Čekoniškių verbų ir buities seklyčioje. Janinos Norkūnienės asmeninio albumo nuotr. 

Daiva Červokienė, Vilniaus raj. www.voruta.lt

Svarbus artėjančių Velykų simbolis  yra verba – kadagio ar blindės, žilvičio ar karklų šakelės, kurias Verbų sekmadienio rytą lietuviai  į bažnyčią nešdavo pašventinti, o vėliau užkišdavo už šv. paveikslų ar laikydavo garbingoje vietoje, kad saugotų nuo įvairių negandų. Vilniaus krašte darydavo dailias iš džiovintų žolynų verbas. Pastaraisiais metais daug kam iš užsieniečių jos tapo mėgstamu suvenyru, tarsi Lietuvos simboliu.

Turbūt daugiausia verbų  iš džiovintų žolynų surišama keliuose kaimuose greta Vilniaus. Čekoniškėse (Vilniaus r., netoli Karveliškių kapinių)  veikia Verbų ir buities seklyčia, čia gyvuoja ir kelių aplinkinių kaimų verbų rišėjas vienijantis ansamblis „Cicha Nowinka“.

Susibūrė prieš 28 metus

Verbas rišančios Vilniaus rajono moterys  jau prieš 28 metų susibūrė į verbų rišėjų etnografinį ansamblį „Cicha Nowinka“. Jau 23 metus Čekoniškėse (Vilniaus r.)  veikia Verbų ir buities seklyčia.  

Pasak šios seklyčios sumanytojos, Čekoniškių verbų rišėjų ansamblio „Cicha Nowinka“ vadovės, sertifikuotos tautodailininkės, tradicinių amatų meistrės Janinos Norkūnienės, pati šio amato šerdis, pirminis paplitimo arealas yra Pilaitės, Kriaučiūnų, Zujūnų, Platiniškių, Vilkeliškių, Naujosios kaimai ( kai kurie jų pastaraisiais metais jau tapo Vilniaus miesto teritorija).

Verbų ir buities seklyčia Čekoniškėse  supažindina su šio krašto tradicijomis, papročiais ir kultūra. Bene daugiausia jos lankytojus dominantys eksponatai yra  eksponuojamos įvairių dydžių ir savitų formų – volelinės, plokščiosios, rykštelinės, figūrinės ir kitokios   Vilniaus kraštui būdingos verbos.

Verbų rišimas laikoma labiau moterišku darbu, ansamblyje „Cicha Nowinka“ dalyvauja tik moterys, tačiau ne tik silpnosios lyties atstovės tai daryti moka. Čekoniškių  ir gretimų Kriaučiūnų, Zujūnų, Platiniškių kaimų gyventojai mena  kelis nuostabiai verbas rišusius vyriškius.

Išmokta vaikystėje

Janina Norkūnienė per keliolika metus aplankė, apklausė ir užregistravo visas Vilniaus krašto verbų pynėjas, domėdamasi iš ko jos ir jie išmoko šio amato, kokiais būdais riša verbas, ar kasmet tai daro, ar pardavinėja savo dirbinius. Ji verbų rišėjus skirsto į  aktyviausius, praktikuojančius šį amatą, kuriuos matome įvairiuose renginiuose, mugėse ir tik jį mokančius, bet dėl kokių nors priežasčių nepraktikuojančius.

 „Aprašiau ne tik dabar verbas rišančias moteris, bet ir tai mokančius, dariusius žmones. Nemažai jų jau mirė, kiti išvyko gyventi kitur – į kitas seniūnijas ir rajonus, Rusiją, Baltarusiją, net JAV ir  Kanadą. Tikiu, kad ir ten jie savo reikmėms pasidaro verbų. Tai, ką išmokome vaikystėje, nepamirštame“, – sakė J. Norkūnienė.

Pasak jos,  dažniausia verbų rišėjų pavardė –  Vyšnevska. Bene žinomiausios verbų rišėjos yra Teresa Michalkevič su dukra  Veslava Mažeikiene, Jadvyga Kunicka ir jos dukra  Leokadija Šalkovska, Stanislava Rynkėvič su dukromis Ranata Rinkevičiūte ir Alina Alencinovič, Irena Jodko.

Volelinės, plokščiosios, rykštelinės, figūrinės

Verbų ir buities seklyčia Čekoniškėse  supažindina su šio krašto tradicijomis, papročiais ir kultūra. Bene daugiausia jos lankytojus dominantys eksponatai yra joje  eksponuojamos įvairių dydžių ir savitų formų – volelinės, plokščiosios, rykštelinės, figūrinės ir kitokios  Vilniaus kraštui būdingos verbos. Dažnai čia vyksta ir verbų rišimo edukacijos, to mokyti žmones verbų rišėjų ansamblio „Cicha Nowinka“ vadovė ir narės važinėja ir į daugelį renginių.

200 gyventojų turinčiame Čekoniškių kaime verbas dabar daro 10 žmonių: vieni – tik tradicines, kiti –  ir modernesnes, kasmet vis kitokias. Beveik visos rišėjos pardavinėti verbas išsiruošia į Kaziuko mugę, o Verbų sekmadienį –  prie įvairių Vilniaus bažnyčių, neretai ir į Lenkiją, dažnai pasiekia ir šios šalies sostinę. Verbų dažnai užsako suvenyrams, garbingiems svečiams dovanoja. Taip jų verbos pasiekia JAV ir Kanadą, Australiją ir Italiją, Norvegiją ir Švediją bei kitas šalis. Dideles, už žmogų aukštesnes, verbas moterys daro tik pagal užsakymus – tada neretai užsakovai ir raštus, spalvas užprašo.

Rekordinės verbos

Pati žymiausia ansamblio verbų rišėja –  Teresa Michalkevič, kurios Lietuvos tūkstantmečiui pažymėti skirtos  640 ir 6 centimetrų verbos įrašytos į Lietuvos rekordų knygą kaip aukščiausias ir mažiausias šio tautodailės žanro kūriniai.

Ponia Teresa verbas riša ne nuo pat jaunystės, bet jau daugiau kaip 30 metų. Nuo vaikystės ji talkino mamos seseriai Juzefai  prisirinkti įvairių augalų.  Pati pradėjo rišti verbas augindama vaikus. Dabar dirbti šį darbą poniai Teresai padeda ir dukra Veslava Mažeikienė.

 Ponia Teresa pasakojo, kad kai 2009 m. Vilniaus etninės kultūros centro direktorė Milda Riškutė Kaziuko mugei užsakė padaryti dvi labai aukštas verbas, ji neabejojo, kad darys volelines. Sumanė surišti ir verbą nykštukę. Darant didžiąsias  triūsė visa šeima: visi rišo gėlių puokšteles, kurias prie verbos koto suko pasilypėję ant kopėčių. Rašto tolygumo ir simetrijos be centimetro pagalbos Teresa niekaip nebūtų pasiekusi.

Vieną padarė 6, kitą – 6,4 metrų aukščio, sudedamas iš trijų dalių, o verbą nykštukę – 6 centimetrų. Aukščiausioji ir ta nykštukė tapo rekordinėmis.

Apie rišimo ypatumus

Tokias verbas rišti daug sudėtingiau negu įprastas – 30-80 centimetrų aukščio?

„Dideles daug sudėtingiau, bet man ir daug įdomiau. Rekordininkę rišau 15 dienų garaže. Daug ilgiau dažiau augalus ir rišau puokštes, verbų detales – ji buvo pusantro metro  perimetro; visi namiškiai nemažai suko galvas, kaip verbą sudėti iš atskirų dalių. Pastatyta prie namo ši beveik siekė stogą. O kai atėjo laikas pervežti  verbas  iš namų į Rotušės aikštę, su ašaromis akyse prašiau vyrų atsargiau į sunkvežimį kelti, nes  jie tarsi pagalius ėmė – nesuprato, kokios jautrios  sausos gėlės.“, – pasakojo Teresa.

O su mažutėmis verbomis lengviau?

„O su mažutėmis kiti sunkumai – be pinceto augalo prie augalo nesudėsi,  tada visus reikia kruopščiai prie koto pritvirtinti, kad tvirtai laikytųsi, kad lauke vėjas augalėlių nenupūstų“, – sakė žymi verbų rišėja.

„Cicha Nowinka“ narė pastebėjo, kad norint ilgiau verbas dailias išlaikyti, jas  reikia pastatyti taip, kad tiesioginiai saulės spinduliai jų nepasiektų. Ir nors retsykiai jas apipurkšti vandeniu.

„Tinkamai laikomos ir kartas nuo karto patvarkomos verbos gali stovėti 10- 20 metų“, – sakė  T. Michalkevič.

Po truputį keičiasi

Etnografai tvirtina, kad verbos – sparčiai  besikeičiantis tautodailės žanras. Ar tikrai jos taip greitai kinta? Verbų pynėjų ansamblio „Cicha Nowinka“ vadovė J.Norkūnienė pastebėjo, kad  viskas kinta, tačiau ji įsitikinusi, kad tradicinės Vilniaus krašto verbos išliks. Nuo pokario metų, kai vienuoliai iš Pilaitės nešini verbomis ėjo į Katedrą (tai yra aprašyta istorikų), yra beveik nepakitusių.

“Suprantama, verbų rišėjos kiekviena kiek kitaip verbas riša, atsižvelgia į pirkėjų poreikius, nori išreikšti save, naujovių, tačiau yra šeimų, karta iš kartos  rišančių tik tradicines verbas. Šiandien Vilniaus verbos tampa ne tik religinės šventės atributu, bet ir dekoratyviniu mūsų buities elementu bei į užsienį vežamu suvenyru“, – sakė ponia Janina.

„Cicha Nowinka“ vadovė apibūdino, kad tradicinės Vilniaus verbos dažniausiai buvo rišamos derinant ryškių spalvų žiedelius, įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, o dabartinės – įvairiau komponuojamos. Lietuvoje labiau mėgstamos natūralių spalvų, o Lenkijoje – spalvingesnės verbos. Etnografė, knygos „Vilniaus verbos – gyvoji istorija“ autorė puoselėja sumanymą atgaivinti ir popierinių verbų, kurios, tikėti, buvo dabar populiarių iš džiovintų žolynų daromų verbų pirmtakės, rišimą. Tokias daro Vilkėliškėse gyvenanti Stanislava Tupikovska.