Monika RYBELIENĖ, Molėtai

Sekmadienį, 2012 m. rugsėjo 16 d., videniškiečiai ir seniūnijos svečiai rinkosi į būrį, kad paminėtų Videniškių 645 metų jubiliejų. Gamta, kaip dovaną, gerą orą šventės svečiams dovanojo, o kiekvienas su gera nuotaika į šventę atėjęs nepasigailėjo.

Čia visą dieną judėta iš vieno pastato į kitą, kad būtų galima apžiūrėti parodas, pasišnekučiuoti su jau senokai matytais draugais ar buvusiais kaimynais bei pasigrožėti puikių kolektyvų pasirodymais. Nuo ankstyvo ryto į Videniškius besirinkusieji pirmiausia dalyvavo specialiai jubiliejui skirtoje konferencijoje Videniškių vienuolyne. Joje mokytojos Terezės Šakienės parengtą pranešimą apie Videniškių kraštą perskaitė Videniškių mokyklos direktorius Kazimieras Karalius. Pranešime buvo aptarti svarbiausieji Videniškių istorijos aspektai, prisiminta, kuo šis kraštas gyveno prieš 645 metus.

„Videniškiuose žmonės gyveno jau akmens bei žalvario amžiuje. Tai liudija čia randami įvairūs akmeniniai kirvukai bei Liesėnų piliakalnis, kuriame žmonių gyventa jau pirmajame tūkstantmetyje. Gyvenvietė įsikūrusi senojo Vilniaus-Rygos trakto kilpoje, sukančioje į Baltadvarį – XVI amžiaus bastioninę pilį. Su šiuo senuoju traktu susijęs ir pirmasis Videniškių vietovės paminėjimas istoriniuose šaltiniuose – 1367 metų lapkričio 7 dieną Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio sutartyje su Livonijos ordinu“, – taip pranešimą pradėjo K. Karalius bei tęsė: „Videniškiai vienas iš nedaugelio ankstyvojo laikotarpio Lietuvos privačių miestelių iki Pirmojo pasaulinio karo išlaikęs savo pradinę planinę struktūrą. Ši gyvenvietė žinoma nuo lietuvių kovų su Livonijos ordinu laikais. Tada čia buvo medinė pilis, kurią įrengė kunigaikštis Daumantas, vienas iš narsiausių ano meto Lietuvos karvedžių, Kęstučio bendražygių kovose su kryžiuočiais ir kalavijuočiais. Kunigaikštis Daumantas buvo geras savo laikų strategas – žvalgybinės gynybos tikslais jis įrengė Videniškių pilį. Kalavijuočiai pasikvietę talkon kryžiuočius didelėmis pajėgomis puolė Videniškius, tačiau Daumantas, su vokiečiais susirėmęs Videniškių laukuose, visiškai juos sumušė. Tas mūšio laukas vadinamas Kaulo lauku. Senieji videniškiečiai šiuose laukuose išpardavė daug kaulų, kardų, ir šalmų. Istorija daugiau nemini, kad kalavijuočiai ir kryžiuočiai būtų puldinėję Videniškius. Vėliau, puldinėdami Lietuvą, jie žygiuodavo kitomis kryptimis, aplenkdami šią vietovę. Kunigaikščio Daumanto pulkuose tuomet kariavo ir videniškiečiai, pėsti ir raiti, ginkluoti kardais, akmeniniais bei geležiniais kirviais, durklais. Tuomet ir pats Daumantas, ir jo valdomieji videniškiečiai dar buvo pagonys, todėl ir būdavo puldinėjami kalavijuočių. Tiesioginiais Daumanto palikuonimis save laikė Videniškių Giedraičių šaka, kurios dokumentais paremta istorija prasideda XV amžiuje. Nuo XVI amžiaus jie dar vadinosi Daumantais Giedraičiais, tuo būdu pabrėždami savo seną vietinę, lietuvišką kilmę. Privačiame Videniškių miestelyje Motiejus Giedraitis 1549 metais pastatė pirmąją bažnyčią, kuri išstovėjo iki 1620 metų. Ši bažnyčia buvo medinė su dviem koplyčiomis bei šalia jos stovėjusia mūrine varpine.

Jau keletą šimtmečių žmonėse gyvas kuklaus viduramžių vienuolio Palaimintojo Mykolo Giedraičio kultas. Žinoma, kad būsimasis Atgailos kanauninkų vienuolis, ligonių globėjas ir zakristojonų patronas gimė XV amžiaus pradžioje lietuvių kunigaikščių, kildinančių save iš Lietuvos, metraštyje minimo legendinio kunigaikščio Giedriaus giminės. Šiuo metu vis labiau linkstama manyti Mykolo tėvus gyvenus Videniškiuose, tėvoninėse Giedraičių žemėse. Jo tėvas, pagal rankraštyje išlikusią XVII amžiaus pradžios kroniką, buvęs Giedraitis, kunigaikščio Daumanto iš Videniškių sūnus. Tuomet Videniškių dvaras ir miestelis tapo ūkinio gyvenimo centru. Miestelyje sukuriamas amatų centras, įsteigiama parapijos mokykla, giedotojų kapela. Pradedama formuoti medinės architektūros statybos tradicijos, kurios buvo gajos iki pat XX amžiaus. Šiame laikotarpyje suformuojamas tipiškas medinis miestelio statymas. Pastatoma karčema – užvažiuojamasis kiemas, malūnas, plytinė.

Sumanymas Videniškiuose statyti naują bažnyčią apie 1600 metus kilo jauniausiam Motiejaus sūnui – Ukmergės seniūnui, Obelių laikytojui, karvedžiui Martynui Marcelijui Giedraičiui, pritariant broliui Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui. Statybos užsitęsė dėl aktyvaus Martyno Marcelijaus dalyvavimo kovose, kuriuose lietuviai ir lenkai kariavo su švedais. Švedai buvo sumušti, o kunigaikštis už pasižymėjimą kautynėse buvo pakeltas Mstislavlio vaivada. Lankydamas įvairius Mstislavlio vienuolynus, sumanė savo giminaičio Palaimintojo Mykolo Giedraičio garbei ir jo vienuolijai Videniškiuose pastatyti bažnyčią ir atiduoti ją vienuoliams – Atgailos kanauninkams. Statybomis pradėta rūpintis, kai į Videniškius iš Krokuvos atvyko augustijonų vienuolis Ipolitas Žepnickis. 1617 metais įsteigtas vienuolynas. Videniškių vienuoliai visada buvo dėkingi savo fundatoriui, geradariui Martynui Marcelijui Giedraičiui ir bažnyčioje jam įrengė du paminklus: kunigaikščio portretą bei pomirtinį monumentą – bareljefą.

Videniškiai-Giedraičiai – kunigaikščių Giedraičių tėvonijos lopšys, išugdęs svarbų vaidmenį Lietuvos kultūroje atlikusį kunigaikščių Giedraičių giminės atstovą – Žemaičių vyskupą Juozapą Arnulfą Giedraitį, gyvenusį XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Jis rūpinosi liaudies švietimu, todėl daug dėmesio skyrė parapijinių mokyklų steigimu, ragindamas klebonus jas kurti kiekvienoje parapijoje. Jeigu Merkelis Giedraitis skatino ir rėmė lietuviškų knygų leidybą, tai Juozapas Arnulfas Giedraitis tapo pirmuoju lietuvių katalikų vyskupu, kuris išvertė į lietuvių kalbą visą Naująjį Testamentą. Vertimas išleistas 1816 m. Vilniuje Giedraičio lėšomis, tarpininkaujant protestantiškajai Biblijos draugijai, kurios nariu vyskupas buvo. Naujasis Testamentas išėjo tiems laikams palyginus dideliu – 5 tūkstančių tiražu. Kaip liudija amžininkų atsiminimų fragmentai, pastabos bei įrašai, esantys bibliotekose išlikusių šių Giedraičio verstų Naujojo Testamento egzempliorių paraštėse, vertimu naudojosi ne tik dvasininkai, bet ir lietuviškai skaitę pasauliečiai. Taip per lietuvišką raštą ir švietėjišką veiklą J. A. Giedraitis tarsi plėtojo savo tolimo protėvio M. Giedraičio puoselėtą lietuvišką dvasią.

Videniškių vienuolynas buvo gerai aprūpintas žemėmis ir baudžiauninkais. Jo viršininkas turėjo teisę nešioti vyskupo ženklus. Čia gyveno ir pats augustinų ordino generolas. Beveik visi vienuoliai buvo lietuviai. Vienuolyno iniciatyva XVIII amžiaus pradžioje miestelis gavo karališkąją privilegiją antradieninėms mugėms rengti. Tuo pat laiku buvo pertvarkyta turgaus aikštė. Pagyvėjo miestelio gyvenimas, atsirado krautuvėlės. 1800 metais vienuolių rūpesčiu buvo perstatyta bažnyčia. Naujoji bažnyčia buvo perdaryta kaip Giedraičių šeimos mauzoliejus, o vienuolynas turėjo įtvirtinti praeities laikus siekiančias gyvenimo tradicijas. Martyno Marcelijaus Giedraičio lėšomis XVI a. viduryje kviestiniai meistrai iš Švedijos pastatė Baltadvario bastioninę pilį. Pylimais apjuostoje pilyje stovėjo du dviaukščiai mūriniai pastatai su vartais, amunicijos ir kitokių daiktų požeminiai sandėliai (pylimuose), mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Baltadvario pilis (Mūriniai Videniškiai) įėjo į sutvirtintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) centrinės dalies gynybos sistemą. Saugojo senąjį Vilniaus-Rygos kelią. XVII a. pradžioje už bastioninės pilies, ant stataus Siesarties upės skardžio, buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, kurie garsėjo savo Auksine sale ir kieme įveistu renesansiniu sodu. XVII a. viduryje visas dvaro kompleksas buvo rekonstruotas – mūrai nutinkuoti bei nubaltinti. Nuo to laiko Videniškių dvarą imta vadinti Baltojo dvaro vardu – Baltadvariu. Visas Baltadvario kompleksas gynybinės ir rezidentinės reikšmės neteko XVII a. antroje pusėje ir nuolat keitė šeimininkus. Sovietiniais metais priklausė kolūkiui. Tuo laikmečiu Baltadvario mūriniai pastatai buvo visiškai apleisti. Apie 1950 metus buvo nugriautas įvažiuojamųjų vartų antrasis aukštas, kurio plytos panaudotos Siesarties upės užtvankai. Atgailos kanauninkai arba baltieji augustinai prie vienuolyno Videniškiuose atidarė ir pirmąją pradžios mokyklą, kurioje 1770 m. mokėsi 20 vaikų.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Šv. Mišias už videniškiečius laikė kun. Juozapas Napoleonas Anusevičius

2. Pranešimą apie Videniškius skaitė mokyklos direktorius K. Karalius

3. Po konferencijos vienuolyne, kadaise buvusiose klasių patalpose, veikė liturginių drabužių paroda

4. Mažieji videniškiečiai vietovės jubiliejui skyrė savo darbų parodą

5. Į daug mačiusią ir gilią istoriją turinčią Videniškių šv. Lauryno bažnyčią parapijiečiai rinktis pradėjo nuo ankstyvo ryto

Voruta. – 2012, rug. 29, nr. 20 (758), p. 5.