Vilniaus rajone daugėja gyventojų, jaunos šeimos čia statosi namus. Pagirių, Sudervės, Čekoniškių, Karvio ir kt apylinkėse esama naujakurių. Juos čia atviliojo ne tik itin graži gamta, bet ir netoliese esanti sostinė, kurioje lengviau negu bet kur galima rasti darbo. Jaunos šeimos augina vaikus; jiems būtinos ugdymo įstaigos valstybine kalba, nes to pageidauja tėvai.
Vilniaus rajone gyvena lietuvių, lenkų, baltarusių, rusų ir kitų tautybių gyventojai, kalbantys skirtingomis kalbomis. Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Regioninių mokyklų skyriaus duomenimis, šiais mokslo metais Vilniaus rajone veikia 53 savivaldybių ir valstybinės mokyklos, iš jų – 30 ne lietuvių kalba. Skaitytojui gali kilti klausimas dėl dvigubo mokyklų pavaldumo. Atsakymą randame ŠMM Regioninių mokyklų skyriaus (vedėjas Jonas Vasiliauskas) parengtame dokumente. Jame aiškinama: Kadangi Vilniaus (ir Šalčininkų) r. savivaldybėje neužtikrintas mokymosi prieinamumas norima mokomąja kalba, todėl, tenkinant šių rajonų gyventojų poreikį ugdyti vaikus valstybine kalba, buvusi Vilniaus apskrities viršininko administracija nuo 1995 m. įsteigė ne vieną dešimtį mokyklų lietuvių dėstoma kalba. Tokiu būdu Vilniaus r. buvo atkurtos pradinės mokyklos Čekoniškėse, Lavoriškėse, Galgiuose, užtikrintas mokymosi tęstinumas steigiant pagrindines mokyklas Buivydžių, Buivydiškių, Glitiškių, Medininkų, Sužionių, Šumsko gyvenvietėse (vėliau, optimizuojant visoje šalyje mokyklų tinklą, dalis šių mokyklų buvo reorganizuotos ar pertvarkytos).
Panaikinus apskritis, Vilniaus apskrities viršininko administracijos žinioje buvusių mokyklų savininko teises ir pareigas šiuo metu yra perėmusi ŠMM teisės aktų nustatyta tvarka.
Regioninių mokyklų skyriaus duomenimis, Vilniaus r. savivaldybėje mokosi 10 581 mokinys; lietuvių kalba mokomi 5 167 mokiniai; tai sudaro 48,8 proc.; lenkų kalba – 5 097 mokiniai, tai sudaro 48,17 proc.; rusų kalba – 317 mokiniai, tai sudaro 2,99 proc.
ŠMM užsakyto ir 2006 m. atlikto tyrimo „Mokymosi prieinamumas Vilniaus r. gyventojams“ duomenimis, 6,7 proc. apklaustų mokinių mokosi ne ta kalba, kuria norėtų. Iš apklaustųjų 26,5 proc. norėtų mokytis lietuvių kalba. 14,9 proc. apklaustų mokinių yra pakeitę mokomąją kalbą, dauguma į lietuvių. Tas pats tyrimas parodė, kad tėvai ir mokiniai, kurių šeimose kalbama tautinės mažumos kalba, supranta valstybinės kalbos svarbą, todėl yra linkę rinktis mokyklas, kuriose mokoma lietuvių dėstomąja kalba. Tyrimas taip pat parodė, jog tautinių mažumų kalbomis besimokantys mokiniai nevienodai gerai moka lietuvių kalbą. Dešimtadalis mokinių lietuvių kalbos mokėjimą vertina kaip nepakankamą sėkmingai bendrauti, dalyvauti viešajame gyvenime, įgyti profesiją, studijuoti.
ŠMM duomenimis, 2009 m. tik 35,3 proc. 1–6 m. Vilniaus r. vaikų lankė ikimokyklines įstaigas. Kadangi ikimokyklinis vaikų ugdymas yra ypač svarbus atskirties ir rizikos grupių vaikams, nes jis padeda pasiruošti mokyklai ir mažina dėl skirtingai namų aplinkos (kalbos ir kt.) atsirandančius mokymosi sėkmės netolygumus, be to, suteikia lygias mokymosi starto galimybes, tai tokia būklė yra nepatenkinama.
Buivydiškių pagrindinės mokyklos Karvio skyriaus vedėja Aurelija Makauskienė pastebi: Pas mus mokosi du pirmokai, du antrokai, ir du trečiokai; veika priešmokyklinė grupė, kurią lanko 10 vaikų. Šie ugdytiniai yra daigiausia iš tų šeimų, kuriose auga mažas kūdikis, kurį augina motinystės atostogomis besinaudojanti motina. Kai tas kūdikis paaugs, jį reikės leisti į darželį. Į Maišiagalos darželį vaikai nebetelpa. Vilniaus miesto darželiai nenori priimti rajono vaikų, nes jiems pakanka ir mieste gyvenančiųjų. Tad Karvyje būtina darželio grupė. Ji išsispręstų mūsų mokyklos ateitį. Darželio vaikai taptų mūsų mokiniais. Tai ne vien Karvio, bet ir kitų rajono mažų pradinių mokyklėlių problema.
Bene svarbiausia mokymo sąlyga yra mokyklos pastatas. Norėdami drauge su mokiniais ir mokytojomis pasidžiaugti įkurtuvių malonumais, keliaujame į Maišiagalą. Iki šių metų pradžios Maišiagalos Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo vidurinės mokyklos per 200 mokinių spaudėsi sename, mokyklai nepritaikytame buvusio dvaro pastate. Kartą per savaitę sporto sale jiems leidžia pasinaudoti netoliese įsikūrusi Maišiagalos kun. Juzefo Obrembskio vidurinė mokykla, kurioje lenkų kalba mokosi beveik du kartus mažiau mokinių. Ir štai vasario 1 d. įvyko įkurtuvės. Dalis mokinių, besimokančių lietuvių kalba, įsikėlė į naujai statomos mokyklos patalpas. Dabar pradinės klasės, priešmokyklinė grupė, tikybos kabinetas yra įsikūrę puikiai įrengtose patalpose. Kokia erdvė! Kiek vietos! Statybininkai pažadėjo, jog iki Naujųjų metų baigs darbus dar dviejuose korpusuose ir visos klasės išsikels į naujas patalpas. Taip pat turėtų būti įrengti fizikos ir chemijos kabinetai, valgykla. Senajame pastate laikinai turėtų likti tik biblioteka ir administracijos patalpos. Dabar jau tikime, jog turėsime naują mokyklą. Ilgai užtrukus statybai, ši viltis buvo ėmusi blėsti, – sako mokyklos direktorė Kristina Bajevienė.
Kodėl užtruko šios mokyklos statyba? Tokį klausimą pateikėme Vilniaus r. Tarybos nariui Jonui Vasiliauskui, daug laiko ir energijos paaukojusiam šios mokyklos statybos darbų „stūmimui“ į priekį. Buvo sudarinėjamos dirbtinės kliūtys iš Vilniaus r. savivaldybės pusės: uždelstas projektavimas, vilkinta statybos pradžia, net du kartus po 300 tūkst. litų grąžinta į biudžetą, jų neįsisavinus. Jeigu ne tai, mokykla į naują pastatą galėjo įsikelti dar prieš ekonominę krizę, – sako J. Vasiliauskas.
Vilniaus r. esama ir daugiau mokyklų, laukiančių įkurtuvių džiaugsmo. Rudaminos „Ryto“ gimnazija, kurioje mokosi 462 mokiniai, tikisi nuo ateinančių mokslo metų persikelti į naująjį pastatą. Darbus vykdo ŠMM, jau dabar baigiamas dengti stogas. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis sako: Geru žodžiu norisi paminėti dabartinę valdžią: Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių, finansų ministrę Ingridą Šimonytę, švietimo ir mokslo ministrą Gintarą Steponavičių. Krizės sąlygomis švietimui surandama būtiniausių lėšų.
Deja, problemų taip pat netrūksta. Pagirių gimnazijoje lietuviškose klasėse mokosi 615 mokinių, lenkiškose – 167 (mokykla dvikalbė). Mokyklos pastatas statytas aštuonmetei mokyklai. Tad verkiant reikia priestato, tačiau savivaldybė jo statybos neskubina. Jeigu būtų pakankamai vietos, visu 100 padaugėtų vaikų, besimokančių valstybine kalba, – svarsto A. Masaitis.
Paberžės „Verdenės“ vidurinėje mokykloje mokosi 215 mokinių. Labai trūksta patalpų, čia taip pat būtinas priestatas. Tiesa, senosios mokyklos pastatas renovuotas, mokymosi sąlygos pagerėjo, bet nuo to vietos neatsirado.
Sudervė yra apsupta sodų, kuriuose gyvena jaunos šeimos, auginančios vaikus. Sudervės seno, apleisto darželio patalpose veikia lietuviška mokyklėlė, kurioje mokosi tik 5 vaikai. Kadangi savivaldybė nėra sudariusi normalių mokymosi sąlygų, tai kai kurios šeimos vaikus veža į Maišiagalą, kai kurios – į Vilnių. Naujos mokyklos-darželio statyba palengvintų jaunų šeimų dalią, susidarytų sąlygos vaikams mokytis arčiau namų valstybine kalba. Analogiška situacija Dūkšte.
Esama problemų ir mokyklose, pavaldžiose ŠMM Regioninių mokyklų skyriui. Lavoriškių pagrindinėje mokykloje kartu su priešmokykline grupe mokosi per 100 vaikų. Mokyklos pastatas – keturklasė pradinė mokykla. Tėvai nori, kad jų vaikai čia mokytųsi valstybine kalba, o vietos mokykloje nepakanka. Šią problemą padeda spręsti net Amerikoje gyvenantys lietuviai. Jie surinko 50 tūkst. JAV dolerių mokyklai praplėsti. Jau pradėta priestato statyba.
Buivydiškių pagrindinė mokykla priklauso dviem steigėjams: I–IV klasės – savivaldybei, VI–X klasės, kuriose mokosi 43 vaikai – ŠMM. Mokykla įsikūrusi buvusio dvaro avariniame pastate. Čia taip pat būtina gerinti mokyklos materialinę bazę.
Ažulaukės pradinė mokykla, kurioje kartu su priešmokykline klasėse mokosi per 20 vaikų, yra pašto pastate. Parengtas šios pradinės mokyklos statybos projektas. Deja, pradėti statybą trūksta lėšų.
Mokslo metų pradžioje Rytų Lietuvoje lankėsi Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius. TS-LKD tarybos posėdyje jis paragino skirti ypatingą dėmesį Rytų Lietuvai, kurios ekonominis ir socialinis išsivystymas atsilieka nuo analogiškų rajonų prie didžiųjų Lietuvos miestų. Šis regionas darosi vis uždaresnis ir neišnaudoja to potencialo, kurį turi. Tad logiška būtų į šį regioną pritraukti investicijas, spartinti struktūrinių fondų įsisavinimą ir nedelsiant spręsti įsisenėjusias problemas. A. Kubilius akcentavo vietinės valdžios būtinybę rūpintis Rytų Lietuvos regione esančios lietuvių mažumos poreikiais, taip pat ieškoti geriausių sprendimų lenkų mažumos atžvilgiu. Lenkų rinkimų akcijos vadovybės veiksmų dėka (ypač pastarojo laikotarpio), regionas darosi vis uždaresnis. To pasekmė yra tai, kad pagal daugelį ekonominių parametrų regionas tikrai neišnaudoja to potencialo, kurį turi, – pastebėjo Premjeras. Jis taip pat išsakė reikalavimą, kad Vilniaus karšto lenkų kilmės politikai lietuvių mažuma rūpintųsi su tokia meile, kaip ir nacionalinė Lietuvos valdžia rūpinasi lenkų mažuma. Nebus toleruojama situacija, jeigu lenkiškuose regionuose įvairūs pareigūnai trukdys lenkų ar baltarusių šeimoms vesti vaikus į lietuviškas mokyklas. Lenkų rūpesčiais reikėtų rūpintis tiek, kiek Lenkijoje rūpinamasi lietuviais – tai yra pariteto principu. Yra sudaryta ekspertų grupė, kuriai pavesta parengti Rytų Lietuvos padėties ir politikos apžvalgos projektą.
Neabejingas šiam regionui ir europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis. Jis pastebi: Atrodo, žmonės tokie paprasti, užguiti, nei jie ten kokie dideli politikai ir jie eina su savo problema į kokią nors seniūniją pas kokį viršininkėlį. O tas jam sako: „Na gerai, čia mes galėtumėm padėti, bet kodėl tavo vaikas eina į lietuvišką darželį?“ Ir duoda suprasti, kad pasitvarkyk, tada mes pažiūrėsime tavo problemą. Tai yra toks socialinis šantažas. Net mažas teroras. Ir vis tiek žmonės veda vaikus į lietuviškus darželius ir lietuviškas mokyklas, net patirdami tuos perspėjimus, gąsdinimus. Tai nuteikia šiek tiek optimistiškiau. Tačiau esama įvairiausių gyvenimiškų situacijų Jau minėta mokytoja A. Makauskienė pasakoja: Po 2008 m. Kalėdų atostogų į mūsų Karvio mokyklėlę negrįžo vienos šeimos 3 vaikai. Pamatėme juos, einančius pro šalį į lenkišką mokyklą. Jų brolis buvo baigęs mūsų mokyklos 4 klases. Puikiai sutarėme su tėvais, todėl susirūpinome, ką ne taip padarėme, kad praradome 3 vaikus. Aplankėme tėvus, bet pokalbis rezultatų nedavė. Sužinojome, kad šeimai buvo pagerintas būstas. Taigi už būstą buvo parduoti vaikai.
Straipsnį norėtųsi baigti optimistine gaidele. Esame linkę tikėti, kad Vilniaus r. mokyklų materialinės bazės gerinimo problemų sprendimas ilgai neužtruks, kad ir toliau didės Vilnius r. gyventojų, taip pat ir skaičius vaikų, kuriems atsiras vietos mokytis savo gyvenamoje aplinkoje valstybine kalba.
Voruta. – 2010, lapkr. 27, nr. 22 (712), p. 4, 6.
