Pavel Ablamski ir Rūstis Kamuntavičius, www.gudija.lt

Lietuvos sostinė turi keletą vardų. Tai yra natūralu miestui, kuris ne vieną šimtą metų buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centru. Šiame tautų katile gyveno dabartinių gudų, lietuvių, lenkų, žydų ir daugybės kitų tautų protėviai. Lietuviai savo sostinę vadina Vilniumi. Lenkai vyksta į Wilno, kur lanko Aušros vartų Dievo motiną ir J. Pilsudskio širdį Rasose. Žydams praeito šimtmečio pradžioje Vilnius buvo „šiaurės Jeruzalė“.

Panaši tautinė mitologija gyvuoja ir pas gudus, nors ji išreikšta ne taip aiškiai kaip pas lietuvius ar lenkus. Vis dėlto nepriklausoma gudų valstybė egzistuoja jau daugiau kaip 30 metų. Neturėtų stebinti, kad pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje Vilnia – būtent taip gudai vadina Vilnių – gudų mokykliniuose vadovėliuose užėmė ypač svarbią vietą. Beje, lietuvių skaitytojas gali miegoti ramiai. Gudų mokyklinis pasakojimas susivedė į tai, kad šis miestas turėjo ir turi išskirtinę reikšmę gudų kultūrai ir istorijai be kokių nors sentimentų „prarastai sostinei“. Pastarasis teiginys, suprantama, nereiškia, kad negali susidaryti grupuočių, kuriose tarpsta revanšistinės nuotaikos, tačiau jos visuomet buvo ir lieka stipriai marginalizuotos.

Nors oficialus prolukašenkiškas istorinis pasakojimas pabrėžia dabartinės Baltarusijos teritoriją ir ribas, tačiau jau išaugo visa gudų karta, kuri supranta, kad lietuviškasis Vilnius savyje slepia „gudų Vilnios“ pėdsakus. Kalba eina apie vidutinį gudą, kuris ikikovidinėje epochoje į Lietuvos sostinę savaitgaliais vykdavo traukiniu „su Vyčiu“ (šiuo ženklu žymimi tarp Vilniaus ir Minsko kursuojantys traukiniai) apsipirkti, pailsėti ir tiesiog maloniai praleisti laiką.

Tautiškai nusiteikusiai gudų visuomenės daliai Vilnia visuomet buvo svarbi įsivaizdavimo apie savo praeitį dalis. Kad tuo įsitikintume, tereikia pažvelgti į 1863–1864 metų sukilimo dalyvių perlaidojimo ceremonijos, vykusios 2019 metų lapkričio mėnesį, fotografijas. Tą dieną tautinės balta–raudona–balta vėliavos dominavo Lietuvos sostinėje nepaisant to, kad oficialusis Minskas nors ir atsiuntė savo delegaciją į ceremoniją, tačiau padarė tai labai neryžtingai, vis žvalgydamasis į Kremlių. Tokiu būdu perlaidojimo ceremonija pavirto į savotišką gudų patriotinę demonstraciją.

Šiandien Vilniuje gudų palikimas matomas nuo laiko išdilusiose atminimo lentose. Būtent čia, viename iš Rotušės aikštės namų XVI amžiaus pradžioje P. Skorina įsteigė pirmąją spaustuvę LDK žemėse ir išleido pirmąsias gudiškas knygas. Kiek toliau, greta Aušros vartų esančiame Bazilijonų vienuolyne, 1915 metais buvo atidaryta pirmoji gudiška mokykla. Taip! Gudų kalba pradėta mokyti ne Minske ar Gardine, bet Vilnioje.

Grįžkime prie atminimo lentų. Verta atkreipti dėmesį į vieną tokių, esančią Vilniaus g. 14. Ji nurodo, kad šiame pastate 1914–1915 metais buvo Naša Niva laikraščio redakcija ir gyveno jos tuometinis redaktorius Janka Kupala – gudų literatūros klasikas. Naša Niva buvo pirmasis rimtas laikraštis gudų kalba. Jis buvo pradėtas spausdinti tik 1906 metais, nes Rusijos imperijos valdžia nelaikė gudų atskira tauta ir priešinosi panašioms iniciatyvoms. Naša Niva fenomenas ypač įdomus tuo, kad savo indėlį į jo leidybą įnešė praktiškai kiekvienas žymesnis XX amžiaus pradžios gudų tautinio atgimimo veikėjas.

1991 metų viduryje į Vilnių išvyko grupė gudų intelektualų-romantikų, vadovaujamų Siarhiejaus Dubavieco. Jų tikslas buvo atkurti Naša Niva leidybą. Naujoji Naša Niva pasiskelbė to pirmojo gudų laikraščio tęsėja. Pats Dubaviecas vėliau metafiziškai aprašys šį laikotarpį kaip „dešimtmetį važinėjimo iš Minsko į Vilnią, iš vieno gudų tautos polio į kitą“. Ilgainiui laikraščio redakcija persikraustė į Minską ir tapo pačiu sėkmingiausiu ir labiausiai skaitomu leidiniu gudų kalba. Persekiojamas valdžios, šiandien laikraštis yra prieinamas „Telegram“ kanalu https://t.me/nashaniva arba tik už Baltarusijos ribų prieinamu adresu https://nashaniva.com.

Sovietų Sąjungos griūties laikais visos tautos dėjo pastangas grįžti į kažkokį simbolinį atskaitos tašką. Gudams šiuo požiūriu buvo sunkiau nei lietuviams, kurie turėjo nepriklausomą tarpukario Lietuvą. 1990–1991 metų sandūroje Lietuva pati pirmoji atstatė savo nepriklausomybę. Po dramatiškų 1991 metų sausio mėnesio įvykių Vilnius ruošėsi tapti nepriklausomos Lietuvos sostine ir gudų intelektualų bandymai čia atgaivinti savo kultūrinį gyvenimą dėl visiems suprantamų priežasčių pasiliko šešėlyje. Reikia pastebėti, kad lietuviškos aktualijos visiškai nustelbė net 1988 metų birželio mėnesį būtent Vilniuje įvykusį Gudijos liaudies fronto (mūsų Sąjūdžio atitikmuo) steigiamąjį suvažiavimą.

Mažiau žinoma dar viena šių įvykių pusė – Kremliaus divide et impera politika. Buvo siekiama sutrukdyti Lietuvos nepriklausomybės atstatymui panaudojant baltarusišką kortą. Po 1990 metų kovo 11 dienos iš Maskvos diriguojami baltarusių komunistai pradėjo kelti klausimą apie Vilniaus ir Vilniaus krašto sugrąžinimą. Esą, Lietuva gali būti nepriklausoma, bet tik tarpukario Lietuvos valstybės ribose. Potencialiai negatyvias tokio pareiškimo pasekmes pavyko neutralizuoti pirmiausia dėl užmegztų kontaktų tarp Sąjūdžio ir Gudijos liaudies fronto – pagrindinės antikomunistinės jėgos Gudijoje. Kasdienė patirtis rodo, kad pareiškimai „atstatyti istorinę teisybę“ turi mažai ką bendro su tautiniais judėjimais. Būtent šioje šviesoje reikia vertinti dabar vis pasigirstančius Aliaksandro Lukašenkos revanšistinius pareiškimus Vilniaus atžvilgiu.

Vilniaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaidmuo gudų istorinėje atmintyje tik stiprės. Taip vyks bent jau todėl, kad smūgio jėga lygi reakcijos jėgai: oficialus baltarusių istorinis pasakojimas darysis vis labiau sovietinis (tokia tendencija dar labiau sustiprėjo per pastaruosius metus), o gudų kolektyvinis Aš neabejotinai akcentuos tautinį pasakojimą. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, augantis susidomėjimas Vilnia, kaip svarbia gudų istorinės atminties vieta, bus tam tikras grįžimas (jau naujomis sąlygomis!) prie tų gudų tautos savikūros procesų, kurie dėl daugybės priežasčių buvo nutraukti arba užšaldyti XX amžiuje.