Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ, Antanas LESYS, Vilnius

Straipsnis skirtas garbės kanauninko Vytauto Juozo Vaičiūno kunigystės 25-mečiui

Garbės kan. Vytauto Juozo Vaičiūno kunigystės 25-mečio sukakčiai paminėti išleista Jovitos Niūniavaitės-Lesienės ir Antano Lesio knyga „Viešpaties pakviestas‘‘ (Vilnius, 2013 m.). Knygoje nušviečiamas garbės kan. V. J. Vaičiūno gyvenimas, jo pogrindinė disidentinė veikla sovietiniais metais ir dabartinė kova už bendražmogiškas vertybes. Leidinyje spausdinami garbės kanauninko atsiminimai (VJV), publikuojama medžiaga iš jo asmeninio archyvo (VJVA), Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA), Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA), publicistinės bei periodinės spaudos, knygos autorių asmeninio archyvo (AJLA). Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, pateikta dokumentinė medžiaga.

Knygos pratarmėje rašoma:

Kun. J. Zdebskio pogrindinės veiklos bendražygis buvo dabartinis Šlienavos bažnyčios klebonas garbės kan. V. J. Vaičiūnas. Mus sudomino ypatingu būdu Viešpaties pakviesto šio kunigo asmenybė, gyvenimas, veikla.

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas nuo 1997 m. vadovauja Šlienavos parapijai. Parapijiečiai kuklų, drąsų, energingą dvasininką už jo atsidavimą, tarnystę artimui ir begalinį darbštumą mini tik geru žodžiu. Bažnyčios pastatams atnaujinti ir aplinkai puoselėti kunigas skyrė visas santaupas ir pinigus, gautus už parduotą būstą.

„Į šią parapiją sudėjau visas savo su žmona užgyventas santaupas – visus pinigus, gautus pardavus butą ir kolektyvinį sodą. Čia sudedu ir visą pensiją, ir parapijiečių aukas už šv. Mišias ir religinius patarnavimus. Sau nepasilieku nieko, nes mane priglaudė nuoširdi Bieliauskų šeima – jie mane išlaiko bei padeda prižiūrėti bažnyčios aplinką. Gaila, bet auga susvetimėjimas tarp žmonių. Juos stumia šalin vieną nuo kito ne tik sunki buitis, bet ir būtis. Todėl reikia visomis priemonėmis skleisti daugiau meilės žmogui.“ (VJV).

Didžiulės pagarbos vertam kun. V. J. Vaičiūnui vyskupas Juozas Žemaitis suteikė garbės kanauninko titulą. Šlienavos parapijiečiai šią žinią sutiko džiaugsmingai, sveikino, pagerbė, dėkojo.

Garbės kan. V. J. Vaičiūno nuopelnai įvertinti – 1999 m. buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus IV laipsnio ordinu.

Vis dažniau garbės kan. V. J. Vaičiūnui tenka kreiptis į gydytojus, vykti į ligoninę, pasirūpinti silpstančia sveikata.

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas pasakojo: „Norėčiau tikėti, kad lietuvių tauta išliks, nors Europa smunka žemyn. Prisiminkime, kaip Romos imperija sugriuvo dėl moralės nuopuolio. Dabar vadovaujantis Europos įstatymais homoseksualai net remiami pinigais… Tuo tarpu bibliotekoms, rašytojams, sveikatos apsaugai, skurstančioms šeimoms lėšų visą laiką stinga. Kur mes einame ir kur nueisime? Sumažėjo pašaukimų į kunigystę. Tai labai liūdna. Mokyklose nėra beveik jokio patriotinio auklėjimo. Jei Sąjūdžio metu patirtą dvasinį pakilimą būtume panaudoję geram, tai būtume kalnus nuvertę. Sunkus buvo laikas, patys išsirinkome ne tuos, nes jeigu tuos komunistus būtume „atmetę“, tai tikriausiai Nepriklausomybės nebūtume pasiekę. Reikėjo su visais rasti bendrą kalbą. Jie perėmė šalies valdymą. Tie patys žmonės ir dabar valdo. Jų dievas – turtas ir pinigai. Kiti puolė į neviltį, nes mato, kad bet kokio pagerėjimo greitai nesulauks. Visi tikėjosi pasiaukojimo ir doros iš vadovų, ypač didesnio teisingumo, geresnių sąlygų. Nesilaikoma įstatymų. Užtat turime tai, ką turime. Tikiu, kad jaunoji karta, pakeitusi senus biurokratus, bus patriotiškesnė. Paradoksas: turime realią teisę rinkti valdžią, o ką renkame? Mūsų politinė visuomenė dar nebrandi, nesusigaudo toje politinių partijų raizgalynėje. Antai, mūsų vadovai su antra, trečia žmona gyvena. Apie kokią dorą šnekame? Gal praregės mūsų rinkėjai ir ateityje rinks tuos, kurie tikrai verti atstovavimo Lietuvai. Sovietmečiu tikėjimas iš daugelio žmonių buvo atimtas. Kolchozai iš lietuvio atėmė net ir sekmadienį. Net baudžiavos laikais žmonės keturias dienas dirbo ponui, dvi sau, o sekmadienį šventė. Sovietai atėmė visas dienas. Sau dirbti paliko tik sekmadienį. Dievą visada reikia turėti savo širdyje! Šiandien mums baisesnė yra dvasinė krizė. Juodąjį blogio žmogų daug sunkiau atpažinti nei sovietmečiu. Todėl tiems, geriesiems, labai sunku. Bet viską galima įveikti, jei tik nenutolsime nuo Dievo, jei nepadarysime mirtinos nuodėmės. Nuo jos apsisaugoti labai sunku, nes žmogaus sąžinė miega, niekas jos nežadina. Anksčiau kiekviena motina, pasisodinusi vaiką ant kelių, mokė, kas yra gera, o kas nuodėminga. Dabar, deja, tai daro toli gražu ne kiekviena, todėl vaikui labai sunku užaugti doru žmogumi ir įgyvendinti Dievo skirtą misiją.“ (VJV).

Vytauto Juozo Vaičiūno tėvai Antanas Vaičiūnas ir Ona Liepuonytė susituokė 1927 m. Vytautas Juozas gimė 1930 m. kovo 9 d. Šakių apskrities Žvirgždaičių valsčiaus Tupikų kaime (Žvirgždaičių parapija). Kunigo gyvenimas buvo labai sunkus; būdamas mažametis tapo našlaičiu. Turėjo du brolius – Justiną (1928–1994) ir Joną (1933–1981) bei seserį Ramutę (1941–2009).

Vytautas Juozas 1945 m. įstojo į saleziečių išlaikomą Vytėnų gimnaziją, kurioje jau mokėsi brolis Justinas. Joje veikė 5 sustiprintos klasės, bet jis spėjo baigti tik dvi, nes 1947 m. gimnazija buvo uždaryta. Vėliau jis mokėsi Kėdainių r. Šlapaberžės dvare įkurtoje Žemės ūkio mokykloje, gyveno bendrabutyje, už kurio stovėjo bažnyčia. Vytautas Juozas dažnai eidavo į pamaldas. Būtent Šlapaberžėje jis pradėjo kovą prieš tuometinę sovietinę valdžią, kuri sekmadieniais 12 val., kad žmonės neturėtų galimybės išklausyti šv. Mišių, kviesdavo į susirinkimus. Jis protestavo, sakydavo, kad pažeidžiamos žmonių teisės, jog tai neatitinka Konstitucijos, turbūt todėl jo net nebandė kalbinti stoti į komjaunimą. Laimei, mokyklos direktoriui toks jo protestas patiko, ir Vytautas Juozas buvo priimtas dirbti instruktoriumi. Mokykloje gaudavo 120 rub. stipendiją, išmoko vairuoti traktorių, baigęs kursus tapo elektromechaniku.

1951 m. V. J. Vaičiūnas buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę. Po trejų tarnybos metų nusprendė pasilikti Rusijoje, uždarbiavo Krasnojarsko srities šiaurėje, Norilsko mieste – kasyklų ir metalurgijos pramonės centre. Norilske jis sutiko daug tremtinių, tarp kurių buvo ir lietuvių. Ten praleido trejus metus.

1958 m. vedė Leonorą (Levutę), baigė Kauno statybos technikumą, o 1972 m. – Kauno Politechnikos institutą, tapo diplomuotu specialistu (specialybė – elektros pavaros). Sulaukęs 53-ejų V. J. Vaičiūnas kreipėsi į vysk. Vincenta Sladkevičių ir vysk. Julijoną Steponavičių, prašydamas priimti jį į pogrindinę Kunigų seminariją. Seminarijoje mokėsi 1983-1988 m.

Nuo 1972 m. (o gal ir dar anksčiau) inžinierius V. J. Vaičiūnas įsitraukė į sovietmečiu pavojingą veiklą ir su bendraminčiais kun. Juozu Zdebskiu, P. Petroniu, P. Plumpa ir kt. spausdino bei platino maldaknyges, katekizmus bei kitokią religinę literatūrą.

V. J. Vaičiūnas pradėjo dirbti Statybos derinimo darbų valdyboje. Nors ir persekiojamas, Vytautas Juozas tęsė pogrindinę veiklą, gamino dauginimo aparatus, kuriuos vežiojo (motociklu su priekaba ar automobiliu) po Lietuvą.

1980 m. spalio 3 d. kun. J. Zdebskiui KGB įvykdė spec. priemonę – jį apdegino nežinomomis medžiagomis. Šios priemonės ir kitų iš to sekančių priemonių pagalba pavyko jį sukompromituoti tarp dvasininkų ir tikinčiųjų.

V. J. Vaičiūnas pasakojo, kad jis taip pat buvo nudegintas – tik mažiau. Iš pateiktų KGB dokumentų matyti, kad 1980 m. spalio 3 d. V. J. Vaičiūnas nebuvo įlipęs į kun. J. Zdebskio mašiną. 1980 m. spalio 4 d. 8 val. 10 min. KGB užfiksuoti „Zdenek“ (J. Zdebskis) ir „Vladas“ (V. J. Vaičiūnas), kurie „Zdenek“ mašina važiavo link Seirijų, tačiau ši jų kelionė truko labai trumpai, todėl V. J. Vaičiūnui cheminių medžiagų poveikis buvo žymiai silpnesnis.

1980 m. pabaigoje V. J. Vaičiūnas tapo Helsinkio grupės nariu, dalyvavo maldininkų procesijoje iš Tytuvėnų į Šiluvą, buvo suimtas, 3 dienas jį laikė Kauno areštinėje, po to nuvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimą ir pasodino į kriminalinių nusikaltėlių kamerą.

1980 m. birželio 25–26 d. Širvintų m. įvyko V. J. Vaičiūno teismas. Po jo jis buvo nugabentas į Pravieniškių lagerį, po to – į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, o po kelių mėnesių ištremtas į Rusijos gilumą, Čeliabinsko sritį, ir įkalintas Bakalo mieste esančiame kalėjime.

Būdamas nelaisvėje susirgo dizenterija – vos nenumirė, Čeliabinsko ligoninėje meldė Dievo, sakydamas: „Viešpatie, jei pagysiu, eisiu į kunigus. Pagijau. Reikėjo pažadą tęsėti“. V. J. Vaičiūnas į Lietuvą grįžo 1983 m. rugsėjo 24 d. 1988 m. baigė Pogrindinę kunigų seminariją. 1989 m. pavasarį Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje buvo vikaru, o po trijų mėnesių kun. V. J. Vaičiūnas buvo paskirtas į Dzūkiją, Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčios parapiją (Lazdijų r.). Vėliau kunigavo Vištytyje. Čia taip pat pravertė kunigo turimi statybininko ir elektriko įgūdžiai. Nuo 1993 m. kun. V. J. Vaičiūnas buvo paskirtas Šlienavos bažnyčios klebonu.

Laikraštyje „XXI amžius“ rašoma:

Apie 40 metų medinė Švč. M. Marijos bažnyčia atrodė gana varganai, ir tik atvykus kun. Vytautui Juozui Vaičiūnui įvyko esminiai pasikeitimai. <…> Per tą laiką bažnyčia ir jos aplinka pasikeitė neatpažįstamai. Gražiai sutvarkytas šventorius, varpinė, naujai pastatyta parapijos salė, bažnyčią juosianti daili lengvos konstrukcijos tvora. Nauji kryžiai, taip pat pernai vykusio Vilkaviškio vyskupijos Eucharistiniam kongresui atminti kryžius, Švč. M. Marijos, šventųjų Petro ir Povilo skulptūros – visa tai išdėstyta bažnyčios išorėje ir įvairiomis gėlėmis, dailiais takeliais, žalia veja padabintame šventoriuje; tai kelia žmonių susižavėjimą. Išradingas, darbštus, nagingas kunigas dirba nepavargdamas. <…>. V. J. Vaičiūnui ypač padeda ir kasdieniniame gyvenime pagelbsti katalikiška Bieliauskų šeima. <…> Dabar jie globoja gerbiamą kanauninką, padeda įgyvendinti jo sumanymus, puošti bažnyčios aplinką. <…> Parapijos namuose klebonas įkūrė kelis muziejus: senųjų buities daiktų, bažnytinio meno kūrinių, taip pat fotografo A. Sadecko nuotraukų nuolatinę parodą apie lietuvių amžinojo poilsio vietas Sibire. Naujame bažnyčios bokšte įrengtas muziejus, kuriame saugomos bažnyčiai dovanotos relikvijos, suneštos parapijiečių. Čia yra daug eksponatų, kuriuos žmonės atnešė iš tų vietų, kur dabar tyvuliuoja Kauno Marios. Tarp unikalių muziejaus eksponatų yra drožėjo Kazio Škėmos kryžius, 1742 metais drožta šventojo statulėlė ir kiti eksponatai, kurių dalis buvo sukurti net XVIII amžiaus viduryje. <…> (2007 m., nr. 38).

***

2013 m. birželio 2 d. (sekmadienį) nuo 12 val. Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje vyko ypatingos Devintinių iškilmės. Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vysk. Rimantas Norvila. Jis garbės kan. V. J. Vaičiūną pasveikino su kunigystės 25-mečiu. Svečiams ir parapijiečiams vyskupas kalbėjo: „Šiandien gražioje sidabrinėje sukaktyje jūsų klebono kunigystės, t. y. švenčiant 25-metį, labai gražu ir tinka prisiminti tuos brandžius turtingus metus, kai kažkada dar iki kunigystės, ir jau jai besiruošiant, ir kunigystės laiku buvo tikrai daug drąsos, daug pastangų iš jūsų klebono pusės, nebijant to didžiojo slibino, drakono, kuris gali bet ką praryti. Ir visų sudėtos tos aukos: drąsa, kančia, mums atnešė didelių pasikeitimų, kuriais šiandien galime džiaugtis. Ne visi tuos pasikeitimus tinkamai įvertino, ne visi toliau stengėsi skleisti gėrį, tačiau kviečiu Jus, dėkodami už tą gražų 25-erių metų kunigystės, tarnystės visą darbą Jūsų mielo klebono, kartu pasimelsti už Jį, melskimės ir už savo kraštą, prašydami Viešpaties reikiamų malonių. Kartu šia proga noriu perduoti vyskupo Juozo Žemaičio pačius nuoširdžiausius sveikinimus Jubilijatui. Mielieji, tiek metų ir Jums tarnavęs Jūsų klebonas, taip pat čia gražių dalykų nuveikė, ir kai tik atėję jau pasidairome į tą išpuoselėtą bažnyčios kiemą – šventorių, matome, kiek čia triūso įdėta. Be abejo yra daug nuostabių talkininkų ir talkininkių, bet kažkas turi viską sužiūrėti, sumąstyti, surinkti. Taigi ir dabartiniais laikais gražiai ir prasmingai Jūsų klebonas savo visas galimybes išnaudoja, ir galite, ypač vasaros metu, džiaugtis tokia nuostabia šventa vieta, kuri liudija tą gražų, uolų triūsą. Už visą Jūsų pasišventimą ir darbą visi kartu dėkojame, meldžiamės už Jus šiandieną.“

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas savo pamoksle dėkojo vysk. R. Norvilai ir visiems svečiams bei parapijiečiams: „Apie kunigystę svajojau nuo pat vaikystės. Dievulis paėmęs mane už rankos vedė per sudėtingas gyvenimo kryžkeles, per kančias, kalėjimus, per mano paties klaidas. Šiandien švęsdamas savo kunigystės 25-erių metų jubiliejų, iš kurių 16-ka metų dirbau kartu su Jumis, noriu padėkoti visiems, kurie man padėjo, dirbo su manimi.“

Jubilijatą sveikino Vilkaviškio vysk. R. Norvila, mons. Alfonsas Svarinskas, ses. Nijolė Sadūnaitė, teisininkė R. Gajauskaitė, Samylų seniūnijos seniūnas S. Banionis, Šlienavos bažnyčios bendruomenės pirmininkas S. Džiugys, Šlienavos pagrindinės mokyklos direktorius V. Ravka, kultūros centro direktorė J. Sidabrienė, laikraščio ,,XXI amžius‘‘ vyr. redaktorius E. Šiugžda ir L. Šiugždienė, nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ redaktorius (vyr. red. J. Vercinkevičius) ir žurnalistas A. Lesys ir J. Niūniavaitė-Lesienė bei parapijiečiai.

Po sveikinimų vyko koncertas. Giedojo Šlienavos bažnyčios jaunimo choras ,,Arfa‘‘, jo vadovė I. Salatinskaja giedojo su choro narėmis: L. Vaičiukynaite, R. Mikalauskaite, A. Juškaite-Lukianskiene, E. Bieliauskaite ir kt. Giedojo ir Šlienavos kultūros centro ansamblio ,,Senolės‘‘ dalyvės (vad. G. Gutmanienė). B. Brazdžionio eiles skaitė Šlienavos mokyklos mokiniai. Saksofonu ir fleita grojo J. Strupinskas, o pianinu – 4-erių metukų G. Gaubaitė ir 12-kos E. Vilimas (tarptautinių konkursų laureatas, prizininkas, be to, ilgamečio Šlienavos parapijos vargonininko L. Kepežinsko provaikaitis). Dainavo Marių ligoninės ansamblio ,,Lyra‘‘ duetas E. Bakšienė ir L. Maciulevičienė. Koncertą vedė I. Salatinskaja ir M. Samuolaitis. Šventės organizatoriai – S. Džiugys ir I. Salatinskaja.

Parapijos salėje iškilmingų vaišių metu skambėjo lietuviškos dainos. Pats Jubilijatas garsiai užtraukė dzūkišką dainą, susirinkusiems pasakojo savo prisiminimus ir mėgiamus anekdotus, deklamavo Maironio eiles. Ilgam prisiminimui svečiams ir parapijiečiams dovanojo knygas „Viešpaties pakviestas“.

Garb. kan. Vytauto Juozo Vaičiūno pamokslas

                 Nuoširdžiai dėkoju Jo Ekselencijai Vilkaviškio vyskupui Noreikai, broliams kunigams, visiems susirinkusiems paminėti mano kunigystės 25 – erių metų jubiliejų.

Įdomus mano gyvenimo kelias. Apie kunigystę svajojau nuo vaikystės dienų. O kad svajonės išsipildytų, Dievulis kaip kūdikį vedė mane per sudėtingas gyvenimo kryžkeles, per kančias, kalėjimus ir mano paties klaidas. Tik po gyvenimo vidudienio barė, eik ir Tu padirbėk Mano vynuogyne. Ar tai dar įmanoma? – paklausiau. Man viskas įmanoma, – pasakė Jis. Sek Mane.

                      Šiandien, minėdamas kunigystės 25 – mečio minėjimą, iš kurių net 16 metų dirbau su Jumis. Dėkoju visiems, kurie man padėjo sutvarkyti Bažnyčią ir Šventorių, Bažnyčios, jaunimo ir suaugusių chorams, vargonininkams, zakristijonui, Bažnyčios puošėjams ir valytojai. Bet ypatingai dėkoju toms darbščioms moterėlėms, kurios taip gražiai sutvarkė Šventoriaus aplinką. Pradžioje jų buvo daug, šiandien liko tik dvi darbščiausios ir jauniausios, nors metų  joms be dvidešimties šimtas.

                      Per 16 metų dirbdami kartu su jumis pakeitėme Bažnyčios ir Šventoriaus veidus. Bet pažvelgęs Gerojo Ganytojo akimis turiu sakyti – esu kaltas, esu labai kaltas. Viešpats liepė man pavestąsiais avis nuvesti į geras ganyklas. Jos klaidžiojo erškėtynuose, maitinosi piktžolėmis. Viešpats liepė kaimenę nuvesti prie Tyro Vandens Šaltinio, tekančio iš Šventovės Dešiniojo Šono. Jos troškulį malšina gatvės srutomis, dvokiančiomis alkocholio ir narkotikų nuodais. Juo daugiau, geria, juo labiau trokšta. Viešpatie, buk manm gailestingas.

                      Valdant svetimiesiems, matydami didėjantį girtavimą, sakome, jie trokšta išnaikinti mūsų tautą, todėl, pumpuodami į tautą vis didėjantį svaigalų kiekį, laukia neskausmingos tautos mirties.

                      Dabar mus valdo mūsų pačių išrinkti savi,, bet svaigalų gamyba vis didėja. Svetimi laukė tautos mirties, o savi alkocholyje išplautais litais maitina sportą ir kultūrą. Girtą sportininką gatvėje bijom sutikti, o girtų ,,kultūra‘‘ sėja kerštus, žudynes, ardo šeimas. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kiekvienas blogis, kiekviena nuodėmė slepiasi svaigalų butelio dugne.

                      1981 m. Aukščiausio teismo tribūnoje buvo pasakyta: ,,Aš mačiau tautos veidą, skausmo ir kančios prislėgtą. Mačiau aš ją suklupusią negimusių kūdikių kraujuose. Aš mačiau didelę minią, stovinčių anapus gyvenimo slenksčio, tiesiančią į mane rankas ir šaukiančią. ,,Aš turėjau būti kunigas, aš turėjau būti daktaras‘‘. Kiti savo motulėms, sengalvėlėms kalbėjo ,,Tu turėjai pas mane senatvėje rasti paguodą – dabar esi vieniša‘‘.

                      Mes, Dievo valia paskirti  ganytojai, kitus mokome ,,Negalima tarnauti dviem valdovams. Dievui ir Mamonai‘‘. Arba ,,Lengviau kupranugariui pralysti pro adatos ausį, kaip turtuoliui į Dangaus karalystę. Sakoma, kad kupranugaris suklupęs, pro žemės vartus dar kai kada gali patekti į Jeruzalę. O šių dienų turtuolis nepajėgia nusilenkti net Dievo Autoritetui.

                      Pagalvokime, ar mūsų pačių neslegia turto našta. Ar suklupsim? Ar pralysim pro tą adatos ausį? Ar pateksim į Amžiną Tėvišką Naująją Jeruzalę.

Brazdžionis rašė: ,,Tavęs, žmogau, aš ieškau dabartyje. Tarp džiaugsmo, pokylių, juokų. Ir kai prie tavo vardo aš sustoju, Matau tik prieblandą ūkanoj tamsioj. Matau nebetiki, kas amžina, kas šventa. Kas vergija, kas laisvė pančiuos kruvinuos. Matau ne liepų lapai, broliai krenta. Ir širdys blaškosi voratinkliuos senuos. Matau tave kaip kirminą įnikusį į žemę. Kaip kurmį aklą saulės takuose. Matau Tėvynę tavo raudančią neramią. Ir klausiančią, kur ta diena šviesi.

Skaudu matant žiniasklaidą, liejančią moralinį purvą į jaunimo dvasią, ir žudo kūną einančios gyventi tautos. Širdy prakeikiau šimtą kartų tai. Bet lūpos neprabilo ir nepasmerkė tiesos vilygą ir jų tarną klastos. Viešpatie, būk man gailestingas.

Tėvas Pijus sakė ,,Jūs turite daug kankinių“. Tai tiesa. Tik gaila, kad mes jų negerbiame ir neprašome jų užtarimo. Helsinkio grupės narys kun. Laurinavičius aplankęs Mečislovo Jurevičiaus (taip pat suimtas Helsinkio grupės narys) ir Vytauto Vaičiūno šeimas grįžo namo ir žuvo Vilniuje, o šalia žuvimo vietos žmonės pastatė Kryžių, o sava valdžia suprojektavo tualetą. Mes tylime, net nenorime išsiaiškinti tikros priežasties.

                      Vilkinama ir kun. Juozo Zdebskio žūties bylos nagrinėjimas, nors turimi dokumentai įrodo, kad jis tikrai buvo nudegintas nežinomomis medžiagomis ir paneigia Varėnos prokuratūros žūties versiją. Jeigu šie kunigai gindami Bažnyčios ir tautos laisvę buvo nužžudyti – jie kankiniai. Bet mumjs jų nereikia.

                      ,,O ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki. Nieko daugiau tavęs neprašau, tiktai nepaliaudama šauk. Volunge, šauk ežere, akmeniu kelio gale“ (J. Marcinkevičius). Šauk Valančiaus balsu: ,,blaivybės, blaivybės, blaivybės“. Šauk tautos Himno balsu: ,,Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“. Gal iš apsnūdimo mus pažadins Kudirkos varpo gaudesys: ,,kelkitės, kelkitės, kelkitės“. Gal išgirsime devynmetės mergaitės aimanas, kurių jau antri metai mokyti ,,dėdžiai“ laiko įkalinę, net įslaptinę jos buvimo vietą. Reikalauja ,,nedaug“, tik ištarti keletą žodžių: ,,Neringa aš tavęs nemyliu, tu mane skriaudi…“Mergaitė tyli – ji geriau už mus suprato tautos Himno pasmę ,,Ir švisa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“.

Aš atsimenu didvyrius, kovojusius už tautos ir religijų laisvę. Jų vardų aš neminėsiu. Apie juos kalbėjo pasaulio žiniasklaida. Juos minės su pagarba ainiai. Tada Lietuvos Bažnyčia turėjo didelį autoritetą savo tautoje ir pasaulyje, Laisvoje Lietuvoje. Šį autoritetą prarado. O kodėl?

                      Man Lietuvos Katalikų Bažnyčia primena upelį, ištekantį iš Tyro Vandens Šaltinio, kuris, prasivėręs pro nutautinimo pinkles, stačiatikių klastą ir raudonojo teroro uolas, dar bus Skaidrus ir Tyras.

                      Šių dienų Lietuva savo namus stato ne ant Dievo įstatymų pamatų, o ant liberalizmo – materializmo smėlio, kuris kaip kempinė sugeria moralinį purvą. O mes, ganytojai, sėdėdami nesikišimo į politiką į politiką apkasuose, stebime to upelio tekėjimą. Ar ne laikas suprasti, kad stovintis vanduo genda, tik tekantis lieka Tyras.

Kristus gyvendamas žemėje gydė ligonius, bendravo su beturčiais. Skelbdamas Evangeliją, fariziejus ir rašto aiškintojus vadino pabaltintais karstais, nors dėl to Jis buvo atiduotas pagonims, pasmerktas Kančiai ir Mirčiai ant Kryžiaus.

                      Jeigu Kristus būtų gyvenęs nesikišimo į politiką dvasia, taikoje su tuo meto valdančiaisiais, Jis nbūtų pasmerktas mirti. Mes gi būtume netekę galios save vadinti Dievo vaikais, Amžinojo Gyvenimo paveldėtojais. Tai labai gerai suprato visų amžių kankiniai, atsisakę bert smilkalus ant tų metų valdovų altoriaus. Jie savo kančią jungė su Kristaus Kančia, laistydami dirvą naujiems krikščionybės daigams. Tai labai gerai suprato ir mūsų tautos kankiniai ir tremtiniai, pasirinkę pančius, net mirtį, bet neatsižadėję savo tikėjimo, savo tautos, savo kalbos.

Autorių nuotr.

Nuotraukose:

1. Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia

2. „Senolių‘‘ giesmininkės (vad. Gražina Gutmanienė – I-oji iš kairės), laikraščio „XXI amžius‘‘ vyr. redaktorius Edvardas Šiugžda ir Livija Šiugždienė

3. Visų tikinčiųjų nesutalpino Šlienavos bažnyčia. Šv. Mišių dalyviai, sveikinimų ir koncerto klausytojai šventoriuje

4. Laimutė Kedienė (I-ma iš kairės), Audronė Skučienė (I-ma iš dešinės)

5. Iškilmingoje Devintinių procesijoje vysk. Rimantas Norvila (viduryje)

6. Iškilmingos Devintinių procesijos dalyviai

7. Iškilmingos Devintinių procesijos tikintieji

8. Šlienavos ateitis – jauna šeima (iš dešinės): Ridas ir Neringa Gaubai, sesutės Gabija ir Rugilė prie Šv. Povilo skulptūros

9. Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vysk. Rimantas Norvila. garbės kan. Vytautas Juozas Vaičiūnas (II-as iš kairės), būsimasis kunigas Deividas Baumila (II-oje eilėje II-as iš kairės), mons. Alfonsas Svarinskas (I-as iš dešinės)

10. Šlienavos parapijos tikintieji

11. Buvęs Šlienavos bažnyčios vargonininkas Leonardas Kepežinskas (I-as iš kairės)

12. Motina su kūdikiu

13. Šlienavos Bažnyčios viešnia – ses. N. Sadūnaitė (II-a iš dešinės)

14. Mons. A. Svarinskas sveikino savo bendražygį garbės kan. V. J. Vaičiūną (I-as iš kairės)

15. Jubilijatą sveikino teisininkė Rūta Gajauskaitė

16. Jubilijatą sveikino Samylų seniūnas Saulius Banionis

17. Jubilijatą sveikino Šlienavos bažnyčios bendruomenės pirmininkas Steponas Džiugys

18. Fleita grojo Juozas Strupinskas, o pianinu – Gabija Gaubaitė

19. Marių ligoninės ansamblio ,,Lyra‘‘ dainininkės Elvyra Bakšienė ir Liuda Maciulevičienė

20. Pianinu grojo tarptautinių konkursų laureatas Emilis Vilimas

21. Šlienavos bažnyčios svečiai (iš dešinės) Jovita Niūniavaitė-Lesienė, ses. Nijolė Sadūnaitė, Marytė Norvaišienė ir Antanas Lesys

***

Knygos „Viešpaties pakviestas“ nuotr.

22. 1960 m., Palanga. Levutė ir Vytautas Juozas Vaičiūnas (VJVA nuotr.)

23. 1983 m., Bakalo lageris. A. Teresius (dešinėje) atvyko pasitikti išleistą kalinį V. J. Vaičiūną (nuotr. iš VJVA)

24. Šlavantai. Iš kairės: Levutė (pirma), kun. Juozas Zdebskis (penktas), Vytautas Juozas Vaičiūnas (šeštas) (VJVA nuotr.)

25. 1999 m. vasario 16 d., Vilnius. LR prezidentas Valdas Adamkus (dešinėje) ir garb. kan. Vytautas Juozas Vaičiūnas (VJVA nuotr.)

26, 27. 2013 m. Šlienavos bažnyčios buities muziejus

28. V. J. Vaičiūnas klebonijos darbo kabinete

29. Knygos „Viešpaties pakviestas“ viršelis

30. Šventės organizatorė ir bažnyčios vargonininkė, bažnytinio choro vadovė  Ieva Salatinskaja