Mickūnų vaikų lopšelio-darželio vaikučiai Juodšilių „Šilo“ gimnazijoje vykusioje Vilniaus rajono lietuviškų mokyklų mokinių šventėje „Vilniaus jovarai“, 2019 m. gegužės 24 d.
Irma STADALNYKAITĖ, Juodšiliai–Trakai
Gegužės 24 d. Vilniaus rajono Juodšilių „Šilo“ gimnazijoje vienuoliktą kartą vyko kasmetinė Vilniaus rajono lietuviškų mokyklų meno šventė „Vilniaus jovarai“. Šventę organizavo lietuvių švietimo draugija „Rytas“, Rytų Lietuvos mokytojų sąjunga, Juodšilių „Šilo“ gimnazija, rėmė Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Vytauto Landsbergio fondas, Cingų labdaros fondas ir žemės ūkio uždaroji akcinė bendrovė „Rūta“. Renginį vedė tautiniais rūbais pasipuošusios Juodšilių „Šilo“ gimnazijos mokytojos Asta Kanavinienė ir Loreta Klimavičienė, jos pabrėžė, kad Vilniaus rajono lietuviškų mokyklų mokiniai jau vienuoliktą pavasarį į Juodšilius atvyksta tam, kad puoselėdami tradicijas skleistų lietuvišką žodį, ir sveikino visus, sugūžėjusius kartu pasidžiaugti „Vilniaus jovarų“ švente, žydinčiu pavasariu ir gražiu žodžiu, smagiu šokiu, skambia daina nubraukti nuo pasaulio kaktos rūpesčių raukšles, juk „mes – jaunystė, šėlsmas, džiaugsmas“.
Taip pat skaitykite
Šventę džiaugsmo kupinais žodžiais pradėjo vienas iš jos sumanytojų ir organizatorių – lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis. Jis sveikino visus dalyvius – mažuosius ir gimnazistus, mokytojus ir svečius, atvykusius tarsi į moksleivių atlaidus – mokslo metų rūpesčiai baigiasi, taigi pats laikas burtis draugėn ir planuoti vasaros atostogas.
Susirinkusiuosius sveikino ir Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkė Danguolė Sabienė. Kaip ir A. Masaitis, ji džiaugėsi, kad „Vilniaus jovarai“ pradėjo antrąjį dešimtmetį, kad jau vienuoliktą kartą čia, Juodšiliuose, visi susirinkę „dainuoti, šokti, groti ir gražiai kalbėti“. Ji dėkojo visiems, tačiau pirmiausia – mokinukams, taip pat padėka skriejo mokytojams ir mokyklų vadovams už tai, kad kasmet stengiamasi suburti ir į šią šventę atvežti jaunuosius atlikėjus. Svarbu, kad „kasmet mūsų visų meninis lygis kiltų, sceninė kultūra gerėtų ir kad mes visi kartu skleistume lietuvišką žodį. Esu tikra, kad, jeigu ne Jūs, ne mūsų mokyklos, šitame krašte būtų mažiau lietuvių kalbos, mažiau lietuviškų dainų, mažiau lietuviškų šokių, todėl labai nuoširdžiai Jums visiems dėkoju, labai nuoširdžiai Jums visiems linkiu šiandien mus linksminti ir parodyti, ko per metus išmokote gražiausio ir geriausio“, – tęsė D. Sabienė. Ji taip pat priminė, kad 2019-ieji yra ypatingi – jie LR Seimo nutarimais paskelbti Lietuvos Tarybos Pirmininko, pirmojo Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos, Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvos Nepriklausomybės kovų ir laikinosios sostinės atminimo, Žemaitijos, Pasaulio lietuvių, Jėzuitų misijos Lietuvoje, Jono Žemaičio-Vytauto, Juozo Naujalio, Juozo Tumo-Vaižganto, vietovardžių, vadinasi, drauge ir lietuvių kalbos, metais. Taigi linkėjo ir šiųmetinių „Vilniaus jovarų“ metu atminti šias sukaktis.
Sveikinimų ir įkvepiančių žodžių negailėjo LR švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas, dedantis daug pastangų, kad Rytų Lietuvoje kurtųsi, gyvuotų ir išliktų lietuviškos ugdymo įstaigos, kad būtų užtikrinta kiekvieno teisė į ugdymą lietuvių kalba ir regionas būtų patrauklus jame besikuriančioms jaunoms šeimoms. Jis palinkėjo, kad „Vilniaus jovarai“, o drauge ir lietuvybę puoselėjanti veikla, augtų ne tik aukštyn, bet ir į plotį, kad kasmet „Vilniaus jovaruose“ dalyvautų vis daugiau kolektyvų, ir pristatė į šventę atvykusius LR Seimo narius Audronių Ažubalį ir dr. Lauryną Kasčiūną. Jie prisideda prie lietuvybės Vilniaus krašte puoselėjimo, investicijų, mokyklų plėtros ir kitų šiam regionui svarbių darbų.
A. Ažubalis sakė: „Valstybės stiprybę lemia vienas paprastas dalykas. Tai yra tradicija. Be tradicijos nieko nebus. Ir todėl šis festivalis, šis sambūris turi labai didelės reikšmės ir lietuvybei, ir visai valstybei, nes mes su Jumis gyvename krašte, kur ir prasidėjo Lietuvos valstybė. Tai yra Vilniaus kraštas, lietuvių kraštas.“ Dr. L. Kasčiūnas prisidėjo prie kolegos sveikinimų, padėkų už lietuvybės ir tradicijos puoselėjimą ir teigė suprantąs, kad Rytų Lietuvoje sudėtinga tai daryti, todėl ir šis darbas turi būti gerbiamas dvigubai ar trigubai labiau negu kituose Lietuvos regionuose. Taigi LR Seimo nariai už dirbamą lietuvybės darbą šventės sumanytojams A. Masaičiui ir D. Sabienei įteikė padėkos dovanėles.
Tarp susirinkusiųjų buvo ir daugiau garbių svečių – tai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjo patarėjas dr. Mečislavas Griškevičius ir vyriausioji specialistė Jolita Kutkaitytė-Pauliukienė, Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos Organizacinio skyriaus vadovė Aldona Kodytė.
Šią saulėtą dieną Juodšilių „Šilo“ gimnazijoje buvo sutikti devyniolikos Vilniaus rajono mokyklų atstovai, gimnazijos sporto aikštyne įrengtoje scenoje pristatę puikias menines programas. Pirmieji pasirodė organizatoriai – gimnazijos orkestras, vadovaujamas Sauliaus Balsio, atliko jo aranžuotą lietuvių liaudies pynę ir Maiklo Svynio (Michael Sweeney) aranžuotą kūrinį „San Luiso bliuzas“. Toliau programą tęsė mažiausieji dalyviai – vaikučiai iš Mickūnų vaikų lopšelio-darželio, Rudaminos vaikų lopšelio-darželio „Ažuoliukas“, Veriškių ir Buivydiškių pradinių mokyklų.
Svečius, žiūrovus linksmino Rudaminos „Ryto“, Rukainių, Paberžės „Verdenės“ gimnazijų, Buivydiškių pagrindinės mokyklos mokiniai. Į Juodšilius pristatyti savo programos atvyko Eitminiškių gimnazijos ir jos pradinio ugdymo skyrių Sužionyse bei Ažulaukėje mokiniai. Gausiais plojimais palydėti ir Nemėžio šv. Rapolo Kalinausko gimnazijos pradinių klasių mokinukai, Riešės gimnazijos, Vilniaus Maironio progimnazijos, Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokyklos, Marijampolio Meilės Lukšienės, Nemenčinės Gedimino gimnazijų mokiniai.
Scenoje liejosi kūryba, talentas, džiaugsmas, gimnazijos kieme klegėjo pakiliai nusiteikę mokiniai, krykštavo pripučiamų lauko atrakcionų nustebinti mažiausieji. Rodėsi, tai tikrų tikriausia vaikystės ir jaunystės – pavasario – šventė, pašėlusi, išdykusi, bet ir nuostabiai gili, skatinanti atrasti ir suvokti save kaip tautos atstovą, ilgam išliekanti širdyje. Buvo smagu matyti, girdėti ir jausti, su kokiu nuoširdumu, pagarba ir meile mokiniai taria svarbiausius savo žodžius: „… Lietuva – Tėvynė ir brangi Gimtinė, / Sesė, Brolis, Tėtis, mylinti Mama, / Mokytojas, Saulė, Šiluma ir Meilė, / Pagarba, Ramybė, Dievas ir Šeima…“ (muz. ir ž. Ingos Šeduikienės, „Svarbiausi žodžiai“).
Autorės nuotr.
