Vladas Terleckas, www.voruta.lt

Atsiminimų autorius – pirmasis ir vienintelis Lenkijos karo atašė tarpukario Lietuvoje, atsiųstas į Kauną po išprievartautų diplomatinių santykių tarp abiejų valstybių užmezgimo. Žinant tai ir anuometinius priešiškus Lietuvos ir Lenkijos santykius, reikėjo prisiversti knygą (Mitkiewicz L. Kauno atsiminimai, Vilnius, 2002) paimti į rankas.

Neapleido mintis, kad ji bus iš serijos „chamai lietuviai“. Malonu, kad šios abejonės buvo be pagrindo. Jau pirmieji atsiminimų puslapiai (parašyti mišria dienoraščio ir užrašų forma) patraukia pasakotojo talentu, vaizdžiomis detalėmis, originaliomis įžvalgomis, domėjimusi įvairiausiomis Lietuvos gyvenimo sritimis ir palankumu Lietuvai. Ši tonacija būdinga visai knygai. Jau važiuodamas automobiliu į Kauną, Kalvarijų–Marijampolės ruože L. Mitkievičius pastebi rūpestingai pastatytus ūkininkų pastatus, erdvius gyvenamuosius namus čerpių stogais. „Jie atrodė tikrai solidžiai ir puikiai“, – apibendrina autorius ir pabrėžia didelį šiaurrytinės Lenkijos kaimų atsilikimą (p. 53). Vien jo atsiliepimas apie pirmuosius sutiktus lietuvius pasieniečius verčia patikėti autoriaus geranoriškumu.

L. Mitkievičiui krinta į akis mūsų pasieniečių tvarkingos uniformos, aukštas ūgis, maloni išvaizda, mandagumas (p. 52). Žinoma, jam pagal pareigas daugiausia rūpėjo Lietuvos kariuomenės gyvenimas – vadovybės politinės nuostatos ir sugebėjimai, karių parengimas ir pan. Tad labai įdomios ir vertingos profesionalaus pašaliečio kariškio išvados. Mūsų kariuomenę matė ir vertino pagal pasirodymą paraduose ir manevrų metu. Susižavėjęs pasakoja apie kavalerijos pasirodymą Tautos šventės proga surengtame kariuomenės parade: „Neatitraukdamas akių žiūrėjau kaip užburtas <…>. Neperdedant tai buvo didingas gerai išmankštintos kavalerijos paradas“ (p. 106). Tarp kitko, tada kavaleristams vadovavo gen. Kazys Tallat Kelpša. L. Mitkievičiui įspūdį darė ir kavaleristų labai spalvinga, tapybiška apranga. Jis, kaip kavaleristas, buvo pajėgus objektyviai įvertinti mūsų kavaleristų išmankštinimą. Kitas dalykas, kad greit po to prasidėjęs Lenkijos–Vokietijos karas parodys, jog ši kariuomenės rūšis – vakarykštė diena. Apibendrindamas paradą, autorius užrašė: „Apie lietuvių kariuomenę susidariau gerą nuomonę, kariai – geri, drausmingi, bet trūksta temperamento, iš dalies ji sumoderninta“ (p. 107), ginkluotė panaši į lenkų (p. 104). Bet jam atrodė, kad mūsų pėstininkijai trūksta anglų ar vokiečių pėstininkų turėtos elegancijos ir karingumo. Karo atašė nuomonė apie mūsų kariuomenę nepasikeitė ir pamačius jos veikimą 1938 m. rugsėjo 13–15 d. manevruose: „<…> pėstininkai sugeba greitai ir ištvermingai nužygiuoti ilgus nuotolius, <…> gera, atkakli, ištverminga, nors kiek lėtoka“ (p. 113). Kita vertus, jis įžvelgė, jog Lietuvos kariuomenės vadovybė, kaip ir Lenkijos, nemoka vadovauti divizijoms.

Kitokį įspūdį L. Mitkievičius susidarė apie Latvijos kariuomenę: „Latvių kariai, matyti Rygoje, neimponavo, prastai aprengti, elgėsi nekariškai <…>, menkiau [negu Lietuvos – V. T.] ginkluota dėl taupymo jos sąskaita“ (p. 153). Tyrinėtojams gali būti naudingos L. Mitkievičiaus duotos (kad ir lakoniškos) gen. S. Raštikio ir gen. A. Gustaičio charakteristikos. Pirmasis „<…> daro stiprų įspūdį“ (p. 64), o antrasis – „<…> labai inteligentiškas, nepaprastai energingas“ (p. 108). Labiausiai atsiminimų autoriaus geranoriškumu, objektyvumu patiki skaitydamas jo įžvalgas, pastebėjimus apie Lietuvos ūkinį, kultūrinį gyvenimą. Jų vertingumas ypač išauga dėl komparatyvinio metodo, vertinimo europiniame kontekste. Kaunas jam – tai tūkstančiai žiburių (p. 54), gausios parduotuvės su pilnomis prekių vitrinomis, Laisvės alėja „<…> pilna šviesos reklamų“ (p. 55), europinio lygio viešbučiai, (p. 92), „<…> daugybė amerikietiško tipo kavinių, panašių į pieno barus, kuriose už visai nedidelę kainą galima gauti stipraus valgio“ (p. 93). Apskritai jam „Kaunas – labai įdomus miestas (p. 91), „<…> brangus miestas“ (p. 94). Nenuginčysi jo, kad butai buvo brangūs (tam buvo objektyvios istorinės priežastys). Dėl drabužių brangumo būtų galima padiskutuoti, juolab kad kitur netiesiogiai tam prieštarauja: „Kauno visuomenė gana pasiturinti <…>, pakankamai gerai apsirengusi“ (p. 94). Jam patiko Karo muziejaus pastatas – „<…> vienas puikiausių Kaune iš trijų į vieną gražią architektūrinę kompoziciją sujungtų dalių“ (p. 80). Šio įspūdžio nenustelbė ir susierzinimas dėl muziejuje pamatyto eksponato – Suvalkų sutarties antkapio su įrašu, kviečiančiu lietuvius nepamiršti klastingo lenko atimtos sostinės Vilniaus (p. 83). Taktas ir pareigos neleido pasiduoti jausmams. Ne taip į šį eksponatą vėliau reagavo lenkų literatų grupės vadovas Z. Novakovskis. Jis demonstratyviai išėjo iš muziejaus ir pirmu traukiniu išvažiavo į Varšuvą. L. Mitkievičius šį faktą užrašė be jokio komentaro. Maloniai stebina tokios objektyvios apibendrinančios autoriaus įžvalgos: 1) „<…> Lietuvoje viskas daroma lėtai, bet solidžiai <…>“ (p. 89); 2) „Lietuviai ryžtingai siekia paversti savo šalį klestinčios ekonomikos kraštu <…>“ (p. 91); 3) „Dvidešimt laisvo gyvenimo metų savo valstybėje lietuvį pakeitė“ (p. 93).

Tikrai autorius buvo apdovanotas įžvalgos galia. Dažnas mūsų ekonomistas už skaičių „medžių“ nepajėgia pamatyti visos panoramos ir esmingiausių ūkio laimėjimų. Atsiminimuose nemažai palankių minčių apie Lietuvos kultūrą. Anot autoriaus, lietuvių grafika remiasi liaudies meno motyvais, „<…> yra aukšto lygio“ (p. 93). Buvo neprastos nuomonės apie operų pastatymus: „<…> aukšto lygio, ir choras skambėjo visai gerai <…>, solistų ir balsai, ir sceninė vaidyba pasirodė aukšto lygio, kostiumai labai geri, režisūra – be priekaištų“ (p. 163– 164). Jam netrukdė operų atlikimas lietuvių kalba. Veikiau priešingai – ji „<…> puikiai tinka Onegino melodijų ir tekstų lyrizmui pabrėžti“ (p. 164). Taip pat L. Mitkievičius domėjosi ir knygų leidybos reikalais: „Lietuviai išleidžia daug knygų palyginti dideliais tiražais <… >“ (p. 93). Daug keliaudamas po Lietuvą, jis susižavėjo jos žemės grožiu ir pastebėjo jos išskirtinumą – nesuprantamą švelnų liūdesį ir graudulį, „<…> kartu ir Lietuvos žavesį“. L. Mitkievičių imponavo lietuvių išvaizda, laikysena.

Jam regėjosi, kad „Lietuvos kaimo gyventojai atrodo labai šauniai: tai sveiki, stiprūs žmonės, turi daug vaikų“ (p. 95). Visi studentai „<…> petingi, aukšti, šviesiaplaukiai, šviesiomis akimis ir nuoširdžiomis šypsenomis“ (p. 173). Jų elgesį, gyvenimo būdą ir rengimosi stilių laikė amerikietišku. Palangoje atostogaujantis jaunimas autoriui atrodė apsirengęs nepretenzingai, deramai, bet labai laisvai besielgiantis (p. 187). Jam „Palanga iš tikrųjų yra brangenybė, tos Baltijos jūros dalies perlas <…>“ (p. 188). L. Mitkievičius apgailestauja stokojąs talento aukštuomenės damų grožiui, žavumui, inteligencijai aprašyti. Gausybę komplimentų pažėrė J. Urbšio žmonai, kuri „<…> talentingai bendravo, aukšto lygio Vakarų kultūros intelektualė, puikiai kalbanti prancūziškai ir vokiškai“ (p. 174). „Ponios Indrišiūnienė, Tūbelienė, Lozoraitienė ir Raštikienė <…> atrodė kaip lietuvių dievaitės, atstovaujančios Lietuvos moterų grožio ir žavesio atmainoms“ (p. 170).

Taigi, ar esame ką nors panašaus skaitę apie Lietuvą, lietuvius? Bent man neteko. L. Mitkievičiaus aprašyta Lietuvos gyvenimo panorama aiškiai disonuoja su mūsų istorikų niekinamais netolimos praeities vertinimais. Skirtingai jiems, L. Mitkievičiui Lietuva – vakarietiška Europos valstybė, o ne atsilikęs užkampis. Iš kur jo šis geranoriškumas, simpatijos? Visaip galima manyti. Gal veikė kraujo giminystė, nes jo artimesni protėviai didžiavosi savo žemaitiška kilme (p. 7). Atsiminimuose randame prisipažinimą, kad jo sutikimą būti paskirtam karo atašė Lietuvoje „<…> stipriai veikė mano paties jausmai žodžiui „Lietuva“, jo „<…> gyvenimo svajonė, kad Lietuva būtų su mumis, su Lenkija visiškoje santaikoje“ (p. 14).

Tiesa, iš viso atsiminimų teksto susidarė įspūdis, kad jo meilė Lietuvai buvo unijinės dvasios. Gal klystu. Bet jis į Lietuvą atvyko ne kaip priešas į priešišką šalį. Matyt, aukštos kultūros šviesus žmogus ieškojo šviesos, grožio. Per trumpą gyvenimo Lietuvoje laiką net gerokai pramoko mūsų kalbos. Kas be ko, atsiminimuose yra ir kritiškų pastabų: Kaunas – provincialus miestas, salonuose vyraujantis prancūziškas, bet ne anglosaksiškas bendravimo stilius, rusiškas polinkis į alkoholio gėrimą („Visi baltai <…> gėrė lenkišką degtinę kaip smakai“). Tiesa, apie Latvijoje vyravusią dvasią jo pasakyta kategoriškiau: „Rygoje stipriai atsiduoda „rusiška dvasia“ (p. 153). Prastai atsiliepė apie liaudies dainas: „Lietuviškos melodijos liūdnos, graudžios, sunkiai įsimenamos“ (p.112). Kokia gamta, istorinė patirtis, tokios ir melodijos. Atsiminimai sudaro retą galimybę pabuvoti anų laikų Kauno aukštuomenės salonuose ir dvaruose, t. y. pažinti nepažintą Lietuvos gyvenimo pusę. Bet tai jau aptarė kiti recenzentai (Giedrė Jankevičiūtė, Petras Vegys).

Gaila, kad jiems vertingiausia beveik vien ši atsiminimų dalis. Man pasirodė ypač svarbus vienas faktas. L. Mitkievičius rašo, kad jam svečiuojantis žmonos pusseserių (ištekėjusių už Stanislovo ir Vladislovo Montvilų) dvare, Vilniaus klausimu ir unijos reikalu buvęs nurėktas (p. 96). Išeitų, kad bent dalis lenkų dvarininkų buvo naujos Lietuvos šalininkai, patriotai. Be to, tenka pasakyti, kad autorius gana prastai atsiliepė apie Lietuvos lenkus dvarininkus. Esą dauguma jų oportunistai, kurie „<…> visų pirma <…> rūpinasi išlaikyti savo dvarus <…>“ (p. 19). Dar labiau tokį požiūrį į juos autorius išryškina primindamas J.Pilsudskio (jautusio didelius sentimentus šiam sluoksniui) žodžius – „tai beždžionės“ (p. 19). Taip pat pravarti informacija apie Kauno lenkų laikyseną lemtingais 1939 m. Sužinome, kad daugelis jų, ypač 1918–1920 m. karo dalyvių, norėjo vykti į Lenkiją ir kovoti prieš vokiečius. Tam tikrų minčių kelia L. Mitkievičiaus įrašas dienoraštyje, kad jis lenkų jaunimui – Lietuvos kariuomenės atsarginiams – patarė nevengti mobilizacijos, nes Lietuva neutrali, galinti atsirasti Lenkijos pusėje (p. 252). Ar tai reikštų, jog vietos lenkai nesijautė integralia Lietuvos visuomenės dalimi? Šią dvejonę, atrodo, išsklaido autoriaus patirtis, kad net vargingiausieji nereiškė jokio noro emigruoti į Lenkiją, kad vietos lenkus labiausiai domino Lietuvos ir Lenkijos susitaikymo perspektyvos, galimybės aplankyti Aušros vartus ir kt. (p. 167). Gaila, kad autorius, kurstydamas vietos lenkų entuziazmą ir užsidegimą stoti į Lenkijos kariuomenę, galėjo labai apsunkinti Lietuvos valdžios padėtį, neutralumo įsipareigojimų vykdymą. Tokio jo elgesio neišperka prisipažinimas padarius didelę nuodėmę (p. 251). Neįtikina jo patikinimas, jog nenorėjęs būti nelojalus Lietuvos vyriausybei. Nesuprantama, kodėl jis taip elgėsi, neturėdamas savo valstybės nurodymų.

Atsiminimuose išsakyta daug karčių tiesos žodžių apie 1938–1939 m. Lenkijos politiką, besirėmusią šalies karinės ir ekonominės galių pervertinimu, arogancija. L. Mitkievičius rašo, kad jis nesuprantąs užsienio reikalų ministro J. Becko politikos dalyvauti Čekoslovakijos padalijime (p. 129). Ironizuoja dėl Lenkijoje, pirmiausiai Varšuvoje, po Čekoslovakijos Tešino teritorijos užgrobimo vyravusių nuotaikų tarsi po didelės pergalės, dėl propagandos, perdėtai aukštinusios, į padanges kėlusios Lenkijos karinę galybę ir puikų techninį pasirengimą (p. 123). Kartu užfiksuotas Lietuvos valdžios, spaudos, tautos požiūris į Lenkijos agresiją prieš parklupdytą kaimynę. L. Mitkievičiui dvigubai skaudu buvo skaityti Lietuvos opozicinės spaudos puslapiuose žodžius, kad jo šalies užsienio reikalų ministras J. Beckas – Hitlerio bernas, kad Lenkijos elgesys begėdiškas. Įdomu, kad tokius spaudos vertinimus palydėjo komentaru „Čia jie buvo teisūs“ (p. 120). Po Lenkijos pralaimėjimo Vokietijai L. Mitkievičius surado savyje drąsos ištarti sunkaus nuosprendžio žodžius: „Vaidinome, kad esame didelė valstybė, nors tokia nebuvome nei kariniu, nei ekonominiu požiūriu, o Lenkijos visuomenę, ypač mases, girdėme ir valgydinome tariama Lenkijos kariuomenės galybe, kai tokios nebuvo. Kiekvienas, net karinės srities profanas, turėjo suprasti, kad Lenkijos ginkluotosios pajėgos iki 1939 metų atrodė kaip 1918 metų kariuomenė“ (p. 277). Skaitai šiuos žodžius, o galvoje kirba klausimas – kas būtų nutikę jų autoriui, jeigu jo dienoraštis būtų atsidūręs akoviečių rankose.

L. Mitkievičius deramai įvertino Lietuvos vadovų ir tautos laikyseną Lenkijos atžvilgiu, kada ją užpuolė Vokietija. Atsiminimuose mirgėte mirga pasitenkinimo žodžiai, kad: „Lietuvos spauda reiškia Lenkijai daug simpatijų ir apskritai apie Lenkiją rašo palankiai“ (p. 278); „Lietuviai iki šiol pasirodė esą garbinga, riteriška tauta, jie nenori pribaigti sunkiai sužeistos Lenkijos“ [jėga atsiimti Vilniaus kraštą – V. T.]; „ <…> jų santykiai su mumis, lenkais, kupini tikros užuojautos, supratimo <…>“ (p. 284). Visi aukštieji Lietuvos karininkai, su kuriais L. Mitkievičius kalbėjosi, „<…> vieningai pasisakė už mus, linkėjo Lenkijai sėkmės <…>. Gen. S. Raštikis dėl didelio susijaudinimo trūkčiojančiu balsu palinkėjęs: „Tegul Visagalis Dievas jums padeda <…>“ (p. 249). Tiesa, nepamiršta ir piktdžiugavusių dėl Lenkijos nelaimės (p. 265). Greičiausiai tokių galėjo būti pirmosiomis karo dienomis. Tokias jų nuotaikas galima suprasti. Logika galėjo būti paprasta – pūtėtės, grobėte svetimas žemes, tad taip jums ir reikia. Iš atsiminimų sužinai, kad Lenkijai labai rūpėjo, ar jos karo su Vokietija atveju Lietuva nebandys atsiimti Vilniaus krašto.

Aišku, L. Mitkievičius turėjo savo karinės vadovybės pavedimą išzonduoti Lietuvos ketinimus. 1939 m. rugpjūčio 28 d. krašto apsaugos ministras gen. K. Musteikis, gen. S. Raštikis ir gen. štabo pulkininkas K. Dulksnys garantavo, jog tikrai nebus, pasinaudojant sunkia Lenkijos padėtimi, bandoma atsiimti Vilnių (p. 248). Tokį Lietuvos nusistatymą patvirtino ir Latvijos karo atašė Deglavas (p. 247). Jis buvo įsitikinęs, kad net jeigu vokiečiai užimtų Vilniaus kraštą, jo, kaip „dovanos“, iš vokiečių rankų niekas nepriims (p. 278). Karo dienomis S. Raštikis dar kartą patikino L. Mitkievičių, jog „<…> prieš Lenkiją Lietuva nestos, jeigu Vokietija pažeis Lietuvos teritoriją, tai lietuviai bus mūsų sąjungininkai“ (p. 265). Klaipėdos atplėšimu padaryta žaizda dar kraujavo. Tuo tarpu „Ministras Charwat’as, remdamasis plepalais, pridarė nereikalingo triukšmo dėl Vilniaus“. Ten vyravo nerimas, kad Lietuva pasirengusi žygiui į Vilnių (p. 275). L. Mitkievičius tikrino, ar Lietuvos kariuomenė netelkiama prie demarkacijos linijos. To nerado. Lietuvos vadovybė nepasidavė šėtoniškiems Vokietijos gundymams atsiimti Vilnių ir taip išlaikė moralios politikos egzaminą. Tuo turėtume didžiuotis.

Tačiau kai kurie istorikai (pvz., L. Truska) siekia tai ištrinti iš mūsų atminties. Jo mintis tokia: būtume atsiėmę Vilnių, SSRS nebūtų okupavusi. Smėlio argumentai. Tarsi nežinotume, kad nors Latvija ir Estija neturėjo panašių į Vilniaus problemų, vis vien buvo okupuotos. Humaniška Lietuvos laikysena neapsiribojo Lenkijai palankiu neutralumu, atjauta. Ji priglaudė dešimtis tūkstančių atbėgusių lenkų karių, civilių, juos apgyvendino sanatorijose, sočiai maitino. Vėlesni įvykiai parodė, kad taip išvengė šūvių į pakaušį Katynės miške, Charkovo ir Kalinino NKVD būstinėse 4 373 lenkų kariai. 1940 m. pavasarį apie 22 tūkstančius į SSRS nelaisvę patekusių lenkų karininkų, kareivių, žandarų buvo sunaikinta. Labai keista, jog toks objektyvus metraštininkas L. Mitkievičius tematė vien Kauno lenkus, kurie „<…> visiškai nesavanaudiškai, rizikuodami užsitraukti Lietuvos valdžios nemalonę, priėmė, priglaudė tūkstančius lenkų pabėgėlių <…>“ (p. 167). Ir nė žodžio, kad pabėgėliais visų pirma pasirūpino Lietuvos valdžia: daugelį apgyvendino kurortuose, maitino pagal sočias mūsų kareivių normas, laikė laisvu režimu. Internuotųjų išlaikymas per mėnesį atsiėjo valstybei apie 1,8–2,4 mln. litų. Visiškas autoriaus prasimanymas, kad vietos lenkai, sušelpdami nelaimėlius, rizikavo užsitraukti valdžios nemalonę.

Dvigubai skaudu, kad dalis priglaustųjų vėliau įsitraukė į antilietuvišką veiklą. Bet toks jų nedėkingumas – greičiausiai jų sąžinės problema. Paminėti moralios, humaniškos Lietuvos valdžios ir tautos laikysenos faktai duoda pagrindą daryti prielaidą, kad, 1941 m. turint visavertę nepriklausomybę, nebūtų įvykusios žydų žudynės. Skaitant atsiminimus, skaudu patirti, kad šiaurės kaimynų diplomatai Lietuvoje nebuvo jos ramsčiai. Antai Estijos karo atašė Saarsenas sakęs L. Mitkievičiui, jog jis esąs lenkų pusėje ir lietuviams pasakytų: „Užmirškite Vilnių, o Klaipėdą atiduokite vokiečiams“ (p. 110). Kitur autorius rašo: „Latvių ir estų karo atašė įtikinėjo lietuvius, kad Lietuva neturi pagrindo spirtis dėl Klaipėdos krašto, kad tai prarastas forpostas, niekas jai dėl to nepadės“ (p. 156). Latvijos pasiuntinys L. Sėja lenkų atžvilgiu buvo nuoširdžiausias bičiulis, dažnai slaptas patarėjas (p. 177). O lietuvių jis buvo gerbiamas ir vertinamas.

Turbūt nėra abejonių, kad šių diplomatų laikysena išreiškė jų vyriausybių poziciją. Tad mūsuose girdimi padūsavimai, kad reikėjo ryžtingiau siekti Baltijos valstybių karinio bendradarbiavimo, neturi didesnio pagrindo. Nors tai žinoma tiesa, bet ją papildo L. Mitkievičiaus paliudijimai. Jau tuomet buvome, J. Brazaičio žodžiais, „allein, ganz allein“ (vienui vieni). L. Mitkievičiaus prisiminimai suteikia daug informacijos, medžiagos karo išvakarių tarptautinei diplomatijai, Lietuvos kaimynių siekiams pažinti. Tuo pasinaudojo R. Žepkaitė savo monografijoje „Diplomatija imperializmo tarnyboje“ (Vilnius, 1980). Tačiau į vieną atsiminimų detalę noriu atkreipti dėmesį. Pagal L. Mitkievičių, SSRS karo atašė Korotkichas kalbėjo su juo apie Lenkijos–SSRS karinę sąjungą, gresiant Vokietijos pavojui Lenkijai ar Lietuvai. Toliau rašoma: „Lenkija sutinka, kad Rusijos kariuomenė įžengtų į Baltijos valstybes“ (p. 138). Tikriausiai niekas pastarųjų neklausė, kad jas „gintų“ Raudonoji armija. Beje, L. Mitkievičius iš esmės sutikęs su Korotkichu, juolab kad tos šalys turinčios Sovietų Rusijos garantijas išsaugoti jų politinę nepriklausomybę (p. 141). Kai tik pradedama kalbėti apie sovietų kariuomenės įžengimą į Lenkiją, gaida pasikeičia. Išdrįstama sovietų atstovui pasakyti, jog ilgaamžis patyrimas išmokė lenkus niekuo, ypač rusais, netikėti, kadangi „<…> rusų kariuomenės užimtos žemės – Vilnius ir Lvovas – niekados geruoju mums nebus grąžintos“ (p. 140). Taigi dvigubi standartai, polinkis prekiauti tuo, kas tau nepriklauso.

Atsiminimuose pasitaiko netikslumų. Savo laiku vieną kitą jų patikslino S. Raštikis. Pavyzdžiui, jis nurodė, jog gen. Rėklaitis nėra buvęs krašto apsaugos ministru, todėl negalėjo įvykti L. Mitkievičiaus vizitas pas jį (1, p. 467). 1939 m. rugpjūčio 28 d. užrašuose kalbama apie vidaus neramumus Lietuvoje, kurie neva prasidėjo dėl A. Voldemaro grįžimo (p. 250). Suklysta. A. Voldemaras į Lietuvą atsibeldė 1940 m. birželio 19 d. ir iškart pateko į „draugišką“ NKVD glėbį. Negalėčiau sutikti su L. Mitkievičiaus įrašais apie lietuvių lankstymąsi (1938 m. rudenį) vokiečiams kiekviename žingsnyje (p. 109), Lietuvos spaudos tono bjaurų pasikeitimą (1939 m. rudenį) ir išvada – „Pataikavimas, žeminimas, pastangos gauti Maskvos Kremliaus, arba Stalino, malonę“ (p. 307). Nurodytu laiku bent spaudoje pataikavimo abiem ūsuotiems plėšikams neaptikau. Be to, atleistina mažiesiems, kad tampymu už ūsų neerzino jų. Pataikavimu vokiečiams nepavadinsi iškilmingas ir demonstratyvias S. Raštikio palydėtuves oficialaus vizito į Varšuvą. Pats L. Mitkievičius pripažįsta, kad tai Vokietijai nepatiko (p. 215).

Visiškai suprantamas Baltijos šalių spaudos tono SSRS atžvilgiu pasikeitimas po to, kai jų atstovai išsukinėtomis rankomis pasirašė žinomas sutartis. Turbūt L. Mitkievičius nepastebėjo, nesugretino Lietuvos spaudoje skelbtų visų trijų šalių delegacijų nuotraukų, padarytų pasibaigus Kremliuje deryboms. Lygindamas pastebėjau, kad latvių ir estų delegatų veidai spindėjo šypsenomis, o mūsų derybininkų veidai išdavė, kad jie jautėsi kaip žemę pardavę. Skaitydamas atsiminimus, patyriau didelį dvasinį malonumą, pajutau šiam garbiam lenkui dėkingumą už tautinės savigarbos jausmo sustiprinimą. Naudingą darbą atliko „Baltos lankos“, padarydamos atsiminimus prieinamus daugeliui mūsų. Linkiu šiai knygai ilgo gyvenimo ir neatlėgstančio skaitytojų dėmesio. Baigdamas negaliu nenustebti atsiminimų lietuviškų recenzijų tonacija. Tiesiog nesuvokiama, kaip palankus juose Lietuvos vertinimas galėjo recenzentus paakinti „pažnaibyti“ savo Tėvynę, išryškinti tai, ką L. Mitkievičius parašė a propos. P. Vegys ir dailėtyrininkė G. Jankevičiūtė vos ne svarbiausiais atsiminimų klodais laiko pasakojimus apie salonų, dvarų gyvenimą, šokių pokylius. Kaip sakoma, kas rūpi, tas ant liežuvio tupi. Dėl skonio neverta ginčytis. Bet gaila, kad dezinformuojami skaitytojai, nuvertinama atsiminimų svarba.

P. Vegį „<…> žavia ironija imponuoja jo knygos puslapiai, kuriuose aprašoma vėliavos pakėlimo ceremonija Karo muziejaus sodelio bokšte <…>“ (2, p. 172). Kaip žmogų gali imponuoti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ceremonijos – švento dalyko ironizavimas?! Negana to. Pagal mane, recenzentas iškraipė L. Mitkievičiaus tekstą. Štai jis: „Nežinau, kas sugalvojo tokią iškilmių formą, tačiau šiaip ar taip ji puikiai lietuvių tautai primena, jog dabar yra Nauja Lietuva“. Kur čia ironija? Jos neįžvelgė ir S. Raštikis. Jis teigia visai priešingai: „L. Mitkievičiui labai patiko Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje vėliavos nuleidimo apeigos ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimas“ (1, p. 469). Taip pat P. Vegys džiaugiasi, kad „Mitkiewicz’ius puikiai atskleidžia vadinamosios „Naujosios Lietuvos“ tautinės-nacionalistinės ideologijos pagrindinius bruožus“ (2, p. 172). Recenzentas nesuprato L. Mitkievičiaus minties svarbiausio akcento, o būtent: tarpukario Lietuva – kitokia, ne unijinė valstybė. Tai labai aiškiai matyti iš tokio jo teiginio: „Visų pirma Lenkijos visuomenė išmoko gerbti Nepriklausomą Lietuvą, <…> atskirti senąją Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo dabartinės etninės Lietuvos <…>“ (p. 48). Tuo tarp eilučių pasakoma, kad atitinkamai turi keistis Lenkijos politika, atsisakant iliuzinės unijos siekimo.

Priešingai P. Vegiui, nesuradau atsiminimuose net aliuzijų apie lietuvių nacionalizmą. Kad lietuvių tauta juo nesirgo, geriausiai  įrodo mano aprašyta Lietuvos laikysena 1939 m. karo dienomis. G. Jankevičiūtė pagiria atsiminimų autorių, kad „<…> nemėgino apsimesti supratęs artėjančios tragedijos neišvengiamumą ir jos mastą“ (3, p. 26). Ir dar kaip suvokė neišvengiamą Lenkijos katastrofą, jos liūdnas pasekmes Baltijos valstybėms! Tad jam nereikėjo apsimetinėti. Nesutinku su jos nuomone, kad L. Mitkievičius kritiškai vertino Lenkijos užsienio politiką dėl kariškos garbės ir orumo (3, p. 26). Mano galva, kritiškumą diktavo didelis jo patriotizmas, atsakomybės jausmas už Lenkijos valstybę. Recenzentė rašo, jog ji jaučianti sąžinės graužatį ir dvasios nerimą dėl to, kad „<…> nė vienas lietuvis neatėjo atsisveikinti su iš Kauno išvykstančiais Lenkijos diplomatais <…>“ (3, p. 27). Per sentimentalumo ašaras G. Jankevičiūtė neįstengė teisingai perskaityti L. Mitkievičiaus sakinio „Lietuvos vyriausybė bei kariuomenės vadovybė su mumis neatsisveikino“ (p. 310).

Taigi jis rašė ne apskritai apie lietuvius. Svarbiausia, kad prieš sielvartaujant ir klaidinant skaitytojus, derėtų paaiškinti neišlydėjimo galimas aplinkybes. Juk lenkai išvyko iš Kauno spalio 10 d., kai, anot Pupų Dėdės, Vilnius tapo mūsų, o Lietuva – rusų. Ar tokiomis Lietuvai lemtingomis dienomis jos vadovybei galėjo rūpėti lenkų išvykimas? Kaip SSRS ir Vokietija galėjo reaguoti į Lenkijos (jų laikytos neegzistuojančia valstybe) diplomatų oficialias palydas? Yra žinoma, kad Lietuva ilgiau (iki spalio 13 d.) negu Latvija ir Estija neuždarė Lenkijos pasiuntinybės (4, p. 280). Nors buvo spaudžiama Vokietijos. Jos pasiuntinys E. Cechlinas pareiškęs, jog „<…> neutraliems kraštams nederėtų laikyti veikiančių Lenkijos pasiuntinybių“ (4, p. 281). Neabejotina, kad analogiško spaudimo būta ir iš SSRS pusės. Todėl manau, kad buvo norėta lenkus išlydėti, bet negalėta. G. Jankevičiūtė rado „tinkamą“ progą pasmerkti Lietuvos vadovybę už nemėginimą pasipriešinti sovietų okupantams, aukštuosius karininkus už 1944 m. pasitraukimą į Vakarus. Drąsi ir karinga recenzentė! Tik ar ji istorikė, visapusiškai įvertinusi dilemą – priešintis ar ne? Norėčiau ją matyti A. Smetonos ir aukštųjų karininkų vietoje. Numanau, kaip ji būtų pasielgusi.

LITERATŪRA

1. Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, Čikaga, 1972.
2. Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 2000, t. 2.
3. Knygų aidai, 2003, Nr. 3.
4. Žepkaitė R. Diplomatija imperializmo tarnyboje, Vilnius, 1980.

„Kultūros barai“, 2003, Nr. 10