Vladas Putvinskis su šauliais. Antroje eilėje sėdi iš kairės antra Joana Dudėnienė, trečias – Litvinas, ketvirta – Emilija Putvinskienė, penktas – Vladas Putvinskis. Trečioje eilėje antras iš kairės stovi Kazys Dudėnas. Ketvirtoje eilėje trečias iš dešinės – Vytautas Putvinskis. LIMIS nuotr.
Stasys Ignatavičius, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, www.voruta.lt
„Šauliškumas yra tiek pat senas kaip ir tauta.
Šveicarijos šauliai laiko savo idealu Vilių Telį.
Mūsų tautos šauliai irgi turėjo savo statutą
parašytą ne popieriuj, bet širdy tais laikais,
kada šaudė lankais ir saidokais. Tauta be savo
dvasios riterių, be idėjinės aristokratijos
turi žūti…“
(Vladas Putvinskis, 1928 metai)
Okupanto kariuomenė gali užimti teritoriją, tačiau negali palaužti vieningos tautos sąmonės ir siekių gyventi laisvai. Žmonijos istorijoje yra daug pavyzdžių, kuomet tautos sukildavo prieš pavergėjus ir nusitraukdavo vergijos grandines, turime daugybę pavyzdžių, kuomet pralaimėjus vienos ar kitos valstybės kariuomenei, į kovą vieningai stodavo tauta ir įsibrovėlį įveikdavo ar bent sudarydavo priešui tokias sąlygas, jo užimtoje teritorijoje, kad dieną ir naktį okupantas jausdavo civilių žmonių priešpriešą, patirdavo vienokius ar kitokius nuostolius. Dar prieš Kristaus gimimą civilių žmonių pasipriešinimą savo kailiu okupuotose teritorijose patyrė senovės Egipto, Šumerų, Babilono, Persijos, Graikijos, Romos imperijos ir kitų valstybių valdovai.
Apie civilių žmonių panaudojimą kovoje su įsiveržėliais savo veikaluose rašė įvairių valstybių karo teoretikai. Bene plačiausiai šia tema rašė ir išanalizavo Prūsijos karalystės karo teoretikas generolas Karlas fon Klauzevicas, kuris savo darbuose pažymėjo civilių žmonių reikšmę kovoje su okupantais. Savo pagrindiniame veikale „Pomirtiniai kūriniai apie karą ir kariavimą“ jis pabrėžė civilių žmonių partizaninio karo, kenkėjiškų priešui veiksmų ir nepaklusnumo akcijų organizavimą ir reikšmę. Šią idėją jau XX amžiaus pradžioje Lietuvoje išpuoselėjo ir įgyvendino Vladas Putvinskis įkurdamas Lietuvos šaulių sąjungą. Pirminiuose Šaulių sąjungos dokumentuose ir buvo akcentuojama, kad tai – pusiau karinė, pusiau civilinė, kaip dabar sakome – visuomeninė, organizacija. Nuo pat Sąjungos įkūrimo iki savo mirties Vladas Putvinskis siekė sušaulinti Lietuvą. Lietuvos sušaulinimą jis matė, cituoju: „Idealas, kad visa tauta taptų dvasios aristokratija, kad visi Lietuvos gyventojai būtų tėvynės gynėjais.“ Tai ir yra pagrindinis, iki šiol gyvuojantis, šauliškosios ideologijos apibrėžimas.
Daugelis iki šiol mano, kad šios Vlado Putvinskio suformuluotos pagrindinės šauliškosios ideologijos šaknys gimė Kaune. Tačiau, panagrinėjus Vlado Putvinskio gyvenimo biografijos puslapius ir dokumentus, pastebėsime, kad tai reikia ieškoti dar prieš jam atvykstant į Kauną, o būtent Kelmės krašte, Graužikų dvare.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir lapkričio 3 d. Vokietijoje kilusios revoliucijos banga pasiekė Lietuvoje esančios vokiečių okupacinės kariuomenės gretas. Vokiečių kariuomenės kareivių tarpe sparčiai ėmė plisti grįžimo namo tendencijos, atsirado ir dezertyravimo atveju. Dezertyrų grupės, ieškodamos sau maisto ir kito gėrio, ėmė plėšti Lietuvos ūkininkus. Lietuvoje buvo ir savų plėšikų gaujos. 1918 m. balandžio mėn. į Lietuvą iš tremties Novočerkaske sugrįžo Vladas Putvinskis, kuris tik grįžęs organizavo vietos savivaldą. Apsaugoti savo dvarus ir vietinius ūkininkus Vladas Putvinskis, supirkęs iš vokiečių ginklų, iš savo dvarų darbininkų įsteigė savisaugos būrius, kurie budėjo pakelėse ir Kelmės krašto prieigose, o reikalui esant ir duodavo ginkluotą atkirtį užpuolikams. Tuo nesaugiu Lietuvai metu Vladui Putvinskiui ir subrendo mintis įsteigti karinę civilių žmonių organizaciją, kuri galėtų rūpintis krašto ir žmonių saugumu.
1919 m. vasario mėn., tarpininkaujant būsimajam Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai, Vladas Putvinskis buvo paskirtas Lietuvos tiekimo ir maitinimo ministerijos bendrųjų reikalų departamento direktoriumi ir išvyko į Kauną. Kaune jis ir toliau puoselėjo savo mintį dėl karinės civilių žmonių organizacijos įsteigimo ir apie tai daug kalbėjęs su savo artimais bičiuliais, juolab kad Lietuvoje vyko aršios Nepriklausomybės kovos – bolševikai buvo užgrobę didžiąją dalį Lietuvos, iš pietų į Lietuvą brovėsi lenkų legionieriai, nuo šiaurės grėsė bermontininkai. Pavasarį dailininko Antano Žmuidzinavičiaus, kuris buvo vedęs Vlado seserį Mariją ir profesoriaus Tado Ivanausko net prašė parengti tokios organizacijos įstatus. Vėliau profesorius Tadas Ivanauskas buvo vienas iš pirmųjų Šaulių sąjungos įstatų projekto redaktorius. Vokiečių kareiviams savivaliaujant Lietuvoje ir birželio 20-21dienomis Šiauliuose vokiečiams nukovus ir sužeidus keliolika Lietuvos kareivių, birželio 27 d. Vladas Putvinskis įstojo į Mato Šalčiaus steigiamą „Plieno batalioną“, kuris ir tapo Lietuvos šaulių sąjungos pradmeniu. Žymus dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, su kuriuo jie kartu gyveno Donelaičio gatvėje, savo atsiminimuose apie vieną jų pokalbį rašė: „Untani! O kad mes taip Lietuvos vyrus pakeltum ant kojų! Ką mums tada kolčakai, ką bolševikai galėtų padaryti! Kad visi vyrai mokėtų ginklą vartoti, kad būtų šauliai! Ana, kai kur, girdėti, patys kaimiečiai sudaro būrius ir pravaro ir vokiečius, ir bolševikus, įsivaizduok sau tūkstančius tokių būrių, sujungtų į vieną organizaciją!” Į pirmuosius steigiamos organizacijos rikiuotės ir šaudymo užsiėmimus, kurie vyko Vytauto kalno aikštelėje, be Vlado Putvinskio ir Mato Šalčiaus atvykdavo Mikas Mikelkevičius, poetas Faustas Kirša, rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, profesorius Tadas Ivanauskas, advokatas Vladas Stašinskas, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, advokatas Rapolas Skipitis, rašytojas, profesorius Balys Sruoga, profesorius Bernardas Kodatis, karininkai Kazys Musteikis, Jonas Sutkus ir kiti.
Vlado Putvinskio artimas bendražygis ir jo, kaip Lietuvos šaulių sąjungos viršininko, pavaduotojas laisvės kovų metais Mikas Mikelkevičius savo prisiminimuose rašė, su kokiais dideliais sunkumais Vladas Putvinskis susidūrė, bandydamas išaiškinti savo steigiamos organizacijos ideologiją mažam pirmųjų šaulių būreliui. Matas Šalčius buvo linkęs steigti „Plieno batalioną“, kuris veiktų tik Kaune, Vladas Putvinskis buvo nusistatęs steigti organizaciją, kuri veiktų visoje Lietuvoje. Tuo metu jis rašė: „Į Mato Šalčiaus ir Spaudos biuro vyrų šaukiamą susirinkimą atėjau savo tikslų vedinas. Tikėjausi įpiršti mintį kurti visos Lietuvos mastu organizaciją su platesniais uždaviniais. Bet man nesisekė. Mat gaisro metu tolimesnės ateities idėjomis nesidomima. Žavėjausi Mato Šalčiaus patriotizmu ir jo įkarščiu, bet tuo metu jį įtikinti nepavyko. Į partizaniško, laikino pobūdžio šaulių skyriaus rėmus mano sumanymas netilpo. Vulgariai sakant, mano koja netilpo į Mato Šalčiaus pasiūtą batą. Teko siūdintis naują batą, atseit įsteigti savarankišką Kauno šaulių vienetą. Bet neteisinga būtų nuneigti Mato Šalčiaus iniciatyvą ir jo įsteigto Šaulių skyriaus naudą.“ Gyvendamas viename kambaryje su dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi dėl organizacijos, veikiančios visos Lietuvos teritorijoje, dailininkui sakė: „Ar tu matai tokį paveikslą: mūsų tauta pasiryžusi ir pasiruošusi gintis. Užeina stiprus priešas. Susiremia su mūsų kariuomene. Pakol mūsų kariuomenė grumiasi su užpuolikais, visa tauta visais būdais jai padeda.“ Situacija buvo tokia, kad vienu metu buvo lyg ir dvi šaulių organizacijos – Kauno šaulių būrys, įsteigtas Mato Šalčiaus ant „Plieno bataliono“ pamatų ir Lietuvos šaulių sąjungos steigimo organizacinis branduolys, kurio ideologinius pamatus pastatė ir įgyvendino Vladas Putvinskis. Šiame „ginče“ nugalėjo Vladas Putvinskis ir visos Lietuvos šaulių sąjunga.
Apie tai Mikas Mikelkevičius rašė: „ Putvinskis pasisakė už būrelio organizavimą atskirai, kalbėjo, pypkutę traukdamas, apie jo uždavinius, apie riteriškumo, tautiškumo, pilietiškumo auklėjimą. Bet daugumas žiūrėjo tik šios dienos įvykius… Žodžiu, mąstė tik apie priemones tos dienos pavojams pašalinti. Todėl Putvinskio tolimos perspektyvos kalba jiems buvo nesuprantama. Mat, jis kalbėjo apie dvasinio priešo nugalėjimą, apie vidaus ir dvasios patriotizmą. Ir aš pats turiu prisipažinti, nekantriai laukiau, kad baigtų kalbėti, nes visa jo kalba atrodė fantastiška… Putvinskio kalba mums buvo mažai suprantama, bet po truputį, jo atkaklumo dėka, pradėjo galvoje švisti, jo mintys darėsi vis aiškesnės ir pagaliau atsiskleidė platūs horizontai. Krūtinėje užsidegė ugnis, gaivalinga jėga stumte stūmė siekti Putvinskio atvaizduoto idealo: sukurti Lietuvos gynėjo tipą, karį pilietį. Mums pasidarė aišku, jei pavyks pasiekti tokio idealo, tai mūsų tauta niekuomet nežus… Taip Putvinskio vadovaujami ėmėmės darbo…“ 1919 m. liepos 8 d. įvyko iniciatyvinės grupės susirinkimas, kuriame buvo susitarta dėl esminių ideologinių nuostatų ir sudarytas organizacinis komitetas, kurį sudarė Matas Šalčius, Kazys Radušis ir Antanas Kubilius. Kadangi buvo remtasi Vlado Putvinskio sudarytomis ideologinėmis nuostatomis, jis ir tapo kuriamos organizacijos lyderiu. Jau sekančią dieną Vladas Putvinskis žmonai Emilijai rašė: „Aha!, visgi mano viršus, sudarėme pradžią Lietuvos šaulių sąjungos. Tai pusiau sportivinė, pusiau politiniai – kariškai – partizanų organizacija.“
1919 m. rugpjūčio 8 d. buvo sušauktas pasitarimas dėl šaulių organizacijos įsteigimo. Steigiamasis susirinkimas įvyko rugpjūčio 20 d. ir Vladas Putvinskis buvo išrinktas naujosios organizacijos pirmininku. Pasitelkęs Miką Mikelkevičių, Matą Šalčių, Tadą Ivanauską ir Rapolą Skipitį, paruošė pirmuosius Lietuvos šaulių sąjungos įstatus, kuriuos netrukus patvirtino tuometinis krašto apsaugos ministras karininkas Povilas Žadeikis. Tuo metu Vladas Putvinskis, atsitraukęs nuo kitų darbų, pasišventė šauliškiems reikalams: lankė besikuriančius šaulių skyrius, sudarinėjo jų veiklos planus, ruošė jiems leidinius, lankė šaulius, dalyvaujančius kovos veiksmuose frontuose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus, vadovavo šauliams sunaikinant Kaune slaptą lenkų karinę organizaciją POW (polska organizacija vojskova), įkūrė šaulių žurnalą „Trimitas“, rūpinosi šaulių aprūpinimu ir apginklavimu, skaitė ideologines paskaitas, kvietė žmones stoti į Šaulių sąjungą ir kt.
1922 m., pradėjus ryškėti nesutarimams tarp Vlado Putvinskio ir tuometinio krašto apsaugos ministro plk.ltn. Balio Sližio bei kai kurių partijų atstovų (buvo norima Sąjungą visiškai sukarinti ir padaryti visiškai pavaldžia krašto apsaugos ministerijai arba įtraukti į politinę veiklą), Vladas Putvinskis, Mikas Mikelkevičius ir kai kurie LŠS Centro valdybos nariai kategoriškai pasisakė už visuomeninės organizacijos išlaikymą. Sąjungos įkūrėjo ir pagrindinio ideologo supratimu „šauliai turi tapti ta užuomazga, iš kurios turi išdygti demokratiška, vien tik dvasios aristokratija, tai tautos nugarkaulis, kuriuo galima būtų atsiremti ir eiliniuose darbuose, ir audrai besiartinant…“ Po to, kai socialdemokratai uždraudė savo nariams būti šauliais, Vladas Putvinskis bandė apibūdinti šaulių ir partijų santykius.
Profesoriaus Liudo Vailionio archyve buvo rastas raštas su žyma „slaptai“, kuriame rašoma, kad Šaulių sąjungai priklausantys socialdemokratai gali „inspiruoti šaulių būrių veiksmus ir priduoti politinę antivalstybinę kryptį“. Vladas Putvinskis dėjo daug pastangų, kad šauliai griežtai laikytųsi moralės principų, statuto ir drausmės. Kadangi į organizaciją buvo „priėję daug pakeleivingų, nesuprantančių, gal nenorinčių suprasti šaulio pareigų“, „Trimite“ jis aiškiai apibrėžė šaulio statusą: „Šaulys turi būti visų pirma teisus ir doras. Jo žodis turi atstoti kitų priesaiką. Tai turi būti išlavintas, mandagus, greitas kiekvienam, ypač nelaimingiems padėti, akylus, drąsus ir taktiškas tautos pavyzdys – jos naujas žiedas. Tai turi būti naujų amžių lietuvis.“
Deja, dauguma politikos veikėjų į taip organizuojamą Šaulių sąjungą žvelgė įtariai. Kaip prisimena tuometinis Vlado Putvinskio pavaduotojas Mikas Mikelkevičius: „Buvo manoma, kad organizuojama slapta jėga, kurią viena ar kita partija panaudos prieš savo priešininkus. Prasidėjo smarki akcija prieš Šaulių sąjungą nuginkluoti jai. Veltui Vladas įrodinėjo įvairiuose susirinkimuose ir posėdžiuose, kad ginklai šauliams yra jų idealų įkūnijimas, kad atėmus juos, tuo pačiu gyvybė atimama iš Sąjungos. Ne kartą Putvinskis nuovargio valandomis sakydavo man, kad plaukiame prieš stiprią srovę ir kad mes, vieton dirbti našų darbą Sąjungai, savo jėgas suvartojame tik tam, kad srovė nenuneštų mūsų atgal.“
Dar didesnę sumaištį organizacijos viduje sukėlė krašto apsaugos ministro LŠS viršininku paskirtas kpt. Pranas Klimaitis, kuris aplink save subūrė grupę šalininkų ir trikdė Vlado Putvinskio ir Centro valdybos darbą. Šiems nesutarimams dar labiau paaštrėjus, 1922 m. birželio 29 dieną, vykstant LŠS suvažiavimui, Vladas Putvinskis pasitraukė iš organizacijos Centro valdybos pirmininko pareigų, likdamas tik Centro valdybos nariu. Spalio 2 d. V. Putvinskis pasitraukė ir LŠS viršininko pareigų. Atsisakęs visų pareigų Šaulių sąjungoje, jis apsigyveno Graužikų dvare ir iš dvaro darbininkų įsteigė šaulių grandį, priklausančią Kelmės šaulių būriui. Tuomet jis rašė: „Jei man nėra galimybės dirbti centre, tai aš tą patį darbą galiu dirbti šaulių būryje. Sąjungos darbas rėmėsi būrių veiklumu. Jei negalime plėsti Sąjungos veiklos iš viršaus, tai mes padarysime iš apačios – per būrius, kurie ir yra Sąjungos pagrindas. Be to, būriuose buvo galima lengviau išvengti ardomosios veiklos, kadangi provokatoriai lengviau išaiškinami ir matomi.“ Netrukus Graužikų šauliai išvystė plačią šaulišką veiklą – kultūrinę, švietėjišką, auklėjamąją, patriotinę. Įvairių savo renginių organizavimui buvo pasirinktas dvaro teritorijoje esantis piliakalnis. Jame buvo įrengtos aikštelės, iš akmenų pastatytas aukuras, pastatyta scena, suolai, išvedžioti takai ir kt. Čia vykdavo ne tik grandies, bet ir Kelmės būrio, Šiaulių rinktinės renginiai, organizuojamos gegužinės, sąskrydžiai, koncertai, rodomi šaulių vaidinimai, liepsnojo Joninių laužai…
Pasitraukęs iš Šaulių sąjungos vadovo posto, tų pačių metų gruodžio 5 dienos laiške Mikui Mikelkevičiui jis rašė: „Reikia pripažinti, kad jaučiuos sergąs. Tai yra serga mano siela. Iš pradžios, kaip grįžau iš Kauno, nejutau to, bet dabar pamažėle mėgindamas ką nors dirbti, planuoti, svajoti – kaskart įsitikinu, kad trūksta man turinio. Tarytum, kas manyje trūko – užgeso…“ Tuo metu jis pasirinko tylėjimo taktiką, nes viešus ginčus ar protestus jis laikė netinkamais šaulio etikai ir kenksmingais pačiai Šaulių sąjungai. Laiške „Trimito“ redaktoriui Antanui Bružui, pakvietusiam jį rašyti šaulių žurnalui, Vladas Putvinskis, argumentuodamas savo apsisprendimą, rašė: „Žemaitis moka kantriai tylėti. Aš esu žemaitis ir stengiuosi tylėti ne dėl to, kad man truktų mokslo balsu naudotis, bet dėlto, kad pirma manau tuo naudą darąs idėjai, sekundo, nes manau, kad žmonės, taip baisiai prieš mane nusistatę savo apakime nežino ką daro.“
Šaulių sąjungai ruošiantis Klaipėdos krašto atvadavimo operacijai, Vladas Putvinskis grįžo į Kauną, nes organizacijai reikėjo ideologinio vado, šaulių vedlio. Iškviestas į Klaipėdos kraštą, Vladas Putvinskis ten ruošė sukilimo plano detales, organizavo šaulius ir savanorius. Tačiau sutrikus sveikatai, buvo priverstas sugrįžti į Kauną. Po Klaipėdos krašto išvadavimo, jis sugrįžo į Graužikus, nes nepritarė naujajai LŠS vadovybei dėl šaulių dalyvavimo politinėje veikloje ir rinkimuose į Seimą.
1925 m. rugpjūčio mėn. iš Šaulių sąjungos viršininko pareigų pasitraukė kpt. Pranas Klimaitis, buvęs aršiausias Vlado Putvinskio ideologinis priešininkas. Šis pasitraukimas ženklino derybų dėl Vlado Putvinskio grįžimo į Šaulių sąjungos vadovybės pradžią. Pirmasis žingsnis buvo – tai Vlado Putvinskio išrinkimas LŠS garbės pirmininku ir nuolatiniu Centro valdybos nariu 1926 m. birželio mėnesį vykusiame Šaulių sąjungos visuotiniame suvažiavime. Šis išrinkimas iš esmės nieko Vlado Putvinskio gyvenime nekeitė, tačiau jau buvo bandomi atkurti ryšiai, o jo dvasioje buvo nepasitenkinimo daigai ramiu kaimo gyvenimu. Savo žentui Aleksandrui Marcinkevičiui-Mantautui, pasirašydamas „Graužikų buroko“ slapyvardžiu ir išsakydamas savo apmąstymus į kvietimą grįžti į Šaulių sąjungos vadovybę, 1926 m. birželio 26 d. jis rašė: „Tiesa, aš esu menkas, bet visai ne dėlto kad statau idėją virš kultūros. Menkas ir gana, tam yra kitos priežastys, ir ne chamiškam burokui tai suprasti. Tiesa yra kad negalima pasiekti idealio gyvenimo išsižadant ir naikinant kultūrą, galų galais tiesa ir tai, kad sunku ją pavergti, pritaikinti aukštesniosios dvasios ir idėjos reikalams, bet kito kelio nėra… tai ir reikia juo eiti, reikia tikėti… Tegu aš menkas… dideli dalykai, bet vis tiek nebūsiu iki mirsiu buroko vergu.“
1927 m. rudenį savo žmonai Emilijai iš Kauno jis rašė: „…aš čia sėdėdamas kvailį vaidinu. Ugningi žodžiai iš dangaus ant manęs nenusileidžia. Į esamą marmalynę aš nelendu. Pučia šalčiu į mane, kad atsisakau, tai kam gi aš kenčiu ant to kiaurapučio kaip paskutinis durnius… Taigi, kaip ir nutariau priversti save čia tupėti tol kol dirbsis, kad ir labai norisi grįžti. Padarysiu šitaip. Atliksiu visus reikalus, vengsiu bet kokių susirišimų ir pažadų ir pasieksiu tokį stovį, kad kiekvieną valandą būčiau gatavas švilptelėti. Žinai kaip paukštis, kad tupi ant tvoros, gatavas lėkti, kožną sekundę. Vieno žodžio nedėsiu ir neperinsiu kiaušinių.“ Pilnas apsisprendimas grįžti į Šaulių sąjungos vadovybę atsispindi 1928 m. birželio 5 dieną Šiauliuose parašytame laiške žmonai: „ Aišku, kad apystovos ir jėgos tiek persimainė, kad reikalinga yra peržvelgti situaciją. Taip kovos lauke nuolat besikeičiant situacijai, patiręs vadas uoliai budi, tiria sąlygų vystymąsi ir prisitaiko, išnaudoja visas galimybes.“ 1928 metų padėtis Šaulių sąjungoje buvo iš esmės pasikeitusi Vlado Putvinskio kurtos šauliškosios ideologijos naudai. Palankią atmosferą jo sugrįžimui formavo, „putvinskišką“ ideologinę kryptį remiantis tuometinis LŠS Centro valdybos pirmininkas advokatas Rapolas Skipitis, krašto apsaugos ministru tuo metu buvo LŠS Centro valdybos narys ir didelis Vlado Putvinskio gerbėjas plk. Teodoras Daukantas, palankus Vlado Putvinskio sugrįžimui buvo ir Šaulių sąjungos viršininkas mjr. Mykolas Kalmantas. Tame pat laiške Vladas Putvinskis išsakė aiškiai suformuluotą savo apsisprendimą: „Aš išties buvau kai ko tai netekęs. Ne tai vėžio odos, bet pats savęs. Aš noriu surasti pats save… Mano galios, kad ir mažos, vis tiek tai mano kariuomenė ir aš iki galui negaliu atsisakyti vado pareigų. Aš noriu ir mirti vado vietoj. Gyvenime dažnai vado vadelės krenta, smunka žmogui iš rankų ir jis vėl jas kartais sugraibo, kartais ne. Aš visad sugraibydavau. Dabar vėl smunkant aš butžudiškai turiu jas vėl sugriebti…“
1928 m. birželio 17-18 dienomis vykusiame šaulių dalinių atstovų suvažiavime Vladas Putvinskis buvo išrinktas LŠS Centro valdybos pirmininku ir nuo liepos 1 d. perėmė vadovavimą šaulių sąjungai. Jis grįžo į Šaulių sąjungą po šešerių vidinių kančių, kovos ir abejonės metų, grįžo tvirtai apsisprendęs tęsti savo darbą ir puoselėti Šaulių sąjungos visuomenišką, patriotinį, kultūrinį ir organizacinį darbą, grįžo kaip „putvinskiškos“ šauliškos krypties ideologas, puoselėtojas, skleidėjas ir … VADAS.
Grįžęs į LŠS pirmininko pareigas, jis ėmėsi atstatinėti kas buvo prarasta. Susitikime su spaudos atstovais jis pareiškė: „Mūsų aristokratija parsidavė tautos amžinajam priešininkui… Mes jo senosios aristokratijos atsižadėjom ir kuriame savąją, naująją. Karininkų kadras ir armija yra ne tik krašto apsaugos valstybinė organizacija, bet ir tautos riterių branduolys. Mūsų naujoji inteligentija yra ne tik išmokslintų profesijų kadras, bet ir tautos idėjinė aristokratija, jos vadas. Šaulių sąjungos uždavinys praplėsti, pagilinti abi vagas, įnešti šauliškais rūbais apvilktą idėjinį tautinį riteriškumą į tolimą provincijos kampą, į tą kaimą, kurio šiaudiniai stogai matyti ten toli už miškelio, už kalnelio, paupyj, pabalyj. Įnešti vietoje, neatitraukiant žmonių nuo jų darbo… Idealas, kad visa tauta taptų dvasios aristokratija, kad visi būtų tėvynės gynėjai.“
Tačiau sunki liga neleido Vladui Putvinskiui įgyvendinti visų savo idėjų, toliau pasireikšti šauliškoje veikloje – 1928 m. lapkričio 23 dieną, pažymint Lietuvos kariuomenės 10-metį, jis peršalo, susirgo gripu, kuris komplikavosi į sunkią inkstų ligą, kuri 1929 m. kovo 5 dieną baigėsi LŠS įkūrėjo, ideologo ir pirmojo viršininko Vlado Putvinskio mirtimi. Paskutiniai jo žodžiai, pasakyti jį gydžiusiam gydytojui Karoliui Parčevskiui, buvo: „… Daktare! Ne fiziškai sergu, bet sergu dėl to, kad negaliu dirbti tautos idėjos darbo…“ Po šių žodžių jis užgeso, bet jo idėjų liepsna gyvuos amžinai…
1933 m., minint Vlado Putvinskio 4-ąsias mirties metines, „Trimitas“ rašė: „ Jis buvo mūsų tautos dvasios žadintojas ir vadas. Jis sukūrė ir įkvėpė savo dvasia tokią galingą organizaciją, kokia yra Lietuvos šaulių sąjunga. Žinoma, Šaulių sąjunga yra ne vieno žmogaus darbas. Tai tūkstančių darbas. Bet to darbo įkvėpėju buvo Putvinskis. Tautos dvasią sudaro jos ideologija. Kiekviena tauta turi turėti savo tikslus, savo idealus, kurių ji siekia. Šitų idealų suformavimą ir jų išaiškinimą mes ir vadiname tautos ideologija. Tauta be ideologijos yra lyg vairas be vairo…“ Generolas Vladas Nagius-Nagevičius Vladą Putvinskį lygino su Vytautu Didžiuoju: „Čia Lietuvoj, kur rodos idealams įsikūnijus, reikėtų džiaugtis, Putvinskį mes matėme susikaupimo kupiną, susirūpinusį, įtemptu akių žvilgsniu ir raukšlėmis ant kaktos. Mes matėm jį čia kaip kunigaikštį Vytautą, Mateikos atvaizduojamą Žalgirio mūšy, pasiryžusį, bet ir pilną susirūpinimo…“
Įamžinant Vlado Putvinskio atminimą 1929 m. Graužikuose buvo įrengtas memorialinis kambarys, kapas ir paminklas Kelmės kapinėse, paminklinis akmuo Šilo Pavėžupio dvare; 1930 m., minint V.Putvinskio pirmąsias mirties metines, Tauragėje buvo pastatytas biustas. Po karo sovietinių kareivių nugriautas. Atstatytas ir pašventintas 1990 m. rugpjūčio 19 d.; 1931 m. Kaune esančią Kalnų gatvę nutarta pavadinti V.Putvinskio vardu (1931 m. rugsėjo 24 d. Kauno m. tarybos nutarimas Nr. 24). 1945 m. gatvei buvo suteiktas sovietinės poetės Salomėjos Neries vardas. 1990 m., atsikūrusios Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybai reikalaujant, grąžintas ankstesnysis pavadinimas (Kauno m. mero 1990 m. spalio 24 d. potvarkis Nr. 530); 1932 m. Kelmės šaulių įsigyti Šaulių namai buvo pavadinti Vlado Putvinskio šaulių namais (2019 m. buvo atidengta atminimo lenta, kurioje rašoma, kad iki sovietinės okupacijos čia buvo Vlado Putvinskio vardo šaulių namai), 1936 m. juose įkurtas V.Putvinskio vardo muziejus; 1938 m. lapkričio 23 d. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atidengtas jo paminklinis biustas su įrašu: „Vladas Putvys-Putvinskis. 1873-1929. Šaulių sąjungos kūrėjas. Pirmasis pirmininkas ir viršininkas“ (skulptorius – Bernardas Bučas).
Biustas sovietmečiu sunaikintas, 1990 m. vasario 16 d. atkurtas ir pašventintas (skulptorius – Zenonas Survila); 1939 m. skulptorius Petras Rimša sukūrė jam skirtus medalioną ir medalį: „Vladas Putvys-Putvinskis (1873-1929) Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas“, 1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. II lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Putvinskis Vladas, dvarininkas“. 1950 m. paminklinė sienelė buvo nugriauta. 1997 m. birželio 7 d. – sienelė buvo atstatyta (architektas – Liucijus Dringelis); 1954 m. Toronte jo vardu buvo pavadinta LŠS Tremtyje šaulių kuopa; 1989 m. Šilo Pavėžupio pradinei mokyklai grąžintas V.Putvinskio vardas (nuo 2001 m. mokykla neveikia); 1993 m. Lietuvos šaulių sąjunga išleido istoriko Algimanto Liekio redaguotą knygą „Šauliškumas, tautiškumas ir Lietuvos nepriklausomybė“, skirta V.Putvinskio-Pūtvio 120-osioms gimimo metinėms; 2003 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja Irena Nekrašienė parengė leidinį „Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai“; 2004 m. buvo išleistas menininis vokas „Šaulių sąjungai 85. Vladas Pūtvis-Putvinskis“ (dailininkas – Gediminas Karpavičius); 2007 m. gegužės 24 d. Kelmės raj. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-210 Šaukėnų gimnazijai suteiktas Vlado Pūtvio-Putvinskio vardas; 2012 m. vasario 15 d. Kauno Senamiestyje, ant pastato (T.Daugirdo g. 4) atidengta grupinė memorialinė lenta: „Čia gyveno žymūs lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai Jonas Garalevičius, Paulius Galaunė, Vladas Putvinskis, Juozas Tallat-Kelpša“ (skulptorius – Vytautas Narutis, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 lapkričio 4 d. įsakymas Nr. A-4136); 2014 m. lapkričio 23 d., minint Lietuvos kariuomenės dieną, ant LŠS Centrinio štabo pastato fasado sienos buvo iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame pastate 1928-1929 m. dirbo vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų, organizacijos ideologas, pirmasis vadovas Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873-1929)“ (lentos projekto autorius – V.Putvinskio provaikaitis architektas Stasys Pūtvis, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. A-2746). Atminimo lentoje esantis bareljefas atlietas nuo skulptoriaus Petro Rimšos daryto gipsinio modelio, kurio kopiją per visą sovietmetį išsaugojo inžinierius Aidas Rimša. Lentą pašventino ir aktą pasirašė: Kauno įgulos kapelionas kpt. Tomas Karklys, LŠS vadas ats. plk.ltn. Liudas Gumbinas, Kauno m. savivaldybės meras Andrius Kupčinskas, V.Putvinskio provaikaitis Stasys Pūtvis ir kiti atidengimo lentos atidengimo iniciatoriai.
Kelmėje viena iš gatvių pavadinta Vlado Putvinskio vardu. 2019 m. rugsėjo 21 d. Kelmėje, minint Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo 100-metį ir atkūrimo Lietuvoje 30-metį, Dariaus ir Girėno gatvėje buvo iškilmingai atidengtas Vladui Putvinskiui skirtas paminklas (projekto autorius – V.Putvinskio provaikaitis architektas Stasys Pūtvis, skulptorius – Stasys Žirgulis).
Nuo 1998 metų veikia LŠS Vlado Putvinskio-Pūtvio klubas, vienijantis V.Putvinskio giminės ainius, Šaulių sąjungos, rinktinių ir kuopų atkūrėjus, tarpukario šaulius, šaulius veteranus.
Kažin kiek metų, dešimtmečių, o gal ir šimtmečių praeis, kol Lietuvoje atgims naujas Vladas Putvinskis, sugebantis po savo vėliava suburti tokią skaitlingą ir valstybei bei tautai pažangią organizaciją? Lietuvos šaulių sąjunga gyvuoja ir gyvuos, nes turi savo ideologijos pamatus, tačiau, manyčiau, Lietuvai reikia daugiau …
Šaltiniai:
J.Markevičaitė, L.Gira, A.Kliučinskis „Lietuvos albumas“ (1921, Kaunas/ Otto Elsner, Berlin);
A.Marcinkevičius „Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai“ (1934, Kaunas);
J.Matusas „Šaulių sąjungos istorija“ (1939, Kaunas);
„Neužmirštas savo žemėje“ (1989, Kelmės rajono Kultūros skyrius);
E.Putvinskienė „Atsiminimai“ (1995, Šiaulių „Aušros“ muziejus);
„Lietuvos šaulių sąjungos istorijos fragmentai“ – 2002 m. kovo 7 d. konferencijos pranešimų medžiaga (2002, Kaunas, Irena Nekrašienė „Vlado Putvinskio sugrįžimas į Lietuvos šaulių sąjungos vadovybę“);
V.A.Mantautas „Vladas Pūtvis kaip tautos ideologas“ (2003, „Aidai“);
„XXI amžius“ K.Blaževičiaus straipsnis „80 metų be Vlado Putvinskio“ (2009, Kaunas);
„Išnykusių dvarų istorija“ (2017, atlasas, Lietuvos mokslų akademija);
„Savaitė“, M.Vitkūno straipsnis „Vladas Putvinskis-Pūtvis: gyvenimas, skirtas
Lietuvai“ (2019, Vilnius).
