Netgi baigus alpinisto karjerą Algirdo galvoje tik aukštybės

Kazimieras Šliužas, Elektrėnai, www.voruta.lt

Algirdas Subata Elektrėnuose yra laikomas bene pagrindiniu šio miesto garsintoju, nusileidžiančiu nebent tik itin ilgamečiam Lietuvos elektrinės ir buvusios energetikų gyvenvietės, dabar jau Trakų rajonui gretimos savivaldybės, įkūrėjui ir puoselėtojui šviesios atminties Pranui Noreikai.

Algirdas, gimęs Zarasų krašte, vėliau persikėlė į senąją Lietuvos sostinę Kernavę, o dar po kurio laiko, 1967 metais, tapo energetiku ir apsigyveno Elektrėnuose, kai pats žemiausias čionykštės elektrinės dūmtraukis buvo aukščiausias statinys Lietuvoje. Tik beveik po ketvirčio amžiaus, 1981-ųjų pradžioje, praaugęs ir dar 100 metrų aukščiau pakilusius antrąjį bei trečiąjį Lietuvos elektrinės kaminus, iškilo ne tik Lietuvoje aukščio konkurentų neturintis 326,5 aukščio Vilniaus televizijos bokštas.

Algirdui Subatai, sukūrusiam fotoalbumą „Gyvenimo alpinizmas“, ir tokie aukščiai tik juoką kelia. Juk jis per 120 kartų kopė į viršūnes, kurios 15–25 kartus aukštesnės už aukščiausius Lietuvos statinius kalnus.

Plika statistika

Pradėjus nuo statistikos, ją galima tęsti. Fotoalbumo leidėja Kaišiadorių UAB „Printėja“ iš maždaug tūkstančio pateiktų kadrų atsirinko apie 160 ir leidinį, finansuotą daugiausia autoriaus bendražygių, išleido 200 egz. tiražu. Šis gausiai iliustruotas albumas buvo pristatytas pilnutėlėje Elektrėnų bibliotekos (buv. kultūros namų) salėje, kurioje yra apie 400 sėdimų vietų.

Toliau kalbant apie kalnų, kuriuos teko įveikti Algirdui, aukščius, galima įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, buvusios Komunizmo (dabar – Ismailo Samani) viršūnės aukštis – 7495 metrai. Tai tas pat, kas nuo Trakų iki Rykantų važiuojant vingiuotu keliu, nors ir į kalną juk lipama ne stačiai aukštyn, o vingiais ir vis kopiant. Tiesa, alpinistai kopia ne nuo jūros lygio, o malūnsparniu užskraidinti bent iki 3 km aukštį. Taigi, kopti lieka „tik“ 3–4 km aukštyn, arba nuo Rėkalnio iki Bražuolės, arba maždaug 20 kartų stačiai (ne vingiais) į buvusį žemiausią Elektrėnų dūmtraukį arba bent 10 kartų iki Vilniaus televizijos bokšto smaigalio.

Nenormalumas – ne yda

Normaliam ne tik lygumų lietuviui bet ir kiekvienam kalniečiui tokios „kelionės“ sunkiai įsivaizduojamos. Gal dėl to atsirado alpinistų mėgstamas lakus posakis: „Protingas į kalną neis, protingas kalną apeis“.

Būtų kvaila Algirdą Subatą pavadinti bepročiu, nes tokiu atveju panašaus apibūdinimo nusipelnytų kiekvienas, save, savo gyvenimą aukojantis vardan kilnių tikslų, šventos idėjos.

Lietuvoje yra dešimtys iškilių alpinistų, pradedant šio gyvenimo būdo (ne sporto šakos) pradininku 1959 m. žuvusiu Gediminu Akstinu, kurio vardu yra pavadinta viršūnė Tian Šanyje. Šiame ir kituose kalnynuose pavadintos buvusios bevardės Lietuvos alpinistų pasiektos Čiurlionio, Lietuvos, Donelaičio, Lietuvos alpinistų viršūnės. Jos ir vis naujos turi lietuviškus vardus, kuriuos, įregistruotus ir įamžintus žinynuose, žino ir neturi teisės pervadinti visas pasaulis.

Lietuvos alpinistai kiekvienoje pasiektoje net ir jau turinčioje pavadinimą viršūnėje palieka ne tik savo vardą skardinėje dėžutėje, bet ir valstybės trispalvę arba bent gintaro gabalėlį. Algirdas didžiuojasi pirmasis dar 1990 metais išdidžiai iškėlęs Lietuvos trispalvę savo pasiektoje Komunizmo (vienoje aukščiausių buv. Sovietų Sąjungoje) viršūnėje.

Neišsipildžiusios svajonės

Algirdui šiek tiek skaudu nespėjus gauti kadaise alpinistams buvusios svarbios Kalnų tigro nominacijos. Mat jam pritrūko vienintelės iš buvusių aukščiausių 4 anuometės Sovietų Sąjungos viršūnių – tam buvo pasirengta, tačiau atėjo 1989-ieji, ir Lietuvos alpinistams keliai į tos teritorijos kalnus buvo iš esmės užaryti.

„Kartu su Zigmu Blažaičiu įkopę į anuometę Komunizmo viršūnę, bazinėje stovykloje sulaukėme „svečio“. Susižvalgę supratome, kas jis toks, juolab pasakė, kad čia gilūs tarpekliai – mes galime greitai juose dingti ir niekas apie tai nesužinos. Pavaišinome nekviestą svetį lietuviška dešra, stikliuku „Dainavos“, kurios turėjome dėl visa ko, ir tyliai, neatsisveikinę išlydėjome“, – prisimena nuotykį Algirdas.

Kalnuose nuotykis gali būti kasdienybė. Dėl to kalnais ir užsikrečiama – kaip sakoma, kartą paragavęs, negali sustoti, nes tai – įspūdinga didybė. Algirdas pirmiausia kalnuose suvokė, kad žmogus – tai ne tik ne pasaulio valdovas ir ne tik ne mėsa. Jis iki šiol prisimena, kaip jį, prisnūdusį pailsėti kalnų uoloje, pabudino vilkas. „Paklausęs apsnūdęs, ko jis nori, paglosčiau, ir jis, pabrukęs uodegą, išsliūkino“, – sako Algirdas, iki šiol prisimenąs susmigusias godžias vilko akis.

Kitas gyvūnėlis, matytas ledyne, 5 tūkstančių metrų aukštyje, anot jo, – peliukai. „Priėjus prie plyšio pašvilpus, iškart pristato. Manau, jie išgyvena iš turistų, alpinistų, vis numetančių džiūvėsių. Su jais pasidaliname ir duona, ir kruopomis. Negaila, juk irgi gyvas padaras, gyventi nori. Juk jokios žalumos ten nėra – tik uolos ir ledas.“

Kitas įsimintinas nuotykis – miegas ant plyšio kalnuose. „Pastebėjau, kad palapinė ima smigti žemyn. Išsliuogęs pamačiau, kad esame jau ganėtinai giliame plyšyje. Zigmas Blažaitis, su kuriuo tada buvau, nusijuokė, kad yra tekę miegoti ir ant sienų, ir ant ledo, bet plyšyje – niekada“, – pasakoja A. Subata ir priduria, jog tas šiandien linksmas „nuotykis“ galėjo būti paskutinis.

Algirdas iki šiol su dėkingumu mini irgi garbingo amžiaus sulaukusį dabar senyviems elektrėniečiams buitinę techniką taisantį Alvydą Bitiną, kuris dar jaunystėje Algį ir kai kuriuos kitus elektrėniečius – Algirdą Mišinį, Jurgį Michailovą, Viktorą Valiušį ir daugelį kitų – užkrėtė kalnų liga. Toji liga plinta ir Lentvaryje, Grigiškėse, Trakuose, Žasliuose.

Papildomas svoris

Naujojo albumo autorius sako, kad visada į kalnus nešdavęsis po 3–4 fotoaparatus: du nuotraukoms, o trečiasis – skaidrėms. Kai kuprinėje vien būtiniausi drabužiai ir „knygos“ (lašiniai, kitas maistas – aut.), papildomi 5–6 kg fotoaparatų šį tą reiškia, juolab kopiant tik aukštyn ir kai oras smarkiai išretėjęs, labai sunku kvėpuoti.

Iš kiekvieno žygio jis parsiveždavo po 6–8 prifotografuotas juosteles. Grįžtant prie statistikos, sunkoka įsivaizduoti, kiek fotoalbumų Algirdas dar galėtų paruošti. Juk per alpinisto karjerą buvo pasiekta daugiau kaip 120 viršūnių, o kiekvienoje juostelėje – bent 20 reikšmingų kadrų  iš 36. Taigi, jau dešimtys tūkstančių kadrų. Visas alpinisto gyvenimo lobynas. A. Subata – gelbėtojas, prisideda gelbstint nukentėjusius kalnuose. Tai rodo alpinisto kvalifikaciją ir pasitikėjimą juo.

Dar viena neišsipildžiusi svajonė

Algirdas Subata turi ir dar vieną tylią svajonę, susijusią tiesiogiai su Trakais. Jo įsitikinimu, didžiausia neteisybė yra tai, kad Trakai save garsina vien pilimi, o tai, kad kiekvienam, važiuojančiam iš dabartinės sostinės į senąją, akis skaudžiai bado informacinis kelio ženklas, nelabai ką reiškia. Tame rudame ženkle – užrašas „Vytauto Didžiojo gimtinė“.

„Paminklų Vytautui yra visoje Lietuvoje. Jie pastatyti daugiausia per Didžiojo Kunigaikščio 500-ąsias mirties metines 1930 metais. Ant vieno jų, Perlojoje, vietos gyventojų apsaugoto nuo sovietų vandalizmo, užrašyta: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis!“. Sovietai nesugebėjo paminklo nuversti, nes jame įmontuoti geležinkelio bėgiai, o mes nesugebame pastatyti paminklo didžiausiam Lietuvos istoriniam valdovui“, – graužiasi Algirdas Subata, šiandien dėl sveikatos jau negalįs kopti į kalnus. Jis teigia, jog tarp jo alpinistinio gyvenimo bendražygių yra ir mokslininkų, inžinierių, politikų, ir dailininkų, skulptorių, kurie negali suvokti, kodėl Trakuose, Vytauto Didžiojo gimtinėje, nėra paminklo jam, arba kurie, įveikę įstatyminius viešuosius konkursus, galėtų jį sukurti ir pastatyti, o lėšų tokiam projektui, kaip parodė Valdovų rūmų istorija, galėtų atsirasti. Trūksta tik iniciatyvos ir galbūt vietos mieste jai realizuoti.

Liudmilos Felčinskajos ir autoriaus nuotr.