Dr. Vladas Terleckas. MELC archyvo nuotr.

Dr. Vladas Terleckas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, www.voruta.lt

Trumpa Lenkijos karininkų sunaikinimo istorija

Net pats sau negaliu paaiškinti, kodėl ėmiausi šios temos. Jau kuris laikas pasąmonėje pastoviai aidi enkavedistų šūviai Katynės miške ir nužudytųjų aimanos. Pradėjus domėtis šia istorija ėmė aiškėti, kad mes, lietuviai, kaip ir mūsų istorikai nesidomime Katynės žudynėmis. Gal manoma, kad tai ne mūsų, o lenkų reikalas, jų istorikai žudynes yra gerai ištyrę. Esu įsitikinęs, kad toks požiūris klaidingas. Negalime būti abejingi masiškiausiam sovietų susidorojimui be jokio teismo su nekaltaisiais, juolab, kad aukos – mūsų kaimynai, dalis jų – lietuviai. Katynės tragedija – tai ir Lietuvos žaizda. Apmaudu, kad daugelis mūsų, net inteligentų, nieko nežino apie Katyn, ji painiojama su Chatyne. Net Č.Milošo knygos „Tėvynės ieškojimas“ vertėjas iš Katynės padarė Chatynę. Taip buvo iškraipytas Č.Milošo tekstas, užkibta ant stalininės propagandos meškerės. L.Brežnevo epochoje visais įmanomais būdais buvo garsinamas Baltarusijoje vokiečių sunaikinto Chatynės vardas. Tikslas aiškus – pasinaudojus Katynės ir Chatynės artikuliaciniu panašumu, nuslėpti tikruosius Katynės žudynių kaltininkus. Katynė ir Chatynė – tai ne fonetika!

Straipsnio tikslas – iškelti problemą.

Aplinkybės taip lėmė, kad žodis „Katynė” tapo Lenkijos karininkijos išžudymo 1940 m. pavasarį SSRS sinonimu. Katynė – tai miškinga vietovė prie Dnepro netoli Smolensko, kurioje sušaudyta didelė Lenkijos karininkų. Kadangi vokiečių kariuomenei užėmus šią vietovę, buvo aptikti sušaudytųjų lenkų palaikai, o kitos nužudymo ir palaidojimo vietos nebuo žinomos, Katynė ir tapo lenkų karininkų masinio sunaikinimo sinonimu, kuris, kaip ir kiti, apibendrinimai implikuoja paklaidas: 1) žudyta ir kitur, 2) žudyti ne tik karininkai, ne tik lenkai.

1939 rugsėjo 17 d. SSRS, iš užnugario užpuolė įnirtingai vokiečiams besipriešinusią lenkų kariuomenę. Prieš nukraujavusius lenkus buvo mesta milijoninė, gerai ginkluota sovietinė armija. Jai buvo įsakyta ne išstumti lenkų karius iš Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos, o sutriuškinti Lenkijos ginkluotas pajėgas ir valstybę[i]. Rugsėjo 21 d. buvo duotas SSRS karuomenės vadovybės įsakymas padėti vokiečiams, jeigu jie paprašys pagalbos. Sutartinai jie naikino gen. V.Anderso Naugarduko brigadą. Šio karo paradoksas, kad SSRS nepaskelbė karo Lenkijai, kad generolas E.Rydz-Smiglas įsakė savo kariuomenei nesipriešinti Raudonajai armijai, jos nelaikyti kariaujančia puse. Toks įsakymas dezorganizavo lenkų pasipriešinimą. Dar vykstant kovoms, prasidėjo masiškas lenkų belaisvių naikinimas. Sušaudyta 300 Gardino gynėjų (daugiausia gimnazistų), išžudyti belaisviai Ašmenoje, Chodorovoje, Naugarduke, Rogatine, Sarnuose, Volkovyske ir kitur.

Į sovietų nelaisvę pateko 240–250 tūkst. karių, iš jų – apie 10 tūkst. karininkų. Kareiviai belaisviai, kilę iš Vokietijos užimtų žemių, buvo perduoti vokiečiams, o daugelis kitų paleisti į namus. Tačiau nemaža jų dalis buvo pristatyta prie lagerinių darbų. Karininkai, policininkai, žandarai ir kiti buvo uždaryti specialiuose (mirtininkų) Kozelsko (Smolensko sritis), Ostaškovo (Kalinino sritis) ir Starobelsko (Charkovo sritis) lageriuose. Visi lageriai buvo įsikūrę buvusiuose vienuolynuose. Kozelsko ir Starobelsko lageriuose laikyti daugiausia karininkai, o Ostaškove daugiausia kalinti policininkai, žandarai, pasieniečiai ir kt. Šis lageris buvo įkurtas Seligero ežero (paskutiniais dešimtmečiais mėgstamo turistų) Stulpų salos vienuolyne. Šis lageris buvo dižiausias iš visų. Jame buvo prasčiausios lagerininkų laikymo sąlygos. Čia kankinosi beveik 6 tūkst. belaisvių, tarp jų – 196 Vilniaus krašto gyventojai. Visuose trijuose lageriuose kalinta. 14 500–14 800, iš jų du trečdaliai karininkų (daugiausia atsargos), vieną trečdalį sudarė lenkų elitas – visuomenės veikėjai, profesoriai, žurnalistai, gydytojai ir t. t.[ii] Kai kuriuose  leidiniuose nurodoma, kad lageriuose kalinta apie 40 profesorių (ne vienas iš Stepono Batoro universiteto), 700 gydytojų, 200 mokytojų ir žurnalistų. NKVD vadeivų įsakymu, profesoriai, žurnalistai, visuomenės veikėjai buvo prilyginti žandarų, žvalgų kategorijai. Stalinistų imperija velniškai bijojo proto.

Kaip liudija Kozelske ir Starobelske laikytas ir mirties išvengęs prof. S.Svianievičius, belaisvių nuotaika buvo nebloga, jis laikėsi oriai ir jautė pranašumą prieš sovietus, buvo suorganizavę savišalpą ir žodinį kasdieninį laikraštį. Paskirti autoriai parašydavo ir perskaitydavo straipsnius[iii]. Jo vyriausiais redaktoriais buvo Stepono Batoro universiteto absolventas Leonardas Kordaičykas ir Poznanės universiteto doc. J.Libickis. Taip pat buvo aukojamos mišios, nors tai buvo uždrausta. Tai stiprino moralinę belaisvių būseną. Belaisviai tikėjosi ir nuolatos reikalavo išleisti juos į neutralias šalis arba į namus. Tiesa, generolai buvo davę nurodymą visais įmanomais būdais priešintis perdavimui vokiečiams. Gydytojai reikalavo paleisti juos iš lagerių, nes pagal Ženevos konvenciją jų nebuvo galima laikyti belaisviais. Reaguojant į tai lagerių viršininkams buvo duotas  toks nurodymas: „Ženevos konvencija nėra dokumentas, kuriuo turėtumėte vadovautis praktiniame darbe. Vadovaukitės NKVD belaisvių valdybos nurodymais.“[iv] Komentuoti tikriausiai nereikia.

1940 m. balandį staiga nutrūko belaisvių susirašinėjimas su artimaisiais. Apie tūkstančius žmonių iki pat 1943 m. pavasario nieko konkretaus nebuvo žinoma. Belaisviai tarsi išgaravo. Nevaisingos buvo V.Sikorskio pastangos ką nors apie juos sužinoti (1941 m. gruodį) iš Stalino. Šis, kaip paprastas banditėlis, išsisukinėjo – nežino, išsiaiškins, visi laisvi, pabėgo. Melo viršūnė buvo Stalino replika: „Gal pabėgo į Mandžiuriją!“[v] Tik 1943 m. balandžio 13 d. buvo nuplėštas paslapties šydas. Berlyno radijas paskelbė pasauliui apie Katynės radinį – 10 000–12 000 nužudytųjų lenkų kapavietes. Lenkų ir vokiečių Vyriausybės kreipėsi į Tarptautinį raudonąjį Kryžių (TRK) su prašymu nusiųsti į Katynę ekspertus. TRK vadovai atmetė prašymą, nes SSRS protestuojanti. Balandžio 21 d. SSRS apkaltino V.Sikorskio Vyriausybę bendradarbiavimu su Hitleriu, nutraukė diplomatinius santykius. Maskva paskelbė naują melą – lenkų belaisvius sušaudė vokiečiai. Melui būta palankios dirvos. Daugelis lenkų netikėjo vokiečių pranešimais, laikė juos propagandiniais triukais saviems nusikaltimams paslėpti. Nors vokiečiai buvo suorganizavę lenkų veikėjų išvykas į Katynę, ten palaikus tyrė Lenkijos Raudonojo Kryžiaus ekspertai. Buvo ištirti 4 143 aukų palaikai, neištirti 200. 1943 m. vasarą Katynėje tyrimus atliko ir tarptautinė ekspertų komisija (sudaryta iš Vokietijai draugiškų ir neutralių šalių specialistų). Į jų darbą vokiečiai nesikišo, nedarė jokio spaudimo. Jų užduotis buvo atsakyti – kada sušaudyta – 1940 m. ar vėliau. Atsakymas buvo vieningas – sušaudyta 1940 m. pavasarį, t.y. kai Smolenskas nebuvo vokiečių užimtas. Kaip padaryta tokia išvada? Iš pušelių, pasodintų ant kapaviečių amžiaus ir kalcio išsiskyrimo iš irstančių lavonų smegenų. Tai įvyksta po trijų metų. Ekspertai išvydo šiurpų 8 kapaviečių vaizdą. Vienoje jų buvo užkasta 2 500 lavonų, suguldytų po 10–12 sluoksnių. Dauguma nušauti šūviais į pakaušį. Neveltui rašytojas E.Cinzas enkavedistus pavadino pakaušio specialistais! 20 proc. aukų rankos surištos virvėmis, su priešinimosi žymėmis, dalis nudurti durtuvais (rusiškais keturkampiais).

Ostaškovo ir Starobelsko lagerininkų nebuvo aptikta. Tačiau buvo padaryta logiška išvada, jog juos ištiko toks pat likimas kaip Kozelsko aukas. Tik „perestroikos“ laikais prabilta apie lenkiškų karinių ženklų, pinigų radinius viename Charkovo parke. Bet nerasta svarbiausių įrodymų – palaikų, dokumentų. Kaip juos (dokumentus) surasti, jeigu jie saugoti pakete, kurį tegalėjo atplėšti pirmasis SSRS asmuo? Nepaisant gerų M.Gorbačiovo ir V.Jaruzelskio santykių bei pastarojo nuolatinio klausimo kėlimo, dokumentų ieškoti delsta. V.Boldinas mišrią rusų – lenkų komisiją įtikinėdavo, kad dokumentų dėl lenkų sušaudymo nėra[vi]. Istorija panaši į Molotovo – Ribentropo slaptųjų protokolų paieškas. Tik 10 – jame dešimtmetyje rasti kai kurie svarbūs dokumentai, įrodę tai, kas buvo išmąstyta. Paaiškėjo, kad Berijos pasiūlymu 1940  m. kovo 5 d. Politbiuras priėmė sprendimą sušaudyti lenkus ypatinga tvarka (neiškviečiant aukų, nepateikiant kaltinimų)[vii]. Šaudyti pradėta balandžio 3 d., baigta gegužės 12–16 d. Budeliams reikėjo laiko transportui surasti, apskritai žudynių konvejeriui paleisti. Dokumentus svariai papildė buvusio Kalinino NKVD viršininko parodymai[viii]. Jis atskleidė žudynių technologiją. Pasirodo, kad siekiant centralizuoti sušaudymą ir iki minimumo apriboti žudytojų skaičių, aukos buvo sutelktos Kalinino, Smolensko, Charkovo kalėjimuose. Kituose šaltiniuose papildomai nurodyti Chersono ir Kurjevo kalėjimai. Prieš pradedant egzekuciją, kaliniai iš kalėjimų laikinai išvežti, šaudymo patalpų sienos padengtos audiniu. Ostaškove laikytųjų egzekucijai Kalinine vadovavo iš Maskvos atsiųstas aukšto rango budelis. Jam talkino 30 žudikų. Jie turėjo specialią aprangą: rudą odinę kepurę, tos pat spalvos žiurstą ir ilgas virš alkūnių pirštines. Per naktį sušaudydavo po 250–350 žmonių. Panašiu „našumu darbuotasi“ Katynėje ir kitur. Aukas po vieną atvesdavo į Lenino kambarį, čia sutikrindavo dokumentus, surakindavo antrankiais ir išvesdavo į šaudymo kamerą. Šaudė į pakaušį iš vokiškų Valterių. 5–6 dengtos mašinos vežiojo lavonus į užkasimo vietą. Duobes kasė du ekskavatoriai, ekskavatorininkai buvo iš Maskvos. Tad aišku, kad be liudininkų buvo neįmanoma surasti palaidojimo vietą. Giliai simboliškas aukų atvedimas į Lenino kambarį! Gal žudikai, gavę Lenino palaiminimą, nuramindavo sąžinę? Dar vienas būdingas šių dienų bruožas – nužudytieji buvo užkasami NKVD poilsio zonose, parkuose. Taip, žinoma, buvo slepiamos kruvinos pėdos. Antra, tuo greičiausiai norėta išugdyti žmogėdras be jokių moralės skrupulų. Ar normalus žmogus galėtų poilsiauti, žaisti virš ar greta lavonų?

Paskutinieji tyrimai atskleidė dar vieną kraupų dalyką – iki tol aukų skaičius buvo labai sumažintas. Iš pradžių manyta, kad jų buvo 10 000–12 000, dešimtmečio pabaigoje jų išaiškinta per 14.000, o dabar jų priskaičiuojama jau 21 875![ix] Tikriausiai ir tai – ne galutinis skaičius. Bet ir tai – rekordinis dydis! Sušaudytųjų sąrašai nesurasti. Pagrįstai manoma, kad jie sunaikinti. Dar 1959 m. KGB pirmininkas A.Šelepinas siūlė sunaikinti visas įskaitos bylas. Kol kas rasta dalis „paskirų“, kurios yra vardinės. Šūvių į pakaušį išvengė apie 395 žmonių. Atvežti į Gniazdovo lagerį jie kalbejosi, jog Lietuvos Vyriausybė pareikalavusi grąžinti suimtuosius. Šįsyk Lietuva niekuo nebuvo dėta. Viskas buvo proziškiau. NKVD tikėjosi iš paliktųjų gyventi išgauti reikalingos informacijos.

Bandoma išsiaiškinti žudynių motyvus. Pagrindinis jų – labiausiai artimas tiesai: neapykanta Lenkijai už Raudonosios armijos sutriuškinimą 1920 m. prie Varšuvos. Šis bolševikų pralaimėjimas sutrukdė Maskvos ekspansiją į Europą, sužlugdė pasaulinės revoliucijos planus[x]. Prisiminkime tuometinį įsakymą bolševikų armijai: „Dajioš Berlyn“. Ypač didelę neapykantą galėjo jausti Stalinas. Jį kai kurie Rusijos istorikai laiko kaltu už tai, kad neįvykdė Trockio įsakymo ir pietų Lenkijos, puolusios I raitelių armijos nenukreipė Varšuvos link, o puolė Krokuvos kryptim. Manoma, kad priešingu atveju Varšuva nebūtų atsilaikiusi. Antra, spėjama, jog Kremliaus vadeivas galėjo įsiutinti Vakarų spaudoje pasirodžiusios žinios, kad į Suomiją žadama pasiųsti lenkų brigadą. Tokį sutikimą buvo priėmusi emigrantinė Lenkijos vyriausybė (1940 m. sausio 29 d.). Trečioji priežastis siejama su Kremliaus užmačiomis užgrobti Suomiją ir Baltijos valstybes. Tikėtasi daug šių šalių belaisvių, kuriems patalpinti ir buvo ištuštinti Kozelsko, Ostaškovo ir Starobelsko lageriai. Tokios prielaidos patvirtinimu yra 1940 m. birželio 2 d. t. y. lenkų sušaudymo Berijos pavaduotojo pranešimas, kad šie trys bei Juchnovo, Oransko ir Baltosios jūros lageriai pasiruošę priimti 20 000 Baltijos šalių belaisvių[xi]. Dar 10 000 turėjo „priglausti“ Rybinsko vandens saugyklos lageris. Iš viso „broliškų sesių“ pasiuntiniams buvo paruoša 56 000 lagerinių vietų. Tai drauge parodo, kad Kremliaus vadeivos laukė baltijiečių pasipriešinimo. Nors ir nesipriešino, bet naikino: ne vienoje ar keliose, bet daugelyje vietovių. Todėl neturime savos vienos Katynės.

Pagaliau masinėms žudynėms buvo palanki tarptautinė atmosfera. Po Berlyno ir Maskvos suokalbio pastarosios vadeivos jautėsi pasaulio viešpačiai, nebaudžiami, juolab, kad, sunaikinus Lenkijos valstybė atrodė, jog niekas nekels triukšmo. Naiviems ar pragmatiškiems Vakarams Stalinas atrodė mažesnis velnias, negu Hitleris. Be abejonės, norėta sunaikinti elitą, kad Lenkija negalėtų prisikelti.

Žudymo aparatas turėjo per 23 metų praktiką nugludintą technologiją ir savo žargoną. Tyrinėtojams buvo nelengva išsiaiškinti, kad, pvz., enkavedistų kalba pasakymas „pervomu nariadu ispolneno 343“ reiškė pranešimą apie 343 žmonių sušaudymą.

1974 m. balandžio 20 d. laikraštyje (?) vertą dėmesio ir sensacingą naujieną paskelbė žinomas JAV mokslininkas  J.Epšteinas[xii]. Pagal jį, Kinijos valdžia turinti kino juostą apie lenkų sušaudymą. Tuo mažai kas patikėjo. Sutinku su L.Eževskio nuomone, kad tokio fakto negalima atmesti. Kinijos komunistai turėjo daug ką sušaudyti (klasinius priešus, Korėjos karo belaisvius). Reikėjo patirties, organizuojant ir įvykdants masiškas egzekucijas. Čia galėjo praversti SSRS profesionalių budelių patirtis. Minėta kino juosta galėjo atlikti mokomosios metodinės priemonės vaidmenį.

 Lietuva išgelbėjo buvusius priešus

Katynės drama susiklostė taip, kad mirties išvengė tie Lenkijos karininkai, policininkai, kuriems pavyko internuotis Lietuvoje.

Sovietams užpuolus Lenkiją, iškilo pavojus, kad besitraukianti jos kariuomenė gali įsiveržti į Lietuvą. Todėl 1939 m. rugsėjo 17 d. LR Prezidento aktu buvo paskelbta dalinė atsarginių mobilizacija. Atskirų lenkų karinių dalinių vadovybės, suvokdamos, kad Raudonosios armijos puolimo neatrems, vienintele tinkamiausia išeitimi laikė internavimąsi Rumunijoje ir Vengrijoje bei Lietuvoje ir Latvijoje[xiii]. Priklausomai nuo dalinių dislokavimosi vietos buvo pasirenkamos prasiveržimo (ir jėga) kryptys – šiaurė ar pietūs. Naujausiame dokumentų rinkinyje Lenkijos kariškių – sovietų belaisvių likimo tema, minint internavimąsi Lietuvoje ir Latvijoje vartoja žodį „prasiveržė“. Lietuviški dokumentai ir mūsų istorikai kalba tik apie atsitraukiančių lenkų karių priartėjimo prie demarkacijos linijos ir jų internavimą. Pirmieji pavieniai lenkų kariai, bijoję sovietų nelaisvės, į Lietuvą ties Vieviu perėjo jau rugsėjo 18 d. Masiškesnis, tiesiog atskirų karinių dalinių internavimasis prasidėjo rugsėjo 19 d. Lenkai atsitraukimui į Lietuvą turėjo ne daug laiko (iki rugsėjo 21 d.), nes tądien SSRS armijos daliniai pasiekė demarkacijos liniją. Nespėjusieji pasiekti Lietuvos, pateko į NKVD „būčių“. Tiesa, lenkų kruopščiai parengtoje šios temos studijoje rašoma, kad internavimas tęsėsi iki rugsėjo 26 d.[xiv] Negi Raudonoji armija iki tos dienos nespėjo „užsandarinti“ Lietuvos sienos? Internavimas nestokojo tragizmo ir komplikacijų. Daugelis esam girdėję, kad ne vienas lenkų karininkas nuginklavimą priėmė kaip pažeminimą ir todėl nusišovė. Iki šiol manyta, kad tokio poelgio motyvas buvo nenoras pasiduoti Lietuvos malonėn. Tačiau lenkų rašytojas A.Mališevskis, 1939 m. patyręs pabėgėlio dalią, galiausiai prisiglaudęs Vilniuje, mini lenkų savižudybes ir Ukrainoje[xv]. Todėl savižudybių priežastimi reikėtų laikyti pralaimėjimo kartėlio nepakelimą, o ne pasidavimą Lietuvai.

Katynės žudynės. AP nuotr.

Labai svarbu ir įdomu buvo iš jo knygos sužinoti apie ukrainiečių susidorojimus su lenkais bėgliais. Iki užeinant sovietų armijai, Vakarų Ukrainoje buvo susidarę ukrainiečių egzekuciniai būriai. Ukrainiečiai mėgę sakyti: „Jūs, prakeikti lenkai! Gėrei ukrainiečių kraują, tai dabar ragausi ukrainiečių žemės.“[xvi] Kaip šio fakto kontrastas skamba vaikystėje ne kartą girdėti tėvelio su skausmu, užuojauta kartoti Varšuvos radijo įspėjimo žodžiai: „Uwaga, uwaga! Nadchodzi, nadchodzi“. Dabar suprantu, kad, tardamas šiuos žodžius, jis regėjo žūstančius Lenkijos senelius, vaikus, moteris, kad jo (Pirmajame pasauliniame kare kontūzyto) ausysw aidėjo vokiečių bombų sprogimai, aukų riksmai. Antra vertus, sunku suprasti šį lenkų atjautimą, prisiminus, kad mano tėviškėnai šauliai 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo dienomis su šautuvais bėgo prie demarkacijos linijos (buvusios už 4 km), kad sulaikytų galimą lenkų įsiveržimą. Didžiuojuosi savo tėvų karta, sugebėjusia pamiršti Lenkijos padarytas nuoskaudas ir kaip savą išgyventi lenkus ištikusią tragediją.

Riziką, pavojų lengva suprasti: Lietuva įsileido didelę priešiškai nusiteikusią, ne ką skaičiumi mažesnę už mūsų kariuomenę  militarinę jėgą. Be to, internuotojų saugojimas pareikalavo atitraukti apie 1 000 karių. Taip susilpninta Lietuvos gynybinis potencialas. Tiksliai nežinoma, kiek Lietuva internavo Lenkijos kariškių. Įvairūs autoriai, šaltiniai rodo skirtingus skaičius: L.Truska – apie 14 000[xvii], R.Žėpkaitė – apie 15 000[xviii], rusiškame dokumentų rinkinyje – apie 18 000[xix]. Lenkų mokslininkai sudarė abėcėlinį 13 955 asmenų sąrašą[xx]. Dar apie 15 000 į sąrašą nepateko dėl duomenų apie internuotuosius stokos. Neįtikėtinai daug – beveik 29 000! Kaip toliau matysime, šis skaičius nėra tik iš piršto laužtas. Jokio pagrindo neturi lenkų istoriko Č.Madaičyko nurodytas 1800 internuotųjų sąrašas[xxi]. Lietuvos oficialiais duomenimis, 1939 m. spalio 1 d. internuotojų buvo 12 669, o 1940 m. birželio 1 d. – 4 824. Istorikas G.Vilkelis, specialiai tyręs šį klausimą, teigia, jog realiausias skaičius – 13 800 karių[xxii]*. Jis pasirinko keistoką realumo mtyvą – šio skaičiaus minėjimo dažnumą.

Taigi duomenys ganėtinai skiriasi. Galimas daiktas, kad rusiškame leidinyje į internuotų Lietuvoje lenkų karių skaičių įtraukti ir 2 000 civilių asmenų, radusių prieglobstį mūsų šalyje. Bet kuriuo atveju, į Lietuvą pasitraukė didelė lenkų kariškių (įskaitant policininkus) grupė. Priminsiu, kad didesnėse Rumunijos ir Vengrijos valstybėse internuota apie 70 000, o Latvijoje – šiek tiek daugiau, negu 800–1 300 lenkų karių. Tiesa, minėtas Č.Madaičykas pateikė daug mažesnius skaičius: 5 400 priglaudusių Vengrijoje ir 5 000 Rumunijoje[xxiii]. Vėliau dauguma jų išvyko į Vakarus.

Lietuvoje buvo internuoti daugiausia kavalerijos ir pėstininkų dalinių kariai. Iš jų, pagal lenkų šaltinius, 2 500 karininkų ir 300 karo mokyklų kursantų. Internuotieji buvo apgyvendinti stovyklose Alytuje, Birštone, Kaune, Kulautuvoje, Palangoje, Ukmergėje, Rokiškyje. Nelaimės valandą Lietuvos valdžia ir žmonės buvusiems priešams, sostinės Vilniaus pagrobėjams, ištiesė pagalbos ranką, parodė atlaidumą ir žmogiškumą. Šį kilnų mūsų poelgį pripažino tuometinis Lenkijos karo atašė Kaune L.Mitkevičius, šiltai atsiliepė Lenkijos emigrantinės Vyriausybės vadovas gen. V.Sikorskis, vertina Lenkijos istorikai. Lenkijos istorikai pažymi, kad internavimas buvo liberalus, net nebuvo kratomi[xxiv]. Todėl daugelis karininkų pasiliko pistoletus, kuriuos vėliau pardavė Lietuvos žmonėms. Aptarnaujančio personalo ir sargybinių požiūris, elgesys su internuotaisiais buvo draugiškas. Iš Rokiškio stovyklos, kurią globojo grafas J.Pšezdeckis, lenkų karininkai galėjo bet kada iš jos išeiti ir atgal grįžti, dalyvaudavo jo rengtose medžioklėse. Griežtesnės sąlygos buvo Kauno V ir VI fortuose. Lietuviai labai padėjo nelaimės ištiktiems ir dvasiškai, ir materialiai (vaišindavo namuose, suteikdavo pagalbą pabėgusiems iš stovyklų). Uždaryti ne barakuose ar palapinėse, o net kurortuose, paliktos uniformos su visais ženklais, stovyklose tvarkėsi pagal savo statutą.

Neužteko vien internuoti, bet reikėjo ir pastoge aprūpinti, ir pamaitinti. Nepaisant dėl Europoje vykusio karo Lietuvos išgyventų ūkinių sunkumų, internuotiems nešykštėta pinigų.  Karininko išlaikymui vieną dieną buvo skiriama 4,85 Lt, kario – 4 Lt, t.y. Lietuvos kariuomenės normos. Vadinasi, per mėnesį imant internuotųjų skaičių 14 000–18 000 išeitų 1,8–2.4 mln. litų išlaikymo išlaidų. Šie skaičiavimai artimi faktiškiems duomenims. 1939 m. rugsėjo 18 d. – 1939 m. lapkričio 10 d. išleista 2,4 mln Lt[xxv]. Tokia suma buvo gan sunki finansinė našta mūsų šalies biudžetui. Mėnesį išlaikyti mobilizuotus atsarginius atsiėjo apie 10 mln Lt (apie 5 kartus daugiau, negu internuotųjų). Lietuvos valdžia buvo įsitikinusi, kad tokio dydžio išlaidų ilgiau nepakels biudžetas, neatlaikys litas. Todėl ir buvo paskelbta atsargos karių demobilizacija. O, pasak A.Smetonos adjutanto V.Šliogerio, „demobilizuodami savo kariuomenę, mes pasidavėme“. Bet ne dėl to rašau, kad pasverčiau internavimu mūsų užsikrautą finansinę naštą. Daugiau rūpi kiti dalykai.

Aptikti archyviniai dokumentai parodė, kad Lietuvos Vyriausybei teko atlaikyti Vokietijos diplomatinį spaudimą internuotų lenkų reikalu. Berlynas reiškė nepasitenkinimą, kad internuotieji blogai saugomi, daug jų pabėga į užsienį ir įsitraukia į kovą prieš Vokietiją. Nuo 1940 m. sausio 17 d. E.Cėchlinas kelintą kartą reiškė susirūpinimą, kad iš Rygos į Stokholmą skris 48 aukšti Lenkijos karininkai, pabėgę iš stovyklų Lietuvoje[xxvi]. Dar neaišku, kokių tikslų siekė Maskva, 1939 m. gruodžio 30 d. pavedusi Potiomkinui iškviesti Lietuvos pasiuntinybės patarėją ir jam pranešti, kad iš Paryžiaus gauta žinia apie neva V.Sikorskio vyriausybės organizuojamą 10 000 internuotojų pergabenimą iš Lietuvos į Suomiją[xxvii]. Maskva tuo netikinti, bet prašanti informacijos. Žinoma, Lietuvos URM paneigė šią „žinią“. Ar tik Maskva nezondavo preteksto Lietuvai okupuoti?

Lietuvos pareigūnai akylai nesaugojo, neretai „primerkdavo vieną akį“, „nepastebėdavo“ bėglių. Kodėl? Gal iš atjautos, gal dėl pykčio naciams – Klaipėdos krašto užgrobėjams. Bet tikriausiai didžiausia paskata „nematyti“ bėglių, jų negaudyti buvo pragmatizmas: kuo daugiau pabėgs, tuo mažiau bus išlaidų. Pagal įvairius šaltinius, pabėgo nuo 500 iki 3 000 internuotųjų, kurie pasiekė Prancūziją, Angliją ir stojo į V.Sikorskio naujai organizuotą lenkų armiją. Šia proga noriu priminti, kad Vengrija internuotus lenkų karius perdavė Vokietijai.

Iki šiol mūsų istorikai dar nepatyrinėjo internuotųjų tolimesnio likimo, nesusiejo jo su Katynės drama, neįvertino internavimo fakto įtakos lenkų karininkų likimams. Jau matėme, kad dalis internuotųjų pabėgo į Vakarus. Galėjo būti pabėgusių ir į SSRS. Bent menkos informacijos apie tai nepavyko aptikti. SSRS valdžios, jos represinių struktūrų atbėgėliai buvo laikomi pikčiausiais priešais, ir geriausiu atveju, jų laukė ilgi lagerių metai. Lietuvos valdžia dėjo diplomatines pastangas, kad Danija, Norvegija ir Švedija priimtų bent po 1 000, o JAV ir Argentina – mažiausiai po   10 000 internuotųjų[xxviii]. Taigi, susidaro 26 000 internuotųjų. Po ilgo delsimo Vokietija sutiko priimti 1 600 vokiečių kilmės ir jos užimtos Lenkijos dalies piliečius. Dėl senyvo amžiaus, invalidumo, pripažinimo civiliais asmenimis ir Lietuvos pilietybės suteikimo  išleista 2 260 asmenų. Dalis internuotųjų, kilusių iš Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos, pareiškė norą grįžti į savo gimtinę. Nepaklausė artimųjų iš SSRS ir Vokietijos okupuotų teritorijų laiškuose išsakytų prašymų pasilikti Lietuvoje. Nenujautė, kad kai kurie pasiprašė į mirtį. Šios kategorijos internuotųjų klausimą SSRS vadovybė išsprendė 1939 m. lapkritį. To mėnesio 9 d. VKP(b) politnis biuras nutarė priimti iš Lietuvos internuotus karius. Į Lietuvą buvo pasiųsta SSRS vyriausybinė komisija atrinkti ir priimti internuotuosius. 1939 m. gruodį šis darbas buvo atliktas, grįžtantieji atvežti į SSRS teritoriją. Tačiau daugelio jų laukė ne išsiilgti namai, o lageriai. Karininkai (1 201) buvo uždaryti Juchnovo, policininkai ir tarnautojai – Južsko lageriuose. Tik eiliniai kareiviai paleidžiami į namus. Vėliau lagerininkų laikymo vietos keitėsi, jie atsidūrė mirtininkų lageriuose ir buvo sušaudyti. Negana to, į Kazachstaną buvo ištremtos sušaudytųjų šeimos. Tąkart ne visi kilę iš Baltarusijos ir Ukrainos internuotieji reavakuoti į SSRS. Kažkodėl dalis jų pasiliko Lietuvoje ir tik vėliau pasiprašė išleidžiami į SSRS. 1940 m. gegužės 11 d. Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio Maskvoje L.Natkevičiaus rašte LR užsienio reikalų ministrui kalbama apie 60 užsilikusių iš tų žemių kilusių internuotųjų, panorusių grįžti į namus[xxix]. Jų pageidavimus ir sąrašą L.Natkevičius perdavė Dekanozovui. Tikimės, kad šie internuotieji buvo laimingesni, nepateko į mirties konvejerį.

Dėl internuotųjų liepos 13 d. D.Britanijos pasiuntinys Thomas Hildebrand Prestonas V.Krėvei pareiškė protestą, nes internuotųjų perdavimas palaikytas tarptautinės teisės pažeidimu. V.Krėvė teisinosi, kad tai padaryta dėl patalpų trūkumo (atsiradusio dėl okupantų įsikūrimo) ir užtikrino, kad išvežtieji bus laikomi ne blogiau, negu Lietuvoje ir jų saugumui nėra pavojaus. Ar tai – vieno ir kito naivumas, ar diplomatinis žaidimas? Tai tekelia graudžią šypseną.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, internuotųjų lenkų likimą jau lėmė Kremliaus vadeivos. Padažnėjus pabėgimams sugriežtinta stovyklų apsauga. Pagal vieną šaltinį, internuotieji karininkai ir kiti išgabenami į SSRS. Liepos 13–15 d. kareiviai paleidžiami į namus, o karininkai, policininkai uždaromi į lagerius. Tuos pačius lagerius, kurių aukos prieš keletą mėnesių buvo sušaudytos. Naujų aukų iš Lietuvos atvežta 4 376*, iš jų – 2 353 uždaromi Kozelsko ir 2 026 – Ostaškovo (kitur nurodomas Juchnovas) lageriuose[xxx]. Įdomu, kad tada į Kozelską buvo atvežti iš Kauno internuoti prancūzai. Tikriausiai jie buvo pabėgę iš vokiečių lagerių Rytprūsiuose. Atvežtuosius iš Lietuvos NKVD viršūnės ruošėsi sunaikinti pagal Katynės scenarijų.  Tai įrodo 1941 m. kovo 27 d. NKVD belaisvių ir internuotųjų  valdybos viršininko rašto Berijai turinys. Jis rašė: „Tarp buvusios  Lenkijos valstybės internuotųjų kariškių, atvykusių iš Lietuvos ir Latvijos SSR į NKVD Kozelsko lagerį laikomi 1 527 asmenys – baudžiamųjų organų tarnautojai…“[xxxi]. Juos apibūdino kaip aktyvius ir nesutaikomus sovietų valdžios priešus ir per ypatingąjį pasitarimą siūlė įforminti jiems nuosprendžius (nesudarant jokių bylų, o remiantis anketų duomenimis). Dėl nežinomų priežasčių naikinimo siūlymas nesusilaukė Kremliaus vadeivų pritarimo. Tąkart „liaudies priešai“ palikti gyvi. Jie išsiunčiami į Murmansko sritį statyti Panojaus aerodromo. Gal reikėjo baltųjų vergų darbo? Prasidėjus karui, jie išvežami į rytus. Tad neturi pagrindo spėjimas, paremtas buvusių enkavedistų pasakojimais, kad 1941 m. kovą – balandį lenkų kariai sušaudyti[xxxii]. 1941 m. rugpjūčio mėn. jie įstojo į gen. Anderso armiją ir šitaip išvengė NKVD budelių šūvių į pakaušį. Svarbu ir tai, kad didžiąją Anderso armijos karininkų korpuso (2 430 asmenų) dalį sudarė internuotieji Lietuvoje. Tarp jų buvo nemaža aukštų karininkų: 1 generolas, 5 pulkininkai, 17 papulkininkių, 43 majorai ir t.t. Vėlesnė šios armijos istorija daugeliui žinoma: pasitraukimas į Vidurio Rytus, kovos su vokiečiais, Monte Cassino šturmas, per kurį daugelis „lietuviškų“ karių padėjo galvas. Bet žuvo kaip kariai, garbingai kovodami, o ne buvo pribaigti enkavedistų iš už nugaros. Tad galima teigti, kad Lietuva objektyviai prisidėjo prie 4 373 Lenkijos karininkų, policininkų gyvybių išsaugojimo. Dėl internavimo lenkų kariai vėliau pateko į NKVD rankas, kai kraupi jų organizuota mirties puota buvo pasibaigusi. Žinoma, vėliau internuotųjų likimas priklausė jau nuo Kremliaus užgaidų bei tarptautinės situacijos. Su internuotųjų likimu susijusi ir jų šeimų dalia. 1940 m. kovo 2 d. SSRS LKT nutarimu Katynėje, Ostaškove, Starobelske sušaudytųjų šeimos ištremtos į Kazachstaną. Todėl dėl internavimosi Lietuvoje mirties išvengę kariškiai tuo pačiu nuo lagerių išgelbėjo savo šeimas.

Ne visai aiškus Lietuvoje internuotų civilių likimas. Pagal paskelbtų SSRS dokumentų fragmentus išeitų, jog panorėjusieji grįžti (1939 m. rudenį) į Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą, iš pradžių atsidūrė Juchnovo lageryje, o 1940 m. pavasarį – Katynės duobėse. Lietuvos valstybės egzistavimas ir Vilniaus krašto atgavimas taip pat sumažino Vilnijoje represuotų asmenų skaičių. „Išlaisvintame“ Vilniaus krašte prasidėjo sistemiški areštai. Kraštas buvo „švarinamas“ nuo inteligentų, žymių visuomenės ir politikos veikėjų. Nuo 1939 m. rugsėjo 19 d. iki spalio 28 d. suimti keli šimtai asmenų. 1939 m. lapkričio 24 d. išsamiausiame, bet nepilname Lietuvos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui ir jo sričiai sąraše nurodytos 352 pavardės, tarp jų – žymių veikėjų Abramovičių, Tiškevičių, Pilsudskių ir kt.[xxxiii] Suimtiesiems gelbėti buvo įsteigta visuomeninė organizacija – Civiliams suimtiesiems SSRS gelbėti komitetas. Jo 1940 m. vasario 23 d. prašyme A.Smetonai padėti išlaisvinti represuotuosius kalbama apie 500 suimtųjų[xxxiv]. Iškalbingas jau pats minėto komiteto įkūrimo faktas, bylojantis apie visuomenės neabejingumą SSRS aukoms. Ir Lietuvos valdžia bandė gelbėti nelaimėlius.

Yra žinoma, kad 1940 m. gegužės 11 d. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys L.Natkevičius įteikė Dekanozovui 5 notas, tarp jų – notas dėl iš Vilniaus krašto kilusių Lenkijos karių ir išvežtų civilių asmenų grąžinimo į Lietuvą[xxxv]. Prie notos dėl karių grąžinimo buvo pridėtas papildomas 114 asmenų sąrašas. Kitas dalykas, kad SSRS mažai skaitėsi su Lietuvos protestais, reikalavimais. Dėl baimės erzinti grėsmingą Rytų kaimyną, kartais Lietuvos valdžios reikalavimų tonas panašus į baudžiauninko maldavimą. Tokiu nuolankumu buvo persunktas L.Natkevičiaus pokalbis su Dekanozovu dėl bėglių iš Baltarusijos į Lietuvą sušaudymo. Beje, tokių atsitikimų būta ne taip mažai. Šiuo reikalu L.Natkevičius teišdrįso Dekanozovui priminti: „Prašiau, kad sovietų sargybiniai per daug uoliai nešaudytų į mūsų pusę, jeigu ir išsprunka vienas kitas asmuo per sieną. Bendrai prašiau būti kiek liberališkesniems tokiais atvejais […]“[xxxvi]. Išeitų, kad Lietuvos atstovas prašė liberaliau šaudyti! Nepaisant to, nežinomas lenkų kariškių ir civilių skaičius Lietuvos pastangomis buvo išgelbėtas. Taip leidžia tvirtinti rusiško dokumentų rinkinio teiginys, jog iš pasmerktųjų  sušaudyti lenkų karininkų sąrašų buvo išbraukiami asmenys, dėl kurių buvo gaunami Vokietijos ir Lietuvos diplomatinių misijų paklausimai[xxxvii].

Bet svarbiausia tai, kad 1939 m. Vilniaus kraštą SSRS administravo tik kiek ilgiau negu mėnesį, todėl nesuspėjo daug asmenų represuoti. Kitaip sakant, Vilniaus grąžinimas Lietuvai daugelį žmonių išgelbėjo nuo represijų arba jas nuvėlino beveik 2 metais. 1941 m. birželio trėmimai lenkams turėjo ne tiek tragiškas pasekmes, negu lietuviams. Pagal SSRS ir Lenkijos susitarimą (1941  m. birželio 30 d.) suimtieji, ištremtieji lenkai buvo amnestuoti, todėl galėjo stoti į Anderso armiją ir su ja išvykti iš „rojaus“. Šia proga priminsiu, kad 1939 m. gruodžio 4 d. VKP(b) politbiuro nutarimu iš Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos į šiaurę turėjo būti ištremti karininkų, policininkų, eigulių ir atkeltųjų iš Lenkijos šeimos. Tokių tremtinių susidarė 1 980 000[xxxviii]. Ačiū Dievui, kad tada Vilniaus kraštas buvo jau nebe Baltarusija! Tai ne visas „kandidatų“ į sovietinius lagerius kontingentas. Pagal sovietų planus (pradinius) turėjo būti sunaikinti ir demisijos bei atsargos karininkai. Užėmus Vilniaus kraštą, buvo paskelbta šios kategorijos asmenų registracija. Melagingai žadėta jų neliesti, prilyginti sovietiniams karininkams. Patikėję šia apgaule atsidūrė Kozelske, o po to – Katynės duobėje. Toks likimas ištiko, pvz., Druskininkuose gyvenusį seną gen. Bogatyrevičių. Įžvalgesnieji karininkai nesiregistravo ir, į Vilnių įžengus Lietuvos kariuomenei, išvengė akistatos su NKVD. Daugiausia „kontrevoliucinių elementų“ enkavėdistų manymu, buvo tarp pabėgėlių iš Vokietijos užimtų lenkijos žemių. Oficialiais tačiau negalutiniais Lietuvos įstaigų duomenimis, 1939 m. gruodį Vilniaus krašte buvo 18 311 atbėgėlių[xxxix]. Duomenys negalutiniai todėl, kad turėjusieji pragyvenimo šaltinių nesiregistravo. Atbėgėlių šelpimui kas mėnesį buvo skiriama apie 1 mln. Lt, iš jų pusę – Lietuvos valdžia ir įvairios organizacijos. Pagal sovietinius įstatymus, atbėgėliai iš bet kurios šalies geriausiu atveju būdavo „teisiami“ už nelegalų SSRS sienos perėjimą. Dažnai jiems pritaikydavo dar ir kitus baudžiamojo kodekso straipsnius, pvz., kotrrevoliucinė veikla. Kol kas neaišku, kiek 1939 m. rudenį sovietai spėjo nuteisti atbėgėlių į Vilniaus kraštą. Po Lietuvos okupacijos atbėgėlių baudimas tapo įprastu reiškiniu.

Turint galvoje šias represijas, keisti ir nesuprantami atrodo emigrantinės Lenkijos Vyriausybės diplomatiniai demaršai, lenkų spaudos triukšmas dėl Vilniaus krašto grįžimo Lietuvos sudėtį.

Dar labiau lietuviams turėjo (ir gali) būti nesuprantama mūsų šalies priglaustų ir šelptų atbėgėlių antilietuviška pogrindinė veikla, policininkų žudymas. Tokia veikla nebuvo ir politiškai išmintinga, nes Lietuvos silpninimas, kenkimas jai negalėjo pasitarnauti Lenkijos valstybės atkūrimui. Lenkų ir lietuvių naikinimasis atitiko tik nacių ir sovietų politinius interesus. Galima nelinksmai pajuokauti, kad tai padėjo gestapininkams ir enkavedistams taupyti šovinius.

Taigi Lietuva, šelpdama pabėgėlius, atliko humanišką misiją. Tuo galime didžiuotis, bet nepamiršti pamokym: „Gera padarei, sau padarei“.

Neišgirstas Katynėje nužudytų lietuvių ir vilniečių šauksmas

Katynė buvo ir išliks lenkų karininkų žudynių simboliu. Tai neginčijama, bet ne absoliuti tiesa. Detaliau, visapusiškiau žvelgiant, Katynė – daugelio Rytų tautų vyrų, tarnavusių Lenkijos kariuomenėje, kapinynas. Čia buvo sušaudyti, nukankinti lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, vengrai, čekai, žydai, lietuviai ir kitų tautybių atstovai.

Išsiuntimo į sušaudymo vietas NKVD „paskyrose“, lenkų tyrinėtojų (Adam Moszyński, Jędrzej Tucholski, Jan Bruksztus) sudarytuose aukų sąrašuose – nemaža lietuviškos kilmės pavardžių. J.Tuchovskio sąraše randame tokias pavardes: Jan Bartys, Dionisas Bojarunas, Vitoldas ir Boguslavas Butvilai, Jozefas Burba, Janas Dagilis, Zygmuntas Indrunas, Stanislovas Juras, Ričardas Kalpas, Romualdas Lukas, Eugenijus Niemunis, Antonijus Palukaitis, Henrikas Pakulnis, Ričardas Raičys, Vladislovas Reklaitis, Vitoldas Mitkus Edvardas, Liudvikas ir Tadas Viršylo ir kt.[xl] Jie į mirtį iškeliavo iš Kozelsko lagerio. Ostaškovo ir Starobelsko lageriuose kalėjo ir buvo sušaudyti Povilas Boruta, Teofil Klimas, Karolis Palukaitis, Edvardas Cinkutis, Miečyslav Šatas, Janas Gaida ir kiti[xli]. J. Tucholskio sąraše neįrašyti, bet pagal NKBD išsiuntimo į egzekucijos vietas pažymas buvo sušaudyti Stanislav Smeilis, Adam Liukas, Stanislovas Petruška, Konstantinas Guldytis, Viktoras Voilas, Petr Duda, Voicech Jakubas, Vaclovas Šimenis[xlii].

Sąrašą būtų galima tęsti. Į jį galėtų įeiti ir trys šio straipsnio autoriaus bendrapavardžiai. Šiandien vargu ar įmanoma išaiškinti, ar jie save laikė lietuviais, ar tik turėjo lietuviškas pavardes. Turbūt nėra abejonių dėl tautybės tų, kurie išsaugojo lietuvišką pavardės galūnę, pavyzdžiui, V.Rėklaitis, D.Bojarūnas, J.Dagilis ir kt., arba aišku, kad jie kilę iš lietuviškų vietovių (Ignalinos, Kaltanėnų, Linkmenų, Rėškutėnų, Daugėliškio ir t. t.). Neabejoju, kad pvz., J.Brūkštus, S.Kliukas buvo būtent iš tų kraštų. Tarp aukų buvo lietuvių, bet jie neatsisakė savo tautinės tapatybės. Kartais pavardžių lenkinimas visiškai pakeisdavo jų šaknis ir skambėdavo anekdotiškai. Pavyzdžiui, iš Galatiltis – Golotylecu, iš Pirštelis – Pirstel. Todėl išaiškinti tokių pavardžių savininkų tikrąją tautybę beveik nėra galimybių. Iš vieno NKVD dokumento aišku, kad Kozelsko lageryje laikytas Michnevič buvo lietuvis. Bet tam reikėjo kažkuo pasižymėti. Apie tai pakalbėsime vėliau. Taip pat palyginimas kai kurių aukų pavardžių rašybos lenkiškais ir rusiškais rašmenimis leidžia nustatyti jų lietuvišką kilmę. Pavyzdžiui, lenkiškame Ostaškovo stovyklos aukų sąraše įrašyta Jano Klimšako pavardė, o rusiškame dokumente jis įvardintas kaip J.Klimša. Turbūt niekam nekils mintis, kad enkavedistai sulietuvino lenko pavardę. Žinoma, buvo priešingai. Pagal NKVD suvestines, 1940 m. vasario 28 d. įvairiuose lageriuose laikyti 151 lietuviai, iš jų Kozelske – 8, Starobelske – 1, Rovenske – 101, Krivoroge – 41, Zaporožėje – 7, Jeleno Karakube – 2[xliii]. Neabejoju, kad tai ne visi lietuviai, o tik tie, kurių asmens dokumentuose buvo įrašyta tokia tautybė.

Numanomi lietuviai dėl lenkinimo politikos neturėjo būti aukšto laipsnio karininkai arba aukšti valdininkai. Tiesa, viename leidinyje minima tais laikais lageryje sėdėjusio gen. Marijono Janušaičio pavardė[xliv]. Be to, teišliko informacija tik apie vieną kitą.  D.Bojarūnas buvo inžinierius  mechanikas, J.Gaura – Vilniaus mokytojas, J.Burba mokytojavo Gardine, T.Kraučiūnas turėjo fabriką Varšuvoje, V.Kužas buvo užsitarnavęs kapitono laipsnį. NKVD dokumentuose išliko daugiau informacijos apie Julijoną Michnevičių ir Antaną Baliulį (rusiškai A.Boliulis)[xlv]. Tokio NKVD „dėmesio“ jie ir vilnietis Z.Rymaševskis nusipelnė tikru ar menamu bandymu pabėgti iš Kozelsko lagerio. Kadangi NKVD dokumentuose (1939  m. gruodžio 10 d.) nieko nerašoma apie jų rengimąsi pabėgti ir bandymą tai padaryti, manytina, kad ši istorija sukurta pačių enkavėdistų budrumui pademonstruoti. J.Michnevičius (g.1910 m.) prieš suėmimą gyveno Vilniuje, turėjo aukštąjį radiotechniko išsilavinimą, suimtas registruojant atsargos karininkus. Įdomios biografijos žmogus – A.Baliulis (g.1909 m.). Pagal J.Cicėną, buvo kilęs nuo Dūkšto[xlvi]. A.Baliulis buvo mokytojas, 1935 m. už žvalgybos Lietuvai darbą Lenkijos teismo buvo nuteistas 12 m. kalėjimo. Bausmę atlikinėjo liūdnai pagarsėjusiame Šv.Kryžiaus kalėjime. Į Kozelsko lagerį pateko „išlaisvinus“ iš Baranovičių kalėjimo. Prieš sušaudant Kozelsko lagerininkus, A.Baliulis ir J.Michnevičius perkelti į Juchovo, o iš ten – į Griazovo lagerį. Dokumentuose įrašyta perkėlimo priežastis – „kaip lietuviai“. Katynės jie išvengė, o koks tolimesnis jų likimas – nežinoma. Beje, Lietuvos žvalgams  NKVD viršūnės rodė ypatingą dėmesį. 1939 m. spalio mėn. 13 d. Berijos direktyvoje Smolensko NKVD viršininkui išskirti Lietuvos žvalgai, nurodyta juos laikyti 3-sios valdybos priežiūroje[xlvii].

Katynės duobėse amžinai atgulė daug žymių vilniečių (arba pagal kilmę, arba pagal  veiklą). 1939 m. gruodžio 1 d. vien Ostaškovo lageryje buvo 196 vilniečiai[xlviii]. Turėtume žinoti, kad ten buvo nužudyti tapytojas Steponas Daukša, Vilniaus žemės banko vicedirektorius, Vilniaus universiteto absolventas, magistras A.Abramavičius, V.Bronakovskis, žurnalo „Vilniaus žodis“ redaktorius, Vilniaus universiteto Fizikos – matematikos fakulteto asistentas T.Dolenga – Mazovieckis,  Technikos licėjaus dėstytojas Adomas Bieleckis, Vilniaus universiteto doc., dr. Chržanovskis, doc. Juozas Marcinkevičius (iš Pašaminės), nenustatyta, kokį  mokslinį laipsnį turėjęs dėstytojas Tadas Viršila, psichiatrijos katedros vedėjas, dr. V.Godlovskis ir kt. J.Marcinkevičius (g. 1910 m.) drauge su A.Zigmundu laikomi žymiausiais universiteto matematikais[xlix]. Jis tyrė trigonometrines ir ortogonaliųjų finkcijų eilutes, paskelbė 55 mokslinius straipsnius, 1937 m. jam suteiktas habilituoto daktaro laipsnis. 1939 m. pavasarį stažavosi Londone, Paryžiuje, prasidėjus karui, grįžo į Vilnių ir buvo mobilizuotas į Lenkijos armiją. Vilniaus istorijos autoriai gudriai paslėpė J.Marcinkevičiaus sunaikinimo Katynėje faktą. Jie rašo: „Prasidėjus karui, grįžo į Vilnių, buvo mobilizuotas, pateko į nelaisvę ir žuvo“[l]. Suprask, kad nori, į kokią armiją mobilizuotas, į kieno nelaisvę buvo paimtas, kaip žuvo!

Taip pat Katynėje sušaudytas chemijos prof. Tadas Dubas. Deja, nežinoma, kokioje mokykloje jis dėstė, jo tautybė Kozelsko lageryje  sėdėjo Vilniaus universiteto Valstybės teisės katedros vedėjas Vaclovas Komarnickis, Teisės teorijos ir filosofijos katedros vedėjas Viktoras Sukienickis, doc., ekonomistas, Rytų Europos instituto direktorius Stanislovas Svianievičius. Lemtis jiems buvo palanki, išsigelbėjo, būdami mirties prieangyje. Jie paliko ryškius veiklos pėdsakus Vilniaus universitete, kai kurie pasižymėjo įvairių Lietuvos istorijos klausimų tyrimais ir kitokia veikla. V.Komarnickis išleistas iš lagerio, dirbo V.Sikorskio Vyriausybėje teisingumo ministru. V.Sukieneckis parašė puikų darbą apie Kozelsko lagerį, Vakaruose išleido 2 tomų veikalą apie LDK ir Lenkijos žemes Pirmojo pasaulinio karo metais. Pasak Č.Milošo, buvo labai prisirišęs prie Vilniaus, tačiau mėgęs pabrėžti, jog yra gimęs Kaune ir „<…> šitaip tarsi kilstelėdavo aukščiau, išdidžiai nešiojamą savo, lietuvio (lenkų kultūros) vardą <…>“[li].

Daugiausia žinoma apie žymų ekonomistą S.Svianievičių. Vilniaus išaugęs mokslininkas, tyrinėjo SSRS ir Vokietijos ekonomiką, apgynė kandidatinę disertaciją „Leninas – ekonomistas“, buvo išleidęs straipsnių apie sovietinę ekonomiką rinkinį. Išlaisvintas iš lagerių lenkų diplomatų spaudimu su V.Anderso armija pasitraukė į Vidurio Rytus, dirbo pasiuntiniu, parašė prisiminimus „Katynės šešėlyje“. Šiltai jį prisimena Č.Milošas: „Swianiewiezius – tipiškas vilnietis ligi kaulų smegenų […]. labai gerbiau ir mylėjau Swianieviezių, gal būt todėl, jog, būdamas uolus, netgi kiek davatkiškas katalikas, jis vis dėlto savyje neturėjo  nieko iš dešiniųjų ultrapatriotinių, „lechitiškųjų“ įpročių.“[lii]

Buvo represuoti ir į armiją nemobilizuoti intelektualai. Tada laisvė tebuvo trumpas koridorius į lagerius. Karo metais buvo deportuotas ir dingo be pėdsakų buvęs Vilniaus universiteto rektorius, Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovas, prof. V.Jakovickis. Norėdamas parodyti, kaip nukentėjo Vilniaus universiteto mokslinis potencialas, kaip naikintas intelektualinis krašto elitas, kiek peržengsiu temos ribas. Č.Milošas rašė, kad į Kazachstaną buvo išvežtas (nenurodyta kada) Stanislovas Koscialkovskis. Jis buvo vienas iš lenkų Mokslo bičiulių draugijos iniciatorių ir steigėjų. Draugija (įsteigta 1907 m.) rūpinosi Vilniaus universiteto atkūrimu, 1920–1939 m. dėstė Stepono Batoro universitete, vadovavo Lenkijos istorijos katedrai, tyrinėjo Lietuvos istoriją, parašė monumentalų darbą apie A.Tyzenhauzo reformas. Lagerininko dalia ištiko ir universiteto docentą, teisininką Janą Adamusą. Prieš karą jis dėstė Lietuvos teisės istorijos kursus, tarp jų daugiausia paprotinę pagonybės laikų teisę. Po karo jis profesoriavo Lodzės universitete.

Iš archyve surastų KGB dokumentų[liii] paaiškėjo, kad jų auka tapo žymus matematikas, prof. Stepas Kempista (be reikalo lietuviškame leidinyje prie jo pavardės pridėta raidė „s“). Nuo pirmųjų universiteto gyvavimo dienų jis dėstė matematinę analizę, aibių teoriją ir kitus kursus, buvo baigęs Sorbonos universitetą, vadovavo matematikos katedrai. Leidinyje apie VU istoriją rašoma, kad S.Kempista mirė 1940 m. leidinio autoriai nežinojo ar negalėjo parašyti, kad 1940 m. profesorius buvo suimtas, kankinamas, apkaltintas „veikimu prieš Lietuvos liaudį“. Pagal 1940 m. rugpjūčio 13 d. Vilniaus valstybės saugumo tardymo skyriaus viršininko Kozlovo raportą, S.Kempista „nedavė jį demaskuojančių parodymų“, du kartus „tardytas“ ltn.Gerasimovo, 1940 m. rugpjūčio 3 d. kojine pasikorė. Tik ekspertai galėtų tiksliai pasakyti, ar įmanoma kojine pasikarti. Bet kuriuo atveju, prof. S.Kempista mirė kankinio mirtimi. Komunistinių inkvizitorių kankinimų neištvėręs nusižudė (1940 m. rugpjūčio 10 d.) lenkų armijos majoras Nikolajus Suchodolskis, vinimi bandė nusižudyti prekybininkas Vitoldas Januškevičius*. Apie pastarojo bandymą nusižudyti minėtame raporte rašoma, kad tam nebuvo pagrindo. Taigi, pagal kankintojų logiką išeitų, jog prof. S.Kempista turėjo pagrindą nusižudyti. Kaip buvo reaguota į savižudybę? Gal sadistai buvo sudrausminti? Nieko panašaus! Buvo sugriežtintas kamerų stebėjimas, prižiūrėtojams paskirta mažiau kamerų. Tikri azijietiškų viduramžių papročiai!

Nukankintieji šaukiasi mūsų prisiminimo. Pirmiausia turėtume juos įrašyti represuotųjų registre – leidinyje „Lietuvos gyventojų genocidas“. Naujoje ir papildytoje laidoje pateiktos tik kai kurių Stepono Batoro universiteto dėstytojų pavardės. Jame nėra Chržanovkio, V.Komarnickio, T.Viršilos. Šiame leidinyje neradau nei vienos mažiau garsios Katynės aukos, net tų, kurių gyvenamoji vieta ar darbovietė nurodyta J.Tucholskio sudarytame aukų sąraše. Apmaudu, kad leidinyje įsivėlė netikslumų: S.Žanievičiaus suėmimas nukeltas į 1940 m., J.Marcinkevičiaus – į 1941 m., nenurodytas jo sušaudymo faktas[liv]. Bent man nepriimtinas, klaidinantis atrodo dėstytojų priskyrimas tarnautojų kategorijai, juolab, kad prie J.Adamso, V.Jakovickio, S.Koscialkovskio, J.Marcinkevičiaus, V.Sukieneckio pavardžių nenurodytas jų darbas universitete. Taigi  būtina daug ką patikslinti, atlikti didelį aukų paieškos darbą. Antra, Vilniaus universiteto pareiga būtų atidengti Katynės aukų ir kitų represuotųjų memorialinę lentą.

Katynėje sušaudytieji lietuviai nori mums pasakyti, kad jiems buvo dvigubai sunkiau žūti. Jie žuvo ne už savo Tėvynę, o svetimą valstybę.

Pagaliau  Katynės aukos nori perspėti Lenkijos ir Lietuvos karštagalvius apie mūsų susipriešinimo pavojų, iš kurio visada laimėdavo tretieji. Turėtume nepamiršti Štuthofe ir sovietų lageriuose lenkų ir lietuvių inteligentų savitarpio supratimo ir išmoktos pamokos – būtinybės išvengti Lenkijos ir Lietuvos nesutarimų. Šiam tikslui geriausiai gali pasitarnauti ne skriaudų ieškojimas praeityje, o gražaus bendravimo, bendro likimo pavyzdžių ieškojimas.

Straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas  „Lietuvos aidas“ 2000 10 25,  „Kultūros barai“, 2001, Nr. 3.

* Naujausiais duomenimis, 1939 m. rugsėjo 26 d. buvo internuota 12 767 kariai, 1940 m. birželio 15 d. jų liko 4 767. Be to, 1939 m. pabaigoje prisiglaudė 18 311 civilių pabėgėlių (Surgailis G. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje, Vilnius, 2005, p. 43, 209).

* Lenkų istorikų nuoroda, kad 1940 m. vasarą tebuvo 1 812 internuotųjų, aiškai netiksli.

* Informacija apie šiuos kankinius pasidalinau su vienu signataru lenku. Jis pažadėjo pokalbiui su manimi atsiųsti žurnalistą, kad šia tema parašytų straipsnį. Deja, pažado neištęsėjo, ne man to reikėjo.

[i] Катынь. Пленики необъявленой войны. Документы. Moсква, 1999, с.13.

[ii] Л.Ежевский. Катынь 1940. Рига, 1990, с.12.

[iii] С.Свяневич. В тени Катыни. London, 1989, с. 108.

[iv] Катынская драма, сoст. и ред. О. В. Яснoва, Moсква, 1991, с.136.

[v] Ten pat, p.39.

[vi] Катынь, c.5.

[vii] Ten pat, p.389.

[viii] Ten pat, p.512.

[ix] Ten pat.

[x] Л.Ежевский. Min. veik. с.31.

[xi] Катынь, c.599.

[xii] Л.Ежевский, c.72.

[xiii] С.Свяневич. Min.veik., c.75.

[xiv] Voruta, 1998 03 03 (Autorius neturėjo galimybių susipažinti su leidinio originalu, todėl remiamasi S.Buchavecko recenzija).

[xv] A.Maliszewski. Benamiai žmonės. Kaunas, 1940, p. 139.

[xvi] Ten pat, p.148.

[xvii] L.Truska. Lietuva 1938–1953 metais. Kaunas, 1995, p.39.

[xviii] R.Žepkaitė. Vilniaus istorijos atkarpa 1939–1940. Vilnius, 1990, p.51.

[xix] Катынь, c.36.

[xx] Voruta, 1998 03 03.

[xxi] Катынская драма, с.36.

[xxii] Voruta, 1993 12 16–22.

[xxiii] Катынская драма, с.20.

[xxiv] Voruta, 1998 03 03.

[xxv] Ten pat.

[xxvi] Ten pat.

[xxvii] Ten pat.

[xxviii] Ten pat.

[xxix] Lietuvos okupacija ir aneksija 1939–1940. Vilnius, 1993, p.178.

[xxx] Катынская драма, с.156.

[xxxi] Ten pat, p. 157.

[xxxii] Karys, 1994, Nr. 8, p.17.

[xxxiii] Lietuvos okupacija ir aneksija, p. 155.

[xxxiv] Ten pat, p. 163.

[xxxv] Ten pat, p. 179.

[xxxvi] Ten pat, p. 178.

[xxxvii] Катынская драма, с.151.

[xxxviii] Ten pat, p. 147.

[xxxix] R.Žepkaitė. Min.veik., p.50.

[xl] J.Tucholski. Mord w Katyniu. Warszawa, 1991, p. 72, 77 ir kt.

[xli] Ten pat, p. 247 ir kt.

[xlii] Ten pat, p. 603 ir kt.

[xliii] Катынь…, Lista Katynska. Warszawa, 1989, p. 369–370.

[xliv] Репресии против поляков и польских граждан. Moсква, 1997, p.177.

[xlv] Катынь, с.261.

[xlvi] J.Cicėnas. Vilnius tarp audrų. V., 1993, p.239.

[xlvii] Катынь, с.145.

[xlviii] Катынская драма, с.113.

[xlix] Vilniaus universiteto istorija 1803–1940. Vilnius, 1977, p.186.

[l] Ten pat, p. 187.

[li] Cz.Milosz. Tėvynės ieškojimas. Vilnius, 1996, p. 277.

[lii] Ten pat, p. 278.

[liii] Lietuvos ypatingasis archyvas, ap.8, b.3.

[liv] Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941. Vilnius, 1999, p. 531, 788.