Šv. Jono bažnyčia. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotr.

Vytautas A.GOCENTAS, Vilnius, www.voruta.lt

Gyvenimas dovanoja ir susigrąžina draugus – į amžinybę jau iškeliavo kraštiečiai dailininkė Eva Erika Labutytė, teisininkas Kęstutis Milkeraitis, rašytojas Vytautas Karalius… Gi 2019-ieji padovanojo naują pažintį. Benas Volodzka jau kuris laikas ir gimnazijos baigiamosiose klasėse buvo pastebimas Klaipėdos mylėtojų gretose. O šiandien – ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus, ir Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ valdybos narys, Vilniaus universiteto istorijos bakalauro programos antro kurso studentas, kurį sutikau metiniame lietuvininkų XXXI susiėjime Doviluose š. m. birželio 15-ąją.

                      Miela ir malonu pripažinti, kad jaunasis kraštietis atmena savo senolę, klaipėdiškę. Rūpinasi tėviškės paveldo likimu, puoselėjimų, sklaida. Išvykdamas atostogų paskambino ir pasiteiravo ar jau parašiau naują rašinį, skirtą Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymui, klaipėdiškių paveldo likimui. Taigi, reikia atsiliepti ir pasidalinti gerąja žinia, kad miesto ir krašto naujakuriai, o taip pat senųjų gyventojų palikuonys imasi konkrečių darbų ir jau galime pasidžiaugti realiais žingsniais.

Bažnyčios griuvėsių likučiai pokariu. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotrauka

                      Išnykę pastatai ir bažnyčios, sudaužytas uostas ir pokario metais sugriauti senamiesčio ir istorinio naujamiesčio originalūs pastatai ar net ištisos gatvės… Prekybos uostas peržengė kelias gatves Vitės kvartale, plėtėsi ir žvejybos uostas pietinėje istorinio miesto vietovėje, kuri žinoma Smeltės vardu. Taigi, naujakuriai gyvena ir kuriasi. Jie atranda save ir miestą iš naujo…

                      Gal jis nebebus toks kaip prieškario metais, bet tikėkime, kad bus vis gražėjantis. Išliko keletas jūrinio paveldo pastatų, nutarta nebegriauti Locmanų pastato, kuriame tiek svarbių jūrinei Lietuvos istorijai asmenybių dirbo ir gyveno, kur Alijantai 1923 metais perdavė Klaipėdos uostą Lietuvai.

                      Tvirtėja tikėjimas, kad europinis paveldas, kuris sutvertas kuršių žemėje, o prasidėjęs nuo nedidelio Klaipėdos žvejų uostelio, žengia į savo egzistencijos XXI amžių. Ar viskas sekasi, ar atpažįstama miesto ir uosto tapatybė, kurią tvėrė daugybė tautų. Ne tik lietuviai ar vokiečiai, bet ir britai, olandai, netgi žydų skaitlinga bendruomenė. Žodžiu, čia skambėjo visų jų balsai, kūrėsi gyvenimai – uostas ir miestas laukė atplaukiančių, išlydėjo išplaukiančius, gedėjo dėl negrįžusių, atminė gaisrus, sugriovimus…

                      Šiandien yra nauja diena. Daug darbo, sumanymų. Atrodo, kad dabartinį miesto merą Vytautą Grubliauską ne tik žavi Vilniaus Užupio Respublika, bet ir turi galimybę rastis antrininkas Klaipėdoje. Džiaugiamės Frydricho pasažu, kur iš fachverko sandėliukų, kitų statinių sutvertas nuostabus kampelis Frydricho senamiestyje greta senosios turgavietės. Atrodo, kad čia gali atsirasti ištisa Frydricho Respublika?.. Kas žino, gal jau yra ir konkretūs sumanymai kaip apgyvendinti senamiestį, kad jame ir vėl klegėtų vaikų ir jaunimo, darželių ir mokyklų garsai ir skambučiai… Čia yra buvęs gyvenimo geismu paženklintas gyvenimas… Čia teko augti, mokytis, lankyti bendramokslių namus – jie tebėra mano ir mano bendramokslių širdyse…

                      Daug Daržų gatvės IV-osios vidurinės moksleivių tapo žinomais sportininkais, inžinieriais, verslininkais, kitais specialistais, statybininkais ar darbininkais, net ir miesto merais… Atrodo, kad direktoriai, mokytojai, net ir mokyklos budėtojos ar valytojos juos visus su meile išleido į gyvenimą. Čia buvo nuostabi mokykla, puikus pedagogų kolektyvas. Jo istorija prasidėjo 1957-aisiais metais, kuomet atsidarė pokaryje pastatyta mokykla, priestatas gi išaugo 1964 metais, o tęsiasi ir šiandien, nes mokykloje – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetas. Taigi, auga ir klesti Daržų gatvės mokslų buveinė.

Šv. Jono bažnyčia. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotrauka

                      Pasakojama, kad mokytojai su moksleiviais rinko plytas iš Švento Jokūbo laukininkų bažnyčios griuvėsių ir jos buvo sumūrytos IV-osios vidurinės mokyklos sienose… Šiandien tai jau tolima istorija, nes minėta lietuvininkų bažnyčia buvo baigta griauti 1959 metų rugsėjyje… Tai jau atsiminimų knygos puslapiai. Tėvas mane šešiametį atsivedė – aš buvau griaunamos lietuvininkų bažnyčios liudininkas…

                      Šiandien liudiju miesto Švento Jono bažnyčios prisikėlimą. Ją globoja ir miesto meras Vytautas Grubliauskas, baigęs mūsų IV-ąją vidurinę, o kviečia ir klaipėdietį, dabar Lietuvos Prezidentą dr. Gitaną Nausėdą. Jie abu lankė „Gintarėlio“ chorą, o šiandien pasirūpins svarbiausiu jūrinės Klaipėdos statiniu – Švento Jono bažnyčios bokštas buvo ir jūrininkų keliavedė žvaigždė, nes iš tolo buvo matomas kaip aukščiausias uostamiesčio bokštas. Čia dabar bus įrengta apžvalgos aikštelė, į kurią kels liftas, o bažnyčioje bus rengiamos ne tik liuteronų pamaldos, bet ir miestelėnų kultūros renginiai, koncertai, parodos, knygų sutiktuvės. Žodžiu, visa tai, kas svarbu augančiam kultūros ir pramonės židiniui prie marių ir jūros.

                      Tvirtai tikiu ir kviečiu remti visas pastangas, kad Lietuvos Respublikos vyriausybė pripažintų šiam statiniui valstybinę reikšmę, o tai garantuotų ir Vokietijos vadovų, jų prezidentų asmeninę ir valstybinę talką ir paramą. Su dėkingumu ir viltimi pervedame savo aukas ir sakome – iki, susitikime mūsų visų bažnyčioje.

                      P.S. Tiems, kas susidomėsite ir norėsite prisijungti prie talkininkų ir aukotojų, skaitykite http://svjono.lt bei publikacijas Klaipėdos ir Lietuvos žiniasklaidoje, nes šis valstybinis pastatas turi savo istoriją, dabartį ir ateitį.