2015 m. gegužės 27 dieną Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos pilnutėlėje salėje visuomenei buvo pristatyta vysk. Liongino Virbalo Knyga apie Šventąją Žemę.

Pradėdama renginį Albina Saladūnaitė sakė, jog toks susibūrimas primena vysk. Paltaroko ingresą į Panevėžio vyskupiją 1926 m. (Ji pastebėjo, kad lietuvių kalba yra išėjusios kelios knygos apie „Šventąją Žemę“. Tai Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“ prieš keturis šimtus metų. 1939 m. išleista Poškos knyga „Smėliais ir dykumomis“. Vyskupo knyga mus pasiekia per asmeninę patirtį. Pakvietė susirinkusius atsidusėti už a. a. V. Aliulį.)

Vysk. L. Virbalas kalbėjo apie piligrimystę. „Piligrimystė yra patirtis. Noriu kalbėti ne tiek apie knygą, kiek apie žmones, kurie gyvena Rytuose. Esame iškeliavę kaip Abraomas. Jis yra kaip mūsų kelionės pirmavaizdis. Kelionėje padeda tik pasitikėjimas. Piligrimystės kelionė visuomet vyksta su Jėzaus bendratautiečiais, pirmaisiais krikščionimis, su vėlesnio laikmečio piligrimais. Šventoji Žemė – tai Įsikūnijimo Žemė. Tai žemė, kurioje vyrauja kalnai, saulė, karštis, dykumos. Todėl ir žmonės ten – su charakteriu. Ta Įsikūnijimo žemė negalėjo neatsispindėti ir Jėzaus gyvenime. Tai ta pati žemė, kurioje vaikščiojo Prisikėlęs Jėzus. Tas pats, bet jau kitoks.

Apreiškimo žemė yra kur kas daugiau. Kol skaitai Evangeliją, viskas atrodo abstraktu ir aišku. Kai nuvažiuoji, viskas tampa tikra. Šventoji žemė dažnai vadinama Penktoji evangelija. Ten aplankom tai, ką paliko per tūkstantmečius kažkada čia lankęsi krikščionys.

Kelionėn reikia išsiruošti. Tuomet kažką palieki, kad galėtum sutikti tai, kas nustebina. Toji kelionė yra ilga… Kelionei šalia reikia kito žmogaus. Gera būna dalintis su kitu patyrimu, išgyvenimais. O prakalbinti kelionėje gali daug kas: patys peizažai, pati Žemė, Galilėjos ežeras, Nazaretas, Kafarnaumas.

Mano pirmosios kelionės 1993-1994 metais vadovas buvo Paulo Molinari. Knygoje daug informacijos panaudota iš jo žinių lobyno.

Tas šventas vietas išlaiko žmonės. Jei nebūtų žmonių, tai nebebūtų ir tų vietų, kur galėtum sugrįžti. Todėl pravartu žinoti, kas yra tie krikščionys, kurie ten gyvena. Jie atsirado apaštalų dėka. Jie įsisavino Jėzaus palikimą: „Eikite ir mokykite visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“.

Jėzaus laikais civilizacijos akcentus diktavo Viduržemio jūros baseino žemės. Apaštalai pasklinda ten, kur yra centrai, metropoliai. Tie centrai įgauna reikšmę ir krikščionims. Tuose didmiesčiuose įsikuria patriarchatai. Ir  čia vystomas krikščionybės tapatumas. Į pamaldas patenka kažkas savito: ta filosofinė kalba, kuria kalbama regione.“

Ganytojas pateikė pirmųjų amžių krikščionių diskusijų dėl Jėzaus tapatybės interpretacijas, su tuo susijusių keleto pirmųjų Susirinkimų aiškinimus ir pristatė iš to kilusias krikščioniškas bendruomenes bei bendras pastangas susivienyti su Katalikų Bažnyčia.

„Supaprastintai mes sakome, kad yra Vakarų ir Rytų katalikai. Ar tie skirtumai yra būtini?“ – retoriškai klausė vyskupas. „Pasvarstykime drauge. Jėzus įsteigė Eucharistiją. Kiekviena tauta truputėlį kitaip supranta Jėzaus aiškinimą. Mes negalime suredukuoti visų į vieną formulę… Todėl mūsų pašaukimas – įvairiapusiškai tiesti tiltus. Negerai, kai iškyla sienos valstybėse… Bet dar blogiau, kai atsiranda sienos tarp krikščionių…“

Rytietiškas improvizacijas grojo trimitininkas Dominykas Vyšniauskas. Kelionių agentūros „Quo vadis“ atstovės Reda ir Regina pristatė piligriminių kelionių apimtis, paskirtį ir patirtis.

Susitikimo pabaigoje vyskupas Lionginas Virbalas padėkojo bibliotekai už gerą artimumą, o svečiams iš Vilniaus – už gražią bendrystę.

Panašūs vysk. Liongino Virbalo Knygos apie Šventąją Žemę pristatymai vyko Vilniuje ir Šiauliuose.

Vatikano radijui kun. Algirdas Dauknys iš Panevėžio