Akad. Prof. Alfonsas Žilėnas. vle.lt nuotr.

Vytautas A. Gocentas, Vilnius, www.voruta.lt

Bendradarbiai ir studentai mielai rinkosi į akademiko prof. Alfonso Žilėno 100-mečio paminėjimą Vilniuje. Lietuvos mokslų akademijos gėlių puokštę ant kapo Antakalnio kapinėse atnešė akademikas prof. Domas Kaunas, tarė jautrų dėkingumo žodį apie Vilniaus universiteto ir akademijos kolegą. Čia prisiminimais pasidalino ir dukra Dalia Žilėnaitė-Kurlavičienė, Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo akto signataras ekonomistas dr. Audrius Rudys.

Dukra daug kartų pakartojo jautrų kreipinį „mano, mūsų Tėvelis“ – jo pedagoginio bei mokslinio darbo užimtumas universiteto ir visuomeninėje veikloje nesumažino dėmesio ir meilės žmonai, abiems vaikams. Buvęs studentas prisiminė sutuoktinių Alfonso ir Elenos neskubrių ir išlaikytų charakterių suartėjimą, sutapimą, su dėkingumu minėjo profesoriaus žmonos Aldonos kaip odontologės pagalbą. „Aldona buvo kaip Alfonsas, o Alfonsas kaip Aldona.“

Kapo pagerbimo iškilmėje dalyvavo ir Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto dekanė prof. dr. Aida Mačerinskienė.

Kitą dieną, spalio 27-ąją Mokslų akademijos mažojoje salėje renginį pradėjo Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblio „Tyklė“ (vadovė Vitalija Brazaitienė) dainoriai ir bandonininkas Albinas Batavičius. Atsiminimų vakaronei vadovavęs akademikas prof. Arvydas V. Matulionis pasveikino gausiai susirinkusią Vilniaus ekonomistų ir profesorių pažinojusių žmonių bendruomenę ir suteikė žodį profesoriaus bendradarbiui doc. dr. Vladui Terleckui. Žinia, prisiminimų, rankraščių, bibliografijos knygoje „Finansų mokslo ąžuolas Alfonsas Žilėnas“ (Vilnius: Lietuvos bankas, 2016) docentas jau buvo pasidalinęs savo atsiminimais, o vakaro metu juos papildė ir praplėtė.

Aiškėjo, kad ilgametis Finansų ir kredito katedros bei Finansų ir apskaitos (Ekonominės kibernetikos ir finansų) fakulteto vadovas išgyveno nemažus išmėginimus ir sukrėtimus – gebėjo surasti sprendimus arba juos kuriam laikui atidėti, telkė bendradarbius iš studentų tarpo arba ekonomikos, bankininkystės, statistikos praktikos darbų. Katedroje buvo ir diskusijos, ir atliktų darbų aptarimai, jų įvertinimas. Pasitaikė ir dėstytojas, kuris naudojosi tiesmukais vertalais iš rusiškų vadovėlių. Buvo net siūlyta paskaitas skaityti rusų kalba – nebereiktų vargintis ir vertimais į lietuvių kalbą… Katedros vadovas pasiūlė balsuoti ir pasiūlymas liko tik vienišu pasiūlymu, o karo veteranas galiausiai paliko katedrą… Nebuvo katedroje komandavimo, skubėjimo, bet siekta susitarimo – administravimo patirtį turintys dėstytojai buvo tų sprendimų bendraautoriai ir jų vykdytojai.

Profesoriaus duktė Dalia Žilėnaitė-Kurlavičienė dar ir dar priminė tėvo gyvenimo ir veiklos sudėtingumą, jo elgesį namuose – Tėvelis išeidavo į savo kabinetą ir vaikai žinojo, kad tuomet negalima trukdyti. Užbaigęs straipsnį ar kitą darbą tėvelis būdavo vaikų ratelyje, mokėjo išklausyti, padrąsinti. Čia tinka citata ir iš publikuotų dukters atsiminimų: „Kalbėjo Tėvelis negarsiai, Nesu girdėjusi jo šaukiant ar barant mus, vaikus (mane ir brolį Leoną) ar anūkus, nors to ir nusipelnydavome. Juo labiau nesu girdėjusi keikiantis ir niekada nemačiau girto. Ypač jis mylėjo ir gerbė Mamytę, vadino ją Elenėle.“ Mokyklos ir universiteto pažymiai buvo labai geri ir galima buvo pasirinkti darbo vietą kurioje ligoninėje, bet duktė išvyko į provinciją. Tėvelio vardu ir padėtimi čia nebuvo naudotasi.

Profesoriaus studentas, o vėliau ir kolega doc. dr. Stasys Kropas po pusės studijų universitete gavo galimybę išvykti į Leningradą ir ten baigti studijas. Buvo net suabejojęs ar gerai pasirinko dalyką, būsimą dėstytojo profesiją. Profesorius surado tinkamų padrąsinimui ir žodžių, ir suteikė paramą. Buvo svarstomas atrodytų kiek nuo praktinės realybės atsietas mokslinis valstybės įvairių sričių balansų darbas. Katedros vedėjas ir pristatė, ir kolegų kilusias abejones išsklaidė bei drąsiai pateikė balsavimui – teorinis darbas buvo aprobuotas. Tokio palaikymo ir skatinimo iš profesoriaus jaunas dėstytojas susilaukė ne kartą ir galėjo tvirtai žengti toliau ne tik katedros, bet ir atgimusios valstybės darbuose.

Finansininkas, bankininkas ir diplomatas Romualdas Visokavičius prisiminė susitikimus su profesoriumi Kaune ir Vilniuje. Buvo atmintini ne tik darbiniai kontaktai, bet ir po darbo aplankyti Kauno muziejai. Kaip banko valdytojas prisiminė ir anekdotinį įvykį su neinventorintu Lenino biustu, įkurdintu ant jo darbo stalo – anuomet buvo visokių tikrintojų, o kartais net po keliolika vienu metu…

Renginio pabaigoje ekonomistas, bankininkas, Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo akto signataras Vilius Baldišius trumpai pristatė savo ir V. Terlecko bei S. Kropo sudarytą knygą „Finansų mokslo ąžuolas Alfonsas Žilėnas“, o taip pat pasidalino šios knygos egzemplioriais su vakaro dalyviais.

Vakaro pabaigoje nuskambėjo  dar viena „Tyklės“ daina. Tikime, kad mūsų profesorius buvo šio šimtamečio susibūrimo neregimas, bet rūpestingas globėjas, mūsų visų atsiminimų bendraautorius.