IŠKILMINGOS AKIMIRKOS DALYVIAI

 Ambasadorė dr. Halina Kobeckaitė, www.voruta.lt

Lapkričio 6 d. Vilniuje prie namo Nr. 23, Kęstučio gatvėje vidurdienį buriavosi ne itin gausi grupė žmonių. Daugiau jų negalėjo būti dėl pandemijos, nors proga buvo iškilminga ir norinčių tikrai būta daugiau. Visus čia sukvietė Vilniaus Žvėryno bendruomenė ir jos pirmininkė Danutė Jokubienienė.

Žvėryno bendruomenė jau seniai domisi šiame rajone gyvenančiais ir gyvenusiais žymiais asmenimis bei jų atminimo įamžinimu. Šį kartą jų dėmesio centre yra Žvėryne gyvenę karaimai ir garsiausias tarp jų – aukščiausias dvasininkas buvęs religinis ir pasaulietinis bendruomenės vadovas profesorius Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873–1961).

Apie šią iškilią karaimų bendruomenės Lietuvoje ir Kryme asmenybę ne kartą buvo rašyta Trakų žemės puslapiuose, bet kiekvieną kartą, kai tenka apie ją kalbėti, jautiesi taip tarsi prisiliestum prie kokio žibančio ir savo švytėjimo neprarandančio brangakmenio.

Name, prie kurio dabar kabos praėjusią savaitę atidengta atminimo lenta, Hadži Seraja Chanas Šapšalas ne tik gyveno. Čia, privačiame jo trijų kambarių bute, 1941–1951 m. veikė ir jo privatus Karaimų istorijos ir etnografijos muziejus. Prie vartų kabojo kukli lentelė su muziejaus pavadinimo užrašu lietuvių ir rusų kalbomis.

 Tokį pavadinimą muziejus gavo tik po Antrojo pasaulinio karo, bet jo eksponatus šeimininkas kaupė beveik visą savo gyvenimą, nes idėją kada nors įsteigti karaimų tautos kultūros reliktų muziejų jis puoselėjo nuo studijų laikų St. Peterburge. Tada jis pradėjo ir pats kaupti eksponatus, ir kitus karaimus kalbino jais domėtis. Kai 1915 m. Seraja Šapšalas buvo išrinktas aukščiausiuoju Krymo karaimų dvasininku, jau kitais metais jis įsteigė Eupatorijoje karaimų biblioteką, kurioje be knygų buvo ir muziejinė dalis.

 Vėliau, keliaudamas po įvairius kraštus, Šapšalas savo kolekciją plėtė ir turtino, negailėdamas tam ir asmeninių lėšų. Jau gyvendamas Vilniuje, kur ir praleido paskutiniuosius 33 savo gyvenimo metus, jis aplankė Siriją, Turkiją, Egiptą, Bulgariją ir ten ieškojo buvusių karaimų bendruomenių ženklų ir išlikusių reliktų. Apie kelionę į Damaską gražiai byloja paties Serajos Šapšalo rašinys, kurį tarpukaryje leistame žurnale lenkų kalba Myśl Karaimska (1939, Nr. 12, p. 81–89) galėjo perskaityti tuo metu gyvenę žmonės, o šiais laikais jau lietuviškai tą patį straipsnį galima paskaityti Trakų Istorijos muziejaus 2011 m. išleistoje knygoje Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui ( p. 59–63).

Kelionėse sukaupti eksponatai buvo saugomi paties prof. Serajos Šapšalo bute, bet svajonės apie muziejų jis neatsisakė. Kai 1937 m. jo iniciatyva Vilniuje vyko VI-asis Lenkijos orientalistų suvažiavimas, profesorius pasikvietė jo dalyvius namo (būtent čia, kur dabar buvo susirinkę renginio dalyviai) ir parodė savo lobius. Tai, ką jie pamatė, negalėjo jų nenustebinti, nors daugelis buvo girdėję, apie šeimininko pomėgį. Ir čia suveikė sena patarlė: „Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti“. Tučtuojau buvo nuspręsta kreiptis į Lenkijos vyriausybę paramos karaimų muziejaus statybai. Prašymas buvo išgirstas, Vyriausybė skyrė pinigų statybai, sklypą padovanojo vietiniai karaimai, ir 1938 m. liepos 6 d. Trakuose buvo pašventintas kertinis būsimojo muziejaus akmuo. Statyba vyko sparčiai, Trakų karaimai ir patys aktyviai prisidėjo prie jos, bet prasidėjęs karas neleido iki galo užbaigti darbų. O įvykiai po Antrojo pasaulinio karo kitaip pakreipė ir privataus prof. Serajos Šapšalo muziejaus ekponatų, ir jų šeimininko likimą.

1951 m. valdžia nusprendė muziejaus eksponatus nacionalizuoti, ir dabar jie yra išblaškyti keliose vietose. Laimei, 1967 m. Trakuose Hadži Serajos Chano Šapšalo iniciatyva statytame muziejaus pastate buvo atidaryta Karaimų etnografinė paroda, kuri, 2011 m., minint jo mirties 50-tąsias metines, buvo pavadinta S. Šapšalo karaimų tautos muziejumi.

Pats Seraja Šapšalas uždarius muziejų Vilniuje, buvo įdarbintas Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute jaunesniuoju, vėliau vyresniuoju bendradarbiu, nors 1955 m. jam buvo patvirtintas mokslų daktaro laipsnis.

Per ilgą savo gyvenimą Seraja Šapšalas buvo ne kartą traumuotas ir lamdytas, tačiau tvirtas jo charakteris, aukštos moralinės vertybės leido jam dvasiškai nepalūžti, išsaugoti tai, kas jam buvo brangiausia – meilę savo tautai, jos kultūrai, istorijai. Tauta jam mokėjo tuo pačiu. Nepaisant to, kad sovietmečiu Hadži Seraja Chanas Šapšalas formaliai buvo priverstas atsisakyti aukščiausiojo karaimų dvasinio hierarcho pareigų, karaimų bendruomenės akyse ir širdyse jis išliko aukščiausiu autoritetu iki pat savo mirties.

Tokių žmonių kaip Seraja Šapšalas reikšmė tautos istorijoje ir asmenybės didingumas nepriklauso nei nuo vietos, kurią jo amžinam poilsiui parenka artimieji, nei nuo nugyventų metų skaičiaus. Jei Seraja Šapšalas būtų tik įsteigęs karaimų tautos muziejų, jis jau būtų nusipelnęs šlovės ir pagarbos. O juk yra nuveikęs tautos labui dar gausybę kitų darbų.

Tad Lietuvos karaimai labai dėkingi Vilniaus miesto Žvėryno bendruomenei ir jos vadovams už parodytą iniciatyvą įamžinti Hadži Serajos Chano Šapšalo atminimą toje vietoje, kurioje jis praleido daug gražių savo gyvenimo metų. Tai, kad atminimo lenta buvo atidengta lapkričio mėnesį, irgi tapo savotišku simboliu – taip tapo paminėtos 59-osios Serajos Šapšalo mirties metinės, kurios sukanka lapkričio 18 d.

Šį iškilmingą renginį iniciavo ir jį moderavo Žvėryno bendruomenės pirmininkė Danutė Jokubieniene. Prie mikrofono kalbėjo Žvėryno bendruomenės nariai – Užsienio reikalų viceministras Nerijus Germanas, Seimo narys Audronius Ažubalis, Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas Jurij Špakovskij, „Užupio Respublikos“ premjeras S. Gorodeckis ir šių eilučių autorė. Renginio pabaigoje nuskambėjo Juditos Vaičiūnaitės eilėraštis „Karaimai“. Į renginį buvo susirinkę įvairaus amžiaus karaimų ir Žvėryno bendruomenių nariai. Kai kurie dar patys yra bendravę su prof. Seraja Šapšalu ir lankęsi jo muziejuje, buvusiame tame name, prie kurio tądien buvo atėję.

Ta pačia proga Žvėryno bendruomenė išleido ir atskirą, kad ir nedidelę, gausiai iliustruotą knygą Karaimai Žvėryne. Istorija ir dabartis. Čia atspausdinta ne tik informacija apie Žvėryne esančius karaimų kultūros objektus, bet ir gyvais pasakojimais bei prisiminimais paremti rašinėliai apie atskiras Žvėryne įvairiais laikotarpiais gyvenusias ir tebegyvenančias kelias karaimų šeimas.

 Žvėryno bendruomenės vadovybei, atliekant šiuos darbus, talkino Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė dr. Karina Firkavičiūtė ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas Jurij Špakovskij.

Žvėryno bendruomenės pirmininkės pavaduotojas režisierius Vytautas Damaševičius serijoje „Vilniečiai“ parengė apie Vilniaus karaimus ir televizijos laidą, kurią netrukus galima bus pamatyti ekranuose.

Tad nuoširdus ačiū Žvėryno bendruomenės vadovams už parodytą mums dėmesį, o skulptoriams broliams Mikalojui ir Krištupui Vilučiams – už puikią atminimo lentą.