ir išsklaido įsivaizduojamo pažiūrų, tautinio solidarumo ir tariamos vienybės regimybę. Tai atpažinę ir įvardiję, dalinai nusikratome tos primetamos naštos. Priklausomybės laikotarpiu valdantieji jautėsi saugiau, uždraudę klasikinės istorijos dėstymą ir tyrinėjimą.

Dabar vadinamieji postmodernistai istoriją verčia laisvai pasirenkamais naratyvais (pasakojimais). Pasakojimai traktuojami kaip tiesa; tada atsiranda daug tiesų ir visi privalome jaustis laimingi. Naratyvai nėra istorija. Kad jie taptų istorijos dalimi, privalo pereiti tam tikrą istorijos metodologinį filtrą. Bėda ta, kad kai kurios „tiesos“ gali būti viešai skelbiamos ir propaguojamos, kitos ne. Ir tai būdinga ne vien postmodernistams. Pavyzdys – lietuviško dvasinio ir materialinio paveldo eksponavimo peripetijos Seinijoje (ir ne tik). Apibendrinant – individo santykis su istorija (savo valstybės, tautos, bendruomenės) nemaža apimtimi lemia kiekvieno sąmoningo žmogaus savarankiškos ar prisitaikymo veiklos pasirinkimus. Tai sąmoninga bendruomenė pastebi, įvairiai į tai reaguoja arba slepiasi po „šventos ramybės“ gaubtu.

Tokio pobūdžio takoskyros vienas ryškesnių pavyzdžių: pirmosios ir antrosios LVKD valdybų pirmininkų Juozo Maksimavičiaus ir Algirdo Skripkos simbolizuojami veiklos modeliai (nepriklausomas ir prisitaikymo). Su kuriuo modeliu tapatinamės, daugiau ar mažiau taikome arba propaguojame, eo ipso atskleidžiame ir save[2]. Todėl savo pranešime susitelkiu į mūsų organizacinio, bendruomeninio gyvenimo pradmenis, kontrastuojančius su dabartimi, palikusius psichologinius randus.

Trumpas proginis pasisakymas neleidžia gilintis ir detaliau pavaizduoti Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos bei jos tęsinio – Lenkijos lietuvių draugijos – veiklos, pvz., labai reikalingo saviveiklininkų vaidmens išlaikant lietuvybę mūsų krašte. Tuo tarpu švietimas, spauda jau yra neblogai ištyrinėti ir nušviesti. Platesniam ir detalesniam aptariamojo laikmečio politinės, socialinės-ekonominės, kultūrinės, švietimo veiklos pavaizdavimui tiktų speciali konferencija, o dar geriau – mokslinis veikalas. Jis papildytų ir chronologiškai išplėstų vertingą, specialiai Lenkijos lietuvių veiklą (1944–2000 m.) analizuojančią monografiją, kurią parengė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto mokslininkė prof. Vitalija Stravinskienė[3]. Tai įvykdyti linkėčiau LLD 70-mečio ar 100-mečio proga. Draugijos nariams ir vadovams linkiu, kad įveikus esamus ir laukiančius sunkumus išliktų ištikimi skelbiamiems tikslams.

Lietuvių organizacijos steigimas vyko sudėtingomis sąlygomis. Lenkija po II pasaulinio karo tapo satelitine Sovietų Sąjungos valstybe. B. Bierutas, PPR (Lenkijos darbininkų partijos) vadovas, visiškai palaikė Stalino kruvino, represinio valdymo liniją ir ją taikė, nepaisant didelio piliečių pasipriešinimo. Tautinėms mažumoms taikoma buvo deportavimo politika, jai nepavykus – asimiliacija ir ideologinė indoktrinacija. Mūsų krašto 1941 m. žiemą/pavasarį išvietintieji iš savo gimtinių lietuviai, dauguma gaivališkai (1945–46 m.) grįžę į savo dažnai jau svetimųjų užimtas sodybas, susidūrė su aršiu vietos lenkų šovinistų bei centrinės komunistinės valdžios priešiškumu. Penkis tūkstančius iš jų, neva nelegaliai perėjusius sieną, fizinėmis represijomis bandoma buvo išvaryti per dar nenustatytą sieną į okupuotą Lietuvą. Dalis repatrijavusiųjų neištvėrė fizinės prievartos ir pasitraukė atgal į nežinią. To meto repatrijavusių lietuvių padėtį simbolizuoja atminimo lenta Kastantui Paransevičiui Sankūrų kaime, vietoje, kur jis komunistinio saugumo buvo kankintas ir nužudytas. Be to, Suvalkų krašte pokariu veikė lenkų ir okupuotos Lietuvos ginkluotasis pogrindis. Arti šimto vietos gyventojų lietuvių (šeimos su vaikais) už ryšius su juo ar dėl tautinio nusiteikimo buvo deportuoti į Lenkijos vakarus, keliolika asmenų po žiaurių tardymų pateko į kalėjimus.

Po J. Stalino ir B. Bieruto mirties teko lietuviams išgyventi Lenkijos komunistinio režimo epochą su Maskvos veikiamais jos I LJDP CK sekretoriais: Edvardu Ochabu (Edward Ochab), Vladislavu Gomulka (Władysław Gomułka), Edvardu Giereku (Edward Gierek), Stanislavu Kania (Stanisław Kania), Vojciechu Jaruzelskiu (Wojciech Jaruzelski), Miečislavu Rakovskiu (Mieczysław Rakowski). Lenkijos komunistinio režimo politinė specifika reiškėsi individualios žemės nuosavybės išlaikymu ir Katalikų Bažnyčios, stipriai oponuojančios valdančiajai partijai, toleravimu. Dėl šalies visuomenės nuolatinio intensyvėjančio pasipriešinimo politiniam režimui sulaukėme LJDP valdymo epochos baigties, suverenios Lenkijos valstybės ir demokratinės santvarkos atkūrimo su prezidentais Lechu Valensa (Lech Wałęsa), Aleksandru Kvasnievskiu (Aleksander Kwaśniewski), Lechu Kačinskiu (Lech Kaczyński), Bronislavu Komorovskiu (Bronisław Komorowski) ir Andžejumi Duda (Andrzej Duda) epochos su įvairuojančia to meto politine specifika. Pakitusi padėtis veikė ir draugijos veiklos galimybes. Dar vis teko patirti (tačiau kitokio negu anksčiau pobūdžio) sunkumus, bet atsivėrė galimybės mūsų pačių formuluojamai veiklai. Labai svarbus šio laikotarpio veiksnys, turintis žymią įtaką mūsų veiklos galimybėms, buvo Lietuvos Respublikos suverenumo atkūrimas.

B. Bieruto režimui nepavyko deportuoti tautinių mažumų iš šalies. Tam faktiškai oponavo Maskva, turinti savų tikslų, tarp kitko, ir lietuvių etninėje terpėje įtaisiusi savo agentūrą, specialiųjų tarnybų tinklą. Be to, tautinės mažumos galėjo būti tam tikrais momentais panaudotos veikimui prieš nepaklusnią Maskvai satelitinę valstybę. LJDP privalu buvo dekonstruoti Lenkijos lietuvių tautinę savimonę, aktyvinti ideologiniam darbui, įtraukti jų atstovus į partines organizacijas ir leisti burtis į valdžios kontroliuojamas visuomenines kultūros draugijas. Lenkijos lietuviams, kurių dvasinėje Tėvynėje dar buvo likviduojami ginkluotojo pasipriešinimo likučiai (o Vakaruose aktyviai veikė DP – išvietintųjų bei Lietuvos laisvinimo struktūros), teisė organizuotis buvo suteikta vieniems iš paskutinių. Iki pat 1989 m. buvome Lenkijos specialiųjų tarnybų ir iš Maskvos labiausiai kontroliuojama tautinė mažuma.

Po paruošiamųjų darbų 1957 m. kovo pabaigoje Punske buvo įsteigta Lietuvių visuomeninė kultūros draugija (LVKD). Jos branduolį ir vadovybę sudarė šio krašto ir Lenkijos gilumoje apsigyvenę lietuviai (atvykę iš okupuotos Lietuvos ar paleisti iš lagerių be teisės gyventi Lietuvoje). Draugijos steigėjais įvardijami Juozas Degutis, Juozas Grigutis, Juozas Jakimavičius, Juozas Maksimavičius, Bronius Mickevičius, Antanas Moliušis, Jonas Stoskeliūnas, Jonas Šliaužys, Juozas Vaina, Vincas Valinčius. Jie buvo lietuvių pripažinti, autoritetingi žmonės, juos palaikė ir prie draugijos kūrimo prisidėję daugelis šio krašto šviesuolių ūkininkų, jaunimo.

Suvažiavimo diskusijose atsispindėjo tų dienų lietuvių rūpesčiai: švietimo tinklo plėtros, materialiniai bei kadrų ruošimo, bendrabučio statymo, kultūrinės veiklos aktyvinimo, religinių-kalbinių lietuvių teisių bažnyčiose varžymo, spaudos gimtąja kalba leidimo, kelių gerinimo, elektrifikacijos. Pirmojo suvažiavimo metu valdžios atstovų prašyta leisti Varšuvoje dvisavaitinį žurnalą „Parama“. Suvažiavimas patvirtino LVKD statutą ir išrinko pirmą Centro valdybą, prezidiumą. Neišliko pirmojo suvažiavimo dokumentai. Juozo Vainos prielaida, jog juos išvežė į Lietuvą KGB parankinis, LVKD valdybos narys Juozas Savickas, įtaisytas Paliūnuose kaip felčeris (be konsultacijų su valdyba jis buvo paskirtas pirmininku vietoje represuoto ir nušalinto „atsistatydinusio“ Juozo Maksimavičiaus). Draugijos pavadinimas buvo derinamas su LJDP pareigūnais. Sąvoka „visuomeninė kultūros“ buvo privaloma. Tačiau stebina, kaip draugijos organizatoriams pavyko pavadinime išvengti žodžio „Lenkijos“ – kuris tarpukario Lenkijos lietuvių organizacijoms buvo taikomas kaip pamatinis. Suvažiavimo delegatai (83–120; ?) geografiškai reprezentatyviai atstovavo etniniam lietuvių plotui ir jo socialinei struktūrai. Dėl objektyvių priežasčių siauriau buvo atstovaujama šalies lietuvių diasporai.

Suvažiavimas, kaip aukščiausia organizacijos valdžia, nustatė veiklos kryptį, programą, rinko vadovybę, galėjo keisti įstatus, nario mokesčio dydį ir kt. Draugijai vadovavo suvažiavimo išrenkama 19–21 asmens Centro valdyba. Iš jos narių buvo renkamas prezidiumas. Pirmai LVKD Centro valdybai, be kitų, priklausė šie asmenys: 1. Juozas Maksimavičius – Ožkiniai, 2. Juozas Jakimavičius – Šlynakiemis, 3. Jonas Stoskeliūnas – Punskas, 4. Juozas Vaina – Punskas, 5. Juozas Kubilius – Žagariai, 6. Vincas Valinčius – Valinčiai, 7. Antanas Čeplinskas – Klevai, 8. Juozas Leončikas – Klevai, 9. Bronė Kasperavičiūtė – Vidugiriai, 10. Jonas Paransevičius – Paliūnai, 11. Juozas Savickas – Paliūnai, 12. Jonas Šliaužys – Punskas.

Netrukus po suvažiavimo, 1957 m. balandžio 25 d., draugijos pirmininkas Juozas Maksimavičius buvo iškviestas į Varšuvą, Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Centro komiteto (LJDP CK) Tautybių komisijos posėdį. Jame pristatė LVKD suvažiavimo eigą, diskutuotus rūpimus klausimus, tarp kitko, ūkininkams svarbius žemės klasifikavimo (nes mokesčiai buvo renkami atsižvelgiant ne į kokybę, bet į valdomą plotą), taip pat į Lenkijos vakarų vaivadijas iškeldintų lietuvių šeimų grįžimo. Gvildenti ir lietuviškų mokyklų klausimai, svarstyta priešiška lietuvių atžvilgiu lenkų pozicija vietinėse partijos grandyse ir kitose įstaigose, spaudos lietuvių kalba problema. Lietuvių siekiai neatitiko Maskvos interesų, jų plėtra tautine kryptimi kėlė pavojų galimos nepageidaujamos įtakos šalia esančiai jos okupuotai Lietuvai, tarp kitko, dėl kontaktų su emigracija. SSRS agentūros jau buvo nustatyti pirmos valdybos narių ryšiai su lietuviais (DP) Vakaruose, Lenkijos komunistinė valdžia taip pat nematė reikalo keisti „nacionalinės vienalytės visuomenės“ politiką.

Iš 21 LVKD Centro valdybos nario tik vienas buvo partinis. Svarbiausioje grandyje – prezidiume – nei vieno, nei vieno ir saugumui patikimo, ideologiškai „pažangaus“ žmogaus. Todėl pirmoji Centro valdyba saugumo apibūdinama taip: J. Maksimavičius – aktyvus Šv. Kazimiero draugijos veikėjas, vokiečių okupacijos metais veikė prieš SSRS, J. Vaina palaiko ryšius su užsieniu, teikia politinę informaciją, o Jonas Pajaujis įvardintas vokiečių agentu. Žinoma, tai neatitinkantys tiesos, jiems diskredituoti sugalvoti motyvai, kokių saugumo darbe matėme nuolat. Tačiau tezė, kad saugumas pramiegojo suvažiavimą, nepriimtina. Tiesiog norėta išsiaiškinti daugiau valdybos sijų su išore. Labiau negu Varšuva nerimavo Maskva. Staigi reakcija prieš valdybą ir ypač LVKD pirmininką J. Maksimavičių bei jo atžvilgiu taikomi vadinamieji „fizinio poveikio“ metodai tikraisiais inspiratoriais leidžia įvardyti KGB, „patarėjus“, reziduojančius Viešojo saugumo įstaigos (UBP) centre ir padaliniuose, dažnai naudojančius represines „profilaktines akcijas“ visoje Lenkijoje. Prieš LVKD Centro valdybos narius imtasi kompromitavimo priemonių: spaudoje pasirodė šmeižikiški straipsniai, net grasinta išsiųsti juos į SSRS. Ši linija dalinai atitiko Lomžos vyskupo poziciją. Jis panaikino lietuvių kalbą Seinų dekanate, o lietuvių delegacijas baugino išsiuntimu į Sibirą.

Lenkų partinė valdžia kaltino LVKD vadovybę, kaip ignoruojančią socializmo idealus, nestiprinančią pasitikėjimo partija, neaiškinančią jos politikos tautinių mažumų klausimu, vengiančią palaikyti ryšius su „tarybinės Lietuvos“ institucijomis. Ji apkaltino draugijos pirmininką J. Maksimavičių nacionalizmu ir priešiška partijai veikla, priekaištavo, kad jis palaiko ryšius su Vakarų lietuvių organizacijomis, kišasi į religinius reikalus, yra priešiškas socialistinei santvarkai ir apskritai Lenkijos Liaudies Respublikai. Maksimavičius atlaikė fizinį saugumo terorą, bet grįžęs iš LJDP CK Tautybių komisijos posėdžio, pasitaręs su patikimais bendradarbiais (kurie J. Maksimavičių įtikino, kad jis jiems reikalingas gyvas), išsiuntė atsistatydinimo raštus. Juozas Vaina 2000 metais man aiškino, kad šis žingsnis buvo apsvarstytas ir prieita išvadą, jog ne viskas prarasta, reikia surasti būdų išlaikant vertybinius tikslus prisidėti prie bendro darbo primestomis sąlygomis.

Prasidėjo nauja tautinės bendruomenės rekonstravimo epocha. Tai atliko ne vien Lenkijos ir okupuotos Lietuvos represinės tarnybos. Buvo surengtos provokacijų, supriešinimo ir minėtų veikėjų šmeižimo akcijos. Dalis kaimiečių, nežinodami faktų, vadovaudamiesi skleidžiamais gandais, pasimesdavo. Paruošiamasis lietuvių pritaikymo LJDP pageidavimams darbas buvo atliktas iki pagreitinto LVKD suvažiavimo, tik šįkart jau ne Punske, o visiškai kontroliuojamuose valdžios organų Seinuose.

(Bus daugiau)

[1] Bendruomenė – savanoriškai susibūrusi, organizuota lietuvių grupė, turinti bendrus tikslus ir poreikius, veikianti etninėse lietuvių žemėse Suvalkijoje (dabar Lenkijos Respublika), ir lietuvių diaspora Lenkijos gilumoje.

[2] Naujausias to pavyzdys… iš LLD 65-mečio minėjimo Seinuose.

[3] Vitalija Stravinskienė, Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944–2000 metais, Punsko „Aušros“ leidykla, 2004, p. 298.