Dr. Arūnas BUBNYS, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, Vilnius

Straipsnis skirtas Vilniaus geto sunaikinimo 70-mečiui

Vilniaus žydų bendruomenės istorija susilaukė didelio pasaulio istorikų dėmesio. Iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo vienas iš svarbiausių Europos žydų kultūros, mokslo, švietimo ir rabiniškojo mokslingumo centrų. Nacių–sovietų karo išvakarėse Vilniuje gyveno apie 58 tūkstančius žydų. Karo ir nacių okupacijos pabaigos sulaukė vos keli tūkstančiai Vilniaus žydų. Tragiška „Lietuvos Jeruzalės“ žūtis iki šiol tebejaudina pasaulio ir Lietuvos istorikus bei plačius visuomenės sluoksnius. Šis Vilniaus žydų istorijos laikotarpis yra gana plačiai nušviestas pasaulinėje istoriografijoje ir memorialinio pobūdžio literatūroje. Daugiausia darbų apie Vilniaus žydų genocidą yra paskelbta Izraelyje ir JAV. Pastaruoju metu holokausto ir Vilniaus geto istorijos tyrimai įsibėgėja ir Lietuvoje.

Vilniaus žydų bendruomenės ir geto istoriją nacių okupacijos laikotarpiu galima suskirstyti į keletą laikotarpių: 1) žydų diskriminavimas ir žudymas iki geto įsteigimo (1941 m. birželio 24 d.–1941 rugpjūtis); 2) getų (Didžiojo ir Mažojo, arba Nr. 1 ir Nr. 2) suformavimo ir masinių žudynių laikotarpis (1941 m. rugsėjis–lapkritis); 3) stabilizacijos laikotarpis (1941 m. gruodis–1943 m. kovas); 4) mažųjų getų, darbo stovyklų ir Vilniaus geto naikinimo laikotarpis (1943 m. balandis–rugsėjis); 5) Vilniaus geto likučių kalinimas Estijos konclageriuose ir Vilniaus darbo stovyklose (1943 m. spalis–1944 m. rugsėjis).

Vokiečių kariuomenė Vilnių užėmė 1941 m. birželio 24 d. Nuo pirmųjų nacistinės okupacijos dienų prasidėjo įvairiapusiškas mieste pasilikusių žydų persekiojimas. Vokiečių karo komendantūra ir saugumo policija bei naciams talkininkaujanti lietuviška administracija (Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas, policija, savisaugos daliniai) leido žydus diskriminuojančius nuostatus, įsakymus, organizavo žydų areštus, kalinimą ir pirmuosius šaudymus. Žydams buvo įsakyta nešioti skiriamuosius ženklus, jiems uždrausta vaikščioti centrinėmis miesto gatvėmis, apribotas maisto produktų pardavimas, jie buvo masiškai atleidžiami iš darboviečių, iš jų buvo atimtos susisiekimo priemonės ir radijo aparatai, uždrausta naudotis viešojo susisiekimo priemonėmis, poilsio vietomis ir t. t. 1941 m. rugpjūčio pradžioje vokiečių karinę administraciją pakeitus civilinei vokiečių administracijai (komisarams), politinis žydų diskriminavimas ir terorizavimas dar labiau sustiprėjo. Masiniai žydų areštai ir šaudymai prasidėjo 1941 m. liepos viduryje. Iš pradžių jie buvo gana neorganizuoti ir chaotiški. Žydai buvo suiminėjami gatvėse, darbovietėse ir butuose. Suimtieji iš pradžių buvo gabenami į Lukiškių kalėjimą, o iš ten sušaudyti į Panerius (apie 9 km nuo miesto centro). Areštus ir konvojavimą vykdė vokiečių gestapininkai, lietuvių viešoji policija, savisaugos daliniai ir Ypatingojo būrio nariai. Masines žudynes Paneriuose dažniausiai vykdė vokiečių saugumo policijai ir SD pavaldus Ypatingasis būrys (Sonderkommando). Sušaudyti varomiems žydams buvo sakoma, kad jie yra siunčiami į darbus. Pirmųjų masinių akcijų metu dažniausiai buvo šaudomi žydų vyrai. Nužudytųjų pinigai ir vertingi daiktai buvo konfiskuojami nacių valdžios. Iki 1941 m. rugsėjo mėn. galėjo būti nužudyta iki 7 tūkstančių Vilniaus žydų.

Vilniaus getas įsteigtas Vilniaus miesto apygardos komisaro Hanso Hingsto iniciatyva 1941 m. rugsėjo 6 d. Senamiestyje veikė du getai (Didysis ir Mažasis, arba Nr. 1 ir Nr. 2). Didžiajame gete buvo įkalinta apie 29 tūkstančius, o Mažajame apie 9 tūkstančius žydų. Du vieną nuo kito izoliuotus getus skyrė Vokiečių gatvė. Po kurio laiko pirmąjį getą imta vadinti kvalifikuotų specialistų ir darbininkų getu, o antrąjį – nedarbingų (vyresnio amžiaus, silpnų ir ligotų žmonių) getu. Getai buvo perpildyti žmonių. Gyvenamojo ploto trūkumą nacių valdžia „sprendė“ masinių žudynių akcijomis. Okupacinė valdžia ketino laikinai palikti gyvus tik darbingus ir kvalifikuotus amatininkus su šeimomis. Likusieji žydai turėjo būti sušaudyti.

Didžiausios žudynės buvo įvykdytos pradiniu geto formavimo ir egzistavimo laikotarpiu. Jos prasidėjo 1941 m. rugsėjo pirmomis dienomis. Vien rugsėjo mėnesį buvo nužudyta daugiau kaip 8 tūkstančiai Vilniaus žydų. Šių akcijų metu masiškai buvo šaudomi ne tik vyrai, bet ir moterys su vaikais. Šaudė minėtasis Ypatingasis būrys, kartais jam talkininkaudavo Vilniuje dislokuoti lietuvių policijos batalionai. Per kelias 1941 m. spalio mėnesį vykusias akcijas visiškai buvo panaikintas Mažasis getas. Tačiau masinės žudynės buvo tęsiamos beveik iki pat 1941 m. pabaigos. Nuo karo pradžios iki 1942 m. buvo nužudyta apie 33 tūkstančius žydų (iš 58 tūkstančių, gyvenusių iki karo). Gete liko gyventi apie 15 tūkstančių žydų.

Nuo 1941 m. pabaigos iki 1943 m. kovo mėnesio masinės žydų žudynės nebuvo vykdomos. Šis laikotarpis vadinamas stabilizacijos (ramiuoju). Vokietijai nepavykus laimėti „žaibo karo“ prieš Sovietų Sąjungą, darbo jėgos poreikis vokiečių karo ekonomikai labai išaugo. Dėl to nacių valdžia nusprendė laikinai palikti gyvus kvalifikuotus žydų darbininkus su šeimomis. Šiuo laikotarpiu geto gyvenimas reliatyviai tapo normalus ir stabilus. Nusistovėjo geto administracinė struktūra ir kasdieninis darbas. Getas tapo savotiška „valstybe valstybėje“, turinčia savo valdžią, policiją, dirbtuves, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas bei institucijas. Aukščiausia geto savivaldos institucija buvo Žydų taryba (Judenrat). Jai buvo pavaldi geto policija bei įvairūs skyriai: Darbo, Sveikatos apsaugos, Socialinio aprūpinimo, Maisto, Butų ir kt. Ypač svarbus buvo Darbo skyrius. Geto vadovybės nuomone tol, kol vokiečiams ekonomiškai bus naudingas žydų darbas, tol jie geto nepanaikinsią. Su tuo geto vadovybė siejo geto išlikimo ir išsaugojimo viltis. Beveik visi darbingo amžiaus žydų vyrai ir moterys dirbo įvairiose gamyklose, dirbtuvėse ir darbo stovyklose. 1943 m. vasarą apie 14 tūkstančių (du trečdaliai) geto gyventojų dirbo įvairiausius darbus. 1942 m. liepą vokiečių valdžios sprendimu Žydų taryba buvo paleista ir vienvaldžiu geto savivaldos viršininku buvo paskirtas buvęs geto policijos vadas Jokūbas Gensas.

1943 m. kovo mėn. baigėsi Vilniaus geto stabilizacijos laikotarpis. Tuomet buvo likviduoti Vilniaus apygardoje esantys mažieji getai (Švenčionių, Ašmenos, Salų). Dalis jų gyventojų buvo perkelti į Vilniaus getą, kiti traukiniu buvo atvežti į Panerius ir čia 1943 m. balandžio 5 d. sušaudyti (iš viso apie 5 tūkstančius žmonių).

1943 m. vasarą buvo likviduotos provincijoje esančios Vilniaus geto žydų darbo stovyklos (Baltosios Vokės, Bezdonių, Kenos). Šių gestapo akcijų metu buvo nužudyta keli šimtai žydų. Vykdant H. Himmlerio 1943 m. birželio 21 d. įsakymą dėl getų panaikinimo Ostlande, nuo 1943 m. rugpjūčio mėn. pradėtas laipsniškas Vilniaus geto panaikinimas. Šiai operacijai vadovavo SS oberšarfiureris Bruno Kittelis. Paskutinė geto panaikinimo fazė buvo 1943 m. rugsėjo mėnesį. Vilniaus getas okupacinės valdžios buvo panaikintas 1943 m. rugsėjo 23–24 d. Dauguma moterų ir vaikų (apie 5–7 tūkstančiai) buvo išvežti į Vokietijos konclagerius ir ten nužudyti. Žydų vyrai (apie 2 tūkstančius) buvo išvežti į darbo lagerius Estijoje, o jaunos moterys (apie 1400–1700) į netoli Rygos esantį Kaizervaldo konclagerį. Dar keli šimtai senelių ir ligonių geto sunaikinimo metu buvo sušaudyti Paneriuose. Iš viso iš Vilniaus buvo išvežta apie 14 tūkst. geto kalinių.

Reikia pabrėžti, kad ne visi Vilniaus geto kaliniai susitaikė su tragišku likimu, bet visais įmanomais būdais stengėsi priešintis nacistiniams okupantams ir kolaborantams. Sumanymas įkurti gete pasipriešinimo organizaciją kilo sionistinės „Beitar“ organizacijos vadovui Josifui Glazmanui. Steigiamasis posėdis įvyko 1942 m. sausio 21 d. J. Glazmano bute. Buvo nuspręsta įsteigti Jungtinę partizanų organizaciją („Fareinikte Partisaner Organisatzije“, toliau FPO). Organizacija suvienijo įvairių politinių pažiūrų žydus: sionistus, komunistus, bundistus. FPO štabo nariais buvo išrinkti Icikas Vitenbergas (komendantas, komunistų atstovas), J. Glazmanas („Beitar“ atstovas), Aba Kovneris, Abraomas Chvoinikas ir Nisanas Reznikas („Bundo“ ir sionistų atstovai). Organizacija iš pradžių steigėsi trejetų, vėliau – penketų principu. Penketai sudarė būrius, o būriai – du batalionus, kuriems vadovavo A. Kovneris ir J. Glazmanas. Iš viso FPO priklausė apie 300 narių. Be to, dar buvo žvalgybos, ryšių ir karinių instruktorių būriai. Svarbiausiu veiklos tikslu FPO laikė ginkluoto sukilimo gete paruošimą. Tuo norėta apsaugoti gete likusius žydus nuo visiško sunaikinimo. FPO verbavo naujus narius, kaupė ginklus, vykdė diversijas ir sabotažo aktus, užmezgė ryšius su sovietų partizanais ir pogrindininkais. Nepavykus gete surengti sukilimą, geto naikinimo laikotarpiu FPO nariai masiškai traukėsi į miškus ir prisijungė prie sovietinių partizanų, siekdami toliau aktyviai kvoti su nacistiniais okupantais. Izraelio prof. Dovo Levino tyrimais, iš viso pas sovietų partizanus pasitraukė apie 1150 žydų pogrindžio organizacijų narių ir 650 neorganizuotų žydų (64 proc. bėglių buvo Vilniaus geto žydai). Be jų, dar apie 200 bėglių dėl įvairių priežasčių nepasiekė partizanų būrių (dažniausiai žūdavo pasitraukimo metu). Apie 850 žydų partizanų kovojo Lietuvos partizanų būriuose, apie 450 Baltarusijos partizanų būriuose („Vorošilovo“, „Spartako“ brigadose ir kt.), apie 250 slapstėsi miškuose kartu su šeimomis. Partizanų būriuose žuvo apie 156 ir bėgant iš geto – 150 žydų. Žydai sugebėjo nepasiduoti žiauriam likimui ir nepalankiausiomis sąlygomis bandė kovoti dėl savo gyvybės, laisvės ir tautinės garbės.

Po Vilniaus geto panaikinimo keli tūkstančiai žydų buvo palikti dirbti „Kailio“ fabrike, kariuomenės autoremonto dirbtuvėse (H.K.P.), karo ligoninėje ir gestapo dirbtuvėse. 1944 m. liepos pradžioje, Raudonajai armijai priartėjus prie Vilniaus, dauguma šiose stovyklose dirbusių žydų buvo išžudyti. Taip pat naciai 1944 m. rugsėjo mėn. pasielgė ir su Estijos lageriuose kalintais Vilniaus žydais. Nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos 2–3 tūkstančiai Vilniaus žydų. Lyginant Vilniaus geto istoriją su Kauno ir Šiaulių getais, pastebime tam tikrus skirtumus. Vilniaus geto egzistavimas buvo trumpesnis negu Kauno ir Šiaulių getų. Vilniaus getas egzistavo 2 metus (nuo 1941 m. rugsėjo 6 d. iki 1943 m. rugsėjo 23 d.), o Kauno ir Šiaulių getai – beveik 3 metus (nuo 1941 m. rugpjūčio vidurio iki 1944 m. liepos vidurio). Pastarieji du getai buvo likviduoti pačioje nacių okupacijos pabaigoje, o Vilniaus getas jau 1943 m. rugsėjo mėnesį. Be to, Vilniaus getas buvo įsteigtas beveik mėnesiu vėliau negu Kauno ir Šiaulių getai. Ankstyvą Vilniaus geto panaikinimą tikriausiai nulėmė sovietų partizaninio judėjimo stiprėjimas Vilniaus srityje. Vokiečių saugumo policijos požiūriu, Vilniaus getas buvo potencialus pavojaus šaltinis, nes iš geto gana masiškai bėgantys jauni žydai papildydavo Vilniaus srityje veikiančių partizanų būrius. Dėl to okupacinė valdžia nusprendė nepertvarkyti Vilniaus geto į SS koncentracijos stovyklą, kaip tai buvo padaryta su Kauno ir Šiaulių getais, bet iš karto jį panaikinti.

Dar vienas specifinis Vilniaus geto istorijos bruožas – ypač aktyvus geto kultūrinis gyvenimas. Vilniaus geto kaliniai, tęsdami „Lietuvos Jeruzalės“ tradicijas, net mirties akivaizdoje nenustojo domėtis menu, mokslais, literatūra, savišvieta ir dvasiniu tobulėjimu.

* Pranešimas skaitytas iškilmingame minėjime, skirtame Vilniaus geto sunaikinimo 70-osioms metinėms paminėti, vykusiame Lietuvos Respublikos Seime 2013 m. rugsėjo 24 d.

Nuotraukose:

1. Gestapininkai atlieka kratą prie Vilniaus geto vartų Rūdninkų gatvėje (Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) fondų nuotr.)

2. Vilniaus žydai konvojuojami iš Lukiškių kalėjimo į Panerius sušaudyti (LYA fondų nuotr.)

2. SS unteršturmfiureris Martin Weiss-vienas iš Ypatingojo būrio vadų (LYA fondų nuotr.)

3. Jokūbas Gensas (1903-1943) – Vilniaus geto viršininkas (Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus fondų nuotr.)

Voruta. – 2013, rug. 28, nr. 20 (784), p. 1, 10.