www.voruta.lt

Kalba Žydų genocido paminėjimo ceremonijoje Paneriuose, 2016-09-23

          Susirenkame čia, kad prisimintume ir pamąstytume.

          Kai kurie sako, kad mirusiems jau vis viena. Ramu, jau seniai ramu. Gal nežadinkim?

          Tai netiesa. Jiems maloni kiekviena uždegta žvakutė. Ar tai būtų žydų, lietuvių ar lenkų Vėlinės. Kažkur čia Paneriuose ilsis ir daugybė rusų, tiesiog sovietų kareivių.

          O jeigu nė vienos žvakutės nėra – visiems jiems liūdna. Aš taip manau.

          Čia ir ypač Atminimo dieną yra apie ką pamąstyti.

          Ir apie tuos, ir apie visus. Jie primena ne tik apie save. Sakom ir sakom: kad nepasikartotų… Bet juk kartojasi!

          Didysis klausimas: žmonės, kodėl žudot žmones?

          Ir tada, ir ligi šiol.

          Valstybės arba režimai žudo tautas, bendruomenes, apakę ir nematydami, kad kančiose žūva ne doktrinos, ne bepročių sumanymai, ne skaičiai: žūva tikri žmonės, kurių kiekvienas mylėjo ir buvo mylimas. Nužudei vieną žmogų, o nužudei daugybę meilės. Jos žemėje vis mažiau. Nejau to nematome?

          Buvo istorijoje visaip, o po to atėjo 20 amžius. Tarptautizacija, globalizacija, čikatilizacija.

          Protas nustelbė sielą ir ėmė pūti. Žmoniškumui smogė nežmoniškumas. To smūgio ypatinga apraiška, ypač Europoje ir aplink, buvo holokaustas.

          Baisus fenomenas – šėtono triumfas tariamoje civilizacijoje, kuri ir toliau atsisako dvasios gelmių, renkasi proto seklumas. O protas pateisina viską. Bet gal jis dar gali padėti suprasti net savo paties beprotybę?

          Kodėl žmonės dėl kultūrinio, klasinio-socialinio arba religinio skirtingumo turėjo persiimti neapykanta vienų kitiems, nors prieš tai šimtmečius gyveno žmoniškoje kaimynystėje – tegul ir kariaudavo ir pykdavosi, tačiau bendravo ir bendradarbiavo? Kas atsitiko?

          Kas atsitiko, kad sielas pirmiausiai užliejo neapykantos tulžis, o po to jau ir žemę užliejo kraujas, masiškai žudomų aimanos ir paskutiniai atodūsiai?

          Iš kur tai?

          Iš kvailos nepakantos ir iš gudrios nepakantos.

          Augo mūsų Europoje begalinis godulys, tobulėjo žudymo instrumentai ir prisidėjo melagingi naujųjų laikų pranašai.

          Kurie neva „moksliškai“ sakė, kad skirtingos tautos ne visos vertos gyventi, kad jos – kaip skirtingos gyvūnų rūšys, ėdančios ir suėdančios viena kitą, tie buvo nuodingi filosofiniai melagiai, šėtono vaikai.

          Mėginta jiems pasipriešinti jau nuo senų senovės. Tai visa mūsų krikščioniškosios arba judeokrikščioniškosios civilizacijos istorija. Apie jos galimai artėjančią pabaigą signalizuoja 20 a. holokausto siaubas. Po 2000 metų pastangų tapti žmonėmis.

          Dievo ir moters Sūnus – būtent žydės motinos sūnus – mokė žemės gyventojus: nebėra nei žydo, nei graiko, tik visi vieno Tėvo vaikai.

          Apsikabinkit, atleiskit vienas kitam, žyde ir graike, – ir padėkit vienas kitam.

          Galėtume dar sakyti: apsikabinkit, lietuviai ir lenkai, lenkai ir ukrainiečiai, rusai ir ukrainiečiai.

          Apsikabinkit, milijonai – yra tokia svajotojų daina.

          Nuostabus buvo lenkų vyskupų laiškas vokiečių vyskupams: atleidžiame ir prašome atleisti.

          Šis mokymas pralaimėjo arba dar nelaimėjo. Laimi kitos idėjos.

          Klupdykit, palaužkit, mindžiokit vieni kitus – toks prievartos išpažinėjų mokymas populiaresnis, patrauklesnis.

          Pirmiausia – žmogėdroms. Fiziniams ir politiniams.

          Taip pat – konkurencijos fanatikams. Konkurencija dėl valdžios ir godulio, kas valdys planetą, yra pražūtingiausia.

          Skaitykime, kas parašyta žvaigždėse, nes parašyta mums visiems žmonių planetoje. Lietuvoje apie tai kalba mūsų žydų žūtis. Taigi – įrašas žvaigždėse.

          Toks jūsų pasaulis žus – pasaulis likęs be meilės ir atjautos.

          Kerštas jam irgi nepadės. Pirmiau atkeršysim, po to atleisim, – iš tikrųjų tai kelias į niekur. „Grįžkim į tikrąjį kelią“ – tai sakė net mūsų Čiurlionis. Mano galva, tas kelias vadinasi žmoniškumas. Jį pametus – pražūtis. Tie, kurie stūmė žydus į duobę, nesuvokė, kad ir patys į ją krenta. Tokia ir kitų žmogaus žudytojų lemtis.

          Kadangi malonūs rengėjai mane pakvietė, sutikau ir norėjau būtent apie tai kalbėti. Kadaise čia per tokį pat minėjimą kalbėjau atpasakodamas mūsų  kaimynės Kačerginėje vaikystės įspūdį. Kaip kartą dingo jų miestelio žydai kaimynai ir vietos vaikų klasės draugai, ir būrelis ėjo jų ieškoti į pamiškę.

          Rado iškasinėtą ir pilku smėliu užbertą ilgą griovį. Ir vienoje vietoje iš po smėlio ji atpažino savo draugės juodą kasą. Nešiojosi tą vaizdą akyse visą gyvenimą, kol man papasakojo.

          Lenkiu galvą prieš žydų tautos žūtį Lietuvoje ir kitur, prieš likusiųjų ir prisimenančių skausmą.

          O kartu noriu, kad ir skausmas įgytų prasmę ne vien ašarose, prisiminimuose ir atjautoje. Tegu jis beldžiasi į širdis ir protus – žmogau, tu turi pasikeisti! Tu gali!

          Gal Holokausto atminimas, jei palaikysime, bus kaip varpas žadinąs kiekvieną atjausti ir pasikeisti. To linkiu gyviesiems, tai reikalinga.