J.Vailokaitis – Ūkio banko valdybos pirmininkas. Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Doc. dr. Vladas Terleckas, Kultūros barai 2008 m. NR.3

Straipsniu siekiama papildyti skurdžią, įvairiais pramanais apipintą aktyvaus Lietuvos valstybės kūrėjo, bankininko, pramonininko biografiją, paneigti įsisenėjusius kaltinimus, šmeižtus, atskleisti jų nepagrįstumą. Beje, Jono Vailokaičio veiklos tiesiog neįmanoma atskirti nuo vyriausiojo brolio – kunigo Juozo darbų.

Gyvenimas iki stotelės „Nepriklausoma Lietuva“

Deja, šis tarpsnis skendi miglose, žinom, tik paskiri biografijos fragmentai. Jonas gimė 1886 m. birželio 25 d. daugiavaikėje turtingų Suvalkijos ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 130 margų ūkį Piktžirnių kaime (Šakių aps., Sintautų vlsč.). Be Jono, augo broliai Juozas, Antanas, Pranas, Viktoras ir trys seserys.

Apie Vailokaičių kilmę pasakojamos įvairios legendos. Kazys Grinius[1], Mykolas Biržiška[2] manė, kad Vailokaičiai kilę iš mišrios lietuvių ir žydų šeimos, tai rodžiusi ir jų išvaizda. Vailokaičių pavardė reta, greičiausiai kilusi iš pravardės.

Viktoro Vailokaičio dukra Aldona (1938 m. Europos čempionate su Lietuvos krepšinio rinktine laimėjusi sidabrą) iš tėvų girdėjusi, kad jų prosenelio pavardė buvo Povilaitis. Esą baudžiavos laikais ponas, negalėdamas atskirti labai panašių brolių Povilaičių, tam, kuris avėjo veltinius, pasakęs: „Nuo šiol tu būsi Vailokaitis“[3]. Taip ir prigijusi nauja pavardė.

Savarankiškai pasirengęs ir išlaikęs abitūros egzaminus Jonas įstojo į Peterburgo prekybos ir pramonės institutą, kurį baigė 1908 m. Studijas materialiai rėmė brolis Juozas. Kažin ar pavyks išsiaiškinti, kodėl būsimasis signataras pasirinko Lietuvos jaunimui neįprastą, Rusijoje naują ekonomisto specialybę. Dar didesnė mįslė, kodėl kvalifikuotas ekonomistas tenkinosi kukliomis buhalterio pareigomis Marijampolės žemės ūkio draugijoje „Žagrė“.

Užnemunėje tai buvo pirmasis pažangių ūkininkų suburtas kooperatyvas. Į pirmąją „Žagarės“ valdybą buvo išrinkti knygnešys, 1917 m. lietuvių konferencijos dalyvis V. Bielskus, Jonas Aleksas (Nepriklausomybės laikų ministras, profesorius).

Iš pradžių „Žagrė“ daugiausia užsiėmė prekyba: mažesnėmis kainomis pardavinėjo ūkininkams mineralines trąšas (vien 1910 m. jų pardavė 84 vagonus), žemės ūkio mašinas ir padargus, padėjo kaimiečiams parduoti savo gaminius. Tai vertė privatininkus atpiginti prekes, pavyzdžiui, geležies svaro kaina nukrito nuo 4,5 kp iki 4 kp[4]. 1911 m. rugsėjo 28 – spalio 1 d. „Žagrė“ kartu su ūkininkų draugove surengė žemės ūkio parodą Marijampolėje. Ji buvo pirmoji Suvalkijoje ne dvarininkų, bet ūkininkų suorganizuota paroda. Jos suvalkiečiai laukė kaip šventės, per dvi pirmąsias dienas parodą aplankė apie 10 000 žmonių[5]. Turtingiausias ir gražiausias buvęs moterų rankdarbių skyrius. Parodos metu vyko ir kultūriniai renginiai, grojo karinis orkestras, dainavo Jurbarko choras, vaidinta pjesė.

1912 m. valdžiai patvirtinus naujus įstatus, draugija daugiau dėmesio skyrė ūkininkavimo kultūrai kelti. Pradėjo steigti javų valymo bei žemės ūkio mašinų ir padargų nuomojimo punktus, rengė trumpalaikius žemės ūkio kursus, išlaikė agronomą, kuris tiesiog vietoje konsultavo ūkininkus, sudarinėjo sėjomainos planus. Pagal išgales „Žagrė“ dalijo veltui ūkininkams trąšas ir sėklas, kad jie galėtų įsitikinti jų naudingumu. Draugijos įstatuose buvo numatyta padėti ūkininkams gerinti gyvulių veisles, organizuoti ekskursijas į pažangias žemės ūkio šalis, rūpintis skirstymu į vienkiemius ir grūdų sandėlių (magazinų) sutvarkymu, parūpinti pigesnių paskolų[6]. Karo išvakarėse nupirko Gižų dvarą ūkio mokyklai steigti. Įstatuose buvo numatyta veiklą išplėsti ir visoje Lietuvoje. Per trumpą laiką „Žagrė“ pasiekė gerų rezultatų: narių skaičius padidėjo iki 1 100, 1909–1913 m. prekių apyvarta išaugo 2,4 karto, dirbo pelningai, 1914 m. turėjo 7 parduotuves[7]. Jos buvo tapusios ūkininkų traukos centrais, žemės ūkio kultūros skleidimo židiniais. Įspūdingai vykdavę metiniai „Žagrės“ narių susirinkimai, į kuriuos privažiuodavo daugybė vežimų, nariai netilpdavo miesto salėje. Apie juos spauda rašė: „Žiūrėdamas į tuos susirinkimus, rodos, matai sraunų pavasario upelį“[8]. Neabejotina, kad prie „Žagrės“ veiklos sėkmės, naujovių sklaidos daugiausia turėjo diplomuotas ekonomistas Jonas Vailokaitis ir brolis Juozas. Sprendžiant pagal tai, kad paprastai draugijos narių susirinkimams pirmininkavo Juozas, o sekretoriaudavo Jonas, galima daryti prielaidą apie jų turėtą autoritetą. Juozas spaudoje propagavo panašių draugijų svarbą ir naudingumą. Jonas supažindindavo su „Žagrės“ veiklos rezultatais, ragino stoti į ją ir pinigais paremti.

1912 m. Jonas Vailokaitis persikėlė į Kauną ir įkūrė „Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonijos draugiją“ (pavadinimas ne kartą keitėsi). Ji teikė paskolas lietuviams, kad šie galėtų nusipirkti parceliuojamų dvarų žemės. Kai kurie istorikai draugiją vadina banku, tačiau oficialiai tokio statuso ji neturėjo, nes neminima nė viename oficialiame bankų ir kitų kredito įstaigų sąraše.

Persitvarkyti į kredito įstaigą, bet ne banką, draugija galėjo nebent karo metais, nes 1919 m. spaudoje buvo dažnai kartojamas skelbimas, raginantis draugijos indėlininkus atsiimti joje laikomas santaupas. Amžininkai rašė, kad Vailokaičiai neišplėtojo prekybos žeme. Teiginys, kad Vailokaičių draugija „pradėjo rimtai konkuruoti su Valstiečių banku ir tuo būdu išgelbėjo daug žemės“[9], labai abejotinas, nes 1913 m. draugija turėjo 115 tūkst. rb. kapitalą, o Valstiečių žemės banko finansinės galimybės buvo daug didesnės – iki 1913 m. jis suteikė 4,4 mln. rb. paskolų[10].

Pirmojo pasaulinio karo metais brolių Vailokaičių keliai išsiskyrė: Juozas pasitraukė į Rusiją, o Jonas liko Kaune, toliau vadovavo minėtai draugijai, vokiečių įstaigoms supirkinėjo javus. Dienoraštyje rašė, kokių skriaudų gyventojams padarė kaizeriniai okupantai. Dienoraščiui patekus į vokiečių rankas, Jonas buvo suimtas, kalinamas, po to ištremtas iš Kauno ir sekamas kaip politinis nusikaltėlis.

Vėliau apsigyveno Vilniuje, įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veiklą, buvo jos maisto sekcijos narys. Aktyviai ėmėsi veiklos Lietuvai siekiant laisvės. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, 125 balsais buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (vienas jauniausių jos narių), važinėjo po Lietuvą aiškindamas konferencijos nutarimus, ragino žmones, kad patys rinktų valdžią ir kurtų savo tvarką (Taryba jam buvo pavedusi kuruoti Šakių – tuomet Naujamiesčio – ir Vilkaviškio apskritis). Dirbo įvairiose komisijose (Tarybos darbo sąlygų reglamentavimo, amnestavimo, memorandumo Vokietijai dėl rekvizicijų parengimo, prekybos ir pramonės), vadovavo finansų komisijai (nuo 1918 m. balandžio 27 d. ji pavadinta biudžeto komisija), parengė daug dokumentų, dažnai pasisakydavo posėdžiuose, drausmingai juos lankė (iki 1918 m. spalio).

Ne kartą ragino Tarybą spausti Vokietiją, kad būtų sustabdytos Lietuvos turto rekvizicijos, miškų kirtimas, priverstiniai darbai. Rūpinosi pramonės kūrimu, ieškojo lėšų Tarybos veiklai finansuoti, vedė apskaitą, sudarė Tarybos sąmatą. Kad Taryba nebūtų priklausoma nuo vokiečių, Vailokaitis siūlė (1918 m. liepos 25 d.) imti vidaus paskolą (10 mln. rb.), išleidžiant procentinius jos lakštus.

Deja, tokiam siūlymui pasipriešino Antanas Smetona, Juozas Purickis, Jurgis Šaulys, o tai reiškė, kad nepasitikima Lietuvos žmonėmis.

J. Vailokaitis jiems oponavo tokiais argumentais: „Tokią sunkenybę jau esame jam [kraštui – V.T.] uždėję. Skelbdami jo nepriklausomybę, rinkdami karalių. Tai nebėra ko bijoti <…> nei paskolos. Vis dėlto netikėti Lietuvos nepriklausomybe <…> mes neturime pamato. Kas patriotas ir tiki Lietuvos ateitimi, pirks paskolos lapų“[11]. Ir pažadėjo: „Mūsų, Vailokaičių, bankas pasiima realizuoti pusę milijono“. Taryba nusprendė sudaryti komisiją šiam reikalui ištirti. Vailokaitis į ją nebuvo pasiūlytas. Nesiimu spręsti, kurie buvo teisūs – tai galėtų būti diskusijų objektas. 1918 m. vasarą Lietuvos Tarybai neturint realios valdžios, jos aparato ir kt., Vailokaičio pasiūlymas gal buvo kiek per ankstyvas. Bet juk nė viena valstybė neišsivertė be paskolų.

Nors pagal ideologines nuostatas J. Vailokaitis priklausė Lietuvos Tarybos dešiniajam sparnui, bet, priimant pamatinius dokumentus dėl santykių su Vokietija ir dėl Lietuvos ateities, dažnai užimdavo nuosaikią vidurio poziciją. Svarstant 1917 m. gruodžio 1 d. pasirašytą pareiškimą dėl Nepriklausomybės, įvairiomis konvencijomis susaistytos su Vokietija, paskelbimo Vailokaitis nepalankiai vertino muitų sąjungą, nes ji atimtų galimybę Lietuvai laisvai derėtis su Skandinavijos šalimis, Vokietija įgytų monopolį savo nustatytomis kainomis supirkinėti Lietuvos prekes[12]. 1918 m. spalio 7 d. tęsiant diskusijas, Vailokaitis įrodinėjo, kad reikia gauti tvirtus Vokietijos įsipareigojimus, kad valdžia, iš pradžių bent teismai, švietimas, ūkis, miškų pramonė ir prekyba, būtų perduota Tarybai, Nepriklausomybės paskelbimo Akte turi būti aiškiai pabrėžtas toks tikslas[13]. 1918 m. sausio 28 d. balsuojant dėl Smetonos, Šaulio ir Stepono Kairio parengtų Nepriklausomybės paskelbimo tekstų, Vailokaitis susilaikė. Dėl kairiųjų pasitraukimo iš Tarybos kilus krizei, kitame posėdyje Vailokaitis, Jonas Smilgevičius ir Saliamonas Banaitis pareiškė nebalsuosiantys už Smetonos ir Šaulio tekstą. Taryba pavedė Vailokaičiui, Petrui Klimui ir Šauliui tartis su išėjusiais, kad šie grįžtų.

Kaip žinome, Tarybos nariai ir tauta susipriešino dėl bandymų įgyvendinti karaliaus ir monarchijos idėją. Renkant Urachą Lietuvos karalium, balsuojant dėl jo, Vailokaitis drauge su Justinu Staugaičiu susilaikė. Pasisakė už monarchą, bet sprendimo teisę delegavo Lietuvos Konstitucijai[14]. Tokia pozicija buvo artima kairiesiems, bet Vailokaitis elgėsi pagal savo sąžinę, o ne pagal politinę, partinę priklausomybę. Juozas Gabrys-Paršaitis vadino Vailokaitį išbandytu, nuosekliu to meto politiku[15].

Valstybės kūrime

Nei į pirmąją, nei į vėlesnes Vyriausybes Vailokaitis nebuvo pakviestas, atrodo, neužėmė ir kokių nors kitų atsakingų pareigų. 1919 m. kovo 26 d. atsistatydinus Prano Dovydaičio Vyriausybei, buvo įtrauktas į tarppartinę komisiją, kuri turėjo susitarti dėl naujo Ministrų kabineto sudarymo[16]. Komisijos nariams pavyko susitarti dėl koalicinio kabineto suformavimo, Lietuvos Laikinosios Konstitucijos pakeitimo, Prezidento institucijos įvedimo.

Taigi Vailokaitis yra vienas iš Lietuvos konstitucinių pagrindų kūrėjų. Kodėl Vailokaitis, patyręs politikas ir ekonomistas, nedirbo vykdomojoje valdžioje? Galbūt didesnę prasmę jis matė ūkinėje veikloje. 1919 m. ėmėsi steigti banką, rūpinosi, kaip padėti kaimui kuo greičiau prisikelti iš karo griuvėsių. Su broliu Juozu, Mykolu Krupavičiumi, Aleksandru Stulginskiu ir Juozu Žebrausku pradėjo kurti Lietuvos ūkininkų sąjungą, kuri iš pradžių kėlė vien ekonominius tikslus – gerinti ūkininkų ekonominę padėtį ir dvasinę būklę, remiantis krikščioniškomis nuostatomis, ginti privatinę žemės nuosavybę, organizuoti žemės ūkio gamybą, perdirbimą ir pardavimą, aprūpinti ūkininkus žemės ūkio mašinomis, padargais, trąšomis, paskolomis. Aiškiai matyti, kad steigiant Sąjungą remtasi „Žagrės“ patirtimi. 1919 m. gruodžio 28–29 d. vykusiame Sąjungos atstovų suvažiavime Juozas Vailokaitis buvo išrinktas į jos centrinę valdybą, Jonas – į revizijos komisiją. 1922 m. patikslintuose įstatuose numatyta imtis ir politinės veiklos. Nuo tada Lietuvos ūkininkų sąjunga tapo politine partija, bet išsaugojo ir ekonominio centro funkciją. 1922 m. abu Vailokaičiai tapo centrinės valdybos nariais, vienas jų (kuris – nustatyti nepavyko) šias pareigas ėjo iki 1924 m. pabaigos ar 1925 m. pradžios[17]. 1922 m. Sąjungos ūkinė ir politinė veikla įgavo pagreitį: buvo įkurti 192 jos skyriai, ūkininkams parūpinta trąšų, pagerėjo „Ūkininko“ leidimas, sėkmingai dalyvauta rinkimuose – į I Seimą išrinkta 12, į II Seimą – 14 jos atstovų.

Nuo 1923 m. iki 1926 m. vasaros Sąjunga klestėjo. Didžiausias jos nuopelnas tas, kad pavyko sužadinti kaimo žmonių aktyvumą, įtraukti juos į kooperacinę ir visuomeninę veiklą. Iki 1928 m. daugiausia Sąjungos ir jos konkurentų liaudininkų pastangomis buvo įsteigti net 624 kredito kooperatyvai, padėję ūkininkams pigiau skolintis. 1924 m. Sąjunga baigė didelio elevatoriaus statybą Kaune, už 1,4 mln. Lt nupirko žemės ūkio mašinų, 10 000 tonų trąšų ir kt.[18] Deja, dėl partinės priešpriešos tarp Sąjungos ir liaudininkų kooperacija nusilpo, ideologiškai susiskaldė.

Vailokaičių biografai šią jų veiklos sritį kažkodėl pamiršta.

1920 m. Jonas Vailokaitis Kauno apygardoje pagal Lietuvos ūkininkų sąjungos sąrašą buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Šio Seimo atstovu tapo ir jo brolis Juozas. Krikščionių demokratų bloko prezidiumo nariui Jonui patikėta vadovauti vienai svarbiausių – Biudžeto ir finansų komisijai, kurios nariai buvo Vladas Jurgutis, Juozas Purickis, Albinas Rimka, Nachmanas Rachmilevičius. Vadovauti komisijai patikėta ne Jurgučiui, bet Vailokaičiui, jau turėjusiam valstybininko patirties. Biudžeto ir finansų komisija rengė jos kompetencijai priskirtų teisės aktų projektus, kuriuos ex officio* Seimui pristatydavo Vailokaitis, todėl jis buvo vienas aktyviausių bloko kalbėtojų. Pasisakydavo trumpai, aiškiai, dalykiškai, politiškai neangažuotai, neužgaudamas oponentų. Iš Steigiamojo Seimo stenogramų susidaro įspūdis, kad Jonas, priešingai negu Juozas, nebuvo tribūnas. 1922 m. kovo 3 d., neišbuvęs visos kadencijos, iš Seimo jis pasitraukė ir daugiau niekada nebuvo jo atstovas. Tai aiškinama dideliu Vailokaičio užimtumu, noru atsidėti verslui, tačiau kažin ar tai buvo pagrindinė priežastis.

Nepriklausomybės ekonominių pamatų klojimas

Vienas svarbiausių Jono Vailokaičio darbų – Lietuvos ūkio banko (vėliau oficialiai vadinosi Ūkio banku) įsteigimas. Veikiausiai neatsitiktinai banko įstatai buvo patvirtinti 1919 m. vasario 16 d., jo steigėjai – trys Vasario 16 d. Akto signatarai (Jonas Vailokaitis, Pijus Grajauskas, Aleksandras Stulginskis) ir Andrius Dubinskas (aktyvus tautinio sąjūdžio dalyvis, teisininkas, pedagogas). Daug kas klaidingai teigia, kad steigėjas buvo ir Juozas Vailokaitis, bet jis tuo metu gyveno Vilniuje. Netrukus po vasario 16 d. kapsukininkai jį suėmė ir prasidėjo kunigo golgotos per Lukiškių, Daugpilio ir Smolensko kalėjimus.

Nėra žinoma, kuriais metais 98 proc. banko akcijų susikaupė brolių rankose, Jonas vadovavo banko valdybai, Juozas – tarybai. Taigi Vailokaičių banku jis vadintas pagrįstai. Kuo ypatingas buvo Ūkio bankas? Tai buvo pirmasis bankas Kaune per visą bankininkystės Lietuvoje istoriją ir antrasis atkurtos valstybės nacionalinis bankas (anksčiau, 1918 m. gruodį, Vilniuje pradėjo veikti Lietuvos prekybos ir pramonės bankas).

Nuo 1922 m. tai didžiausias komercinis bankas, rimtas konkurentas užsienio kapitalo valdytiems bankams – Centraliniam žydų ir Lietuvos komercijos bankams.

Pagal turėtą akcinį kapitalą (15 mln. Lt) Ūkio bankas visąlaik lenkė Lietuvos banką (12 mln. Lt), o iki 1926 m. – ir Žemės banką (10,1 mln. Lt). Jis turėjo didžiausią skyrių tinklą (27), steigė juos ne tik apskričių centruose, bet ir miesteliuose (Kalvarijoje, Pilviškiuose), iki 1925 m. banko skyriai veikė Berlyne, Londone ir Niujorke. Vien iš to galima daryti išvadas, kad 1) rūpintasi tarptautiniais ryšiais, norėta padėti mūsų išeiviams saugiai pervesti pinigus į Lietuvą ir gausinti savo išteklius; 2) steigdamas skyrius provincijoje bankas palengvino smulkiems verslininkams atlikti bankines operacijas, gauti paskolas.

Jas teikė ūkininkams (daugiausia naujakuriams, padegėliams), jų organizacijoms. Smulkiems amatininkams 1921 m. bankas buvo numatęs paskolinti 1 mln. auksinų darbo įrankiams įsigyti[19]. 1923 m. ūkininkams bankas skolino pigiai (už 6 proc.). Strateginis banko tikslas buvo investicijos į pramonę ir prekybą, jų kreditavimas. 1923–1938 m. banko turtas (balansas) padidėjo nuo 23,5 iki 60,1 mln. litų, priimti indėliai – nuo 3 iki 28,7 mln. litų, suteiktos paskolos – nuo 0,8 iki 23,6 litų[20]. Ūkio bankas buvo komercinių bankų lyderis, 1938 m. jis turėjo 60,1 mln. Lt turto, o kiti 5 bankai – 115,7 mln. Lt kartu sudėjus.

Tačiau paskutiniais metais jo pozicijos silpnėjo, jam ant „kulnų“ lipo Vokietijos bankų paskolomis „maitintas“ Lietuvos komercijos bankas (jo savininkai buvo didieji vokiečių bankai). Galimas daiktas, kad Ūkio banko stagnaciją galėjo sukelti ir vadybos problemos.

Pasak Jono Sako-Sakevičiaus, apie 1935 m. bankas ėmė atsilikti modernizavimo atžvilgiu[21]. Esą Vailokaičiai laikėsi principo, kad banko reikalus turi tvarkyti jie ir aukštesnieji tarnautojai, o techniniam darbui buvę parenkami darbštūs, sąžiningi žmonės, deja, neturintys reikiamo išsilavinimo. 1937 m. imtasi reorganizuoti banko administravimą, į vadovaujančius postus paskirti diplomuoti ekonomistai.

Ūkio bankas buvo Vailokaičių ūkinės veiklos finansinis centras, daygiausia jo pinigais buvo nupirktos, modernizuotos pramonės ir prekybos įmonės. Ne vienoje verslo srityje Vailokaičiai buvo pradininkai, gerai matę Lietuvos ekonomikos perspektyvas ir nevengę rizikos. Jie pirmieji susirūpino šaldytuvų įranga, skerdyklų statyba, žemės ūkio gaminių eksportu, cukrinių runkelių auginimu ir kt. Vailokaičiai įsteigė ar nupirko šias akcines bendroves: „Palemonas“, „Metalas“, „Maistas“, „Medis“, „Venta“, „Spėka“, „Linas“, „Eksimportas“, „Urmas“[22]. Reikšmingiausios, iki 1940 m. okupacijos veikusios įmonės buvo „Palemonas“ ir „Metalas“. Didžiausia, moderni, aukštos kokybės plytas gaminusi įmonė „Palemonas“ padėjo „sumūryti“ Lietuvą, nes per metus jų pagamindavo po 7–8 mln., dar 4,5 mln. pridėdavo brolių plytinės Garliavoje, Kuršėnuose ir Panevėžyje[23]. Manoma, kad „Palemono“ plytomis pastatyta didesnioji Kauno mūrinių pastatų dalis. Palyginkime: 1931 m. iš viso Lietuvoje buvo pagaminta 54,4 mln. plytų[24]. 1938-1939 m. „Palemonas“ turėjo 1,2 mln. litų kapitalą.

„Metalas“ pagal 1938 m. turėtą kapitalą (7,5 mln. Lt) buvo didžiausia privati įmonė Lietuvoje, ji gamino žemės ūkio mašinas ir padargus, vienintelė šalyje turėjo temperuoto ketaus liejyklą. „Metalo“ technikos vedėju dirbo žymus vadybos specialistas Vytautas Graičiūnas.

„Maistą“ 1923 m. įsteigė Juozas Vailokaitis, Malinauskas, Semaška ir dar keli smulkūs akcininkai. Abu broliai valdė 99 proc. įmonės akcijų. Vadovavo bendrovei Juozas. Eksportavo gyvulius, paukščius ir mėsos gaminius. Pastatė mėsos fabriką, skerdyklas, įsigijo šaldytuvus, įsteigė pavyzdinį paukščių ūkį. Mėsos fabriką Kaune pradėjo statyti anglų firma „Flemming and K°“, tačiau dėl valiutos nepastovumo statybų nebaigė, turtą pardavė Vailokaičiams. Šie įdėjo daug savų pinigų ir iš bankų paimtų paskolų, deja, investicija buvo nesėkminga, per vienerius metus patirta 463,2 tūkst. Lt nuostolių, iš jų apie 160 tūkst. litų susidarė dėl to, kad vadinamajame Lenkijos koridoriuje buvo konfiskuoti keli į Čekoslovakiją siųsti maisto vagonai. Be to, nukrito dešrų kainos užsienio rinkose, dėl patirties stokos nesisekė organizuoti gyvulių supirkimo. 1928 m. Kredito ir kooperatyvų inspekcijai Jonas taip aiškinosi: „<…> mes <…> neturėjome ganėtino patyrimo, <…> dirbome taip, kaip išmanėme, prisižiūrėdami ir mokydamiesi <…> daugiausia iš Danijos ir Anglijos“[25]. 1925 m. pabaigoje „Maistas“ perėjo į kooperatyvų rankas, apie 1930 m. jį perėmė valstybė ir pavertė pagrindiniu gyvulių, mėsos produktų eksportuotoju. Pasimokyta iš Vailokaičių patirties ir klaidų.

Vailokaičiai ėmėsi cukrinių runkelių – iš užsienio atsivežė sėklų, susitarė su ūkininkais dėl jų auginimo, įsteigė tyrimo laboratoriją. Paaiškėjo, kad Lietuvos gamtinės sąlygos tinkamos šioms daržovėms auginti. Vailokaičių iniciatyva ir pinigais atlikti darbai padėjo pamatus Marijampolės cukraus fabrikui. Broliai buvo imlūs naujovėms, tiesa, ne visoms. Pavyzdžiui, jie nepriėmė Vytauto Graičiūno pasiūlymo (1926 m.) statyti didelę Fordo automobilių surinkimo įmonę. Leidinyje apie Graičiūną šis pasiūlymas laikomas rimtu, bet jis, ko gero, buvo per ankstyvas – nei Lietuvoje, nei kaimyninėse valstybėse tam dar nebuvo subrendusios ekonominės prielaidos, nedaug buvo potencialių automobilių pirkėjų, stigo tinkamų kelių. Žemės ūkio parodose Vailokaičių bankas buvo apdovanotas aukso medaliu už Lietuvos pramonės kėlimą, jų įmonės irgi gavo ne vieną apdovanojimą[26].

Literatūroje įsitvirtinęs požiūris, kad idėjas generuodavo Juozas, kuris „mėgo statistikos ir skaičių kombinacijas“, žavėjosi varžybomis, daug dirbo ir mažai paisė asmeninės naudos. Juozo nuveikti ūkiniai darbai lyginami su Antano Tyzenhauzo nuopelnais XVIII a.[27] Mažai tikėtina, kad ekonomistas Jonas buvo ne toks įžvalgus verslininkas kaip teologijos mokslus baigęs brolis. Pasak Petro Klimo, 1920 m. Juozas buvo labiau nuodėmklausys negu bankininkas. Jonas vadovavo banko, įmonių valdyboms, tad jo palaikymas, parėmimas daug ką lėmė. Juozas turėjo daugiau laisvo laiko ir talentą bendrauti, matyt, todėl amžininkai ir laikė jį spiritus movens. Dar neobjektyviau teigti, kad labdara rūpinosi tik Juozas – banko ir įmonių „piniginė“ buvo Jono rankose, be jo pritarimo pinigai negalėjo būti bet kam dalijami. Brolius derėtų laikyti bendražygiais, darniu tandemu.

Ūkio bankas sunkiausiais momentais ne kartą padėjo Lietuvos valstybei. Vailokaičiai padėjo išsaugoti iš Sovietų Rusijos gautą auksą, litui atsistoti ant kojų, svariai parėmė Klaipėdos sukilimą ir Lietuvos universitetą. 1920 m. ar 1921 m. Vyriausybė, labai stokodama lėšų, ketino dalį aukso parduoti užsienyje. Vailokaičiai pasisiūlė paskolinti reikiamą pinigų sumą už įkeistą aukso dalį. Pasiūlymas buvo priimtas, auksas išsaugotas. Tačiau opozicinės partijos užsipuolė Vyriausybę ir Ūkio banką dėl šios operacijos. Buvo atlikta speciali revizija, kuri paneigė prasimanytus kaltinimus. Kad viskas „baltais siūlais“ siūta, rodo Steigiamojo Seimo stenogramos, Augustino Voldemaro išpuoliai spaudoje. Vieningą frontą prieš Vailokaičius sudarė valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai, Tautos pažanga ir kapsukinininkai. Kagėbisto Boleslovo Baranausko sudarytame rinkinyje „apie buržuazinių nacionalistų antiliaudinę veiklą“ pateikti ne kieno nors kito, bet fašistu laikyto Augustino Voldemaro samprotavimai apie Ūkio banko paskolą Vyriausybei. Net ir nežinant jos suteikimo sąlygų, darytina prielaida, kad smarkėjusios ostpinigių (auksinų) infliacijos sąlygomis skolinimas Vyriausybei galėjo būti nuostolingas, nes gautos palūkanos paprastai nekompensuoja pinigų nuvertėjimo nuostolių.

Litas buvo išleistas nepasitikėjimo atmosferoje, prekeiviai skleidė įvairius gandus, nepriiminėjo litų. Prasimanymus, kad litas netrukus žlugs, skleidė ir Vokietijos spauda, ir Rygoje leistas baltagvardiečių dienraštis. Šiuo lemtingu momentu Vailokaičių bankas ėmė keisti litus į markes, į dolerius Lietuvos banko nustatytu kursu. Patenkinus markių, dolerių paklausą, įtampa atslūgo, spekuliacijos, kad litas nuvertės, liovėsi.

Šaltiniai nurodo, kad Klaipėdos sukilimui Vailokaičiai skyrė 25 tūkst. litų ir kelis vagonus maisto. Tačiau istorikas Petras Čepėnas rašo, kad paramos suma buvusi gerokai didesnė: „Lėšų reikalas buvo palankiai išspręstas, nes bankininkas J. Vailokaitis pažadėjo sukilimui skirti didesnę pinigų sumą – ligi dvidešimt dviejų su puse tūkstančio dolerių arba <…> beveik 17 milijonų markių“[28]. Jeigu taip, tai Klaipėdos krašto atgavimui Vailokaičiai paaukojo 225 tūkst. litų. Suvokdami mokslo svarbą Lietuvos ateičiai, 1925 m. jie padovanojo 16 ha žemės Fizikos ir chemijos rūmams statyti. Didžiulis Vailokaičių nuopelnas, o kartu jų nesavanaudiškumo ir valstybės laikysenos įrodymas – pasipriešinimas – Ernesto Galvanausko projektui Lietuvos banką paversti valstybės nekontroliuojama akcine bendrove. Jonas Vailokaitis sutrukdė įteisinti kontroversiškai vertinamų pinigų kontorų veiklą.

Reikšminga Jono veikla Prekybos ir pramonės (nuo 1936 m. ir amatų) rūmuose (PPR). Vyriausybė teikdavo Rūmams svarstyti svarbiausius ekonominį gyvenimą reguliavusių įstatymų projektus, jų atstovus įtraukdavo į ministerijose sudarytas komisijas, pavyzdžiui, Jonas Vailokaitis dirbo Susisiekimo ministerijos tarifų komisijoje. Jis buvo išrinktas prie Rūmų sudaryto komiteto tautinei pramonei kelti pirmininku. Tais laikais dar reikėjo įrodinėti, kad pramonė Lietuvai ne mažiau svarbi negu žemės ūkis, kad darbas joje ne mažiau garbingas negu raštinėje. Rūmai palaikė ryšius su analogiškomis užsienio institucijomis, nuo 1929 m. kartu su Latvijos ir Estijos Rūmais kasmet rengdavo konferencijas ekonomikos klausimais, ieškojo kontaktų su didžiųjų valstybių verslo atstovybėmis. 1935 m. Anglijos prekybos rūmų kvietimu Lietuvos PPR delegacija, vadovaujama Jono Vailokaičio, lankėsi Londone[29].

1930 m. Vailokaitis įstojo į Ekonominių studijų draugiją, skaitė pranešimus apie šalies pramonę, ieškojo būdų, kaip apsaugoti ją nuo krizės. Draugijos pasitarimuose ir Rūmų plenumuose kalbėjo, kad labai trūksta gamybos administratorių ir technikų, kad darbo sąlygos nehigieniškos. Pasisakė už tai, kad būtų uždrausta įvežti pasenusią techniką, pritarė pasiūlymui įkurti Ūkio tarybą, priklausė jos įstatymo parengimo komisijai[30]. 1933 m. dalyvavo Čikagoje vykusioje II Amerikos lietuvių ekonominėje konferencijoje.

Tiek Vailokaičiai, tiek Ūkio bankas turėjo atlaikyti užsipuolimus iš visų pusių, daugybę pramanų ir kaltinimų, kurių šleifas pasiekė mūsų laikus. Tarpukariu komunistai plūdo Vailokaičius kaip pikčiausius darbo žmonių priešus, siurbėles, Lietuvos carus, į savo kišenę sukimšusius didžiąją dalį šalies turtų, laikė Prancūzijos ir Lenkijos agentais[31]… Kaltino, kad gelbėdami Ūkio banką Lietuvą parduos Amerikai[32], reikalavo juos kartu su prezidentais, ministrais ir kt. teisti už spekuliaciją, valstybės turto pasisavinimą. Galima tik apgailestauti, kad komunistams volens nolens talkino liaudininkai, socialdemokratai, iš dalies tautininkai (daugiausia A. Voldemaras).

Seime, spaudoje Vailokaičiai buvo kaltinami, kad Ūkio bankas daug kapitalo investavo į įvairias įmones, plačiai naudojosi pigiomis Lietuvos banko paskolomis, kurias brangiai perskolindavo kitiems, spekuliavo valiutomis, trukdė lito įvedimui, nemokėjo mokesčių, naudojosi valstybės lėšomis savo įmonėms gelbėti. Pokarinės infliacijos sąlygomis visi bankai, ne vien Ūkio bankas, pirko įmones, pastatus, žemę, kad apsaugotų kapitalą nuo nuvertėjimo, kad nesužlugtų ir neprapuldytų indėlininkų pinigų. Bet tik Vailokaičiai buvo „kalami prie kryžiaus“. Motyvuotai Seimo narys Diržys priekaištavo kolegoms socialdemokratams: „Kodėl nekalbate apie Soloveičiką, Finkelšteiną, Frenkelį ir kitus, kurie tris kartus turtingesni už Vailokaitį. Pakalbėkime apie jų nuopelnus Lietuvai, o Vailokatis pirmas paskelbė garantuojąs užsienio valiutas laikyti litus, paaukojo universitetui 25 ha žemės, siunčia į užsienį studijuoti“[33]. Tiesa, Ūkio ir Tarptautinis bankai daugiausia investavo į nekilnojamąjį turtą. Kodėl šie bankai taip elgėsi, kuo Lietuvai buvo naudingesnė kitokia kitų bankų laikysena? Ūkio bankui buvo sudėtinga įsitvirtinti kredito rinkoje, nes šiame versle dominavo kitataučiai, klientų buvo mažai. Kitataučiai verslininkai naudojosi savo tautiečiams priklausančių bankų paskolomis, juos kreditavo ir Lietuvos bankas. Vailokaičiams rūpėjo padėti lietuviams verslininkams, jų bankas daugiausia rėmė pramonę, o kiti bankai – prekybą, kuri infliacijos sąlygomis davė didesnį pelną. Ne kartą bandyta Ūkio banką sužlugdyti. Ilgus metus jame tarnavęs Jonas Sakas-Sakevičius rašė, kad kitataučiams bankininkams Vailokaičių bankas „<…> buvo rakštis ir labai nepageidaujamas konkurentas, kurį [jie – V.T.] bandė įvairiais būdais sulikviduoti“[34]. Vienas iš išbandytų būdų bet kuriam bankui sunaikinti – sukelti indėlininkų paniką. Aldona Vailokaitytė-Pakalenkienė pasakojo iš dėdės Juozo girdėjusi, kad konkurentai ne sykį to griebėsi, norėdami pašalinti iš kelio Ūkio banką[35]. Vailokaičių politiniai varžovai, eskaluodami kaltinimus, talkino konkurentams, gal net nesuvokdami pasekmių. Jei būtų pavykę paskandinti vieną didžiausių Lietuvos bankų, paskui save jis būtų nutempęs į dugną ir kitus, to būtų neatlaikęs litas, o valstybės pamatai būtų buvę pavojingai išklibinti. 1932 m. pradžioje Ūkio bankui priklausė 49 proc. komercinių bankų turėto turto, 46,4 proc. – visų jų indėlių. 1925 m. bankas buvo atsidūręs ties kritine riba: gyventojai atsiėmė 45 proc. indėlių, jis nebeteikė naujų paskolų[36]. To meto pasaulinė patirtis rodė, kad, praradę 25-30 proc. indėlių, bankai žlunga. Ūkio bankas atsilaikė. Nuolatinis banko kompromitavimas labai kenkė jo prestižui užsienyje, mažino jo ir Lietuvos valstybės galimybes skolintis svetur. Tikėtina, kad gandus skleidė Vailokaičių konkurentai. Tai matyti, pavyzdžiui, iš tokios Justo Paleckio užuominos: „Gerai informuotas žurnalistas Žoferis pasakojo, kad artimiausiu laiku seime vėl bus sensacingų naujienų apie <…> finansų ministro P. Karvelio operacijas <…> J. Vailokaičiui remti“[37]. Kas tas Žoferis, kiek tokių buvo, kas jais manipuliavo?

Lietuvos bankas buvo kaltinamas, kad pernelyg „myli“ Ūkio banką. Pretekstu, matyt, tapo tai, kad Jonas Vailokaitis kurį laiką buvo Lietuvos banko tarybos pirmininkas (iki 1926 m.), vėliau – jos narys. Tačiau Lietuvos bankų balansų duomenys nerodo Ūkio banko didelio įsiskolinimo. Antra vertus, visose šalyse buvo įprasta, kad jų centriniai bankai (toks buvo ir Lietuvos bankas) daugiausia skolina ne įmonėms, bet kitiems bankams. Tad nieko neleistina nebūtų buvę, jei Lietuvos bankas daugiausia būtų paskolinęs Ūkio bankui. Jo skolos įvairiems bankams (ne vien Lietuvos bankui) 1923 m. pradžioje siekė 3,6 mln. litų, po metų – 4,7 mln. litų, dar po metų – 9,6 mln. litų[38], o beveik 4 kartus mažesnis Tarptautinis bankas 1924–1925 m. sausio 1 d. buvo įsiskolinęs 4,3 mln. litų, bet jo skola niekam nekliuvo. Lietuvos banko vadovas Vladas Jurgutis buvo labai principingas, kredito politikai taikė griežtą nuostatą – jokių partinių ar tautinių privilegijų. Svarbiausi jo patarėjai buvo tautininkas Adomas Prūsas ir socialdemokratas Juozas Paknys – sunku patikėti, kad jie būtų leidę paskolomis išskirtinai remti Vailokaičių banką. Vlado Jurgučio dukterėčia Elena Venckuvienė man pasakojo, esą jis ne kartą sakęs, kad Vailokaičiai jautė jam dėkingumą už tai, kad Lietuvos bankas suteikė Ūkio bankui finansinę paramą ir padėjo jį išsaugoti. Greičiausiai tai įvyko būtent 1925 m. Ar Lietuvos banko parama Vailokaičių bankui reiškė pastarojo protegavimą dėl partinio solidarumo? Jokiu būdu! Lietuvos bankas tam ir buvo, kad ne vien emituotų pinigus, reguliuotų jų apyvartą, bet ir padėtų į laikinus sunkumus patekusiems bankams, nes jų griūtis turėtų sunkių padarinių ūkiui, gyventojams, Lietuvos prestižui užsienyje.

Labiausiai Vailokaičiams prikaišiota spekuliacija, ypač valiutomis. Šis terminas – priklydėlis iš bolševikų leksikono, nes bet kokią privačią prekybą jie laikė spekuliacija ir už ją žiauriai baudė.

Žodynai spekuliaciją apibūdina kaip prekybą prekėmis, valiutomis, vertybiniais popieriais, siekiant greitai pasipelnyti. Labai dažnai prekyba tapatinta su spekuliacija. Iki lito įvedimo, esant didelei pinigų ir jų kursų įvairovei, dažniems valiutos svyravimams, įsivyravo spekuliacinė atmosfera, tuo naudojosi visi ar beveik visi verslininkai. Kaip minėta, Ūkio bankas daugiausia pinigų buvo investavęs į nekilnojamąjį turtą, Vailokaičiai turėjo pramonės įmones, jie mažiau negu kiti galėjo užsiimti perpardavinėjimu. Daugelis Vailokaičių įmonių eksportavo žemės ūkio produktus į didelį jų stygių jautusią Vokietiją. Ten kainos buvo aukštesnės, pelnas – didesnis. Nesuprantu, kuo Vailokaičių veikla buvo neteisėta, amorali, prieštaraujanti Lietuvos ir jos ūkio interesams? Paprastai kiekviena valstybė džiaugiasi, jei didėja jos eksportas, ūkininkams atsiveria galimybės parduoti savo produkciją. Niekas Vailokaičių nekaltino, kad jie būtų mokėję ūkininkams mažiau negu kiti pirkėjai.

Piktintis, kad Vailokaičiai spekuliavo valiutomis ir iš to sukaupė kapitalą, ekonominiu požiūriu yra absurdiška. Jie valiutomis nespekuliavo, jų bankas atlikinėjo valiutų keitimo operacijas. Iki 1922 m. spalio legalūs Lietuvos pinigai buvo auksinai (sulietuvinti ostpinigiai), todėl tiek privatiems asmenims, tiek įmonėms reikėjo į juos keisti turėtus dolerius, o norint pirkti prekes Vokietijoje – keisti į markes. Tokias operacijas atlikinėjo visi bankai. Spekuliuoti valiutomis nebuvo galimybių, nes Lietuvoje dar neveikė birža.

Tiek anuomet, tiek sovietmečiu, o iš inercijos ir dabar Vailokaičiai kaltinami, neva jie nemokėjo mokesčių. Pirma, jie už tai nebuvo nuteisti, vadinasi, nebuvo ir kalti. Antra, pelno ir mokesčių apskaičiavimas net 4-ajame dešimtmetyje dar nebuvo iki galo reglamentuotas, todėl būta skirtingų vertinimų. Antai 35 įmonės, tarp jų 2 valstybinės, ataskaitose parodė mažesnes 1938 m. pelno sumas, negu nustatė Mokesčių departamentas (MD)[39]. Tiesiog neįtikėtina, kad pelną būtų sąmoningai mažinusios valstybinės įmonės, siekdamos nuslėpti mokesčius. Juk tai nelogiška. 1939 m. pelno ataskaitose jau tik 19 įmonių nurodė mažesnes sumas. „Metalo“ ir „Palemono“ ataskaitose parodytas pelnas sutapo su MD apskaičiuota suma. Matyt, 1939 m. buvo patikslinta pelno skaičiavimo metodika, todėl sumažėjo neatitikimų tarp įmonių ir MD duomenų. Pirmieji mokesčius reglamentavę norminiai aktai nebuvo tikslūs, todėl ir kildavo painiavų.

Be jokių įrodymų Vailokaičiams verčiama kaltė, kad vėluota įvesti litą. Matydamas, kaip greitai Latvijos, Lenkijos, Estijos pirmieji pinigai ritasi į bedugnę, Juozas Vailokaitis teigė, kad Lietuva išmintingai pasielgė 1919–1920 m. neišleidusi savų pinigų, nes jų neturint, neskaudėjo galvos dėl valstybės biudžeto, užsienio prekybos subalansavimo. Analogišką požiūrį dėstė ir kiti veikėjai – tiek dešinieji, tiek kairieji. Tik 1921 m. pabaigoje praregėta, kad savi pinigai, net ir nepastovūs, yra būtini. Taigi daugiausia, ką galima būtų visiems prikišti, tai nesuvokimas. Kodėl įnirtingiausiai dėl to puolami Vailokaičiai? Matyt, todėl, kad jie, jų partija įvairiais atžvilgiais buvo didžiausi valstybės ramsčiai, o kartu kliūtis Maskvos ir jos liokajų užmačioms sukelti varguomenės neapykantos proveržį ir pavergti Lietuvą ar bent trukdyti sovietams nepalankioms politinėms jėgoms. Turiu omenyje istoriko Zenono Butkaus įrodytą faktą, kad Kremlius kaip įmanydamas stengėsi sutrukdyti krikščionių demokratų blokui sugrįžti į valdžią.

Būtina kritiškai įvertinti įsitvirtinusį teiginį, neva „Vailokaičiai milijonus susikrovė iš spekuliacijos“. Kažkodėl pamirštamas vienas „mažmožis“ – verslą jie pradėjo 1908-1917 m., kai jokios spekuliacijos nebuvo. Antra, dalis tų milijonų buvo „popieriniai“, susidarę dėl to, kad, įvedus litą, Vailokaičiai aukštai įvertino turėtą turtą. Trečia, bet kurioje rinkos ekonomikos šalyje objektyviai atsiranda milijonierių. Brolių milijonai nebuvo kuo nors blogesni, negu, pavyzdžiui, Šapiros turtai, juolab kad Vailokaičiai neslėpė jų užsienyje, o investavo į Lietuvos įmones. Kitų verslininkų, taip ryškiai, svariai pasitarnavusių tuometinei mūsų valstybei, nematau. Jeigu klystu, būsiu dėkingas tiems, kurie mane pataisys.

Vailokaičių kompromitavimo ilgalaikė kompanija, tautininkų valdžios priešiškumas krikščioniams demokratams padarė savo. Juozo Vailokaičio nuopelnų valdžia taip ir neįvertino, tiesa, Jonas buvo apdovanotas LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.

Sovietmečiu Vailokaičiai, ypač kunigas Juozas, paversti išnaudojimo simboliu, neleista jų paminėti „Mažojoje lietuviškoje enciklopedijoje“, abiejų biogramos išspausdintos tik „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“. Vailokaičių šmeižto kompanijoje propagandistus pralenkė istorikai, ekonomistai. Antai Liudas Truska kaltino: „Infliacijos metu įvairiomis finansinėmis machinacijomis, kontrabanda ir tiesioginiu iždo apiplėšimu, iš darbo žmonių skurdo ir vargo pralobo ir susikrovė milijonus J. Vailokaitis, M. Yčas, M. Soloveičikas, Šapira <…>“[40]. Ekonomistas L. Jasinskas smerkė: „Vailokaičiai įkūrė Ūkio banką <…>, pasižymėjusį savo grobuoniškumu“[41]. Šiam autoriui nė motais, kad 3-iajame dešimtmetyje karų ir rekvizicijų apiplėštoje Lietuvoje buvo jaučiamas didžiulis kapitalo stygius, kilo kredito „badas“, visi nevalstybiniai bankai ir kitos kredito įstaigos skolino labai brangiai. Kadangi Ūkio bankas skolino daugiausia pačių Vailokaičių įmonėms, sunku patikėti, o ir nelogiška, kad jis ėmė didžiausias palūkanas. Ir Truska, ir Jasinskas apgailestauja, kad Vailokaičiai nebuvo nuteisti. Nieko nepadarysi, Lietuvos Respublikoje teisingumą vykdė ne „troikos“, o teismai, kuriems reikėjo įrodymų.

Baigiamieji potėpiai

Jonas Vailokaitis buvo vedęs fotografę Aleksandrą Jurašaitytę, jiedu užaugino tris dukras ir sūnų.

1940 m. Jonas, gerai suprasdamas, kas jo laukia okupuotoje Tėvynėje, pasitraukė į Vokietiją, kurį laiką gyveno Berlyne, po to persikėlė į Harco kalnų papėdėje esantį Blankenburgą. Šeima persikėlė į JAV, o jis nusprendė likti arčiau Lietuvos, tikėdamasis į ją sugrįžti. Dalyvavo Vokietijos lietuvių visuomeniniame gyvenime, padėjo kurti Lietuvos aktyvistų frontą, stengėsi padėti pabėgėliams iš Lietuvos. Buvo išrinktas Lietuvių sąjungos garbės teismo pirmininku. Liudijama, kad labai sielojosi, rūpinosi, kad po karo būtų grąžinti indėliai. Tikėjo, kad tam pakaks Lietuvoje likusio turto. Tai daug ką pasako apie šio žmogaus išpažintas vertybes. Deja, jei būtų grįžęs, modernaus penkių aukštų namo Vienybės aikštėje, vadinto Vailokaičių dangoraižiu, nebūtų radęs, nes traukdamiesi vokiečiai jį susprogdino. Šis namas turi savo istoriją, atspindinčią 1940–1944 m. permainingus įvykius. 1940 m. vasarą namas buvo nacionalizuotas, kunigas Juozas turėjo glaustis pas brolį Viktorą. Vailokaičių rūmuose apsigyveno okupanto trubadūrai – Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Stepas Žukas, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė ir kt. Pasak Halinos Korsakienės, jos vyras nenorėjęs ten keltis, bet Cvirka piktai aprėkęs: „Viskas nuspręsta, patvirtinta. Ką, ar nepatinka Vailokaičio liuksusiniai butai?“[42] Pirmajame aukšte buvo įkurdintas rašytojų ir menininkų klubas. Nacių okupacijos metais name šeimininkavo generalkomisaras Adrianas Rentelnas.

Tėvynės ilgesys, mažos galimybės veikti pačiame jėgų žydėjime pakirto Joną Vailokaitį – 1944 m. gruodžio 16 d. jo gyvybė užgeso, buvo palaidotas Blankenburgo kapinėse.

Apie Jono asmeninius bruožus nepavyko rasti medžiagos, belieka spręsti remiantis analogijomis su broliu. Aldona Vailokaitytė tvirtino, kad Juozas buvo kuklus, ramus, nemėgo reklamos, pompastiškų minėjimų. Pagal Joną Saką-Sakevičių, kunigas Juozas dosnumą paveldėjęs iš motinos, kuriai buvo prigijęs ubagų motinos vardas. Daugelis Jono darbų rodo, kad išvardytos savybės būdingos ir jam. Vlado Jurgučio dukterėčia Elena Venckuvienė, kuri mokėsi „Aušros“ gimnazijoje su Jono dukra Birute, liudija, kad jis buvo ramaus būdo, yra ne kartą sumokėjęs už nepasiturinčių gimnazisčių mokslą, šeimoje viešpatavusi harmonija.

Signataro svajonė amžinojo poilsio atgulti Lietuvoje išsipildė 1993 m., bet Lietuva ne itin laukė sugrįžtančio sūnaus: iki 2016 metų nebuvo įpaminklintas jo atminimas. Nepaisant artimųjų protestų, pasisavintas jų banko vardas, o bjauriausia, kad „Kauno diena“ kaskart vis apdergia Vailokaičių atminimą, nuolat kartodama senus prasimanymus. L. Žalys kvailina skaitytojus: „<…> dolerius veždavo į Berlyną ir ten parduodavo jau kelis kartus brangiau“[43]. Ar Ūkio bankas turėjo dolerius iškeisti į markes pigiau negu Berlyno biržos kursas?! Vis primenamas Vailokaičių „nusikaltimas“ – ketinimas (nežinia tikras ar pramanytas) įsigyti Lietuvos Prekybos ir pramonės banko akcijų kontrolinį paketą. Sovietinio mąstymo recidyvas! Rinkos ekonomikos šalyse akcijų pirkimas – įprastas ir teisėtas veiksmas, o sandoris, juo labiau neįvykęs, – ne nusikaltimas. Tik sovietiniai teismai nuteisinėjo už ketinimus. Koktu skaityti ir A. Surblio „pasažą“ apie Vailokaičių teiktas stipendijas studentams. Negalutiniais duomenimis, jas gavo per 200 studentų, tarp jų poetas K. Bradūnas, teisininkas P. V. Raulinaitis, kunigas istorikas A. Juška, J. Šmulkštys, J. Račiūnas. Vienintelė stipendijų skyrimo sąlyga – būti geru lietuviu. Stipendijos buvo ypač svarbios, kai dar neveikė Kauno universitetas. Jų grąžinti griežtai nereikalauta. 1937 m. negrąžintų stipendijų suma buvo 50 tūkst. litų. A. Surblys dėl to priekaištauja ne nesąžiningiems studentams, bet kunigui Juozui: „<…> galima būtų pavadinti lėšų švaistymu, tačiau toks švaistymas nebuvo piktybiškas“[44]. Nežinoma ar nutylima kita brolių labdara. Jie rėmė dailininkus, nupirko tiek jų kūrinių, kad banke neužteko vietos paveikslams. 1936 m. Kauno šaulių rinktinei padovanojo automobilį, ankstesniais metais pinigais rėmė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą.

Dažnas inteligentas, politikas klausia: „Vailokaitis? Ar tai ne tas bankininkas, kuris buvo įsivėlęs į sacharino kontrabandą, lašinių „skutimo“ aferą?“ Viena ausim žmogus girdėjo, kad varpai skambina, bet nežino, kad tų aferų „herojai“ visai kiti. Nėra ko tikėtis, kad Vailokaičiai būtų pagerbti, pavyzdžiui, atsirastų jų vardo prizas geriausiam Lietuvos metų bankininkui ar novatoriškiausiam pramonininkui. Tačiau bent jau neskleiskime pramanų, o pasigilinkime, koks brolių Vailokaičių įnašas į Lietuvos stiprėjimą tarpukariu.

Aršus Vailokaičių užsipuldinėjimas gerai įsikomponuoja į Lietuvos istorijos juodinimo, tautos dvasios nuodijimo vajų: mūsų valstybės praeitimi, jos veikėjais neturime pagrindo didžiuotis, tik LKP nomenklatūra verta pagarbos. Taigi Algirdo Brazausko atsiminimų pavadinimas „Ir tuomet dirbome Lietuvai“ tikrai neatsitiktinis. Tai tik lengva mankšta prieš užsiropščiant ant pjedestalo.

Literatūra:

[1] Grinius K. Atsiminimai ir mintys. Tübingen, 1947, t. 1, p. 126.

[2] Biržiška M. Lietuvių tautos kelias. Los Angeles, 1952, t. 2., p. 38.

[3] Aleknavičius B., Aleknavičius V. Novužės krašto vaikai. Marijampolė, 1999, kn. 1., p. 41.

[4] Šaltinis, 1908 05 20.

[5] Šaltinis, 1911 10 03.

[6] Šaltinis, 1912 10 29.

[7] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1984, t. 12, p. 462.

[8] Šaltinis, 1912 10 29.

[9] Sakas-Sakevičius J. Kunigas Juozas Vailokaitis, Chicago, 1985.

[10] Rimka A. Lietuvos ūkis prieš Didįjį karą. Vilnius, 1918.

[11] Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918. Vilnius, 1991, p. 294.

[12] Ten pat, p.150.

[13] Ten pat, p. 166.

[14] Ten pat, p. 272.

[15] Gabrys-Paršaitis J. Tautos sargyboje. Vilnius, 2007.

[16] Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Vilnius, 1992, t. 2, p. 387.

[17] Ūkininkas, 1925, Nr. 9, p. 3.

[18] Ten pat.

* Pagal savo tarnybos pareigas.

[19] Terleckas V. Lietuvos bankininkystės istorija 1918–1941. Vilnius, 2000, p. 51.

[20] Ten pat, p. 53–54.

[21] Sakas-Sakevičius J. Min veik., p. 155.

[22] Lietuvių enciklopedija. Boston, 1960, p. 401.

[23] Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu. Vilnius, 1976, p. 391.

[24] Pirmas „Maisto“ dešimtmetis. Kaunas, 1933, p. 29.

[25] Ten pat, p. 33.

[26] Lietuvių katalikų Mokslų akademijos suvažiavimo darbai. Roma, 1987, t. 12, p. 111.

[27] Apžvalga, 1998-02-13–19.

[28] Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Vilnius, 1992, t. 2, p. 771.

[29] Vyriausybė kapitalo tarnyboje. Vilnius, 1984, p. 64.

[30] Tautos ūkis, 1935, Nr.4, p. 105, 119).

[31] Lietuvos komunistų partijos šaltiniai. Vilnius, 1961, t. 4, p. 44, 61.

[32] Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1961, t. 4, p. 167.

[33] Seimo stenogramos, 1926 02 12.

[34] Sakas-Sakevičius J. Min. veik., p. 125.

[35] A. Vailokaitytės-Pakalenkienės laiškas autoriui.

[36] Terleckas V. Min. veik., p. 55.

[37] Paleckis J. Žingsniai smėly. Vilnius, 1968, p. 91.

[38] Terleckas V. Min. veik., p. 53, 80.

[39] Vyriausybė kapitalo tarnyboje. Vilnius, 1984, p. 34–35.

[40] Lietuvos TSR istorija. Vilnius, 1965, t. 3, p. 129.

[41] Jasinskas L. Lietuvos gamybinių jėgų raida 1914–40 metais. Vilnius, 1983.

[42] Korsakienė H. Namas, kuriame gyvenome. Vilnius, 1991, p. 100.

[43] Kauno diena, 1996 04 29.

[44] Kauno diena, 2001 12 20.