Vydūno pagerbimas Vaižganto bute. Sėdi (iš kairės): M. Biržiška, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Vydūnas. A. Dambrauskas-Jakštas ir J. Tumas-Vaižgantas. Stovi (iš kairės): V. Bičiūnas, M. Vaitkus, V. Mykolaitis-Putinas, F. Kirša, L. Gira ir V. Krėvė-Mickevičius.

Virginija RUŠKIENĖ, www.voruta.lt

2018 metais minėjome Vydūno 150 metų jubiliejų, o šiais 2019 metais – Vaižganto 150 -ąsias sukakties metines. Šios dvi ryškiausios XX amžiaus asmenybės skleidė lietuvybę, ugdė visuomenėje tautinę savimonę, moralę ir tvirtumą, kvietė kiekvieną prisidėti prie tautos kultūros augimo ir skaidrėjimo, atsigręžti į savo esmę, būti gražesnio pasaulio kūrėjais. Tautos šviesuoliai tikėjo Lietuvos laisve ir savo straipsniais žadino lietuvių sąmoningumą, siekė, kad tauta suvoktų savo būties prasmę, priartėtų prie tikrojo žmoniškumo, kad būtų dvasiškai laisvi ir gyventų laisvoje šalyje.

Vaižgantas rašė: „Mylėdamas Lietuvą, myliu Laisvę, kurią tegali man laiduoti nepriklausoma šalis, mano Tėvynė. Tik nepriklausomoje valstybėje gali skleistis žmogaus proto ir sielos pajėgos.“

Vydūnas teigė: „Kiekvienam tautos vaikui priderėtų mąstyti apie tai, kam mūsų tauta nebepriklausoma, kam jis pats nebeverčiamas svetimiems vergauti, kam suteikta jam ir visai tautai laisvė“.

Vydūnas ir Vaižgantas buvo bendraamžiai, tikros ir gilios meilės Lietuvai skleidėjai. Vydūnas kaip mąstytojas, regėtojas, aktyvus lietuvių kultūros veikėjas ir tautos mokytojas buvo itin savita, spalvinga asmenybė, daug kuo primenanti Juozą Tumą-Vaižgantą. Vaižgantas labai vertino Vydūno kūrybą ir jo nuveiktus darbus. Pasak Vaižganto, Vydūnas – ypatinga asmenybė mūsų kultūroje. Vydūnas buvo gėrio ir grožio teikėjas, laisvos ir stiprios valios žmogus. Jis pirmas iš rašytojų parodė ir įtikino, kad žmogaus mintis labai svarbi ir galinga, kad ji spinduliuoja ir veikia kitą žmogų per atstumą.

Viešėdamas Kaune Vydūnas susitikinėdavo su rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu ir kanauninką laikė ištikimu savo bičiuliu. Tai liudija ir Vydūno dovanota Vaižgantui knyga „Likimo bangos“ su autografu: „Gerbiamam rašytojui draugui Vaižgantui su linkėjimais. Vydūnas. 1927.VIII.25 d.“

Vydūnas ir Vaižgantas buvo artimi savo gyvenimiškomis nuostatomis, žmoniškumo ir tautiškumo suvokimu. Juozas Tumas neatsitiktinai slapyvardžiu pasirinko Vaižganto vardą. Lietuvių mitologijoje Vaižgantas yra žemės dievybė, augalijos atsinaujinimo, gaivališkojo prado reiškėjas. Kartu tai dievybė, tarpininkaujanti tarp Gamtos ir Kultūros. Toks buvo ir J. Tumas-Vaižgantas – dvasinio prado, žmogiškos kūrybos, tautos kultūros aukštintojas.

Vydūnas – tai regėjimą, išvydimą įvardijanti pavardė. Regėti – tai intuityviai suvokti reiškinio esmę ir prasmę. Viską, ką Vydūnas sukūrė, taip pat ir tai, ką savo gyvenimo kelyje sutiko, priėmė kaip jam skirtą likimą ar jo ženklą ir sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis jis prabildavo apie Dievo valią, apie pasitikėjimą Juo.

Vydūnas ir Vaižgantas skleidė tautinį atgimimą, išsiskyrė tvirtu įsitikinimu, kad tautiškumas yra ne tikslas sau, bet žmoniškumo ugdymo sąlyga, siekė, kad lietuvių tauta kuo svariau prisidėtų prie žmoniškumo stiprinimo pasaulio kultūros raidoje. Abu šviesuoliai tautą suvokė kaip esmingą žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Jų veiklos tikslas buvo jungti ir vienyti tautą, kad bendradarbiautų Tėvynės labui.

Vydūnas gausioj ir turtingoj savo kūryboje ieškojo aukštesnio dorovingumo, žmoniškumo ir išminties reiškinių, ypač domėjosi senovės lietuvių religija. Vydūno gyvenimo tikslas buvo ne tiek filosofiškai paaiškinti pasaulį, kiek išmokyti mus santarvės su pasauliu – santarvės, kurioje žmonės gyvena tik nuolat dvasiškai tobulėdami. Vydūnas davė stiprią filosofinę atramą, pagal jo mokslą – tauta būtinas žmonijos pažangos veiksnys, tik savo tautoje individas gali pasiekti aukštesnio žmoniškumo laipsnį, tik per tautą einąs kelias į Dievybę. Vydūno moksle ir kūryboje tautinė idėja įgavo dorovinį ir religinį atspalvį.

Juozo Tumo -Vaižganto svarbiausias veikimo tikslas – lietuvių tautinės sąmonės gaivinimas ir tautinės kultūros ugdymas ir jis šiam tikslui paskyrė visą savo gyvenimą. Jis niekados nepasitenkino vienu visuomeniniu bei publicistiniu darbu, jį traukė literatūra ir mokslas, ypač etnografija. Suprato, kad rūpintis reikia patiems save pažinti ir kitiems parodyti, kas buvome ir kas esame, ką turėjome ir ką tebeturime. Tik savo krašto pažinimas parodo, kuri mums vieta skirta, todėl kiekviena proga stengėsi nuodugniai ir plačiai pažinti savo tautos pagrindus ir sielą.

J. Tumas – Vaižgantas domėjosi lietuvių literatūros istorija, rinko jai medžiagą, rašydavo apie lietuvių rašytojus, spaudos draudimo laikotarpio veikėjus ir literatus, juos iškėlė, parodė jų nuveiktus darbus, kilnius norus ir pasiryžimus. Jam labiau, negu bet kuriam kitam publicistui, rūpėjo lietuvių literatūros dalykai, ir jis daugiau apie juos nusimanė. Vaižgantas gerbė kiekvieno žmogaus pažiūras ir buvo labai tolerantiškas. Ypač pagarbiai jis atsiliepė apie Vydūną:
„Vydūnas – didelis rašytojas mūsų literatūroje, didelis būtų ir bet kurioje kitoje. Jam svarbos duoda ne tik talentas, dar ir mokslas. Dėl to ir Vydūno veikalų recenzija rašyti nepiga. Gal dėl to apie šį rašytoją yra sulyginant labai mažai kalbama, nors jo veikalai bene daugiausiai skaitomi.“

Taip pat Lietuvos katalikų bažnyčios dvasiškiai jautė Vydūnui didžią pagarbą, todėl 1928 m. kovo 22 d. Kaune, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto bute, buvo surengti iškilmingi pietūs Vydūno 60 -ies metų jubiliejui paminėti. Į organizuojamą šventę buvo pakviesti katalikų kunigai: prelatas Adomas Jakštas-Dambrauskas ir kunigas Mykolas Vaitkus. Šia iškilminga proga Vydūną pasveikinti taip pat atvyko rašytojų bei kalbininkų būrelis. Kadangi visi žinojo, jog Vydūnas yra vegetaras, iš pagarbos jam buvo paruoštas vegetariškas meniu ir patiektos žalios, raugintos ar marinuotos daržų gėrybės.

1929 –aisiais Vaižgantas sulaukė garbingo 60-mečio. Tais metais sukako ir jo literatūrinio darbo 40-metis, o kunigystei tuomet buvo paskyręs 36 metus. Tuo metu Vaižgantas sirgo anemija ir garbingo jubiliejaus proga Vydūnas parašė sveikinimą Vaižgantui:

„Didžiai gerbiamas Kanauninke, mielas Tautieti,
Kur nors skaičiau, kad Jums šiuo laiku sukanka 60 metų. O neseniai, rodos, „Lietuvos aide“ skaičiau, kad kokios negalės vargina. Todėl ypač nuoširdžiai sveikinu Jus, linkėdamas daug džiaugsmo gyvame savo darbe žmonių ir tautos labui! Jums labai daug dar lieka padaryti, nors jau labai daug nuveikėte. Todėl tam linkiu daug galių. Tegul jų Jums gausiai tenka iš Aukštybės! Ir tegul Jums būna visuomet ir sveikatos!

Su tikra pagarba ir širdingumu – Vydūnas
Tilžė. 1929 m. rugpjūčio 10 d.“ /iš Vilniaus universiteto bibliotekos archyvų/

Susirgęs ir ligoninėje gulintis Tumas atsisakė Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriaus pareigų. Po mėnesio gydymosi ir keliolikos injekcijų kurso Vaižganto sveikata gerokai pagerėjo. Kiek sustiprėjęs jis vėl ėmėsi veiklos, aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime. Vaižgantas nuvyko į bažnyčią, nes vienam karininkui buvo pažadėjęs jį sutuokti, bet zakristijoje jį pagavo smarkus skersvėjis ir jis balandžio 22 dieną susirgo plaučių uždegimu. Nusilpęs Vaižganto organizmas nebepajėgė nugalėti naujos ligos ir jis balandžio 29 dieną mirė. Vaižganto laidotuvės įvyko 1933 metų gegužės 1 dieną. Į paskutiniąją žemiškąją kelionę jį lydėjo tūkstančiai žmonių. Atsisveikinimo žodį prie Bazilikos kriptos tarė Prezidentas Antanas Smetona.

Vydūno gyvenimas susiklostė kiek kitaip. 1944 m. traukdamasis iš Antrojo pasaulinio karo liepsnų apimto miesto, Vydūnas pasiėmė tik didžiausią savo turtą – rankraščius. Po ilgokų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmoldą, į kurį 1946 m. rugsėjį lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas. Čia tvarkė savo rankraščius, apibendrino savo gyvenimą, įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Vydūnas daug dirbo, tačiau, susirgęs gripu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą, Vydūnas mirė Detmolde (Vokietijoje) 1953 m. vasario 20 d., likus mėnesiui iki 85-ojo gimtadienio.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1991 m. spalio 19 d. Vydūno palaikai buvo atgabenti į gimtinę ir perlaidoti Bitėnų kapinėse, Pagėgių sav. prie Rambyno kalno.
Rašytojo, publicisto ir dramaturgo Juozo Tumo-Vaižganto kūryba buvo aukštai įvertinta pirmosios Lietuvos Respublikos vadovų, valstybės ir bažnyčios. Juozas Tumas-Vaižgantas buvo apdovanotas Gedimino antrojo laipsnio ordinu (1928), Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinu (1932), Trijų žvaigždžių antrojo laipsnio ordinu (Latvija).

Vydūnas buvo palankiai įvertintas už mokslinės, kultūrinės ir visuomeninės veiklos sričių darbus. 1925 m. tapo pasaulinės rašytojų sąjungos PEN klubo garbės nariu, 1928 m. – Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) filosofijos garbės daktaru. 1931 m., įkūrus Prūsų lietuvių draugijų tarybą, tapo jos pirmininku, o 1933 m. išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos garbės nariu. 1940 metais Vydūnas buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo literatūrinė Nobelio premija tais metais nebuvo skiriama.

Vydūnas ir Vaižgantas – Lietuvos šviesuoliai, nuveikę didžiulius darbus kultūrinėje veikloje, ugdant tautiškumą ir pilietiškumą. Jų kūrybinis palikimas labai svarbus ateinančioms kartoms, keliant dvasinį tautos lygį, mokant etninės kultūros, puoselėjant pažangiąją ir kūrybingąją visuomenę bei ugdant jos sąmoningumą.

Naudota literatūra:

„Apjakėliai“ / Bernardas Aleknavičius // Šilo karčema. – 2008, rugsėjo 9, p. 6. 14. Ar mūsų sąmonėje yra vietos Vydūnui? / Astrida Petraitytė // Voruta. – 2011, liepa.
Vydūnas ir Jakštas prie vieno stalo / M. Vaitkus // Lietuvių dienos. – 1968, Nr. 5, p. 10-12.
Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai. Sudarytojas Alfas Pakėnas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 488 p.
A.Jakštas, „Vienybė“, 1928m. Nr.19.
Vydūnas. Raštai, t. 3. Vilnius: Mintis. 1992