Onutė Gaidamavičiūtė, Marijampolė, www.voruta.lt

2023 m. gegužės 24 d. Marijampolės kultūros centro Dailės galerijoje jau bene 18-ąjį kartą buvo atidaryta „Visų laikų žymiausių menininkų, kilusių iš Sūduvos“ jubiliejinė paroda.

Parodoje eksponuojami septynių solidžių menininkų, vienaip ar kitaip susijusių su Sūduvos kraštu, bei šiais metais švenčiančių jubiliejus, kūryba. Tai pripažinti tapytojai, grafikai, fotografai, tekstilininkai, skulptoriai. Nemažai jų – žymių išeivijoje kūrėjų. Vieni jų gimę Sūduvos krašte, kiti gyvenę, treti mirę. Jauniausias parodos dalyvis – šiemet 65-metį švęsiantis žymus skulptorius Kęstutis Balčiūnas, o vyriausias – a. a. šiemet 115 m. jubiliejų minėsiantis Juozas Olinardas Penčyla.

Tai – solidūs vyresnės ir viduriniosios kartos solidūs dailininkai, keli iš jų – kilę iš Vištyčio (Algimantas Kezys, Bronius Leonavičius).

Per patį parodos atidarymą dalyvavo du parodos dalyviai: skulptorius Kęstutis Balčiūnas ir tapytojas akvarelistas Justinas Prakapas.

Visgi kadangi tai paroda, pagerbianti dailininkus, kilusius iš Sūduvos, kyla klausimas, kas toji Sūduva? Sūduva, kaip žinome, jotvingių šiaurinės genties sūduvių gyventa teritorija. Sūdyva apėmė Šešupės aukštupio ir vidurupio baseiną. Šiaurinė riba siekė Nemuną (ribojosi su Lietuva), vakarinė riba ėjo Bebro ir Leko upėmis, nuo čia – tiesiai į šiaurę link Geldapės ir Vištyčio ežero (ribojosi su Galinda ir Nadruva), pietinė riba siekė Nauros (Narevo) upę. Pirmasis Sūduvos paminėjimas – Danijos mokesčių knygoje (1240).

Manoma, Sūduvos vardas kilęs iš hidronimo Sūduonia, Šešupės kairiojo intako. Sūduvos žemė (Zudua) pirmą kartą paminėta 1240 sudarytoje Danijos mokesčių knygoje (Liber Census Daniae), kai danai rengė žygius į vakarų baltų kraštus. 13 a. antros pusės Vokiečių ordino privilegijose kraštas vadinamas Sudowia, terra Sudorum, Suderlant. Žinomi Sūduvos valsčiai: Kimenava Pokima (Kymenovia Pokime), Kirsna (Kirsnovia, Kirsau), Merūniškiai (Meruniske), Silonis (?; Selien).

Parodoje eksponuojami keli fotomenininko Algimanto Kezio darbai – fotografijos, daugiausiai – vaizdai iš JAV; įsiminta parodoje eksponuojama motinos fotografija, patraukianti įsimintina šviesotamsa, tikriau – tamsumu ir įtaigumu. Algimantas Kezys (g. 1928  m. Vištytyje, mirė 2015 m. Bostone (Jungtinės Amerikos Valstijos) – fotografas, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių kultūros veikėjas. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją. 1950 apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, įstojo į jėzuitų vienuolyną. 1959 Čikagoje baigė Loyolos universitetą (filosofiją). 1961 įšventintas kunigu. Dirbo jaunimo organizacijose, rūpinosi jų spauda. 1963–67 redagavo laikraštį Žvaigždė. Nuo 1963 m. dalyvavo fotografijos parodose; surengė individualių parodų Lietuvoje (daugiau kaip 20), Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Pietų Amerikos, Europos šalyse. A. Kezio iniciatyva Čikagoje įsteigta Lietuvių fotoarchyvas (1966; jam vadovavo iki 2002), lietuvių meno Galerija (1980). 1974–77 m. Čikagos lietuvių jaunimo centro, nuo 1977 m. – Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklos (vienas jos steigėjų 1977) vadovas. 9 dešimtmečio viduryje atsisakė kunigystės.

A. Kezys sukūrė miesto ir kaimo architektūros, gamtos, abstrakčių vaizdų; fotografijos metaforiškos, lakoniškos kompozicijos, itin raiškių formų. Fotoalbumai: Forma ir turinys(Form and Content 1972, 1979), Gamta, formos ir jėgos (Nature, Forms and Forces 1986), Miestovaizdžiai (Cityscapes 1988, 1996, 2001, 2008), Kezys: Retrospektyva, Grįžtančių paukščių preliudijos, Užjūrio lietuviai: Veidai ir vardai (su fotografais K. Daugėla ir V. Maželiu, visi 1995), Moteris (1997), Būties fragmentai (1998), Kapinaitės: Transcendencijos link (2000), trilogija Čikaga / Kezys (Chicago / Kezys 2004–05) ir kiti. Parašė knygą Taisykime Viešpačiui kelius (1993), redagavo ir išleido monografijų, dailės ir fotografijos albumų. Sukūrė dokumentinių filmų apie lietuvių išeivijos žymius asmenis, kultūros įvykius. Sukaupė lietuvių dailės archyvą.

A. Kezio fotografijų turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Šiaulių Aušros muziejus, Čikagos meno institutas, Moderniojo meno muziejus, Metropolitano meno muziejus (abu Niujorke), Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje.

Parodoje eksponuojamas iškilaus grafiko Broniaus Leonavičiaus (g. 1933 m. Vištytyje) grafikos darbų ciklas, įamžinantis Gedimino laikus. Bronius Leonavičius – vienas iš žymiausių vyresniosios kartos Lietuvos grafikų ir knygos menininkų. Jis yra vienas tų, kurie kartu su Algirdu Steponavičiumi, Antanu Kuču, Rimtautu Gibavičiumi, Vytautu Valiumi, Petru Repšiu, Vytautu Kalinausku formavo lietuvių knygos meno pagrindus (1). Tačiau knyga nėra vienintelė B. Leonavičiaus meninių interesų sritis, jo kūrybos skalė itin plati: tai – ir iliustracijos, ir piešiniai, ir kaligrafija, ir plakatai, ir pašto ženklai, ir net objektai. Pasak filosofo prof. Antano Andrijausko, „jo kūriniai išsiskiria turtinga vaizduote, ypatinga elegancija, originaliais kompoziciniais sprendimais ir meninės formos filigraniškumu“ (2) . Visiems jiems būdinga profesinė meistrystė.

Dailininko kūrybai įtakos turėjo jo mokytojo Liudo Truikio kūrybos nuostatos, lietuvių liaudies, Rytų ir Vakarų kaligrafijos bei knygos menas. Leonavičiaus kūryboje ryškios dvi temos: turtinga tautos istorinė atmintis ir gamtos poetika. Pasak prof. A. Andrijausko, „jo kūryboje savitai susipynę meilė Lietuvos kultūros istorijai, išskirtinis dėmesys minkštoms vandens linijoms ir polinkis į konstruktyvias kompozicijas, ritminių struktūrų išryškinimą“ (3). Beje, išsamiausiai menininko kūrybą pristato 2010 m. išleistas monografinis albumas[1].

B. Leonavičius –lietuvių dailininkas, visuomenės veikėjas. 1959 baigė Kauno S. Žuko taikomosios dailės mokyklą. 1961–69 m. žurnalo Banga dailininkas. Dirbo Minties (1969–71 m. ir 1973–75 m.), Vagos (1971–72 m.), Mokslo (1975–85 m.), Vyturio (1985–86 m.), Vilniaus dailės akademijos (1997–2002; visose vyriausiasis dailininkas) leidyklose. 1982–87 m. žurnalo Dailė vyriausiasis redaktorius. 1987–92 m. Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas. 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, 1988–90 m. Sąjūdžio Seimo narys. 1990–94 m. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros prezidentas. Vilniaus grafikos meno centro vienas steigėjų (1995).

Vos tik patekus į Marijampolės kultūros namų dailės galerijos erdvę, į akis krenta ir sužavi didžiulę tekstilininkės Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės (g.   1943 m. Kalvarijoje) tapyba drobė „Eglė – žalčių karalienė“. Ant kitos sienos eksponuojamas ir rudatonis penkių dalių batikos ciklas, skirtas Lietuvos istorija. A. Tuminaitė 1970 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1971–76 m. dirbo kostiumų dailininke (1973–76 m. Lietuvos televizijoje), 1996–2000 m. – dailės mokytoja B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje Vilniuje. Nuo 1970 m. dalyvauja parodose; individualios Vilniuje (1984, 1990, 1998, 2000), Marijampolėje (1984, 2008, 2013), Kaune (1985).

Galima paminėti, kad ji išaudė didelio formato gobelenų (Kosminis mitas 1975), kai kuriuos – interjerams (Eglė žalčių karalienė Klaipėdos santuokų rūmuose, 1980). Ankstyvieji dažniausiai netaisyklingo formato su erdviniais elementais, ritmiškos kompozicijos, spalvingi, raiškios faktūros, iš įvairių medžiagų, naujesni lyriškesni, muzikalaus ritmo, subtilių spalvų derinių. Sukūrė daugiau kaip 500 batikų (Visatos giesmė 1991, Pasaulio motina I–III, 1992, visos Vatikane – dovana popiežiui Jonui Pauliui II, heraldinis kilimas Bičiulystė 1992 – dovana Švedijos karališkajai šeimai). Joms būdinga žemės spalvos, aiškaus stilizuoto piešinio figūriniai ir heraldiniai motyvai, gausūs simboliai, ornamentiškumas, mišri technika. Vyrauja Vilniaus architektūros, kosminė, mitologinė, istorinė, heraldinė, naujausiose – religinė tematika. Sukūrė kostiumų vaidybiniams filmams. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Parodoje dėmesys skiriamas ir dviems skulptoriams jubiliatams: Vladui Pleškūnui ir Kęstučiui Balčiūnui. Tad seniausiais parodos dalyvis – a. a. Vladas Pleškūnas (gimė  1913 m. Jenakijeve (Donecko sr., Ukraina), o mire 1987 m. Baltrakyje (Vilkaviškio r.; palaidotas Vilniuje),

1949 m. jis baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą (mokėsi pas V. Kašubą, V. Palį, J. Mikėną) 1949–50 m. jame dėstė. Nuo 1950 m. dalyvavo parodose Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje; individuali Kaune (1973), surengtos po mirties – Paežeriuose (2012), Gižuose (2013, abi su žmona J. Pleškūniene). Sukūrė medalių (Mergaitė su gėlėmis rankoje 1955, E. Steponaičio, 1964, G. Landsbergio‑Žemkalnio, 1972), skulptūrinių kompozicijų, antkapinių ir memorialinių (V. Kudirkos Paežeriuose, 1965) paminklų, daugiausia – portretinių biustų (K. Binkio, 1957, V. Grybo, pastatytas 1960 m. Jurbarke, G. Landsbergio‑Žemkalnio, 1960, K. Baršausko, 1965). Kūriniai daugiausia iš granito, monumentalių apibendrintų formų, kameriniai.

Kęstutis Balčiūnas  (gimė 1958 m. Lauksodžio km, Pakruojo rajone). Gyvena Marijampolėje jau nemažai metų. Kęstutis – Lietuvos dailininkų sąjungos narys – skulptorius. Tarptautinis dailininkų asociacijos narys UNESCO, Paryžius. Nacionalinės skulptūros asociacijos narys. 1973–1977 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume (dailininkas juvelyras). 1980 – 1986 m. Sankt – Peterburgo I.E. Repino dailės akademija, skulptūros fakultetas. (diplomas: dailininkas – skulptorius, pedagogas). Kęstutis dalyvavo 6 tarptautiniuose dailės ir skulptūros simpoziumuose Lietuvoje, Vokietijoje, Danijoje. Surengė 16 autorinių parodų, dalyvavo apie 60 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Skulptūros darbų yra Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitur. Apdovanojimai: 2001 m. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino 1 laipsnio medaliu; 2011m. Šv. Jurgio Marijampolės globėjo ordinu. Svarbesni darbai: paminklas „KALBAI-TAUTAI LIETUVOS VARDO TŪKSTANTMEČIUI PAMINĖTI“, Marijampolė, 2009 m.

Parodoje eksponuojami ir meditatyvūs pedagogo, akvarelisto Justino Prakapo, šiemet švenčiančio savo 95-metį, tapybos darbai. Justinas Prakapas gimė 1928 m. birželio 9 d. Marijampolės rajono Skriaudučio kaime. 1950 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą. 1961-67 m. studijavo Valstybinio dailės instituto neakivaizdiniame skyriuje Vilniuje, įgijo dailės istoriko specialybę. Dirbo dailės mokytoju Liudvinavo vid. mokykloje (1955-61), Marijampolės O.Sukackienės pedagoginėje mokykloje (1961-74); tapybos mokytoju Marijampolės vaikų dailės mokykloje (1974–88). Nuo 1988 m. dirba kūrybinį darbą akvarelės ir tapybos srityse. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1999 m. AKVARELISTAS – spalvų ekspresija

Galiausiai parodą paįvairina Juozo Olinardo Penčylos šaržai. Juozas Olinardas Penčyla (1908–1979), vienas vyriausių šios ekspozicijos / parodos dailininkų, jis – šaržų kūrėjas, karikartūristas. Gimė Kudirkos Naumiestyje, o mirė Kolumbijoje, Bogotoje. 1927–1929 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete (teisę). Mokėsi A. Šimkūno, 1931 – M. Dobužinskio ir J. Vienožinskio studijose, 1934–1935 m.– Kauno meno mokyklos Grafikos studijoje. 1943 m. baigė Vilniaus dailės akademiją (tapybą). 1943–1944 m. dirbo dekoratoriumi Marijampolės teatre. 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją bendradarbiavo išeivių leidiniuose Mintis, Tremties metai, Tėviškės garsas. 1948 m. persikėlė į Kolumbiją, dirbo karikatūristu ir iliustruotoju Bogotos periodiniuose leidiniuose, nuo 1956 m.– reklamos dizaineriu farmacijos įmonėje. Surengė individualių parodų Marijampolėje, Vilkaviškyje, Kybartuose ir Alytuje (visos 1933), Kaune (1935), Bogotoje ir Medellíne (Kolumbija; abi 1951); pomirtinė Vilniuje (1989).

J. O. Penčyla sukūrė iliustracijų, karikatūrų, nutapė peizažų, portretų, apipavidalino knygų, spektaklių. Satyriniais piešiniais, išjuokiančiais visuomenės ydas, miesčioniškumą, biurokratizmą, iliustravo Lietuvos periodiką (Lietuvos aidą, Sekmadienį, Suvalkietį, Jaunąją kartą, kita). Sukūrė psichologiškai tikslių, impulsyvaus ir lakoniško piešinio visuomenės bei kultūros veikėjų šaržų (J. J. Bulotos, 1931, V. Černeckio, 1938, politiko J. Navako, 1939). Tapybos kūriniai (Vilnelės pakrantės1942, Bogotos katedra1957, Žvilgsnis į Andus, 6 dešimtmetis) ryškaus kolorito, postimpresionistinės manieros. Sukūrė scenovaizdžių ir kostiumų Marijampolės teatro spektakliams.

Svarbu paminėti, kad šie solidūs dailininkai grįš į Marijampolės dailės galeriją po penkerių metų.

Remtasi Visuotinės lietuvių enciklopedijos (VLE) duomenimis.

[1] Prieiga per internetą: https://alkas.lt/2019/09/24/o-gaidamaviciute-kaligrafiska-formu-ir-liniju-kalba-apzvelgiant-broniaus-leonaviciaus-parodas-jo-kurybos-kontekste/