Simonas Daukantas. Šaltinis – ventosparkas.lt nuotr.

Vladas TURČINAVIČIUS, www.voruta.lt

„Laisvas požiūris į praeitį įmanomas tik išlaisvėjusiose visuomenėse“, todėl „brandi istorinė kultūra ir pilietinė visuomenė žengia lygia greta“ – rašo vokiečių istorikas Karlas Schlogelis.

Stengsiuosi pažvelgti į istoriją, nusikeldamas į XIX a. laikus, suvokdamas lietuvių tautos lūkesčius ir kreipdamas dėmesį į ano meto vyraujančias idėjas Lietuvoje ir aplink  buvusią LDK.

Po Napoleono karų 1814-15 m. Vienos kongrese Lietuvos didžiosios kunigaikštijos suvereno teisės atiteko Rusijos imperijai be autonominės Lietuvos Kunigaikštijos jos sudėtyje, nors Rusija pripažino Lietuvos žemes pagal 1793 m. II pasidalijimo sienas ir šioje teritorijoje veikė Lietuvos statutas iki 1840 m. Ši teritorija buvo pavadinta Lietuvos gubernija, įkurta, apimanti visas Lietuvos sritis, švietimo sistema ir pavadinta Vilniaus švietimo apygarda, atkurtas Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas. 1803 m. atkurtas Vilniaus universitetas, jo globėju paskirtas imperatoriaus Aleksandro I draugas kunigaikštis  Adomas Jurgis Čartoriskis (Karijoto Algirdaičio palikuonis), o mecenatu tapo kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis. Per Universitetą ir Lietuvos gubernijos švietimo sistemą buvo vykdoma autonominė Lietuvos kultūros ir švietimo politika.

J. Čartoriskis ir M. K. Oginskis puoselėjo planus atkurti LDK, globojamą Rusijos. Kodėl nebuvo atkurta autonominė Lietuvos kunigaikštija  mūsų istorikų netyrinėjama ir istorijografijoje nutylima? Jeigu žvelgti į XIX a. istoriją, tai tokių politinių asmenybių kaip M. K. Oginskis nerandame ir Vienos kongrese jų nepastebime, bet čia įtakingai veikia Tadas Kosciuška. Jis su imperatoriumi Aleksandru I dar kartą susitikęs Vienos kongrese, gavo iš jo pažadą, kad bus įkurta Lenkijos karalystė. Nors nusikaltusiam Rusijos imperijai T. Kostiuškai, jo sukeltam sukilimui pralaimėjus ir  jam patekus į Rusijos nelaisvę bei du metus kalėjusiam Petropavlovsko kalėjime, pasisekė įtikinti imperatorių, o Rusijos senatoriui grafui M. K. Oginskiui, Aleksandro I slaptam patarėjui, nepavyko atkurti  autonominės LDK Rusijos imperijoje.

 Šiuo tyrimu turėtų užsiimti Lietuvos istorijos institutas ir pateikti tikrąsias priežastis šio svarbaus Lietuvos istorijai laikotarpio, kai Vienos kongrese buvo akcentuota tarptautinė teisė. 1815 m. Vienos kongrese Lenkija buvo atkurta kaip autonominė karalystė Rusijos imperijoje ir pavadinta Lenkijos Kongreso karalystė, turinti savo Seimą, vyriausybę ir kariuomenę. Tai kieno pastangų dėka Lenkija atkurta, o Lietuvos Didžioji kunigaikštija – ne?

„Deja, Vienos konferencijoje Europos didžiosios valstybės (imperijos) patikėjo melu, kad LDK yra slaviškos tik aplenkintos žemės, nes per jas rusai plūdo į Vakarų Europą. Tai buvo didžiulis smūgis Lietuvos valstybingumo atkūrimui“. (Algirdas Gliožaitis (2006) Lietuvos administracinis skirstymas XIX ir XX A. Rusijos žemėlapiuose, Geodezija ir Kartografija, 32:3, 1-7).

Kas skleidė šį melą dabartinė mūsų istoriografija netyrinėja. Akivaizdu, kad Lietuvos kunigaikštijos  anuomet atkūrimas – analogiškas Suomijos kunigaikštystės atkūrimui Rusijos imperijoje, žvelgiant iš tarptautinės teisės tai yra pagrindinis Lietuvos valstybingumo pratęsimo atspirties taškas. Kaip žinome Suomijos vėlesnis istorinis kelias yra gerbtinas ir galėjo būti Lietuvai pavyzdžiu.

Kaip matome Rusija, Lietuvos suvereniteto perėmėja, pradžioje rūpinasi lietuviais kultūrinėje ir švietimo srityse ir štai 1822 m. (1825 m. gauna magistro laipsnį) Vilniaus universitetą baigia Lietuvos didžiavyris Simonas Daukantas (1793-1864), istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų. Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus, švietė savo tautą, ugdė jos savigarbą, kūrė kultūrinius pamatus atgimstančiai lietuvių tautai, teigdamas, kad tautos pagrindinis bruožas yra kalba, jos kultūra, papročiai. Nuo 1835 m. dirbdamas Sankt Peterburge Senato valdininku, atsakingu už Lietuvos Metriką, iš carinės valdžios išsirūpina leidimą steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje – tęsė Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pradėtą lietuviškų mokyklų plėtrą. Šis leidimas legalizavo jau veikiančias lietuviškas mokyklas bei plėtė jų tinklą, tuo išsaugojo kalbą ir prisidėjo prie lietuvių tautinio atgimimo.

Dar dirbdamas Sankt Peterburge S. Daukantas bendradarbiavo su būsimu Žemaičių vyskupu Motiejumi Valančiumi, o 1850 m. grįžęs į Žemaitiją tikėjosi lietuvių tautą atgaivinti kultūrinės veiklos būdu, nes tuo metu nematė Lietuvos valstybingumo atstatymo Rusijos imperijoje realių kelių, todėl ir nedalyvavo 1830-31 m. sukilime.

Kitas XIX a. Lietuvos didžiavyris Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875 m.), švietėjas, rašytojas, istorikas, blaivybės sąjūdžio organizatorius. M. Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri XIX a. pabaigoje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje. 1840–1842 m. Vilniaus dvasinės akademijos profesorius, dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Po 1931 m. sukilimo Rusijos valdžiai Vilniaus Akademiją perkėlus į Peterburgą, ten išvyko ir M. Valančius. Susilpnėjus sveikatai, 1845 m. grįžo į Žemaitiją. 1845–1850 m. Žemaičių kunigų seminarijos rektorius. Tapęs rektoriumi ėmėsi kultūrinės veiklos, vykdė blaivybės akciją: stengėsi atitraukti valstiečius nuo girtavimo, rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą Rytų Prūsijoje ir slaptą jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas, bibliotekas. 1850 m. įšventintas Žemaičių vyskupu, turėdamas didžiulį autoritetą Lietuvoje, savo veikla tapęs didžiausiu lietuvių tautos gelbėtoju, 1863 m. sukilimui nepritarė, bet slapčiomis stengėsi Lietuvos sukilėlius remti.

Anuomet, nuo 1803 m. Vilniaus universitete vyravusi lietuvybės dvasia padarė lemiamą įtaką Simonui Stanevičiui, 1822 metais  įstojusiam ir tapusiam vienu iškiliausių XIX amžiaus lietuvių kultūros veikėjų bei rašytojų. Visa plejada žemaičių šviesuolių:  vienas įžymiausių XIX a. pr. žemaičių kultūros veikėjų ir kūrėjų Dionizas Poška, bendradarbiavęs su Vilniaus universiteto profesoriais, Kajetonas Nezabitauskis,  Liudvikas Adomas Juocevičius, baigusių Vilniaus universitetą ir Jurgis Plateris, būdamas tik 18 m. 1828 m. baigęs literatūros ir laisvųjų menų studijas, visi jie savo žinias atidavė puoselėjant lietuvių kultūrą, ugdant lietuvišką savimonę.

Žvelgiant į lietuvių tautos atgimimą, besitęsiantį Rusijos imperijoje XIX a. pradžios tris dešimtmečius, kyla klausimas kodėl Lietuvoje 1831 m. kilo sukilimas, kokios jėgos visa tai sukėlė? Akivaizdu, kad tarp Lietuvos bajorų dar buvo ir prolenkiškos savimonės asmenų, kurie dalyvavo sukilime. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos gubernijoje sustiprėjo lietuvių atgimimas ir sumažėjo tarp Lietuvos bajorų noras būti unitarinėje Lenkijos valstybėje, keitėsi jų tapatybė. Visa tai  stebėjo Lenkijos politikai ir matė, jog tirpsta galimybės atkurti Lietuvą unitarinėje Lenkijos valstybėje. Apie tai byloja  sukilimo eiga, nes jis prasidėjęs Lenkijos karalystėje, turinčioje autonomiją, savo seimą, vyriausybę, kariuomenę, greit buvo permestas į Lietuvos guberniją. Akivaizdu, kad sukilimas pagrindinai turėjo vykti Lietuvos gubernijoje. Ar nebuvo inspiruotas slaptųjų tarnybų iš trečiųjų šalių? Tai liudytų ir ginklų pristatymas iš  Vakarų šalių, kuris kaip tik vėlavo. Ar ne apie trečiųjų šalių įtaką byloja Lenkijos sukilėlių vadovybėje vykę nuolatiniai nesutarimai, vadovų kaita ir jų žudymai.

Dabar negalėčiau įvardinti tikrųjų priežasčių, tačiau iš skelbiamos istoriografijos: sukilimą paskatino 1830 m. Prancūzijos ir Belgijos revoliucijos ir Rusijos ketinimas siųsti Lenkijos kariuomenę į šias šalis  nėra paremta faktais. Sukilimas prasidėjo 1830 m. lapkrityje Lenkijos karalystės sostinėje Varšuvoje, kai pėstininkų karininkų mokykloje susikūrusios slaptos organizacijos (1828 m. įkūrė Piotras Vysockis) nariai užėmė Ginkluotųjų pajėgų vado kunigaikščio Konstantino (imperatoriaus Nikolajaus brolio) Belvederio rezidenciją. Aukštesnieji lenkų generolai: Stanislovas Trembickis, Moritzas Hauke, Stanislovas Potockis ir kt. sukilimui nepritarė ir atsisakė dalyvauti, dėl to sukilėlių buvo nužudyti, tačiau prisijungė dalis karininkų mokyklos pėstininkų dalinių.

Kad sukilimo vadai buvo numatę kovas vykdyti daugiau Lietuvoje, apie tai liudija jų veiksmai: Lenkijos sukilėlių mūšiai vyko Varšuvoje ir aplink ją ir toliau nesiplėtė, tačiau 1831 m. birželio pradžioje lenkų sukilėlių kariniai junginiai, vadovaujami generolų A. Gelgaudo, H. Dembinskio, D. A. Chlapovskio persikėlė į Lietuvą ir čia vyko daugelis  nuožmių mūšių su Rusijos kariuomene. Pirmieji susiorganizavo Raseinių bajorai  1831 m. kovo 25 d. užėmė Raseinius, paskutinis mūšis įvyko 1831m. birželio 19 d. Antano Gelgaudo  lenkų dalinius Panerių kautynėse sustabdė rusų generalgubernatoriaus  kariuomenė ir sukilėliams teko trauktis į Prūsiją. Prūsijos pasienyje A.Gelgaudą nukovė juo nusivylęs sukilėlių karininkas.

Lenkų generolų politinė veikla buvo nukreipta į Lietuvos prijungimą prie Lenkijos ir jau birželio 11 d. A. Gelgaudas vietoje Lietuvos Vyriausiojo sukilimo komiteto sudarė Laikinąją lenkų centrinę vyriausybę Lietuvoje veikusią iki liepos 9d.  Sukilimo veikėjas J. Goštautas Lietuvoje siūlė panaikinti baudžiavą, o valstiečiams duoti žemės, todėl pradžioje jie  dalyvavo sukilime, tačiau sukilimo vadovybei atsisakius gerinti jų padėtį, nusivylė ir toliau nedalyvavo. Nors sukilimo skelbiamuose aktuose buvo keliama Lietuvos federacijos su Lenkija idėja, tačiau norėdami pritraukti daugiau Lietuvos bajorų, atskiri sukilimo veikėjai norėjo, jog Lietuva ir Lenkija būtų lygiateisės valstybės. Akivaizdi Lietuvos valstybingumo naikinimo išraiška yra ta, kad autonominės Lenkijos karalystės Seimas Lietuvą  laikė tik Lenkijos provincija ir vadino Vilniaus vaivadija. Absurdiška, kad su tokia lenkų nuostata Lietuvos bajorų dalis dalyvavo sukilime, vadinasi jų mentalitetas buvo suterštas prolenkizmu.

Galima teigti, kad Lenkijoje sukeltas sukilimas ir lenkų generolų permestas į Lietuvą, lietuvių tautos atgimimui ir valstybingumui padarė didžiulę žalą. Visiškai yra palaikytinas S. Daukanto ir jo pasekėjų nedalyvavimas šiame sukilime, nes tai buvo tik beprasmis mūsų didvyriškos tautos žudymas. Nors istoriografijoje vis dar minima, jog „sukilimas brandino lietuvių tautinę savimonę?!“ Juk buvo alternatyva sukilimui – eiti Suomijos keliu, ugdyti lietuvių kultūrą, naudotis veikiančiu Vilniaus universitetu ir išsiplėtusia lietuvių švietimo sistema, kurioje aktyviai veikė Žemaitijos šviesuoliai.

Akivaizdu, kad Rusijos imperijos valdžia ėmėsi prieš sukilėlius represijų, tačiau Lietuva neteko labai daug: 1832 m. uždarytas tautos švietimo židinys, Vilniaus universitetas, likviduota Vilniaus švietimo apygarda, 1840 m. panaikintas III LDK Statutas, LDK žemės, vadinama Lietuvos gubernija pervadinta Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų kraštu. Lenkijos karalystė neteko autonomijos, panaikintas Seimas, konstitucija, kariuomenė, nors karalystė buvo atkurta Vienos kongrese vadovaujantis tarptautine teise. Pabrėžtina, kad Lietuvos gubernijoje nutraukta lietuvių kultūrinės autonomijos politika, išugdžiusi Žemaitijos šviesuolius. Šiaurės Vakarų krašte pradėta taikyti taip vadinama „lenkų pradų naikinimo“ programa, kurios tikslas – atskirti lietuvius nuo lenkų įtakos, diegiant rusų įtaką – štai esminis sukilimo pasiektas rezultatas, naikinantis lietuvių kultūrą, tautinį švietimą.

Geopolitikos projektuotojai po Vienos kongreso prabėgus 30-50 metų nebuvo patenkinti išsiplėtusia Rusijos imperija ir žinodami apie Lenkijos tikslus vėl atkurti unitarinę su Lietuva karalystę pradėjo remti sukilimus Rusijos valdomoje buvusioje Rzeczpospolitos teritorijoje. Galima manyti, kad  imperinių valstybių politikoje buvo dar gyvi būdai, naudoti XVIII a. pabaigoje Jekaterinos II, kaip sukelti sukilimus ir anarchiją kitoje valstybėje – buvusioje Rzeczpospolitoje ir po to ją pajungti imperijai. Tuo aktyviai pasinaudojo Prancūzija ir D. Britanija norėdama laimėti Krymo karą (1853-1855) prieš Rusiją ir dėjo pastangas sukelti ekonominę krizę Baltijos jūros regione bei karinį susidūrimą Ukrainoje. Jos teikė pažadus paremti sukilimą ginklais ir diplomatija, o tuo ypatingai buvo gundomi lenkai, kurių būdas reiškėsi perdėtu entuziazmu sukilimams, romantišku patriotizmu bei mesionizmu, lengvatikybe, o vėliau sukilimai buvo permetami  į Lietuvą ir patraukdavo paskui save ramesnius lietuvius. Lenkijos politiniai veikėjai neatsižvelgė į tai, kad po pralaimėto 1830-31 m. sukilimo Lenkijos karalystė neteko autonomijos, savo Seimo, vyriausybės ir kariuomenės, bet vėl degė noru kariauti prieš Rusiją. Galima daryti išvadą, kad 1863 m. sukilimas prasidėjo Vakarų imperinių valstybių įtakoje, o jų propagandos veikiami būsimieji sukilimo vadai būrėsi Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje bei Londone. Prūsija provokavusi sukilimą, vėliau  padėjo Rusijai jį malšinti ir gaudyti bei gražinti bėgančius į užsienį sukilėlius.

Nors Rusijos imperijos valdžia, mėgindama rasti geriausią išeitį iš susidariusios vidinės ir tarptautinės padėties, 1861 m. pradėjo žemės ūkio, teismo, finansų, piliečių švietimo ir baudžiavos naikinimo  reformas. Tačiau esant tokiai geopolitinei situacijai  1863 m. sausyje Lenkija pradėjo sukilimą – karą prieš Rusiją. Lenkijos arba prolenkiškai orientuotų Lietuvos bajorų vienintelis sukilimo tikslas buvo atstatyti Lenkijos – Lietuvos  valstybę 1772 metų ribose, atnaujinant seną uniją.

1863 m. vasarį Lietuvoje prasidėjęs sukilimas įgavo dvi politines kryptis: „raudonieji“ ir „baltieji“.  Lietuvos sukilimo vadai: Kostas Kalinauskas, Antanas Mackevičius, Zigmas Sierakauskas priklausė prie “raudonųjų”, kurie greta politinio tikslo – išsivaduoti iš Rusijos okupacijos,- skelbė kovojantys už socialinį teisingumą, už ekonominės valstiečių būklės pagerinimą. K. Kalinausko politinis tikslas buvo Lietuvą atskirti nuo Lenkijos ir sujungti su Gudija — Didžiosios Kunigaikštijos ribose. Jis prieštaravo  lenkų sukilimo komiteto nariams ir reikalavo kai kurių pavietų Gardino srity, kurie būtų priskirti Lietuvai. Z. Sierakausko kovos planas buvo pagrįstas pagal karo mokslus: pirmiausiai užimti Baltijos pajūrį ir atkirsti  rusus nuo Petrapilio, Maskvos, užtikrinant išsilaipinimą lauktai iš Vakarų pagalbai, o tik paskui išvystyti sukilimą Vilnijoje ir Gudijoje. Visas planas buvo pagrįstas pažadėtąja pagalba iš Vakarų.

„Klaidinga yra manyti, kad “baltieji” buvo reakcionieriai — ir jie buvo liberalai, tik jie norėjo socialines reformas pravesti evoliucijos keliu, išvengti revoliucijos ir kraujo praliejimo. Būdami vyresnio amžiaus, saikingesni, jie sveiku protu numanė, kad sukilimas prieš milžinišką Rusijos imperiją negali pavykti, kad jis atneš kraštui tik daugiau nelaimių. Panašiai galvojo ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kurio biografijoje prof. Vaclovas Biržiška smulkiai išnagrinėjo jo veiklą ir atmetė jam darytus priekaištus, esą jis buvęs oportunistas, pataikavęs rusams, iškeldamas jo atsargumą, jo slaptą sukilėlių globą ir gudrius diplomatinius žygius prieš vyresnybę. Nemaža bajorų sukilimo visiškai nenorėjo, pasitaikė ir tokių, kurie tikėjosi, kad prasidėjusioje kovoje žus visi “raudonieji”… Bet jaunimas, beveik be išimties, buvo pagautas patriotinės nuotaikos ir beveik iš kiekvieno dvaro išėjo į miškus.“- rašo istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė.

Motiejus Valančius. Šaltinis – epaveldas.lt

Tautiškai susipratę lietuviai sukilimą vertino kaip lenkų ir sulenkėjusių Lietuvos bajorų reikalą, kurie ir darė priekaištus vyskupui M. Valančiui. Lietuvos istoriografija nesprendžia esminės dilemos: ar verta lietuviams buvo dalyvauti XIX a. dviejuose sukilimuose, kai kariniai pajėgumai tarp imperijos ir sukilėlių tokie nesulyginami ir kai Lietuvos sukilėlių politiniai tikslai dviprasmiški tarp Lenkijos ir Lietuvos.  Minčių apie Lietuvos autonomiją sklandė, bet sunku įsivaizduoti netgi atskirą Lietuvos, kaip LDK žemių, valstybingumą. Savo paskutiniuose prieš mirtį testamentuose sukilimo vadai Zigmas Sierakauskas, Kostas Kalinauskas siūlė gana radikalių reformų, bet iš esmės kultūrinę autonomiją Šiaurės vakarų kraštui, net politinę Lietuvos savivaldą, įsivaizduojamą kaip politinę autonomiją. Antanui Mackevičiui atrodė, kad socialiniai ir religiniai klausimai svarbesni net už politinius, nors pasisakė prieš Rusijos imperinę valdžią užgrobusią svetimą kraštą ir išnaudojusią valstiečius bei persekiojusią Katalikų bažnyčią. Žvelgiant atgal šie siūlymai kultūriniu požiūriu atitiko Lietuvos situaciją iki 1831 m. sukilimo. 1863 m. liepą-lapkritį vyko mūšiai Vilniaus, Kauno bei Augustavo gubernijose, o gruodyje mūšiai Vilniaus ir Augustavo gubernijose baigėsi. Organizuotas sukilimas baigėsi 1864 m. pradžioje suėmus ir kovo 22 d. įvykdžius mirties bausmę Kostui Kalinauskui.

Sukilimo metu Lietuvoje įvyko 321 mūšis su Rusijos imperijos kariuomene. Iš viso caro kariuomenės Vilniaus karinėje apygardoje buvo apie 145 000 karių, 60 kazokų šimtinių, dalis jų malšino sukilimą. Jėgų santykis mūšių metu dažnai būdavo 1:10 Rusijos naudai.

Vykstant sukilimui Rusijos valdžia nuteisė mirties  bausme, katorga ar ištrėmė 21 712 žmonių. Terorą lydėjo negirdėta demoralizacija, šnipinėjimai, įskundimai. Dar sukilimui tebesitęsiant stambesnieji bajorai pasirašė ištikimybės raštą carui. Iš baimės ir netikrumo rytojumi žmonės kraustėsi iš proto, virsdavo lyg laukiniai, pamesdavo garbės jausmą. Tėvas bijojo sūnaus, sūnus — tėvo, brolis — brolio. Kas galėjo, bėgo, palikdamas tėvynę ir šeimą. Po sukilimo toliau vykdytos represijos, o 1864 m. įvestas lietuviškos spaudos draudimas.

Caro valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams, pataisė 1861 m. reforma, sumažino privalomosios žemės išpirkos mokestį, paspartindama baudžiavos liekanų likvidavimą ir kapitalizmo raidą.

Mūsų istoriografijoje į XIX a. sukilimus žvelgiama taip, jog „mėginimai sunaikinti mūsų tautą davė priešingą rezultatą“. „Lietuviai priespaudos sąlygomis dar labiau susitelkė, gimtąją kalbą vaikams perteikdavo daraktoriai kaimo mokyklose“ ir pan. Tokie pasakojimai prieštarauja istoriniams faktams: lietuvių mokyklos veikė nuo vyskupo I. J. Masalskio ir jų tinklas buvo plečiamas nuo 1835 m. bei nuo 1803 m. leidžiama lietuviška spauda S. Daukanto, vyskupo M. Valančiaus ir kt. Žemaitijos šviesuolių pastangomis. „Užgimė Nepriklausomos Lietuvos, kuriamos etniniu pagrindu, idėja. 1863–1864 metų sukilimas tapo lūžiu, po kurio ėmė sparčiai formuotis tautinė nekilmingoji inteligentija (tiksliau, nekilmingųjų sluoksnis pradėjo formuotis dėl baudžiavos panaikinimo-V.T.). Šis sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Nepriklausomybę“. Tačiau galima žvelgti  S. Daukanto, M. Valančiaus ir kt. žvilgsniu, jog tie sukilimai buvo beprasmiai lietuvių tautai, nes buvo sukelti lenkų vykdyto mesianizmo kitų tautų, buvusių LDK sudėtyje, atžvilgiu, ir kurį skatino Vakarų imperijos, turėdamos tikslą susilpninti Rusijos imperiją. Nors sukilėliai ėjo į kovą aukodamiesi, tikėdami pagalba iš Vakarų ir savo jėgomis – visas jų pasišventimas iš anksto buvo pasmerktas pražūčiai. Pateisinant ir gerbiant aukas, galima teigti vieno istoriko žodžiais: “Sukilėliai pralaimėjo karą, bet nepralaimėjo kovos už nepriklausomybę”. Ateitis tatai įrodė, todėl mūsų tautos aukas mes turime gerbti ir jas atminti.

Mykolas Kleopas Oginskis. Šaltinis – lt.wikipedia.org

Man patiko, kad XX a. lenkų istorikai sprendė dilemą apie XIX a. sukilimų būtinumą ir daugelis priėjo išvados, kad neverta kariauti, kai aišku, jog kova bus pralaimėta ne tik fiziškai, bet ir dėl neaiškių, persenusių idėjų bei nekuriant iliuzijų dėl Vakarų paramos. Vieną iš jų paminėsiu: lenkų istorikas Stanislovas Stoma (Stanislaw Stomma) net XX a. viduryje, minint 1863 m. sukilimo 100-metį, rašė, kad tai buvo visiška kvailystė: sukilimas buvo pasmerktas žlugti, nebuvo  atsižvelgta į tarptautinę situaciją, ypač į tuometinės Prūsijos poziciją, o ryžtas kovai buvo paremtas emociniu noru kautis su Rusijos imperija, kuri už tai atsikeršijo žiauriomis represijomis.

Aš stengiausi pažvelgti į tragiškus lietuvių tautai istorinius įvykius, kurie turi būti vertinami ne iš anksto kaimyninių tautų suformuotais pasakojimais (naratyvais), bet iš lietuvių tautos, Lietuvos interesų ir neromantizuojant, bet remiantis istoriniais faktais. Šiuo atveju imkime diskusijų pavyzdį iš Lenkijos istorikų realistų ir įvertinkime visus tris sukilimus: 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. Dviem paskutiniais straipsniais aš juos įvertinau, kaip beprasmius ir nukreiptus lietuvių tautos naikinimui. Todėl teigiu, kad vis tik Suomijos kunigaikštystės istorinis kelias galėjo būti sektinas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai.