Medininkų pasienio kontrolės poste dirba Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnai, tiriantys Medininkų žudynes. Aleksandro Kairio/LVNA nuotr.

Vytautas Landsbergis, www.voruta.lt

Kalba Medininkų memoriale, 2023-07-31

                 Jūsų Ekscelencija Prezidente!

                  Gerbiamieji, labai atjaučiami čia žuvusių už Tėvynę artimieji ir visi minėjimo dalyviai!

                  Atleiskite, man tai proga pasidalyti sopuliu dėl Tėvynės, kol esu.

                  „Medininkų byla“ – taip sakoma – iš tikrųjų yra Lietuvos byla.

                  Nebe apie nusikaltimą, o apie nusikaltimo netyrimo netyrimą, tad galimą, dangstomą netyrimo nusikaltimą. Anuomet – vis laukiant išganingosios senaties. Dėl „dviejų ar daugiau žmonių nužudymo“ (pagal kodeksą). Jokiu būdu ne dėl tarpvalstybinio teroristinio ir karo nusikaltimo.

                  Vėliau, kai prezidentės Dalios Grybauskaitės valia panaikino šį trokštamą „senaties“ barjerą, netyrimas išsiraitė kitokiais šunkeliais.

                  Atrodo, pareigūnai kaip vyrukai galų gale susitarė: „nurašom ant Nikulino ir uždarom“. Dėl teisinio suokalbio teksto spėlioju, nedalyvavau, bet esmė būtų tokia.

                  Ar beverta šiandien tikėtis, kad iškils dar faktų ir liudininkų, kurių Lietuvos teisingumui nereikia? Pasitaiko, kad iškyla.

                  Antai vienas net papasakojo, Boleslovas Makutynovičius, kaip užtikrino logistiką žudikams iš Rygos „omono“, taigi dalyvaujant Vilniaus „omonui“, jau nuėjusiam valstybės išdavimo keliu, o buvo ir maitinamas priešiškos valstybės. Ar Makutynovičius po to viešumo buvo bent apklaustas, ar jis figūruoja byloje kaip itin svarbus liudininkas, mažų mažiausiai? Man regis, ne. Nors jo pavardę minėjo ant mirties slenksčio prabilęs Tomas Šernas. Ne! Tik dabar šis Nevzorovo filmo didvyris dalyvauja Visų Aukščiausiame Teisme. Tomas man buvo atsiuntęs laišką bene 1997 m., kai pamatė spaudoje įtariamųjų nuotraukas. Vienas veidas jam buvęs kaip žaibo blyksnis ar perkūno trenksmas. Bet ar tai rūpėjo ponams prokurorams?

                  O štai po dešimtmečių tylėjimo prabilo žmogus, tą siaubo rytą vienas pirmųjų (gal pats pirmasis) atlėkęs iš Vilniaus ir dar aptikęs žudikus (?!). Dabar sąžinės pažadintas, bet pranešėjo pavardės nebeatsimenąs Nikolajus Medvedevas. Medininkų namelyje patyręs tokį poveikį, kad nutilo dešimtmečiams. Net lėkdamas atgal į Vilnių niekam nepaskambino tarnybiniu telefonu… Norėjo gyventi, suprantama.

                  Panašiai pasisakė tuometinis Muitinės vadovas Valerijonas Valickas. „Galėčiau daug ką papasakoti, bet noriu gyventi“. Taip ir atsimenu. Atrodo, gerasis Valerijonas ligi šiol tebenori gyventi.

                  Taip ir mes gyvenam po 32 metų vis ten pat. Teisingumo kalnas mums per aukštas. Per sunkūs mūrai, pro kuriuos tebejoja lietuviai. O aš vis pasvajoju, kol tebesu – gal dar pasiryš arba gal ateis prezidentas, kuris įsteigs jurisprudencijos darinį, visai nepriklausomą nuo Teisėjų partijos, kad ištirtų šio nusikaltimo  netyrimo bylą. Dar lauksiu.

                  Šito išbandymo dar neišlaikėm.

                  Byla, sakoma, užbaigta, tai turbūt atvira, vieša. Vertėtų paskelbti.

                  Pažįstu vieną žmogų, kuris norėtų ją atskleisti bent keliose vietose.

                  Antai paminėtojo Makutynovičiaus vaidmuo. Ar tikrai byloje tai visai neminima, nenagrinėjama? Ir apskritai Vilniaus „omonas“, nejau jis išteisintas? Nors disponavo pagrobtais Medininkų aukų ginklais.

                  Visi N. Medvedevo parodymai – ir jokių tolesnių klausimų? Tik neryškus apgailestavimas: „netinkamai pasielgiau“. Kas taip ilgai terorizavo šį žinomą politiką? Kas terorizavo Valerijoną Valicką?

                  O kova? Valstybės gynėjai gynėsi, jie turėjo ginklų ir sužeidė bent vieną užpuoliką – liko šio kruvini marškiniai.

                  Tyrėjai sukūrė kitokį vaizdą.

                  O nutylėta kova – tai didžiausia nepagarba žuvusiems už Lietuvą.

                  Nors renkamės čia tarytum pagerbti.

                  Daugybė dalykų nepadaryta.