Gintaras ŠIDLAUSKAS, Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas, www.voruta.lt
Nelengvai nusakomas šios unikalios Vlado Terlecko knygos žanras – bene tiksliausia ją vadinti gausybės išskirtinių faktų rinktine (sutelktine) su analitinėmis įžvalgomis ir fundamentaliomis išvadomis. Nemąžtančio aktualumo tema – Lietuvos ginkluotas pasipriešinimas, arba tautos būtinoji ginkluota gintis, – knygoje suskirstyta stambiomis potemėmis, iliustruojančiomis pasipriešinimo mastą, pobūdį, ypatumus, kovos metodus ir jų įvairovę.
Žinomas Lietuvos pinigų ir bankininkystės istorijos tyrinėtojas, mokslininkas ne staiga ir ne netikėtai įžengė į nesaugų ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupantui tyrinėjimo lauką. Impulsą davė giliai atmintin įsirėžę pasakojimai apie atkaklią tėviškėnų – Vytauto apygardos Tigro rinktinės partizanų – kovą (autoriaus šeimos iniciatyva ji pagerbta paminkliniu kryžiumi Ignalinos r. Krivasalio kaimo kapinaitėse) ir iš to kylantis vidinis imperatyvas bei pareiga ilgaamžę pasipriešinimo Rusijai istoriją praturtinti ryškiausiais partizaninio karo pavyzdžiais; V. Terlecko valia iš jų susiklosto vientisas ir įtaigus pasakojimas.
Autorius išanalizavo beveik visą nuo 1990 metų išleistą šios temos literatūrą: istorikų darbus, monografinius leidinius, kraštotyrininkų tekstus, pasipriešinimo dalyvių (partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų), stebėtojų prisiminimus ir paliudijimus, spaudoje ir internete paskelbtus straipsnius, archyvinius čekistų dokumentus, par- tizanų korespondenciją ir kt. (gaila, kad neteko plačiau panaudoti disertacijų me- džiagos, teigiamai vertinančios Lietuvos karių savanorių pasipriešinimą, – mat disertacijų šia tema beveik nėra). Įspūdingame literatūros masyve slypėjo gausybė autentiškos patirties faktų ir pavyzdžių – juos sutelkti vienan daiktan ir racionaliai suklasifikuoti buvo milžiniško atsidavimo pareikalavęs triūsas. Knygoje pateikta informacija enciklopediškai tiksli ir temiškai taikli. Svarbu atkreipti dėmesį, kad į nuosekliai konstruojamą tekstą pats autorius įsiterpia retai ir lakoniškai, leisdamas byloti skausmingos praeities faktams. Daugybė puslapių paskirta okupacinio režimo nusikalstamai ir tironiškai politikai, genocidui ir terorui, sustiprintam sisteminiu melu, įvertinti, represinėms struktūroms ir jų pakalikams apibūdinti. Lygia greta skaitome apie nepalankių aplinkybių ribojamą, tačiau adekvatų partizanų atsaką. Knygoje sėkmingai išvengta ramstymosi stereotipiniu aukos sindromu: Lietuva čia – ne bėdinai nuolanki, o priimanti agresoriaus iššūkį, už savo garbę ir teisę į būtį aktyviai ir įkvepiančiai kovojanti ir ginklu, ir taikiu neklusnumu.
Taip pat skaitykite
Kai kurie sovietų agresijos ir partizaninio karo faktai ir epizodai kritiškesniam ar šališkesniam skaitytojui gali pasirodyti mažai tikėtini ar net išgalvoti. Jeigu nustembame ar suglumstame, tai gal ne viską žinojome, nors tarėmės žiną? Kita vertus, svarbu priminti, jog atsakomybė už žinių tikrumą tenka prisiminimų ir paliudijimų autoriams.
Autorius peržvelgė ir juodųjų technologijų leidinius, kritiškai, priešiškai ar net šmeižikiškai apibūdinančius Lietuvos partizanus ir jų kovą. Su šių leidinių autoriais V. Terleckas griežtai polemizuoja, nešykštėdamas karčių ir ironiškų pastabų, skeptiškai komentuoja dominuojančią tendenciją patikliai kliautis vien represinių struktūrų, kaip paskutinės instancijos, dokumentais. Beje, autorius yra sulaukęs ir grasinimų nutildyti jį „įstatymo kalba“.
Europos Parlamento rezoliucijoje „Europos sąžinė ir totalitarizmas“ apdairiai konstatuota: „Istorikai sutinka, kad istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra.“ Tačiau likiminiais kraštutinumais paženklinta tautos ir valstybės patirtis, geopolitinės realijos skatina išmintingai sutikti su Vytauto Alanto raginimu: „Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.“ Manau, kad tai ir yra autoriaus credo.
Susipažinus su naujausia V. Terlecko knyga galima tarti: Lietuvos karas dėl jo masto, trukmės, įtampos, tragizmo, nepalankaus jėgų santykio, okupantų ir kolaborantų reakcijų į jį, moralinės išliekamosios vertės, ilgalaikių politinių pasekmių, bekompromisės kovos už laisvę tęstinumo buvo pergalingas. Simboliška tai, kad knygos apie tą laikotarpį autorius – Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo Kovo 11-osios akto signataras.
