Faksimilinio K. Donelaičio „Metų“ leidinio numeruoti ir oda įrišti egzemplioriai

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus, www.voruta.lt

Į Amžinybę išlydėjome bibliofilą, kolekcininką, mecenatą Vidmantą Staniulį (1950-2021). Su Voruta.lt skaitytojais dalinamės 2011 m. skelbta Šarūno Šimkevičiaus publikacija apie Vidmanto Staniulio dovaną Lietuvos mokykloms. 

2010 metais Lietuva minėjo Kristijono Donelaičio 230-ąsias ir kalbininko, „Metų“ leidėjo bei vertėjo į vokiečių kalbą Liudviko Rėzos 170-ąsias mirties metines.

Kristijonas Donelaitis (gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, Gumbinės apskrityje, mirė 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje, palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje) – evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas.

Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K. Donelaitis rašė veikiausiai 1765-1775 metais, tiksli data nežinoma. K. Donelaitis davė pavadinimus tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas (saugo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime. Leidėjas ciklo dalis kiek patrumpino, paredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą (Šaltinis: Vikipedija).

Liudvikas Rėza (gimė 1776 m. sausio 9 dieną Karvaičių kaime Kuršių nerijoje, mirė 1840 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučiuje, ten ir palaidotas) – prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius.

1825 m. kartu su devyniais talkininkais sudarė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos oder Littauische Volkslieder“, kuriame pateikiamos 89 Mažosios Lietuvos liaudies dainos. 1818 metais pirmasis išleido Donelaičio „Metus“, o 1824 m. ir pasakėčias.

Žinomas bibliofilas, bukinistas, knygų leidėjas bei mecenatas Vidmantas Staniulis (gimė 1950 m. gegužės 13 d. Kiaulupiuose, Sintautų valsč. Mokėsi Sintautų vidurinėje mokykloje, vėliau Kaune, gyvena Kaune) savo jubiliejaus proga sudarė ir išleido puikią knygą „Diagnozė: bibliofilija“. Tokio pobūdžio leidinio apie senąsias knygas ir knygius Lietuva dar neturėjo. Pirmąją knygos dalį parašė pats leidėjas, o antrajai pakvietė 48 autorius, neabejingus bibliofilijai, padiskutuoti šia tema. 320 psl. knygoje – 700 spalvotų iliustracijų, aukšta poligrafinė kultūra.

2010 m. pabaigoje Vidmantas vėl nustebino Lietuvą išleisdamas faksimilinį 1818 m. K. Donelaičio „Metų“ leidinį.

Danutė ir Vidmantas Staniuliai po vieną K.Donelaičio „Metų“ egzempliorių  dovanoja visoms Jonavos rajono pagrindinėms ir vidurinėms mokykloms. Ši knyga moksleivių rankose bus gyvas susitikimas su istorija, su Mažąja Lietuva, su Kristijonu Donelaičiu.

Knygos pratarmėje akademikas Antanas Buračas rašo: „Šis faksimilinis Liudviko Rėzos parengto  Kristijono Donelaičio (1714-1780) „Metų“ leidimas maloniai žavi savo neįprastais gotiškais šriftais ir kruopščiu vertimu į vokiečių kalbą, siekiant supažindinti kitas Europos šalis su lietuvių renesanso literatūros pradininku. Nors K. Donelaitis „Metus“ parašė apie XVIII a. 8-ą dešimtmetį („Žiemos rūpesčiuose“ minimi Karaliaučiaus gaisrai, kurie buvę 1764 ir 1769 m.), L. Rėza (1776-1840) pirmasis parengė jų leidimą tik 1818 m. Jis suteikė kūriniui ir vėliau taip įprastą „Metų“ pavadinimą, su meile parengė jo  paralelų vertimą į vokiečių kalbą. Leidiniui L. Rėza taip pat parašė įvadinį straipsnį, kuriame iškėlė jo reikšmę ne tik lietuvių, bet ir visos Europos literatūrai, aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės vertybių ugdymui, apibūdino eilėdaros savitumus.

K. Donelaičio kūrinys savo sodria kalba žavėjo Adomą Mickevičių, jį skaitė Gėtė ir kiti to meto Europos šviesuoliai, nes jis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idealą, o kartu žadino bundančią Europoje tautinę savimonę lietuvininkų (būrų) pavyzdžiu. Iš šio „Metų“ leidimo visą XIX amžių buvo mokomasi gražios kalbos, jame glūdi daugelio mūsų literatūrinių tradicijų ištakos.

Faksimilinis leidimas buvo sumanytas bibliofilo Vidmanto Staniulio dar 1998 m., atkūrus XXVII knygos mėgėjų draugiją. L. Rėzos leidimo „Metų“ originalas Lietuvoje retas: profesorius Domas Kaunas teigia, kad prieš penkiolika  metų pasaulyje buvo užregistruota vos trylika žinomų šios knygos egzempliorių (vėliau pasirodė dar 3), iš jų tik šeši – Lietuvoje. Pasak V. Staniulio, pastaraisiais metais Lietuvoje atrasti dar du „Metų“ egzemplioriai, nors jis savo rankose turėjęs tik vieną iš jų. Leidėjas nuoširdžiai dėkoja Vytauto Didžiojo karo muziejaus vadovybei, sudariusiai galimybę reprodukuoti žemiau pateikiamą „Metų“ leidimą.

Faksimilinis L. Rėzos „Metų“ leidinys neabejotinai sudomins ne tik lietuvių ir vokiečių kalbų mokytojus, studentus ir moksleivius, bet ir platesnius inteligentijos sluoksnius.“

Iš tikrųjų tai – labai reikšmingas įvykis Lietuvos kultūroje. Knyga, kaip įprasta V. Staniuliui, labai gražiai išleista. Jei ne šviežias spaustuvės dažų ir įrišimo klijų kvapas, būtų galima pagalvoti, kad rankose laikome autentišką 1818 metų leidimą. Knygą leidybai parengė pats Vidmantas Staniulis, koregavo Danutė Baltrušienė, maketavo Algė Varnaitė. Faksimilinio leidinio pratarmė ir dedikacijos išverstos į vokiečių bei anglų kalbas. Nepamiršta ir bibliofilija, nes išspausdinta šimtas numeruotų egzempliorių įrištų oda ir pasirašytų leidėjo, iš kurių 27 egzemplioriai skirti XXVII knygos mėgėjų draugijos nariams. Kaip visada, nuoširdžiai padirbėjo spaustuvės „Morkūnas ir Ko“ kolektyvas, nes knyga – tiesiog be priekaištų.

Danutė ir Vidmantas Staniuliai po vieną K. Donelaičio „Metų“ egzempliorių dovanojo visoms pagrindinėms, vidurinėms mokykloms ir gimnazijoms, kurių Lietuvoje yra daugiau nei tūkstantis. Ši knyga moksleivių rankose bus gyvas susitikimas su istorija, su Mažąja Lietuva, su Kristijonu Donelaičiu.

Pasinaudodamas proga norėčiau fragmentiškai pristatyti Vidmantą kaip leidėją. Gal ne visi žino, kad jis yra ne tik garsus bibliofilas bei kolekcininkas, bet ir pats leidžia knygas. Jo leidybinė veikla prasidėjo su pirmaisiais sąjūdžio vėjais. Vidmanto išleisti leidiniai labai įvairaus pobūdžio – nuo „samizdatų“ iki labai prabangių leidinių. Ši veikla ypač pasireiškė, kai 1993 m. jis įkūrė antikvarinį knygyną. Pasak jo, norėjęs atgaivinti tarpukario Lietuvos knygynų tradicijas. Pirmoji jo knygyno išleista knyga buvo „Trečdalis atskilusio mėnulio virš Lietuvos“ (1994). Tai padėka jaunystės laikų mokytojui, šios knygos autoriui Pranui Antalkiui.

Jo knygynas yra išleidęs daugiau kaip 30 įvairių knygų, iš kurių paminėsime tik kai kurias, gal būsimi skaitytojai pasikvies jas į savo bibliotekas. Tai galėtų būti Chuano V. Spitrio „Pirmieji pasaulio tautų spausdinti leidiniai“ (2002) ar Akselio Miuntės „Knyga apie žmones ir žvėris“ (1995), o gal R. Tagorės „Paklydę paukščiai“, susilaukusi ypatingo skaitytojų dėmesio…

O gal paminėkime „Lietuvių kalbos istoriją“ (2008). Šis „Mažųjų pasakojimų apie Lietuvą“ serijos leidinys skiriamas lietuvių kalbos ir jos tyrimų istorijai. Skaitytojas glaustai supažindinamas su lietuvių kalbos istorijos raida, glaudžiai susijusia su Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiais. Pateikiama žinių nuo lietuvių raštijos atsiradimo iki lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statuso atkūrimo.

Tai galėtų būti knyga (albumas) „Moterys, arba cherchez la femme“ (2007). Šiame albume skaitytojui pateikiami moterų portretai nuo XIX a. paskutinio dešimtmečio iki Antrojo pasaulinio karo. Greta ano meto žinomų Europos aktorių, fotografijos modelių ir žvaigždžių, kurių stiliumi žavėjosi ir sekė daugelis to laikotarpio moterų, albume pateikiama ir mažai žinomų ar visai nežinomų moterų nuotraukų, išskirtinį dėmesį teikiant lietuvėms, Lietuvoje įvairios tautinės kilmės fotografų sukurtiems ar kitose carinės Rusijos miestuose garsių fotografijos meistrų užfiksuotiems lietuvių kilmės moterų portretams, nepriklausomos Lietuvos moterų siluetams.

Žinomas meno kritikas Skirmantas Valiulis apie šį leidinį pasakė taip: „Darbai įvairūs ir vaizdų atrankos požiūriu: rasime ir atvirukų, ir fotoateljė daugintų darbų, meistro ir nežinomo mėgėjo nuotraukų. Fotografijos meno gerbėjui, ypač jaunam, svarbiausia gal bus laiko mados dvelksmas ir senosios prieškario mokyklos fotografų gebėjimas išryškinti moters grožį švelniais akcentais – šviesa, pustoniais, pozomis, kompozicija, atsivėrimu objektyvui.“ Albumą paįvairina ir nuotraukų formatai: maži kabinetiniai portretai, didelės nuotraukos visu ūgiu, grupinės, romantiškos ovalinės šalia griežtų stačiakampių, apsuptos šešėlių ir pasibaigiančios griežta linija.

Vartant albumą dėmesį išsyk patrauks bateliai, nėriniai, suknelių modeliai, įmantrios ano meto šukuosenos – detalės, kuriomis moterys visada veria akį. Kartais nuotrauka ne tik vilioja, bet ir pamoko, kaip motina su dukrele sename atviruke: „Eik tėvynės art dirvonus, tikrą tiesą sėti. Nepaliaus tave mylėjus Motina ir svietas“. Pasaulio moterų šioje knygoje nemažai, bet ar lietuvės ne gražiausios…

Tačiau ir po įdėmaus žvilgsnio lieka kažkas nepaaiškinama, neapčiuopiama, ką galima įvardinti tik paslaptinga fraze – „Cherchez la femme“. „Taip. Ieškokite moters… Jos siluetas, šypsena, akys pasakys jums apie prarastą epochą daugiau nei tūkstantis knygų“.

Tai galėtų būti fotografijų albumas „Tarpukario šeimos“ (2008), kuriame surinktos šeimų fotografijos iš įvairių tarpukario Lietuvos vietovių. Leidinys domus visiems, kurie domisi lietuvių fotografijos istorija ir tarpukario Lietuvos kultūra.

Negalima praeiti pro knygą „Šventiniai atvirukai“ (2007). Šis albumas skiriamas vienam gražiausių tarpukario Lietuvos filakartijos tipui – šventiniams atvirukams. Čia publikuojama retų, įvairioms progoms adresuotų atvirukų kolekcija, išlikusi ligi šių dienų. Šventiniai atvirukai laikytini tam tikra epistoliarinio žanro atmaina. Juose lakoniška forma adresatui perduodamas palinkėjimas varduvių, Kalėdų, Velykų ar kitomis progomis. Sveikinimo efektą sustiprina originalus atviruko vaizdas. Šie įspūdingi, gausiai iliustruoti lediniai išleisti bendradarbiaujant su „Šviesos“ leidykla. Beje, galima teigti, kad bendradarbiavimas su „Šviesos“ leidykla dar ir plečiasi. Dabar atėjo į madą kiek kitokios knygos, ne tokios, kokias buvo įpratę matyti senieji bibliofilai. Kartą mokykloje aš rodžiau vaikams Kuperio „Paskutinio mohikano“ leidimą su garsaus XIX amžiaus knygų iliustracijų meistro Andriolio darbais. Vaikai kiek pavartė tą knygą ir padėjo į šalį, sakydami, kad ten nėra jokių iliustracijų. Tada teko aiškinti, kad net ir XIX amžiuje, kada knygose įsigalėjo iliustracinis menas, iš tikrųjų graviūrų būdavo ne tiek ir daug – 6-10 ir to pilnai užtekdavo. Nes knygos esmė visai kitur – tekste. Dabar ateina visai kiti laikai, žmonės įprato prie vaizdo pramonės, prie spalvotų magazinų. Todėl „Šviesos“ leidykla irgi ėmėsi leisti gausiai iliustruotus leidinius, net ir enciklopedinio pobūdžio. Dažnam tokiam leidinyje rasime publikuojamus eksponatus iš Vidmanto Staniulio kolekcijų. Aš ir pats turiu įsigijęs keletą tokių „Šviesos“ enciklopedinių leidinių – nesiimsiu jų kritikuoti, nes aš kaip bibliofilas sugebu įvertinti ir tokio pobūdžio leidinius. Tuo labiau, kad jų tekstai lengvai skaitosi.

Jei man kas lieptų paminėti svarbiausius Vidmanto Staniulio leidinius, tai pirmą vietą užimtų „Diagnozė – bibliofilija“. Paskui rikiuojasi „XXVII knygos mėgėjų metraštis“, M. Puodžiukaitienės knygos „Sintautų mokyklos šviesa“ ir „Muziejus, kultūros vertybės, žmogus“, senųjų knygų aukcionų katalogai.

Ačiū mecenatams Staniuliams, sėkmės kūrybos, leidybos ir bibliofilijos baruose. Te gyvuoja geros knygos ir rimti knygiai.

Voruta. – 2011, saus. 22, nr. 2 (716), p. 13.