Rima PALIJANSKAITĖ, www.silaineskrastas.lt
Kovo 22-tą Mažosios Lietuvos filosofui, rašytojui, kultūros veikėjui Vydūnui – Vilhelmui Storostai sukanka 150 metų. Įvertinęs jo darbų svarbą ir reikšmę, Lietuvos Seimas 2018-uosius paskelbė Vydūno metais. Jų metu šiuolaikinio žmogaus akimis iš naujo bus pažiūrėta į jo gyvenimą bei visą tai, ką jis yra sukūręs ir padaręs.
Daugelyje savo darbų Vydūnas kalbėjo apie Tėvynę, meilę ir jai dirbantį žmogų. Tai buvo aktualu XIX ir XX amžių sandūrų visuomenėje. 1988 metais, prasidėjus atšilimui, kovo mėnesį minint Vydūno 120 metų gimimo sukaktį, buvo puiki proga viešai šnekėti apie jo gyvenimą ir darbus. Tuomet pilnose salėse buvo kalbama apie Vydūno požiūrį į laisvą kuriantį žmogų laisvoje šalyje – XX a. pabaigoje filosofas vėl žadino ir telkė visuomenę. Visa tai tapo aktualu vaduojantis iš sovietinės būties ir siekiant Lietuvos nepriklausomybės.
Sveikindami visus su gražiu Vydūno 150 metų gimimo jubiliejumi, siūlome daug Mažosios Lietuvos filosofo darbų aktualizavimui padariusios vydūnietės Rimos Palijanskaitės rašinį, apie Vydūno požiūrį į „valdžiavą“, kaip jis vadino politiką bei politikus.
Taip pat skaitykite
Vydūnas nuolat sekė Lietuvos gyvenimą ir dažnai joje lankėsi, o savo filosofiniais ir draminiais veikalais, straipsniais ir kalbomis tikėjosi prisidedąs prie lietuviškumo puoselėjimo ir Lietuvos valstybės kūrimo. Taigi politika kaip bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla Vydūnui nebuvo svetima.
Po Pirmojo pasaulinio karo valdžios žmonių atžvilgiu Vydūnas tapo kritiškesnis, bet jo požiūris į politiką iš esmės nepakito. Jis puoselėjo mintį, kad politika ateityje bus kitokia. Tai atspindi veiklaus jaunimo laikraštyje publikuotas straipsnis apie politiką.
Politikos garsas mūsų laikais nėra geras. Politika yra tapusi ypatingu dalyku. Iš tikrųjų ji yra darbas žmonių santykiams tvarkyti. Bet žmonės dalyvauja tame darbe, jeib sau kuo daugiau naudos iš tos tvarkos ištrauktų. Tai reiškia, jie nori kitiems kuo mažiau gero teikti, bet patys visokių ir kuo daugiau smagumų iš kitų pasiimti. Politika yra tūliems geschӓftas[1]. Vienas kitą apgauti nori. Vienas pasistengia iš kito paplėšti turtų, o todėl bando jo „teises“ susiaurinti ir savąsias išplėsti. Tam steigiamos partijos, kuriosia susispiečia žmonės to paties luomo, tų pačių tikslų.
Tą politiką ūmai pataisyti, nėra galima. Ir nereikia. Lai žmonės ją varo. Prieis jiems galas. Pasimirs, ir liks jų turtai, jų darbas bei mėšlas. Ir nieko daugiau. Jaunieji turėtų kitaip manyti. Jie gali naują tvarką įgyvendinti. Bet ne tuo, kad pradeda dalyvauti „politikos“ darbe. Jie turi pirma tarp savęs sveikus santykius sukurti. Jie turi pasistengti savo tarpe politiką tuo padaryti, kas ištikrųjų yra jos uždavinys, būtent tarp žmonių santykius tvarkyti, kad kiekvienam būtų galima žmoniškai kilti. […]
Jaunųjų politika vien turėtų rūpinties tokiu pasielgimu ir gyvenimu, tokiais žmonių santykiais, kad kiekvienam būtų galima dorėti, prot[ing]ėti, iškilti.[2]
Vydūnas nuolat domėjosi politiniais įvykiais Lietuvoje ir visame pasaulyje, juos apžvelgdavo savo leidžiamuose žurnaluose, paliesdavo juos straipsniuose lietuvių spaudoje. Apie politinius tautos gyvenimo aspektus rašė savo veikaluose „Tautos gyvata“ ir „Mūsų uždavinys“. Jo teigimu, „valdžiava“ – tai besirūpinantieji žmonių santykių tvarka. Apgailestaujama, jog žmonės apie ją pasako daug blogų žodžių, ir neretai pagrįstai – istorija mena daug situacijų, kai valdžia buvo naudojama siekiant savo siaurų tikslų, neretai netgi pavergiant kitus žmones. Tuo tarpu valdžiava, anot Vydūno, „tegali būti dalykas žmogui, o ne žmogus jajai“.[3]
Vydūnas neskiria dėmesio politinėms partijoms ir jų neaptarinėja, bet apgailestauja, kad būdami priešingose partijose jų veikėjai dažnai vienas kitą menkina ir peikia, tarsi taip galėtų išaukštinti patys save; ir nuolat kovoja tarpusavyje, vieni kitų darbus griauna, užuot stiprinę save ir valstybę bendru veikimu. Kaip visoje Vydūno filosofijoje, čia svarbiausiu dalyku laikomas žmoniškumas:
Mūsų laiku politikoj labai daug reiškia ekonominė padėtis. Anglai beveik visus politikos žygius pradeda ekonominiais santykiais. Dabar Lietuvoj ekonomikos klausimai taipgi daug reiškia. Ir tikrai išmintingai veikia tie politikos vyrai, kurie ekonominę Lietuvos padėtį tiek gerina ir taiso, kiek tai galima. Bet labai reikėtų saugotis tuo darbu įtvirtinti visos tautos linkimą rūpintis vien materialiniais turtais. O man rodos, kad šis linkimas kaip tvanas įsigali. Mums būtina yra suprasti, kad valdžiava yra žmonių santykių tvarka. O kadangi žmonės iš prigimties ir iš kūrybos dėsnių tam gyvena su žmonėmis, kad vieni kituose žadintų žmoniškumą, tai ir valdžiava negali turėti kitą tikslą. Ypačiai neturėtų ji būti priemonė turtams sukrauti, piliečiams praturtėti.[4]
Itin svarbią vietą, gvildenant socialinius ir politinius klausimus, Vydūno filosofijoje užima tauta ir tautiškumas. Tautiškumo klausimą Vydūnas pradėjo analizuoti susidūręs su gyvenimo realybe: savo tėvų kalbos ir tautiškumo atsižadėję lietuvininkai paprastai tapdavę dvasiškai bei morališkai silpni.
Pasak Vydūno, tautiškumas yra savita „žmoniškumo spalva“. Prigimtoji kalba yra labai svarbi, bet jos nepakanka – reikia dar ir savaip gyventi: savaip jausti, mąstyti ir veikti, su pagarba žvelgiant į savo tautos praeitį. Žmogaus tautiškumą mąstytojas suvokia kaip tapsmą: „Kiekvienas lietuvis, kiekviena lietuvaitė, gimusi iš lietuvių tėvų, yra lietuviškos prigimties. Bet lietuviais jie tik tampa, kada juose gyvas bus dvasinis tautos gyvumas, kada jie savo pasiryžimu ir pasišventimu juo maitinsis ir jį didins, vienu žodžiu, jame dalyvaus.“[5]
Kiekvienas žmogus, pasak Vydūno, savo būtimi veikia tautą – augina ją arba žudo. Jeigu jaunesnioji karta yra kilnesnė ir žmoniškesnė už senąją, tai ji žymi tautos augimą. Pati tauta, jos gyvenimas dera tam, kad žmonės taptų žmoniškesni. Tautos valdžios uždavinys – sudaryti sąlygas žmonėms tobulėti ir savo veikimu tautos gyvumą turtinti bei auginti. Taip auga, kyla ir visa žmonija. „Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį. O taip eina kelias pasaulio ir visumos Priežastin.“[6]
[1] Vok. Geschäft – verslas.
[2] Vydūnas. Jaunųjų politika. Darželis, 1921, nr. 1, p. 2.
[3] Vydūnas. Tautos gyvata. Tilžė: Rūta, 1920, p. 69.
[4] Vydūnas. Politikos pagrindas. Darbymetis, 1921, nr. 2, p. 27.
[5] Vydūnas. Tapkime lietuviais! Jaunoji karta, 1929, nr. 7, p. 2.
[6] Vydūnas. Mūsų uždavinys. Tilžė, 1921, p. 27.
https://www.silaineskrastas.lt/komentarai/vydunas-politika-zmoniu-santykiu-tvarkymas/