Stogastulpis Knygnešiams, pastatytas 1995 m.  Kalno g. Pasvalyje. Skulptorius – pasvalietis Arūnas Grušas. Autorės nuotr.

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys, www.voruta.lt

Kovo 16 –oji Lietuvoje minima kaip Knygnešio diena, nes šią dieną  gimė  Jurgis Bielinis (1846.03.16 – 1918.01.18), knygnešys, sukūręs nelegalaus lietuviškos spaudos platinimo kelią.

Po pralaimėto 1863 metų sukilimo Lietuva išgyveno sunkius Rusijos priespaudos laikus. Tik ir buvo girdėti: ištrėmė visą kaimą, aną sugavo į rekrūtus, iš to atėmė žemę. Bet labiausiai kentėjo žmonės nuo naikinimo visko, kas lietuviška. 1864 – 1904 m. buvo uždrausta lietuviška spauda. Nevalia buvo rašyti ir skaityti lietuviškai, leisti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis. Tik rusiškomis – graždanka.

Uždarytos visos lietuviškos mokyklos. Valdžia naikino vienuolynus ir bažnyčias. Draudė statyti kryžius  pakelėse, vertė visus melstis rusų cerkvėse, teismų, bažnyčių ir kanceliarijų raštai rašomi rusų kalba. Uždrausta net kalbėti lietuviškai. Taip lietuvių tauta buvo verčiama  išnykti – atsisakyti lietuvybės ir surusėti. Prasidėjo ilga beginklė lietuvių kova už tautos išlikimą, už gimtąjį žodį.

Gimtosios kalbos ir rašto pradėta mokyti namie ir slaptosiose – daraktorių – mokyklose. Nepaisydami caro valdžios persekiojimų ir griežtų bausmių, slaptųjų mokyklų mokytojai skleidė lietuvybę.

Gauti lietuviškų knygų buvo sunku. Bet  ir čia rasta išeitis. Didis Lietuvos patriotas, žemaičių vyskupas Motiejus Valančius suorganizavo lietuviškų knygų leidybą užsienyje – Mažojoje Lietuvoje, Tilžės ir Ragainės miestuose. Čia buvo spausdinamos lietuviškos maldaknygės, elementoriai, kalendoriai, grožinės literatūros kūriniai, knygelės apie ūkį. Motiejus Valančius sutelkė ir knygnešius. Kelias dešimtis metų jie slapta gabeno iš užsienio ir platino lietuviškas knygas. Rusijos valdininkai juos persekiojo, suiminėjo, sodino į kalėjimus, trėmė į Sibirą. Suimtųjų vietą užėmė kiti, tad lietuviškas žodis vis tiek pasiekė skaitytojus. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo  metų  į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos  išėjo 2000 knygnešių.

Spaudos draudimo metais (1864 – 1904) vyko aktyvi knygnešių  veikla ir Pasvalio krašte.

Stogastulpio fragmentas. Autorės nuotr.

„Knygnešių karalius“  biržietis Jurgis Bielinis iš kelionių su knygų ryšuliais savo vežimą ir arkliuką pastatydavo Pasvalio mieste Avižonio sodyboje netoli Svalios. Ten knygnešiai  jau patys  išsidalindavo leidinius.

Netoli Pasvalio gyvenęs knygnešys Petras Šimbelis (1870. 03.29 – 1943.06.24)  net 32 kartus slaptai perėjo sieną, vis iš Prūsijos gabendamas knygas. Taip pat Pasvalyje bei Pasvalio krašte savo veikla pasižymėjo  knygnešiai Kazys Gumbelevičius (1859.10.18 – 1941. 07.09)  ir Simonas Gumbelevičius (1838.07.04. – 1932.07.25), kurie, nebijodami  caro žandarų persekiojimų,  platino slaptąją lietuvišką spaudą.

Iki šiol Kazio Gumbelevičiaus sodybos gyvenamajame name Vaškų gatvėje (Pasvalio miestas) tebėra išlikusios  lietuviškų  spaudinių, maldaknygių, elementorių, kalendorių, laikraščių „Varpas“, „Apžvalga“, „Tėvynės sargas“,  „Ūkininkas“, „Kryžius“ slėptuvės.

Netoli knygnešio Kazio Gumbelevičiaus  sodybos, Kalno gatvės pradžioje, pastatytas stogastulpis, kuris įamžino knygnešių, kurių keliai kryžiavosi Pasvalyje, atminimą. Stogastulpis pastatytas 1995 m. Jį sukūrė skulptorius pasvalietis Arūnas Grušas.

Lietuviškos knygos ir slaptosios mokyklos ugdė tėvynės meilę, skatino nesitaikyti su priespauda. Rusijos carinė valdžia nepalaužė lietuvių, neišplėšė jų ryžto siekti savo krašto laisvės.

Per gimtąją kalbą žmogus yra susijęs ne  tik su savo paties buvimu, bet ir su savąja tauta.

Kur lietuvis bebūtų likimo nublokštas – visada jaučiasi savo krašto nariu bei savosios žemės gyventoju, nes tik toje aplinkoje yra jo šaknys.

Saugokime savo lūpose, savo širdyse  gimtąją kalbą, kaip žmogaus ir tautos  didžiulę vertybę, ginkime ją nuo visokiausio užterštumo bei pavojų.