Vidmantas Velička, Trakų rajono Rykantų daugiafunkcio centro Kultūros renginių organizatorius  ir teatro būrelio vadovas, www.voruta.lt

Rykantai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1402 metais. Istorikai sutarę, kad pirmasis rašytinis vietovardžio paminėjimas ir yra laikomas miesto, miestelio ar kaimo įkūrimo data. Žinoma, toks vietovardžio paminėjimas įvyksta, kai gyvenamoji vieta jau egzistuoja ir koks nors asmuo jį užrašo. Šiuo metu žinoma, kad Rykantai pirmą kartą paminėti kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose 1402 metais.

XIX a. viduryje, Slaptajame kryžiuočių archyve, Karaliaučiuje, buvo surasti 1384-1402 metų žvalgų pranešimai apie Lietuvos kelius, einančius per miškus, laukus ir gyvenvietes. Tas žinias kryžiuočiai rinko rengdamiesi pulti kraštą.

Pranešimai buvo siunčiami Konradui Valenrodui ir kitiems Ordino maršalams. Tokie užrašymai buvo trumpinami, vienodinami ir sudarytas šimto kelių žodinis žemėlapis, padaryti jo nuorašai, kuriais naudojosi priešai karo žygių metu. Iš pranešimų atsirado tam tikras žodinis Lietuvos vietovių žemėlapis.

Kelių aprašymus paskelbė vokiečių prof. dr. Teodoras Hiršas Prūsijos istorijos šaltinių rinkinyje „Scirptores Rerum Prussicarum“, II, Leipzig, 1863, Die Littauischen Wegebericht  p. 662-708.  Jis kelius sunumeravo ir davė jiems pavadinimus.

Kelių aprašymų patikimumas didelis, nes jie parengti karo tikslams. Šaltinis teikia daug istorinės geografijos žinių apie Lietuvos vietovių gyvenvietes, minimos kilmingų asmenų įtvirtintos sodybos, pelkės, raistai, ežerai upės, miškai, nurodomas laikas, atstumas, per kurį nukeliauja raiti kariai.

Šiuos kelių aprašymus lietuvių kalba paskelbė J. Jurginis ir A. Šidlauskas knygoje  „Kraštas ir žmonės“ 1988 m. Vertime trūksta prof. Dr. T. Hiršo kruopščių XIX a.  pastabų, nustatančių vietovardžio atitikimą. Viename kelio aprašyme pirmą kartą paminėti ir Rykantai:

„64. Kelias prie Neries

 Šitas kelias veda į Neries aukštupį; pirmoji nakvynė prie Raisto, ½ mylios už Visvalio, dešinėje pusėje; antroji nakvynė už 3 mylių, prie Laumenos, yra plynė ir du raistai, bet jų dugnas tvirtas ir galima lengvai perjoti; iš ten 2½ mylios kelio iki Svirgailos kiemo, čia trečioji nakvynė, kelias geras; toliau ketvirta naktis prie Darudėno kiemo, 2½ mylios gero kelio; penkta naktis prie Rykantų 2½  mylios gero kelio; šešta naktis prie Vokės, 2 mylios gero kelio.“

Čia nepatikslinama, kad „prie Raisto“, „už Visvalio“, „prie Laumenos“ veikiausiai yra ežerai, prie Laumenos ežero ir šiandien yra plynė su dviem raistais. Vedliai keliu vedė nevengdami susitikimo su gyventojais, viena nakvynė numatoma Svirgailos kieme, kita Darudėno kieme, tai įtvirtintos kilmingųjų sodybos, su valdovo jiems suteiktomis privilegijomis. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad atstumas tarp vietovių aprašytas myliomis. Tuo metu naudota senoji Vokietijos kaimo mylia, dar žinoma kaip Prūsijos mylia, kuri dabarties matmenimis yra 7532,5 m.

Vokiečių istorikas prof. Dr. Teodoras Hiršas tuos kelius sugrupavo ir, naudodamasis XIX a. kariniais vokiečių žemėlapiais, nustatė užrašytų vietovardžių atitikimą to meto esamiems miesteliams, kaimams, upėms, ežerams ir kitoms Lietuvos vietovėms.  Pats rankraštis, pirminis šaltinis internete nepaskelbtas, todėl su nekantrumu yra laukiamas jo paviešinimas.

Vietovardžiai buvo užrašyti iš klausos ir svetimtautis raštininkas galėjo užrašyti klaidingai, galėjo suklysti ir rankraščio perrašinėtojai. Paskelbus rankraštį internete, būtų galima Lietuvos istorikams, geografams, kalbininkams tiksliau perskaityti vietovardžius, nustatant jų dabartines vietas.

Mes dabar negalime pasakyti, kuo remdamasis prof. Dr. Teodoras Hiršas suskirstė kelius, nes pagal laikotarpį jie likę sumaišyti. Rykantus minintis šešiasdešimt ketvirtas kelias yra be datos, bet prieš tai sunumeruotas

„63. Kelias per Raigardą vieškeliu į Gardiną“, užrašytas su 1402 metų data, tad galima būtų teigti, kad šešiasdešimt ketvirtas kelias yra tų pačių 1402 metų.

Dar vienas galimas įrodymas, kad šitas kelias yra to laikotarpio, kai vyko kovos tarp kunigaikščių Vytauto ir Švitrigailos, pastarasis, telkdamas jėgas nuversti Vytautą, susitarė su Ordinu ir mainais už paramą, įsipareigojo perleisti Žemaitiją, Sūduvą ir Polocką. 1402 Švitrigaila su vokiečiais nesėkmingai mėgino pulti Vilnių.

Ir 92. Kelias iš Merkinės į Trobas, ir 100. Kelias nuo Trobų į Naugarduką rašoma: „…į kiekvieną vietą kunigaikštis [Švitrigaila] turi pakankamai kelvedžių. Šie aukščiau duoti kelių aprašymai padaryti Švitrigailai įsakius.“

Kelius priešams rodė išdavikai, kad ir kaip būtų apmaudu, tačiau tokiomis aplinkybėmis išliko pirmą kartą paminėti vietovardžiai. O ir pats šaltinis, Ordino riterių kelių į Lietuvą aprašymai – „Vegeberichtai“, „Die Littauischen Wegebericht“, –  Lietuvai neįkainojamas rankraštis dar laukia savo tyrinėtojų.

Literatūra

Teodoras Hiršas 1863. Scirptores Rerum Prussicarum Leipzig

Jurginis Juozas, A. Šidlauskas 1988. Kraštas ir žmonės, Vilnius