Kalba Vytauto Landsbergio fondo surengtame Meninės raiškos programų konkurse.
B. Dvariono muzikos mokykla, 2014-04-27
Laba diena, gerbiami susirinkusieji, visi šios kultūros šventės dalyviai! Labai malonu jus pasveikinti ir pasakyti keletą žodžių.
Mes jau esame surengę keletą konkursinių, festivalinių renginių įvairaus amžiaus publikai, bet ta pačia tema – apie tai, kas mus sieja. Kas žmones vienija gyvenančius kurioje nors žemėje, jeigu jie nebūna prievarta išblaškyti arba patys neišsisklaido ieškodami laimės pasaulyje. Bet kai gyvena toje žemėje kartu, kokiom kalbom bekalbėtų, kokius pagrindus puoselėtų, juos jungia jų žemė, mūsų visų tėvynė Lietuva. Mūsų konkursai arba festivaliai, šventės paskatina susimąstyti apie tai, kas mus vienija.
Taip pat skaitykite
Tėvynė graži, miela ir maloni, joje mes augam, ir prisimeni, kur nors nuvažiavęs. Priprantam matyti jos laukus, gėles. Visa tai mums artima, ir nebūtina nė daug mąstyti. Tėvynė graži iš papratimo, ir mes joje gerai jaučiamės. Matom įprastą aplinką, matom žvaigždes, girdime miškų ošimą, ir mums nė neateina į galvą, kad reikia turėti kokią nors liniją: čia – mūsų pusė dangaus, čia – jūsų pusė dangaus; čia – mūsų žvaigždės, o ten – kitų žvaigždės. Gal jas reikia vadinti kitais vardais? Arba laukai ir miškai, iš kurių vėjas atneša žydėjimo ir derliaus aromatą. Tai mums pažįstama, ir mes negalvojame, kad ten koks nors svetimas kvapas. Nėra jokio svetimo kvapo – tai Lietuvos kvapas. Jo pasiilgstame visi, kurie čia užaugome, kur beatsidurtume. Ar tai Adomas Mickevičius, ar Maironis, ar Česlovas Milošas – jie jaučia šią žemę, jie – jos vaikai, kur bebūtų. Bet greta to, kad mums artimas tėvynės grožis, šios šalies, šios žemės vertybė kaip ir iš papratimo, iš prigimimo, gali rastis dar ir supratimo, kuo ši žemė ypatinga, vertinga, patraukli, kuo galime pasididžiuoti, kad mes iš Lietuvos.
Tai nuolatinė mūsų renginių tema, skatinanti jaunimą, mokyklas, mokyklų vadovus atrasti savo požiūrius, sau įdomius aspektus, apie tai pamąstyti ir parodyti, ką esame sugalvoję, parengę. Tai nuolatinė tema, o mūsų renginiuose būna ir antrinės temos, kartais susijusios su datomis. Ir šiemet yra viena data, labai svarbi šiam kraštui ir šiam miestui sukaktis.
Konkurso tema yra Vilnius. Vilnius, tai labai didelis dalykas. Jau per šešis šimtus metų, jeigu skaičiuotume tik nuo lietuvių ir rusėnų karaliaus Gedimino, kuris čia statė pilis ir bažnyčias ir kvietėsi svečius iš kitų šalių apsigyventi Lietuvoje. Tikriausiai čia buvo ir Mindaugo sostinė, nors nėra liudyta dokumentuose. Tad štai per šešis-septynis šimtus metų Vilnius yra Lietuvos širdis, administracinis kultūrinis centras, Lietuvos sostinė. Pati Lietuva patyrė įvairių negandų. Buvo ir pakilimų, laimės valandų, žmonės buvo nekart atgimę, ir būdavo didelių nelaimių, kai visa Lietuva buvo naikinama ir turėjo išsigelbėti. Ir išsigelbėjo! Bet negandų patyrė ir pats Vilnius. Kartu su Lietuva, o vieną kartą kaip ir atskirai nuo jos, kai iš tų 700 metų vos 19 metų Vilnius buvo atskirtas nuo Lietuvos, pateko į atskirą būvį. Nenatūralų, skausmingą ir negarbingą. Net tas žmogus, kuris įvykdė ginkluotą smurtą, kuris pasiėmė Vilnių sau, pats buvo iš Vilniaus krašto ir vadindavo save tuteišiu arba lietuviu, bet kadangi jau buvo atsikūrusi Lietuvos valstybė, jis atplėšė nuo jos Vilnių. Tai buvo didelė J. Pilsudskio klaida. Bet laikas gydo, laikas keičia, ir po 19 metų Vilnius grįžo į savo vietą. Grįžo tragiškomis aplinkybėmis, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Ir ligi šiol yra vėl savo vietoje – Lietuvoje. Kaip Lietuvos širdis.
Noriu prisiminti ir jums priminti vieno didžio vilniečio, Lietuvos lenko, garsios bajorų giminės atstovo Mykolo Riomerio požiūrį ir žodžius. Jis visą gyvenimą išliko lenkas, Lietuvos lenkas, jis smerkė Pilsudskio smurtą ir bandė tai aiškinti jam savo garsiajame laiške 1922 metais, kai buvo ką tik įforminta Vilniaus aneksija, kurios Lietuva niekada nepripažino. Mykolas Riomeris rašė Pilsudskiui: „Nie będzie nas, będzie las“. Suprantat, ką reiškia? – Mes praeiname, o gamta, gyvenimas bus ir bus. Ir miškas augs šioje žemėje, ir gyvenimas tęsis. Taigi nebebus mūsų, bet bus miškas. Vilnius atgaus savo pozicijas. Grįš į sąjungą su Lietuva ir toliau bus jos teisėta sostine, Lietuvos sukurta savastimi. Vilnius yra ne tik Lietuvos sostinė, jisai yra jos drama, – rašė Riomeris. Ta drama anuomet vyko ypač skaudžiai, ir po to buvo skaudžių momentų, ir dar ne viskas ligi šios dienos visai užgiję. Tačiau jo žodžiai buvo išties pranašiški. Gal jis nė negalvojo, kad reikės vos 19 metų, kol likimas vėl pasisuks, Vilnius vėl bus Lietuvoje ir Lietuvos sostinė. Vilnius grįžo į sąjungą su Lietuva, ir tai įvyko prieš 75-erius metus. Tą ir norime priminti šiuo renginiu.
Miestas grįžo į Lietuvą, kuri ir sukūrė Vilnių, ir matė Vilnių kaip Šv. Kazimiero karūną virš senamiesčio, kaip Gedimino pilį ir Aušros Vartus. Mes ir toliau gyvename puoselėdami Vilnių kaip Lietuvos garbę. Ir pačiam Vilniui yra garbė būti sostine, kam jis ir buvo sukurtas. Tuo pačiu ir vilniečiams, Vilniaus krašto Lietuvos piliečiams.
Vilnius yra savo vietoje, turi savo vaidmenį, tik kartais gal ne tokį didelį, kaip didžiųjų valdovų laikais, kai, tarkim, Vilnius buvo tik šiaurinė Lietuvos sostinė, o pietinė sostinė buvo Luckas. Ten vyko Europos valdovų suvažiavimas, ir Vytautas ten turėjo būti karūnuotas Lietuvos karaliumi. Šie aspektai gražūs istoriškai, o vis dėlto gyvena ir atmintyje, ir dvasioje. Lietuva ir Vilnius labai neabejingi Ukrainai su Lucku ir Kijevu. Esame artimos žemės ir tautos.
Vilnius su Lietuva įsijungė į Europos Sąjungą, šia prasme esame vėl sąjungoje su Lenkija, ir neturi likti jokių kivirčų ar peštynių dėl kokio žemės gabalėlio. Yra vieninga Europa, ir kai kada Vilnius vėl sutelkia šalis aplink save, kaip tada, kai „Vilniaus dešimtukas“ skelbė manifestus, kad mes norime į Europos Sąjungą. Mes – dešimt šalių, bet tas noras skambėjo iš Vilniaus: „Mes norime jungtis į NATO, kurti bendrą visų mūsų saugumą“. Ir net pernai – Europos viršūnių suvažiavimas Vilniuje, nukreiptas į Rytų kaimynystę, į mūsų kaimynus čia pat, kurie taip pat nori būti kartu Europoje. Vilnius kartais tebeturi savo senąjį vaidmenį, didesnį negu tik Lietuvoje.
Tikriausiai Vilniaus krašto mokyklų komandos, ar kaip čia pasakius, kūrybinės grupės įvairiais aspektais parodys savo kūrybingumą ir savo mintis apie Vilnių. Aš noriu tuo pasidžiaugti ir jau iš anksto džiaugiuosi. Lauksiu jūsų pasirodymų, linkėsiu visiems kuo geresnės sėkmės. Ir sveikinu, kad puoselėjate mūsų bendrumą, brolystę, vienybę su Vilniumi ir su Lietuva.
