Geri darbai nenueina veltui. Jie sugrįžta įvairiomis formomis, įvairiu laiku ir aplinkybėmis. Seinų kunigų seminarijos auklėtinis, ilgametis Punsko parapijos klebonas kun. Antanas Žievys buvo vienas iškiliausių Punsko krašte gyvenusių ir dirbusių lietuvių kunigų. Šiandien nedaug kas žino, kad šio kilnaus dvasininko ryžto, drąsos ir užsispyrimo dėka po Antrojo pasaulinio karo Punsko parapijoje išliko pamaldos lietuvių kalba. Jis buvo vienas svarbiausių kovotojų dėl lietuvybės ir lietuvių partizanų rėmėjų šiame krašte. Šiemet vasario 11 d. minėsime šio garbaus Sūduvos sūnaus 130-ąsias gimimo metines.

Kun. A. Žievys gimė 1886 m. vasario 11 d. Sūduvoje, Kuodžių kaime ties Sintautais. Baigęs mokslus Marijampolės gimnazijoje, įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurią baigė 1908 m. Jaunystėje buvo aktyvus laikraščio „Šaltinis“ bendradarbis ir rėmėjas. Seinuose dėl jauno amžiaus įšventintas tik diakonu. Kunigo šventinimus gavo Varšuvoje po metų – per 23-iąjį gimtadienį.

Kun. A. Žievys dirbo įvairiose Lenkijos parapijose: Ilguvoje, Teoline, Silvanonyse, Ročkose, Kapicėje, Osovece, Rydzeve. Ilgus metus tarnavo Lenkijos kariuomenės karo kapelionu (jam suteiktas majoro laipsnis). Išėjęs į atsargą, persikėlė į Punską, kur nuo 1936 m. buvo parapijos klebonas.

Kunigo keliai Punske buvo ne rožėmis kloti. Jam prisiėjo dirbti sielovadoje vienu sunkiausių laikotarpių Punsko parapijos istorijoje.

Kun. A. Žievys liko žmonių atminty kaip rimto būdo, sumanus ir veiklus klebonas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jo rūpesčiu buvo atnaujinta bažnyčia, išdažytas šventovės vidus ir atnaujinti šoniniai altoriai.

Daug rūpesčių klebonui sukėlė parapijiečių tarpusavio santykiai. Punsko parapijoje gyventa ir lietuvių, ir lenkų, o tarp jų kildavo konfliktų. Kartą per atlaidus, ruošiantis procesijai, buvo išprovokuotas incidentas. Lenkai norėjo nešti lietuviškas vėliavas, lietuviai jiems neleido. Įvyko susistumdymas. Kitą kartą prieš Velykas, Didžiojo penktadienio vakarą, kai bažnyčioje buvo tik kelios moterys, du jauni vyrukai nuplėšė nuo Kristaus kapo lietuvišką užrašą „Išsipildė“. Po to incidento buvo kabinamas tik lotyniškas užrašas.

Antrasis pasaulinis karas suteikė kun. A. Žieviui daug naujų rūpesčių. Karo pradžioje Punską užėmė Raudonoji armija. Sovietai kuriam laikui kleboną ištrėmė į Rudaminos parapiją. 1941 m. birželį parapijos pastatuose apsigyveno vokiečių kariai, kurie per neatsargumą padegė kleboniją. Ugnis greitai plėtėsi. Nežinia, kiek klebonui pavyko išgelbėti savo daiktų. Nepaisant netekčių, vokiečiai apkaltino jį sabotažu. Po gaisro kun. A. Žievys apsigyveno name, kuriame gyvenęs vikaras.

Vėliau vokiečiai liepė bažnyčią uždaryti, nes atseit Lenkijoje plinta dėmėtoji vidurių šiltinė ir reikia vengti didesnių žmonių susibūrimų. Tai buvo netiesa, nes Punsko apylinkėje niekas šiltine nesirgo.

Pas kleboną pradėjo lankytis vokiečių valdininkai: žandarų viršininkas ir viršaitis. Kaip pasakoja vietos gyventojai, pastarasis buvo tipiškas hitlerininkas. Pasak vienų žmonių pasakojimų, jis buvęs Klaipėdos vokietis, kiti teigė, kad kilęs iš Rytprūsių. Viršaitis mokėjo lietuviškai, nors kalbėdamas įterpdavo vokiškų žodžių. Jis buvęs didelis alkoholio mėgėjas. Hitlerininko vizitai kun. A. Žieviui buvo košmaras. Šis teiravosi, kokios nuotaikos parapijoje, ar kunigas nežinąs, kur slapstosi žydai, ar apylinkėje neveikia partizanai. Dvasininkas vaišino viršaitį degtine, o šis versdavo kleboną gerti lygiomis. Kunigas nebuvo alkoholio mėgėjas, turėjo silpną galvą ir širdį. Greitai „nukrisdavo“.

Vokiečiai susidomėjo ir Punsko bažnyčios varpais, kuriuos, pasak jų, galima buvo panaudoti karo reikalams. Kelis kartus buvo atvažiavę jų paimti, bet klebonui beveik neįtikėtinu būdu pavyko varpus apginti. Turbūt jis įtikino vokiečius, jog tai ne vienalytis metalas, o metalų mišinys, ir naudos iš jų karo pramonei nebūsią. Taigi jei ne kun. A. Žievys, Punsko parapija būtų neturėjusi varpų.

Sunkūs parapijai ir jos klebonui buvo ir pirmieji pokario metai. Punske įkurdintas lenkų pasienio kariuomenės dalinys. Kareiviai atšiauriai žiūrėjo į šio krašto lietuvius. Per lietuviškas pamaldas jie triukšmingai įžygiuodavo su automatais ir sukeldavo sumaištį. Kareiviai siekė paveikti kleboną. Argumentavo, kad čia Lenkija, o bažnyčioje meldžiamasi nesuprantama kalba. Ne dėl to jie atseit kovoję fronte. Klebonas aiškino, kad čia dauguma lietuvių, todėl ir pamaldos būna lietuviškos. Kareiviai neatstojo ir tvirtai laikėsi savo. Jų įsitikinimu, 1941 m. lietuviai išvažiavo į Lietuvą, liko tik saujelė nacionalistų. Klebonas, kaip pasakoja žmonės, tada atsakęs, jog galį jį areštuoti, bet jis jiems nepaklusiąs, nes įsakinėti klebonui gali tik vyskupas.
Į kuriją pradėjo plaukti raštai, kuriuose argumentuota, kad šioje parapijoje lietuvių tik saujelė, kad pamaldos lietuvių kalba Punske žalingos ir nereikalingos. Įtampa augo.

Gavėnioje, kai po Sumos turėjo būti giedami lenkiškai „Graudūs verksmai“, lietuviai ėmė eiti iš šventovės. Prie durų jų laukė automatais ginkluoti kariai. Žmonės grįžo atgal ir per zakristiją movė į šventorių, o iš ten per šoninius vartelius – į miestelį. Daugelis išėjusiųjų iš bažnyčios bėgo per ežerą, nes eiti per miestelį buvę pavojinga. Pasigirdo automatų serija. Žmonės išsigando. Po kelių minučių viskas nutilo. Kareiviai išsisklaidė. Pasirodė, kad vienas neblaivus kareivis peršovė kitam kareiviui koją. Kaip po šio ir panašių incidentų jautėsi klebonas, rašyti nereikia.

1946 m. naujai paskirtas Seinų klebonas J. Zlotkovskis (J. Złotkowski) panaikino Seinų bazilikoje lietuviškas pamaldas. Jis laiške kurijai rašė, kad pamaldos lietuvių kalba yra Bažnyčiai žalingos, jos provokuoja konfliktus, kuriais gali pasinaudoti komunistinė valdžia. Jis raginąs kuriją lietuvius kunigus iškeldinti, o jų vieton atsiųsti lietuvių kalbą mokančius lenkus. Pasak kunigo, tokiu būdu lietuvių šovinizmas būtų nugalėtas.

Kun. A. Žievio padėtis pasidarė dar sunkesnė. Per visą 1946 m. gavėnią ir pačias Velykas Punsko krašto lietuviams nebuvo leista melstis bažnyčioje gimtąja kalba. Parapijos lenkai, kurių buvo ne visai 15 proc., reikalavo panaikinti lietuviškas pamaldas. Juos atvirai rėmė Punske dislokuota pasienio apsaugos kariuomenė. Seivų valsčiaus vadovybė reikalavo iš klebono nedelsiant „normalizuoti“ padėtį. Kun. A. Žievys nusprendė ir lietuviškas, ir lenkiškas pamaldas atnašauti pakaitomis, kas antras sekmadienis. Prieš lietuviškas pamaldas Punsko bažnyčioje aiškiai pasisakė Seivų valsčiaus valdžia. Ją rėmė lenkų kariuomenė ir nemažai lenkų kilmės parapijiečių.

1946 m. pavasarį sienos apsaugos posto kariai pareikalavo iš Smalėnų klebono kun. Vaclovo Budrevičiaus panaikinti lietuviškas pamaldas. Šioje parapijoje buvo maždaug tiek pat lietuvių ir lenkų tikinčiųjų. Čia pamaldos lietuvių kalba atnašautos kas antrą sekmadienį. Šiokiadieniais šv. Mišios vykdavo tik lenkiškai. 1946 m. Seivų ir Krasnapolio valsčių valdžia pranešė kurijai, kad visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Smalėnų parapijoje yra tik 43 lietuviai ir lietuviškas pamaldas reikia panaikinti.

Po karo Punsko krašto lietuviai, baimindamiesi deportavimo į Sovietų Sąjungą, gatvėse ir kitose viešose vietose vengė kalbėti lietuviškai. Nepaisant to, protesto laišką kurijai pasirašė 368 parapijiečiai. Kurija laišką ignoravo. Kun. J. Zlotkovskis ragino vyskupą lietuvių „grafomanų“ laiškų neskaityti – iš karto juos mesti į atliekų dėžę.

1947 m. rudenį Suvalkų storasta Henrikas Mateičikas (Henryk Matejczyk) pareikalavo kun. A. Žievį iškelti iš Punsko, nes pasak jo, klebonas ne tik toliau sakąs lietuviškus pamokslus, bet ir padedąs žmonėms, kuriems gresia iškeldinimas į Sovietų Sąjungą. Jo nuomone, Punsko klebonas siekiąs lietuvinti čia gyvenančius lenkus ir esąs vienas iš nedaugelio Suvalkų apskrities dvasininkų, kurie aktyviai veikia prieš dabartinę santvarką. Lenkų saugumas pradėjo kunigą sekti.

1948 m. ataskaitoje Suvalkų storasta rašo, kad kun. A. Žievys ir toliau veda bažnyčioje šovinistinę veiklą. Apie dvasininko darbus jis informavo Balstogės vaivadą ir Visuotinės administracijos ministeriją. Atrodo, buvo ruoštasi kun. A. Žievį suimti, bet nepavyko. Jis mirė 1949 m. rugpjūčio 30 d. Palaidotas Punsko kapinių koplyčios rūsyje.

Literatūra

Parapijietis, Apie kunigą Antaną Žievį, buvusį Punsko parapijos kleboną (1936–1949), Aušra, 1997, Nr. 14.

Tarka Krzysztof, Litwini w Polsce 1944-1997, Studia i Monografie, Nr. 260, Opole, 1998.