Valanda su vienuoliu. Nuotraukos autorės, Justės Lotyš, Živilės Rupšienės

Rūta Neniškienė, Zarasų rajonas, Baltriškių kaimas, www.voruta.lt

Vasario 4 dieną grupelė ikimokyklinio amžiaus vaikų mamų, o kartu ir šio straipsnio autorė, iš Anykščių miesto ir apylinkių apsilankė Zarasų rajone, Baltriškių kaime įsikūrusioje Tiberiados vienuolių bendruomenėje.

1979 metais Belgijoje brolio Morkaus įsteigta bendrija, pasirinkusi ežero, kurio vandeniu žengė Kristus, pavadinimą, beveik nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo vykdo savo veiklą Lietuvoje: 1991 m. vienuoliai apsilankė mūsų šalyje, tuometinio kardinolo Vincento Sladkevičiaus, kuriam buvo aktualios šeimoms ir jaunimui skirtos misijos, prašymu įkūrė bendruomenę ir nuo 2001 m. įsikūrė kun. Algirdo Dauknio pasiūlytoje klebonijoje mažame Baltriškių kaimelyje miškų apsuptyje.

Atvykimas

Atvykstančiąsias linksmai pasišokinėdamas pasitinka šuo Mozė, o prie durų laukia vienuolis prancūzas vardu Gonzagas (Gonzague). Snieguotos rąstinės trobos stogą aplipę varvekliai, o erdvus baltas kiemas tviska vasario saulėje. Sveikos atvykusios į kitokį pasaulį, kur laikas lėtėja ir gausėja.

Vienuolyne gyvena dar du vienuoliai – brolis Mišelis iš Belgijos ir latvis brolis Jonas (Janis). Visi trys puikiai kalba lietuviškai. Ne tik kalba, bet ir juokauja. Džiaugsmas šiame Dievo kampelyje liejasi upeliu.

Be vienuolių, dar ateina keletas savanorių, kurie rūpinasi maisto paruošimu.

Užsimovusios vilnones kojines, pakylame į antrą aukštą, kur atliekame užduotėles, susijusias su katalikiškos motinystės kurso pabaigtuvėmis.

Pokalbiai

Per pietus ir popiet kalbamės, susipažįstame su vienuoliais ir keliais ten esančiais gyventojais, taip pat su savanoriais. Po pietų pažintiniai pokalbiai perauga į rimtesnes temas. Brolis Mišelis skiria mums laiko, papasakoja apie vienuolyno įkūrimą, savo dvasines paieškas bei linksmus keliavimo autostopu bei ūkininkavimo nuotykius.

Kilęs iš daugiavaikės šeimos, vienuolyno įkūrėjas brolis Morkus dar vaikystėje mėgęs burti vaikus bendrai veiklai mažame Belgijos kaimelyje, jaunystėje įkūrė kažką panašaus į hipių bendruomenę, kurioje įsimylėjęs merginą katalikę, įkvėpusią jį eiti tikėjimo keliu. Pradžioje meniškos sielos bendruomenės nariai netgi ūkininkaudavo kūrybingai – pavyzdžiui, sėdavo morkas banguotose lysvėse.

Vienuolyno varpas

Lietuvoje teko iš vietinių pasimokyti ir dalgele pamosuoti bei rimčiau paūkininkauti. Per maždaug dvi dešimtis metų atnaujinę trobesius, vienuoliai sėja speltų kviečius, patys kepa duoną, augina gyvulius – avių, jautį, asilą… …tuos, kuriuos kartais galima palikti ir iškeliauti į misiją. Kartais į kelionę pasiima asiliuką bei lanko žmones.

Vienuolyno viduje šviesu

Kartą brolis Mišelis nutarė aplankyti Šventąją Žemę. Nedaug teturėdamas pinigų, sustabdęs pakeleivingą mašiną, pasakė važiuojąs į Jeruzalę. Mašinos vairuotoja prisipažino keliaujanti į Kauną, o ne į Vilnių, bet supratusi, kad vienuolis keliauja ne į vieną Vilniaus rajonų, bet į tikrąją Jeruzalę, pavėžėjo net iki Lenkijos sienos. Toje kelionėje brolis, beklaidžiodamas Sirijos dykumoje, pajuto begalinę Dievo meilę – jausmą lyg būtų mylimiausias Jo vaikas. Pasiekė savo tikslą aplankęs Šventąją Žemę.

Vienuolynas

Brolis Mišelis dirba su paaugliais. Kita tema – šio amžiaus tarpsnio jaunuoliai ir autoritetų svarba. „Jie nuolat ieško autoritetų ir klauso tų, kas jiems svarbūs”, sako br. Mišelis. Kartą vieno jaunuolio mama nenorėjusi, kad šis darytųsi tatuiruotę ir vargo jį atkalbinėdama nuo šio sumanymo. Vienuolis, net nežinodamas, ką sakyti, paklausė „Ar tu norėtum su šiuo piešiniu vaikščioti visą gyvenimą?” ir jam pavyko. Kalbėdamas apie šeimyninius reikalus, br. Mišelis pabrėžė, kad ypač svarbu vyrams mylėti savo moteris, tuomet ir vaikas šeimoje jausis saugus.

Dvasiniai poreikiai

Mes, mamos-piligrimės, gerokai prieš kelionę į Baltriškes, remdamosi Elisos Morgan bei Carol Kuykendall  knyga „Ko reikia kievienai mamai” kalbėjomės apie motinų poreikius, kurie dažnai paskęsta kasdieniuose rūpesčiuose ir buityje. Tiberiados bendruomenėje ištroškusios ieškojome atsakymų į dvasinius klausimus ir dvasinių poreikių vedamos ėjome į šv. Mišias, dvasinio pokalbio ir išpažinties. Vakarinės Mišios vainikavo mūsų pasibuvimo vienuolyne dieną.

Vienuolynas

Vienuolių gyvenimas kupinas paprasto kasdienio šventumo ir tvarkingai sudėliotas laike: 5.45 kėlimasis, tuomet malda (vienuoliai meldžiasi šešis kartus per dieną), pusryčiai, darbas, ir taip visa diena pusvalandžio tikslumu. Nors vienuolyną lanko gausūs būriai maldininkų ir stovyklautojų, vienuoliai turi savo atokvėpio valandėlę dykumos dieną – pirmadienį. Tuomet pasitraukia į miškuose esančias trobeles ir ten būna vienumoje.

Išvykimas

Išvykstame vakare, prisiklaususios dar daugiau linksmų pasakojimų apie ūkininkavimo džiaugsmus: asilo Riešuto kovas su avimis, didžiojo jaučio Janukovičiaus pabėgimą iš tvarto, gyvulių ganymą, kai reikia išvykti į misijas, mat vienuoliai lankosi mokyklose, dalyvauja tikybos pamokose. Paprastas gyvenimas gyvulėlių ir tai priplūstančių, tai vėl išvykstančių lankytojų būryje nė kiek netrikdo jų ramaus buvimo. Tad ir mums metas keliauti – paliekame dalelę savęs išsinešdamos kruopelę šventumo. Norintys sužinoti daugiau apie Tiberiados vienuoliją galite spausti šią nuorodą: www.tiberiade.lt.