Monikos Rybelienės nuotr.

Monika RYBELIENĖ,  Videniškiai, Molėtų raj., www.voruta.lt

Šeštadienį Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje, kunigaikščių Giedraičių giminės kriptoje, iškilmingai buvo palaidota Molėtų rajono garbės piliečio Mykolo Jono Henriko Giedraičio, 21 kartos kunigaikščių Giedraičių giminės palikuonio, urna su pelenais. Praėjusių metų pabaigoje Oksforde mirusio kunigaikščio Mykolo Jono Henriko Giedraičio paskutinė valia buvo po mirties amžiams atgulti Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje, Palaimintojo Mykolo Giedraičio koplyčioje, kunigaikščių Giedraičių giminės kriptoje, prie kurios sutvarkymo daug prisidėjo ir pats velionis, daug remdavęs Videniškių bažnyčios tvarkymą.

Paskutinė mirusiojo valia buvo grįžti prie savo giminės šaknų. M. Rybelienės nuotr.

Be dovanų Giedraičių giminė neapsiėjo ir šį kartą – Videniškių bažnyčiai dovanojo sidabrinę šventų Mišių taurę, kurioje inkrustuotas brangiausias šeimos turtas – brangakmenis iš Rozmari sužadėtuvių žiedo, kurį mirusysis prieš 60 metų padovanojo savo būsimai žmonai. Šis brangakmenis yra neįkainojama šeimos vertybė, kuri drauge su Giedraičių gimine keliavo per Sibirą ir nepražuvo. Apeiginė taurė, iš kurios tądien buvo aukojamos šv. Mišios, taip pat papuošta ir Mykolo bei Rozmari inicialais, santuokos data. Šv.Mišių metu prisimintas ir kitas – vienas garsiausių šios giminės atstovų – Mykolas Giedraitis, žmonių vadintas Palaimintuoju, XV amžiuje gimęs Videniškiuose, kurį dar šiemet ketinama beatifikuoti, o jo beatifikacijos procesą visokeriopai remia Giedraičių giminės palikuonys. Iškilmių metu atsisveikinimo žodį tarė istorikas, VU prof. dr. Rimvydas Petrauskas, kuris prisiminė svarbiausius mirusiojo gyvenimo faktus, nuveiktus darbus.

Šv. Mišios už mirusįjį aukotos iš Giedraičių giminės dovanotos taurės. M. Rybelienės nuotr.

– Jo vaikystė, greičiausiai, buvusi tipiška XX amžiaus pirmosios pusės lenkų – lietuvių aristokratams, prabėgo tarp mirusių giminaičių portretų ir spalvingos dvaro gyventojų įvairovės, tarp skroblų alėjos ir dvaro pastatų. Gimė velionis Lenkijos Respublikos senatoriaus teisininko Tadeušo Giedraičio (Giedroyć) ir Anos Šostakovskos šeimoje. Mykolo tėvai 1919 m. susituokė Vilniaus katedroje, sostinėje kurį laiką ir gyveno. Mykolo tėvo karjeros vingiai lėmė tai, kad šeimai teko gyventi ir palenkės Balstogėje, ir Ukrainos Lucke. Jis turėjo galimybę iš arti pajausti ir į save sugerti daugiakultūrę tų žemių patirtį ir tradiciją. Mykolo Jono Henriko Giedraičio paauglystė sutapo su II Pasaulinio karo metais, kuriuos jautriai ir įtaigiai jis aprašė atsiminimų knygoje, išverstoje į kelias kalbas, tarp jų lietuvių – „Ant kraterio krašto“. Netoli sienos su Sovietų sąjunga stovėję jo vaikystės namai -dvaras, nuo žemės paviršiaus buvo nušluotas sovietų artilerijos, sugriautas ne tik šeimos, bet ir apylinkės dvaro bendruomenės gyvenimas, nužudytas tėvas. Atėjo, Mykolo Giedraičio žodžiais tariant, senosios tvarkos pabaiga, o naują gyvenimą jam teko kurti emigracijoje – Didžiojoje Britanijoje. Tačiau dar prieš tai buvo šaltis Sibire ir karštis Irane, improvizacinės išgyvenimo pamokos ir kadetų mokyklos disciplina. Nors išaugo kaip tikras aristokratas, kuriam žirgas buvo natūraliausias žmogaus palydovas, beje, jo pirmojo vaikystės žirgo vardas buvo labai lietuviškas – Perkūnas, o arklidės buvo svarbiausias dvaro pastatas, bet ilgainiui nuo kavalerijos jis pasuko prie lėktuvų. Po karo Londono universitete jis baigė aviacijos inžinerijos studijas ir projektavo orlaivius. Kiek vėliau keliavo po pasaulį konsultuodamas įvairių šalių vyriausybes ir bendroves.

Mykolas ir Rosy savo auksinių vestuvių šventėje. Šeimos archyvo nuotr.

Šiame, ramesniame gyvenimo tarpsnyje Mykolas labai susidomėjo giminės šaknimis ir šis jo pomėgis virto tikra gyvenimo aistra. Ir tai geriausiai paaiškina, kodėl šiandien mes esame čia, Videniškiuose – senojoje kunigaikščių Giedraičių tėvonijoje, – sakė profesorius. Taip pat palaikų perlaidojimo ceremonijos metu buvo prisiminta, kad Mykolas nemažai prisidėjo prie giminės įamžinimo Lietuvoje. M. Giedraitis finansavo archeologinius tyrimus ir istorinių paminklų restauravimą Giedraičiuose, taip pat vyskupo Merkelio Giedraičio ir Mikalojaus Daukšos paminklo statybą Varniuose. Rozmari  ir Mykolas Giedraičiai Lietuvos kultūros ir mokslo žmonėms svetingai atverdavo savo namų Oksforde duris, sudarydavo jiems sąlygas padirbėti Anglijos bibliotekose bei archyvuose ir kitaip juos remdavo.

Šv. Mišias aukoję kunigai. M. Rybelienės nuotr.

Šv. Mišias už šį iškilų žmogų aukojo mons. teol. dr. Algirdas Jurevičius, mons. Kęstutis Kazlauskas, kun. Algirdas Akelaitis ir k.t. Ceremonijoje dalyvavo sutuoktinė Rozmari Giedroyć, sūnus Michal Graham Dowmont Giedroyć, dukros Anna Catherine Astrid Louise Parham, Melanie Clare Sophie, anūkai bei kiti giminės bei artimieji. Šv. Mišių metu, skambant iškilmingoms giesmėms, urna su Mykolo Jono Henriko Giedraičio palaikais amžino poilsio atgulė Giedraičių koplyčios kriptoje. Urna buvo uždengta Mykolo Jono Henriko Giedraičio herbu: Lelija, Kentauras ir šūkis „In Vero Princeps“ („tikras kunigaikštis“).

Urna su 21 kartos kunigaikščio pelenais į Šv. Lauryno bažnyčią Videniškiuose atvežta iš Didžiosios Britanijos. M. Rybelienės nuotr.

Palaimintojo Mykolo Giedraičio koplyčioje, kunigaikščių Giedraičių giminės kriptoje, atgulė M.J.H.Giedraičio urna. M. Rybelienės nuotr.

Senelio atminimą pagerbė ir Mykolo vaikaičiai. M. Rybelienės nuotr.

Urną į paskutinę kelionę lydėjo visi ceremonijoje dalyvavę giminaičiai, o kiek vėliau paskutinį kartą pagarbą atiduoti 21 kartos kunigaikščiui galėjo visi norintys. Po iškilmių burtasi Videniškių kultūros namuose, kur buvo pristatytas Giedraičių giminės genealoginio medžio projektas, vyko mirusiojo pagerbimo popietė.  Šviesaus atminimo Mykolui Jonui Henrikui Giedraičiui skirtą popietę Videniškių kultūros namuose moderavo aktorius Rimantas Giedraitis.

Popietės metu pristatytas Giedraičių giminės genealoginio medžio projektas. M. Rybelienės nuotr.

Šeimos vardu kalbėjo ir visiems prie vyro pagerbimo prisidėjusiems bei jo paskutinę valią įvykdžiusiems asmenims dėkojo sutuoktinė Rozmari Giedroyc, kuri vylėsi, kad ir pati paskutiniam poilsiui atguls prie vyro, kur jos palaikai, kaip ir Mykolo, bus atvežti rudoje dėžutėje. Taip pat sutuoktinė prisiminė pirmąją judviejų su Mykolu kelionę į Lietuvą 1990 metais, kuri Mykolui buvo kupina įvairių išbandymų, o jai paliko neišdildomą įspūdį ir ji tuoj pat įsimylėjo Lietuvą, o jos sutuoktinis nuo to laiko į Lietuvą atvykdavo kasmet, čia ieškodamas trūkstamų istorijos faktų.

Mykolo žmona Rozmari ir dukra Anna. M. Rybelienės nuotr.

Mykolo vaikai ( iš kairės) – dukros Anna, Melanie ir sūnus Michal. M. Rybelienės nuotr.

Rozmari pasidžiaugė, kad Lietuvą aplanko ir ne tik jų vaikai, bet ir anūkai, o vienas jų šiemet kovo mėnesį Lietuvoje šventė medaus mėnesį. Vėliau burtasi Videniškių vienuolyno muziejuje, kur atidaryta 2017 metais Videniškiuose vykusio tapybos plenero „Videniškiai“ darbų paroda, kurią pristatė plenero kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė ir vienas iš plenero dalyvių – Vidas Poškus. Parodoje taip pat eksponuojami tapytojų Mindaugo Skudučio ir Arvydo Brazdžiūno – Dusės darbai. O baigiamuoju minėjimo akcentu tapo paroda „In memoriam Mykolas Jonas Henrikas Giedraitis“, kurią pristatė rengėjai – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos atstovai. Parodoje sužinota, kad M. Giedraitis nuo jaunystės domėjosi istorija, gilinosi į giminės genealogiją. 1979 m. jis su šeima persikėlė į Oksfordą, tapo Oksfordo universiteto Orielo koledžo nariu ir kaip nepriklausomas mokslininkas, glaudžiai susijęs su universitetu, atsidėjo istorijos studijoms. Jo mokslinių straipsnių paskelbta Anglijos, Lenkijos ir Lietuvos mokslinėje spaudoje.

Parodoje eksponuojami ir M.Giedraičiui priklausę senosios Lietuvos žemėlapiai, išleisti Venecijoje 1781 metais. M. Rybelienės nuotr.

M. Giedraitis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai perdavė asmeninę knygų kolekciją ir turtingą Giedraičių šeimos archyvą. Dauguma kolekcijos knygų – su žymių istorijos asmenų autografais ir dovanojimo įrašais. Jo knygų kolekcija ir archyvas ypatingai domina Lietuvos istorikus. Už nuopelnus Lietuvai M. Giedraitis apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1995). M. Giedraitis yra paskelbęs prisiminimų knygą „Crater’s Edge“ (London, 2010). Joje pasakojama apie jų šeimos deportaciją į Sibirą ir emigraciją į Iraną, o vėliau – į Jungtinę Karalystę. Knyga išversta į kelias kalbas. 2013 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka išleido jos vertimą į lietuvių kalbą, pavadintą „Ant kraterio krašto“. Parodą puošia LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomas latvių dailininkės Jolantos Danenbergs 2002 metais nutapytas M.Giedraičio portretas, vietą čia rado ir M.Giedraičio herbas bei Anglijos, Velso bei Šiaurės Airijos Herbų kolegijos oficialaus rašto, patvirtinančio M.Giedraičio kilmę ir herbą, kopijos, M.Giedraičio sudarytas Giedraičių giminės genealoginis medis.

LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomas latvių dailininkės Jolantos Danenbergs 2002 metais nutapytas M.Giedraičio portretas. M. Rybelienės nuotr.

Taip pat eksponuojama dalis dokumentų, liudijančių jo gyvenimo kelią bei giminės istoriją. Vienas iš įdomiausių eksponatų – M.Giedraičio LMA Vrublevskių bibliotekai padovanotas jo dėdei Henrikui Šostakovskiui (Henryk Szostakowski, 1890–1955) priklausęs kariškas puodelis, dekoruotas šeimos draugo Stanislovo Romerio (Stanisław Romer) išraižytais piešiniais. Puodelis buvo išraižytas, kai S.Romeris su H.Šostakovskiu 1940 m. rusų kariuomenės buvo įkalinti netoli Katynės, viename iš buvusių vienuolynų.