Vytauto Didžiojo sarkofagas Vilniaus katedros požemiuose. bpmuziejus.lt nuotr.

www.voruta.lt

Vasario 16-osios akto signataras Donatas Malinauskas (1869–1942) prisidėjo prie Vytauto Didžiojo palaikų paieškų ir artėjant didžiojo kunigaikščio mirties 500 metų jubiliejui 1929 m. užsakė sarkofagą pas skulptorių Vincą Grybą, taip pat rūpinosi puošnaus karsto sukūrimu. Visa tai planuota įrengti Vilniaus katedroje, bet galvota ir apie laikiną, atsarginį variantą – Kauno baziliką arba Karo muziejų.

Gamybai paaukojęs 1000 litų, signataras rinkliavos reikalus patikėjo Šaulių sąjungai. Pats projektas ne tik sulaukė prezidento Antano Smetonos palankumo ir saugotas Prezidentūros palėpėje, bet buvo lydimas ir nesusipratimų dėl tuomet įtemptų lietuvių ir lenkų santykių Vilniuje. Stačiakampio formos plieninį sarkofagą su nukeliamu Vyčio kryžiumi dekoruotu dangčiu, reljefine raižytų ąžuolo lapų juosta bei lietomis kaukolėmis puoštais šonais Petras Rimša sukūrė tik 1933 metais tuometinėje Čekoslovakijoje, nors ant jo galima išvysti jubiliejinių metų datą – 27.X.1430 ir 27.X.1930.

1933 m. Donatas Malinauskas rašė: „Tąjį karstą daviau padaryti iš metalo, kurio išdirbimo paslaptis tėra žinoma tiktai Čekoslovakijoje, kur jisai pavadintas „anticoro“. Tai yra šarvuoto plieno rūšis, kuri visiškai nerūdija ir, be to, yra atspari prieš bet kurias rūgštis, net prieš vadinamąjį karališkąjį vandenį. Karstas padarytas gana masyvus, turi ploniausioje vietoje šešis milimetrus storumo. Po metaliniu viršeliu yra dar antras stiklinis viršelis, hermetiškai uždaromas. Karstas nėra labai didelis, tiktai toks, kad likę kaulai sutilptų, bet vis dėlto sveria daugiau kaip 150 kilogramų. […] O kai karstas bus uždarytas, jį sudaužyti ar atidaryti bus sunkiau kaip geriausią nedegamą spintą. Tuo būdu tas karstas yra kaip ir pomirtiniai šarvai brangiausiems mūsų Didvyrio kaulams.“

Pagamintas karstas ne iš karto pasiekė Vilniaus katedrą – per Varšuvą kelis kartus grįžo į Čekoslovakiją, buvo ir Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, Mokslų akademijos pastate, Signatarų namuose, o dabar priklauso Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Šis sarkofagas tapo ne tik nerastų Vytauto Didžiojo palaikų, bet ir Donato Malinausko istorijos simboliu. Vasario 16-osios Akto signataras, Lietuvos diplomatas Čekoslovakijoje ir Estijoje buvo ištremtas į Altajaus kraštą, kur ir mirė 1942 m., 1993 m. perlaidotas Onuškio bažnyčios šventoriuje, Trakų rajone.