Mindaugas SIMANAVIČIUS, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotojas, Vilnius

2012 m. gegužės 16 d. sukako 110 metų, kai gimė Lietuvos publicistas, žurnalistas, keliautojas, fotografas Vincas Uždavinys. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, kurios Rankraščių skyriuje saugomas gausus V. Uždavinio(1) palikimas, surengė parodėlę ir prisiminė šį įdomų ir kūrybingą žmogų.

V. Uždavinio rankraštinis palikimas primirštas tyrinėtojų, bet jis slepia neišsenkamus tyrinėjimų klodus, kuriuos apžvelgti prireiktų labai daug laiko. V. Uždavinys beveik kiekvieną dieną, kiekvieną kelionę stengėsi įprasminti savo dienoraščiuose (Silva rerum). Neužrašęs kokio nors įvykio arba ilgesnį laiką nerašęs labai sielodavosi ir išgyvendavo. Net ištremtas rašė laiškus, kurie yra tarsi jo dienoraščių pratęsimas, nes juose atsispindi visas jo kaip tremtinio gyvenimas. Grįžęs iš tremties toliau tęsė savo ,,darbą“ ir rašė dienoraščius. Paskutinis jo dienoraštis parašytas 1982 m spalio 3 d.(2) Visą V. Uždavinio gyvenimą galimą atkurti pagal fonde sukauptus rankraščius, fotografijas, darbo dokumentus, korespondenciją. V. Uždavinys teigė: ,,Rašau pats apie save, apie savo smulkmeniškus pasireiškimus. Taigi, atrodytų, kad pats save fotografuoju, o jei kas kada nors ir bandys pažinti mane ne visai tą, koks aš iš tikrųjų esu. Nemeluosiu. Rašau kasdien šviežius pergyvenimus, rašau teisingai, taip, kaip mano akys mato…“.(3) Bet jis aprašinėjo ne tik save. Kiekvienas svarbesnis istorinis įvykis neprasprūsdavo pro V. Uždavinio akis ir jis jį aprašydavo, surinkdavo kuo daugiau informacijos, nuotraukų, kurias paskui įklijuodavo į savo užrašus.

V. Uždavinys suvokė savo užrašų vertę ir jau 1933 m. bandė juos tvarkyti, perrašinėti, kad galėtų naudotis kopijomis, o originalus saugoti.(4) Taip pat domėjosi fotografijų tvarkymu, nes turėjo jų labai didelį fondą ir netgi tarėsi su prof. Steponu Kolupaila, kaip jas galima būtų susisteminti.(5) Prieš tremtį V. Uždavinys prašė vaikų išsaugoti jo knygas, juodraščius, rankraščius, dienraščius(6), o būdamas tremtyje domėjosi, ką galimą būtų padaryti su jo archyvais, kad šie išliktų.(7) Grįžęs iš tremties jis po truputį tvarkė savo archyvą, bet kaip pats pastebėjo, kad kai kurios dalys jau buvo dingusios. Džiugu tai, kad didelė archyvo dalis mus pasiekė. Pagal jį mes galime atkurti visą V. Uždavinio gyvenimą ir nuveiktus darbus.

V. Uždavinys gimė 1902 m. gegužės 16 dieną (pagal tuo metu galiojusį Julijaus kalendorių 1902 m. gegužės 3 d.) Paručių kaime (Varėnos r.). Augo neturtingoje šeimoje, kurioje be jo dar buvo devyni vaikai. V. Uždavinys buvo vyriausias vaikas šeimoje. Kadangi tėvai buvo neturtingi, jie emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, iš kurių sugrįžo tik 1909 m.(8), taip ir nepraturtėję. Pradinę mokyklą V. Uždavinys lankė Jakėnų kaime (Varėnos raj.) ir Varėnoje(9), kur mokslas buvo dėstomas rusų kalba.(10) V. Uždavinys buvo toks žingeidus, kad net vogdavo knygas iš mokytojo.(11) Vis tik varganas gyvenimas ir sunkus darbas atitraukdavo jį nuo mokslų, nes reikėjo išgyventi. Kaip V. Uždavinys prisimena, teko sunkiai dirbti piemeniu, o per vokiečių okupaciją – geležinkelio darbininku. Apie tai jis rašė: ,,išbadėjęs, paliegęs, nebaigęs dar pradžios mokyklos, bet skaityti mokėjau, po truputį rašiau ir iš ,,Lietuviškų – vokiškų pašnekesių“ mokiausi vokiečių kalbos, buvau mažyčiu vertėju tarp draugų vyresniųjų darbininkų ir vokiečių viršininkų“.(12) Noras mokytis buvo didesnis ir 1918 m. rudenį jis išlaikė egzaminus į Aukštadvario prekybinės progimnazijos antrąją klasę. Mokslas progimnazijoje buvo mokamas, bet mokyklos taryba galėjo neturtingus gabius vaikus atleisti nuo mokesčio. Aukštadvario antrosios klasės pabaigti nepavyko, nes 1919 m. įsiveržus Raudonajai Armijai Aukštadvario komercinė progimnazija buvo paversta raudonarmiečių ligonine, o progimnazijos mokiniai išsibarstė po namus.(13) Taigi V. Uždaviniui teko grįžti pas tėvus, kurie jau buvo persikraustę į Marijampolės apskritį, ir vėl kibti į ūkio darbus. Lenkijai užėmus rytinę ir pietrytinę Lietuvos dalį su Vilniumi, nuo 1919 m. balandžio mėnesio Aukštadvario prekybinė progimnazija buvo uždaryta, o jos direktorių kunigą Juozą Grigonį areštavo ir išvežė į Vilnių. V. Uždavinys 1919 m. nuvykęs į Vilnių, vėl pradėjo iš pradžių mokytis nuo antros klasės I Vilniaus Vyrų gimnazijoje (nuo 1921 m. Vytauto Didžiojo vardo). Ten mokėsi iki 1925 m. V. Uždavinys buvo labai aktyvus, dalyvavo ,,Vyčių – Skautų“ bei ,,Ateitininkų“ veikloje(14), pradėjo savo žurnalistinę, literatūrinę veiklą. Vilniaus gimnazijos direktorius Mykolas Biržiška pasiūlė slapyvardį Sapniūnas ir išspausdino pirmąjį straipsnį ,,Vilniečio“ laikraštyje ,,Į Vilniaus mokslą“ 1921 lapkričio 5–7 d.(15) Prasidėjo V. Uždavinio kūrybinis kelias. Jis spausdino straipsnius laikraščiuose ,,Vilniaus kelias“, ,,Kelias“, Rytų Lietuva“, ,,Lietuvos rytai“. V. Uždavinys gimnazijoje redagavo žurnalą ,,Milda“, kurį konfiskavo lenkų okupacinė valdžia. Už šią veiklą grėsė teismas ir kalėjimas, todėl V. Uždavinys buvo nuolatinėje policijos priežiūroje. Jo advokatas Tadas Vrublevskis pasiūlė jam bėgti į Vakarų Lietuvą, nes Vilniuje jo karjera būtų sužlugdyta. V. Uždavinys išvyko į Varėną, o iš ten į Alytų ir po to į Kauną.

Kaune V. Uždavinys įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą (tuo metu Lietuvos universitetas) Humanitarinį fakultetą ir pradėjo dirbti Vilniui vaduoti sąjungoje (toliau VVS). VVS buvo visuomeninė organizacija, veikusi 1925–1938 m., kuri propagavo Vilniaus krašto atgavimo idėją, rėmė Vilniaus krašto lietuvių kultūrinę veiklą. Prasidėjo V. Uždavinio įdomiausias, kūrybingiausias ir aktyviausias gyvenimo periodas. Pradėjęs dirbti VVS instruktoriumi, jis daug keliavo po Lietuvą, skaitė paskaitas ir steigė VVS skyrius. Darbas buvo labai sunkus ir sudėtingas, bet V. Uždavinio būdo bruožai, charakterio savybės, atsidavimas ir mokėjimas pritraukti žmones bei juos suvienyti labai praplėtė VVS veiklą. Jis jautė savo darbo teikiamą naudą ir vertę. Kaip jis pats mini: „Bet aš esu tam reikalingas. Mano darbas, aiškiai matau, neša Lietuvai naudą, artina mūsų visuomenę prie Vilniaus. Savo iškalba prieinu prie kiečiausių širdžių. Visur savo klausytojus palenkiu savo pusėn.“.(16) V. Uždavinys į Vilniaus vadavimo darbus įtraukė ne tik inteligentiją, bet ir paprastus kaimo žmones, ūkininkus, kurie aktyviai dalyvavo veikloje. Intensyvus darbas ir nuolatinės kelionės neliko be pasekmių, ir tai kenkė jo studijoms. V. Uždavinys nebaigė studijų Humanitariniame fakultete. Įstojo į Teisės fakultetą (1930 m.), bet taip pat jo nebaigė, nors aktyviai dalyvavo studentų atstovybės veikloje.(17) Sveikatos silpnumas, noras padėti savo didelei šeimai, taip pat 1928 m. sukurta šeima su Elena Šešplaukyte(18), atitraukė jį nuo mokslų, kurių jis taip ir nebaigė. V. Uždavinys ne tik dirbo instruktoriumi, bet ir redagavo, rašė („Trumpas ispanų kalbos vadovėlis“), mokėsi kalbų. Kita V. Uždavinio aistra – fotografavimas. 1929 m. jis iš Amerikos kunigo Juozo Židanavičiaus gavo pirmąjį savo fotoaparatą ir po truputį pradėjo fotografuoti.(19) V. Uždavinio nuotraukų yra labai daug. Jose atsispindi pagrindiniai jo gyvenimo įvykiai, kelionių vaizdai. Nuotraukose matyti visas tarpukario Lietuvos gyvenimas, miesteliai, architektūros paminklai, žmonės, gamtos vaizdai, miestelių inteligentijos atstovai, kaimo žmonių atliekami darbai (pvz., linų karšimo darbai(20)). Savo nuotraukas jis publikavo redaguojamuose leidiniuose, knygose. Taip pat dalyvavo Fotomegėjų sąjungos veikloje.(21) 1928 m. VVS buvo pradėtas leisti žurnalas „Mūsų Vilnius“, kurio redaktoriumi paskirtas V. Uždavinys. Jis taisė laikraščio korektūrą, tvarkė ir rašė straipsnius; taip pat redagavo leidinius ,,Vilniaus baras“, ,,Vilnius ir Vilniaus kraštas“ (vaizdų albumas), ,,Išniekinti kryžiai“. V. Uždavinys taipogi skaitydavo paskaitas radijo žurnale ,,Pavergtas Vilnius“, vedė radijo laidas vaikams. VVS vardu pradėjo organizuoti keliones į pasienį su Lenkija. Dalyvaudamas Lietuvos turizmo sąjungos veikloje (22) ir rengė ekskursijas į pajūrį.

V. Uždavinys buvo aistringas keliautojas. Jis apkeliavo beveik visus Lietuvos kampelius. Savo dienoraščiuose smulkiai aprašė keliones, pamatytus architektūrinius paminklus, žmones, papročius. Pro jo žurnalisto akis neprabėgo tautinių mažumų gyvenimas. Gyvai papasakota apie žydus, rusus, lenkus. Kelionėse V. Uždavinys traukė žmones, nes mėgo dainuoti, groti armonikėle. Keliaujant būta ir komiškų situacijų. Pavyzdžiui, vienoje kelionėje į Molėtus jis užsuko į bažnyčia, kurioje: „Vargonininkas jaunas energingas vyrukas, linksmas – bažnyčioje griežia vietoj bažnytinių preliudijų arijas iš operų, kaip va „Karmen“, „Rigoletto“, „Traviata“ ir t. t. Žmonės nesupranta ir jiems vis viena“.(23) Ypač įdomios V. Uždavinio kelionės po pasaulį: jis apkeliavo visas Vakarų Europos šalis, Pietų Afriką, Didžiąją Britaniją. Kiekvieną kelionę stengėsi aprašyti, netgi išleido knygų. Po vakarų Europą pakeliavęs parašė ir išleido knygą „10000 kilometrų“ (1932 m.). Po 1933 m. gegužės-birželio mėnesio kelionės automobiliu su aviacijos kapitonu Vl. Morkumi V. Uždavinys parašė ir išleido knygą „Europa iš automobilio“. Tai tikri V. Uždavinio kelionių po Vakarų Europą gidai. Apie savo keliones jis pasakojo „Pavergto Vilniaus“ Kauno radijo fone rengtose laidose ir taip švietė žmones, supažindino su kitomis kultūromis, papročiais, gyvenimu. Labai įdomiai V. Uždavinys aprašė kelionę į SSRS 1934 m., į kurią vyko garsūs to meto visuomenės veikėjai, žurnalistai, redaktoriai, rašytojai (Antanas Bružas, Domas Cesevičius, Albertas Gerutis, Juozas Grušas, Jonas Kalnėnas, Jonas Kardelis, Justas Paleckis, Rafail Poleskis, Vytautas Steponaitis, Ignas Šeinius). Dienoraštyje(24) V. Uždavinys atpasakoja kiekvieną kelionės momentą. Tai labai įdomus dienoraštis, kuris parodo SSRS kasdienį gyvenimą.

1936–1937 m. V. Uždavinys buvo deleguotas VVS į JAV lietuvių kolonijas skaityti paskaitų. Grįžęs iš JAV 1937 m. nuo lapkričio 1 d. su dideliu liūdesiu ir nusivylimu dėl vidinių intrigų paliko VVS ir pradėjo dirbti kaip, jis mini, pats sau. Jis skaitė paskaitas, rašė straipsnius laikraščiams. V. Uždavinys suprato, kad jam reikia mokytis ir viename laiške J. J. Balčiūnui prašė, kad šis paremtų ir padėtų jam mokytis JAV universitete žurnalistikos.(25) 1938–1939 m. jis vėl išvyko į JAV bei Kanadą kaip žurnalo „Pasaulio lietuvis“ korespondentas ir dirbo kunigo Vl. Mirono žinioje(26), bet jo veikloje dominavo Vilniaus vadavimo reikalai. Amerikoje V. Uždavinys daugiausia bendravo su Amerikos lietuviais, skaitė radijo pranešimus, rašė straipsnius laikraščiams „Draugas“, „Amerika“, „Amerikos lietuvis“, „Garsas“, „Tėvynė“, „Studentų žodis“. V. Uždavinys turėjo galimybių pasilikti JAV, bet grįžo į Lietuvą.

Atgavus Vilnių, 1939 m. spalio mėn. V. Uždavinys sugrįžo kartu su Lietuvos kariais kaip „Lietuvos aido“ redakcijos atstovas. Bet prasidėjęs karas, pirmoji okupacija, vėliau vokiečių okupacija visiškai pakeitė V. Uždavinio likimą. Taip pat įvyko ir asmeninė tragedija: 1941 m. mirė jo žmona ir jis pasiliko su dviem vaikais. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo laikraštyje „Naujoji Lietuva“, naujienų agentūroje ELTA. Traukiantis frontui, 1944 m. jis praleido su vaikais mirusios žmonos gimtinėje Mikalajūnuose(27). Apie grįžtančią sovietų armiją, daromas skriaudas, mobilizaciją V. Uždavinys papasakojo savo dienoraštyje.(28) 1944 m. spalio mėn. V. Uždavinys su vaikais grįžo į Vilnių ir įsidarbino „Valstiečių laikraštyje“, tačiau jį areštavo ir nuteisė už vokiečių okupacijos metais U. Sapniūno slapyvardžiu „Naujojoje Lietuvoje“(29) parašytus straipsnius apie SSRS vykdomus trėmimus, apie lietuvių karių sušaudymą, taip pat rašytus prisiminimus iš kelionės po SSRS 1944 m. V. Uždavinys buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį „Tėvynės išdavimas“. V. Uždavinys buvo ištremtas į Vorkutą. Nuo 1945 m. gegužės 8 d. dar prieš tremtį iš kalėjimo Lukiškėse jis pradėjo rašyti laiškus savo vaikams Saulei ir Sakalui. Vaikus ėmė globoti Vilniaus mokytoja Jadvyga Kviecinskienė. V. Uždavinio laiškai iš Vorkutos (Ajač Jagos ir Kožvos) – tai labai įdomi fondo dalis, kuri pratęsia dienoraščius. V. Uždavinys rašė iš tremties labai dažnai, bet ne visi laiškai pasiekė vaikus.

Kaip prisimena V. Uždavinys, 1945 m. žiemą „sutikome dar blogiau, ne barakuose, bet palapinėse, tiesa, dviem geležiniais pečiukais kūrenamuose. Palapinės ilgos, barako tipo ir kai sniegas jas užpūsto, tai neblogiau, kaip barakuose“.(30) Sunkūs darbai, oro sąlygos, vitaminų trūkumas palaužė V. Uždavinio sveikatą. Nors sunkiai persirgo geltligę ir skorbutą, jam teko tremtyje dirbti įvairiausius darbus. Rovė tundros krūmus, sekretoriavo, dirbo ligoninėje sanitaru – ūkvedžiu, sandėliuose, raštinėje. Nuo sunkaus darbo V. Uždavinys vėliau buvo atleistas, nes buvo pripažintas invalidu.(31) Turėdamas laisvo laiko V. Uždavinys rinko anglų-lietuvių kalbos žodyną, vertė Korėjiečių pasakas(32), bet nė vienas jo darbas iš šio laikotarpio neišliko, nes kraustantis etapais viskas dingo. Laiškuose iš tremties V. Uždavinys pasakoja apie gyvenimą tremtyje, kalinių santykius, išgyventus vargus. Lagerio gyvenimas visiškai kitoks nei laisvėje, nes čia vyrauja visai kita sistema, kurią perpratęs stengiesi išgyventi, gauti geresnį darbą, geriau įsikurti. V. Uždavinys perprato šią sistemą ir būdamas labai silpnos sveikatos visais būdais stengėsi išlikti ir grįžti į tėvynę. Jam padėjo siuntiniai gaunami iš Lietuvos ir mokėjimas „duoti blatą“. Kaip prisimeta V. Uždavinys: „Blatas – pats žodis, turbūt ir Tau suprantamas. Pas mus be blato nieko nepadarysi, o man blatą padeda daryti tavo tabakas ir Saulutės krikšto mamytės laikraščiai. Popierius (rūkomasis laikraštinis) čia dabar turi didesnės vertės, kaip tabakas. Tabako galima pirkti vietoje, o popierio nėra, o aš popierio atžvilgiu vėl turtingiausias žmogus…“.(33)

Grįžo V. Uždavinys 1953 m. lapkričio 15 d. po 9-erių metų tremties, kuri paliko žymę visam likusiam gyvenimui. Kaip prisimena V. Uždavinio dukra Saulė Uždavinytė-Sudikienė, tėvo Vilniuje niekas nenorėjo priregistruoti. Jam padėjo senas kolega žurnalistas LTSR Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, po kurio pagalbos jis legaliai įsikūrė Vilniuje. Bet V. Uždavinys ilgai negalėjo susirasti darbo ir save vadino laisvu menininku-bedarbiu dėl savo praeities. Kaip jis pats mini: ,,Mane nuolat baudžia už tą patį nusižengimą, baudžia ta prasme, kad nelaiko manęs žmogumi, neduoda darbo, esu nuolat sekamas. Išeina, kad už vieną prasikaltimą baudžia ne vieną, o daugelį kartų“.(34) V. Uždaviniui labai buvo sunku surasti darbą pagal savo profesiją, todėl 1954 m. birželio 1 d. įsidarbina Greitosios pagalbos stotyje dispečeriu. Vėliau jam teko dažnokai keisti darbus: dirbo Vilniaus centrinėje knygų parduotuvėje pardavėju, Modelių namuose inžinieriumi-vertėju, ekskursijų biure gidu (organizuodavo ekskursijas po Vilnių, Pirčiupį), Preilos poilsio namų komendantu, Gimdymo namuose sąskaitininku-kasininku. Pagal 1955 m. rugsėjo 17 d. SSRS AT amnestijos aktą, kuris lietė ir V. Uždavinį, jam panaikintas teistumas ir išduotas pasas. V. Uždavinys bandė dirbi pagal savo žurnalisto specialybę. Rašė į „Tėvynės balsą“, „Mūsų sodus“, Radijo ir televizijos komitetą (laidos užsienio lietuviams). Parašė porą informacinių-turistinių knygelių „Pirčiupis“, „Po Vilniaus apylinkes“, kurios būdavo labai cenzūruojamos. V. Uždavinys jautė, kad jo darbas ir kūryba niekam nereikalinga: „Esu atžymėtas, esu buvęs kalinys ir … niekam nereikalingas, nebent Saugumo Komitetui, kuris norėtų panaudoti mane šlykštiems darbams už keletą rublių arba ir be jų, sudarydami tam tikrus procesus, šantažą, bauginimus“.(35) 1959 m. vasario 19 d. jis buvo priimtas į LTSR žurnalistų sąjungą ir dalyvavo jos veikloje, bandė būti aktyvus. V. Uždavinys nepamiršo ir pomėgio keliauti. Kaip ir seniau, jis keliavo po visą Lietuvą, SSRS, Vidurinės Azijos šalis. Taip pat aktyviai susirašinėjo su JAV, Škotijoje likusiais pažįstamais ir draugais. Visa tai aprašo savo dienoraščiuose-dienynuose. Aprašė savo laikotarpio įvykius, garsius to meto žmones (A. Miškinį, E. Mieželaitį, A. Venclovą, V. Sirijos Girą, V. Landsbergį Žemkalnį, K. Petrauską, B. Gorbulskį), tarptautinius įvykius, Vilniaus kasdienybę. Taip pat V. Uždavinys rinko medžiagą apie savo gimtąsias vietas, Vilniaus apylinkes, rašė prisiminimus apie savo vaikystės metus. Brolis Jonas Uždavinys V. Uždaviniui atsiuntė pakvietimą gyventi JAV(36), bet leidimo išvykti jis negavo. Kaip prisimena S. Uždavinytė-Sudikienė, V. Uždavinys paskutiniais metais sunkiai sirgo ir mažai išeidavo iš namų, o 80-ties metų jubiliejaus šventėje skaitė savo paskutinį rašinį ,,Ekspromtas apie mano senatvę“. Mirė 1983 m. kovo 20 d.

Tai tik trumpa V. Uždavinio biografija, kurioje atsispindi nedidelė šio įdomaus žmogaus gyvenimo dalis. Kita dalis išlikusi jo gausiame rašytiniame palikime, kuri saugoma Lietuvos mokslų Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriaus fonduose. Tikėtina, kad šis fondas sulauks ypatingo tyrinėtojų dėmesio ir po kurio laiko bus publikuojami dienoraščiai, laiškai ir kita medžiaga, kuri atspindi tuometinius įvykius, žmonių gyvenimo būdą.

Šaltiniai:

1. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau LMAVB RS). Vinco Uždavinio fondas (F183).

2. LMAVB RS, f.183-510.

3. LMAVB RS, f.183-586, lap. 6.

4. LMAVB RS, f.183-26, lap. 151.

5. LMAVB RS, f.183-29, lap. 267.

6. LMAVB RS, f183-431, 1945 m. gegužės 8 d. laiškas Saulei ir Sakalui Uždaviniams.

7. LMAVB RS, f183-434, lap. 9.

8. LMAVB RS, f183-31, lap. 34-35.

9. LMAVB RS, f183-31, lap. 34-35.

10. LMAVB RS, f183-437, lap. 51.

11. LMAVB RS, f183-18, lap. 138-145.

12. LMAVB RS, f183-439, lap. 20.

13. LMAVB RS, f183-439, lap. 20.

14. LMAVB RS, f183-8, lap. 10.

15. LMAVB RS, f183-506, lap. 41-42.

16. LMAVB RS, f183-17, lap. 107.

17. LMAVB RS, f183-14, lap. 58.

18. LMAVB RS, f183-19, lap. 46.

19. LMAVB RS, f183-19, lap. 99.

20. LMAVB RS, f183-28.

21. LMAVB RS, f183-26, lap. 99.

22. LMAVB RS, f183-27, lap. 174.

23. LMAVB RS, f183-14, lap. 39.

24. LMAVB RS, f183-618.

25. LMAVB RS, f183-126, lap. 4.

26. LMAVB RS, f183-35, lap. 50.

27. LMAVB RS, f183-427.

28. LMAVB RS, f183-429.

29. „Naujoji Lietuva“. Geležiniai paukščiai, kurie nėra bolševikams norma. 1941 VII Nr. 26, 27, 28, 29; Mūsų karių kapai Gudijoje. 1941 m. rugsėjo 17 d. Nr. 64

30. LMAVB RS, f183-443. 1948 m. vasario 19 d. laiškas Sakalui Uždaviniui.

31. LMAVB RS, f183-442, lap.18.

32. LMAVB RS, f183-432, lap. 2, 48.

33. LMAVB RS, f183-445

34. LMAVB RS, f183-586, lap. 84.

35. LMAVB RS, f183-474, lap. 4.

36. LMAVB RS, f183-591, lap. 38.

Nuotraukose:

1. V. Uždavinys Valakampiuose. 1969 m. gegužės 25 d. LMAVB RS F183-599

2. Uždavinys fotografija: Vincas Uždavinys

3. Vinco Uždavinio vizitinė kortelė. LMAVB RS F183-3

4. V. Uždavinys tremtyje. Piešta Vorkutoje (Aja_ Jaga). 1947 m. balandžio 9 d. LMAVB RS F183-448

Voruta. – 2012, birž. 9, nr. 12 (750), p. 11.

Voruta. – 2012, birž. 23, nr. 13 (751), p. 11.