Vytautas RUBAVIČIUS, Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko premijos laureatas, www.voruta.lt

Gyvename įvairiausių ideologinių, rinkodarinių apžavų burbulų metą. Pro tuos burbulus sunku net įžvelgti, kaip gyvename, juolab kelti klausimą o kodėl taip skurdžiai, varganai ir netalentingai gyvename, kad po trisdešimties nepriklausomos valstybės egzistavimo metų susivokta kurti vadinamąją “gerovės valstybę”?

Išsilaisvinę iš sovietinės okupacijos galvojome, kad visiems laikams atsisveikiname su totalitarine ideologine indoktrinacija, tačiau nė nepajutome, kaip patekome į privatizuotos laisvės ideologinius pančius. Sovietinį ideologinį totalitarizmą pakeitė kitokie, tačiau taip pat su “laisve” ir “išlaisvinimu” susiję ideologiniai “gaivalai”, kurių svarbiausiu tikslu tapo nacionalinių valstybių išvalstybinimas, nacijų ir tautų vertimas etnokultūrinėmis bendruomenėmis, naikinant egzistencinį tautos, valstybės ir valstybės teritorijos ryšį.

Įdomu tai, kad ideologiškai “išlaisvintas” modernus ir vien į ateitį bežiūrintis, tačiau joje gal tik JAV prezidentą Donaldą Trumpą beįžiūrintis lietuvis jau su džiaugsmu prisiima “žmogiškųjų išteklių” vaidmenį ir juo puikuojasi kaip neabejotinu modernumo ženklu. O juk akivaizdu, — pati kalba tai nurodo, — kad išteklių lemtis yra būti perdirbamiems, o kalbėti apie išteklių laisves yra mažų mažiausia šizofreniška. Tačiau juk ir mūsų nepaliaujamai moderninamoje ir “efektyvinamoje”

Kultūros ministerijoje jau susikūrė “Teisės ir žmogiškųjų išteklių skyrius”. Kokią kultūrą gali kurta “žmogiškieji ištekliai” ir kam jiems kultūra? Matyt, “efektyvesniam” perdirbimui… Ideologiniai rinkodariniai apžavai ir išteklių būvis trukdo mums suvokti lietuvių tautą ištikusios tragedijos apimtį – esame sparčiausiai pasaulyje nykstanti tauta, kurios politinis elitas viešai didžiuojasi išsiveržimo iš sovietinės okupacijos iškovota — “laisve laisvai keliauti”. Esame ne tik išnykstanti, bet ir išsivalstybinanti, nebepajėgi politiškai mąstyti valstybės, suvereniteto ir valstybingumo klausimo, nacionalinio valstybingumo teikiamo gėrio, o su juo ir įsakmiai keliamos priedermės – stiprinti valstybingumą, ugdant visuomenės valstybingumo jauseną, kitaip tariant lietuvybę.

Jokia valstybė, joks valstybingumas negali gyvuoti neparemtas istorine kultūrine atmintimi. Jokia tauta negali pareikšti tarptautinei bendruomenei valstybingumo steigties valios nepateikdama istorinio tokią valią pagrindžiančio “dokumento” – nuoseklaus istorinio tautos kilmės ir gyvavimo pasakojimo, kuriame geografiškai apibūdinta ir etnoso sava laikoma teritorija. Pasikartosiu – nuoseklaus istorinio pasakojimo, o ne istorinių problemų, dėl kurių diskutuoja įvairūs mokslininkai ar vadinamieji “ekspertai”, rinkinio.

Lietuvos kūrėjai tokį “dokumentą”, o svarbiausia — juo palaikomą savimonę, turėjo, ir jis buvo tarptautinės bendruomenės pripažintas. Tiesa, jį įnirtingai ginčijo savo “dokumentu” prisikėlusi Lenkijos valstybė, tarpukariu tapusi pačia priešiškiausia Lietuvai valstybe. Atgavę nepriklausomybę taip ir nesusipratome sukurti aiškaus valstybinio stuburinio mūsų XX a. istorinio pasakojimo, kuris Švietimo sistemoje būtų esminis valstybingumo jausenos ugdymo elementas. Istorijos dėstymą nupolitinome ir pavertėme istorinių datų ir problemų kratiniu, ne ugdančiu ir stiprinančiu kultūrinę atmintį, o ją susinančiu ir neleidžiančiu jai susiklostyti. Tokią turime modernia vadinamą, tačiau nepaliaujamai reformuojamą, pinigų plovyklos režimu veikiančią mūsų Švietimo sistemą. Čia turiu galvoje ne mokyklas ir nustekentus mokytojus, o ministeriją ir jos nusiponėjusiųjų, pažangiai projektinius pinigų srautus tvarkančiųjų valdininkų sluoksnį.

Nacionalinių ir valstybinių interesų atrofija aiškintinos ir šiuo metu vykstančios kovos dėl mūsų didvyrių atminties įamžinimo. Prisiminkime Adolfo Ramanausko-Vanago šmeižimo kampaniją, kurioje pirmu smuiku griežė “mūsiškė” Rūta Vanagaitė su neaprėpiama vietinių ir tarptautinių jėgų palaikymo komanda. Herojiško lietuvių priešinimosi sovietinei okupacijai pokariu vadovo, mokytojo, kario ir kankinio Ramanausko-Vanago perlaidojimas, drįstu teigti, jau tapo svarbiu tautinio, nacionalinio atsitokėjimo veiksniu. Tad didieji praeities žmonės, kuriems svarbiausia buvo Dievas, tauta ir tėvynė, ir šiuo metu kovoja už mus, už Lietuvą, už jos valstybingumą.

Tačiau ta pergalė nebuvo, nėra ir nebus galutinė. Po kurio laiko užsimota prieš kitus mūsų tautos didžiavyrius – fašistinį ir sovietinį kankinystės kryžius pakėlusį Joną Noreiką ir iškilų valstybės kūrėja bei gynėją Kazį Škirpą. Naujoji banga kilo Vilniuje, o jai ėmėsi vadovauti kitas “mūsiškis” – Vanagaitės palaimintas Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Pasitelktas kaltinimų “dalyvavus Holokauste” ir kolaboravus su “naciais” arsenalas. Ryškėja jau sovietinių okupantų brėžta semantinio propagandinio sąsajumo linija: “žydšaudžiai—fašistai—bužuaziniai nacionalistai, banditai”. Tą linija atgaivinta pastaruoju metu Kremliaus propagandistų ir pasitelkta vietinių vanagaitiškųjų “mūsiškių”. Teigiama labai paprasta tiesa – pokario pasipriešinimas tebuvęs žydų krauju susitepusių buržuazinių nacionalistų siautėjimas, kurį nuslopino šlovingieji sovietiniai liaudies gynėjai. Tokia tad paprasta, tačiau veiksminga vietinių striberalų ideologija.

Gerai žinoma, kad istorinei kultūrinei atminčiai svarbu yra pavyzdiniai iškilūs žmonės, vienokie ar kitokie herojai, galintys ir turintys tapti pavyzdžiu ateities kartoms, todėl pirmiausia ir stengiamasi tokius didžiavyrius apšmeižti ir suniekinti. Prie tos “fašizmo” plotmės pritraukiamas ir prezidentas Antanas Smetona – prisimename juk sovietmečiu diegtą ideologemą apie “fašistinį Smetonos režimą”. Dabar taip atvirai kalbėti jau būtų nešiuolaikiška, tad kiek keičiami akcentai, iškeliant fašizmo grėsmę ar jo plitimą Lietuvoje. Virgis Valentinavičius jau viešai kalba apie Arvydo Juozaičio ir Vytauto Radžvilo fašizmą, o Bernardas Gailius fašistiniais laiko ir Gedimino stulpus. Ką čia bepridėsi.

Tačiau vėlgi ryškėja vienų komjaunuoliškoje jaunystėje įsisavintas saitas “nacionalistas-fašistas”, o kitų jau tarsi šiuolaikiškas ideologinės kovos su populizmu-nacionalizmu-fašizmu įkarštis, nesiaiškinant nei kas tas nacionalizmas, nei kas populizmas, nei kas fašizmas ir koks fašizmas. Kadangi be minkštojo nacionalizmo nesama jokio nacionalinio valstybingumo, nelieka jokio tautą telkiančios į gimtąja kalba kalbančią bendruomenę jausenos. nes ne piliečiai europiečiai, o tautos steigia ir kuria savo valstybes. Tačiau gerai suvokiama politinė ideologinė modernaus laisvinimo ir europinio federalizavimo darbotvarkė – trinti iš žmonių sąmonės visokius juos į tautines bendruomenes saistančius, gimtinės ir savos žemės, taip pat valstybingumo nuovoką palaikančius saitus bei kultūrinius veiksnius. Šitai darbotvarkei ir dirbama, raginant nesigręžioti į jokią nacionalistinio užkrato kupiną praeitį, o vien žvelgti į ateitį, lyg iš tos nesamos ateities, kaip iš gausybės rago, tuoj pabir “pažangios” gėrybės.

Skirdami politinę ir simbolinę prezidento Smetonos reikšmę šių dienų Lietuvai, turime suvokti, kad politika ir simbolika glaudžiai siejasi. Politinę reikšmę nusako Smetonos vykdyto valstybės kūrimo darbo, santykių su kitomis valstybėmis ypatumai, valstybinės lietuvybės stiprinimo politikos bei ideologijos paveldas, “nusėdęs” valstybiniuose dokumentuose ir jo raštuose. Simbolinę reikšmę įgyja pati prezidento figūra, tampanti savita kūrybinių apmąstymų tema. Tą reikšmę savaip teigia ir tos figūros įamžinimas bei pagerbimas tam tikrose atminties vietose. Regimas Smetonos vaizdinys – paminklai, lentos, urbanistiniai ženklai — aktyvina mūsų kultūrinę istorinę atmintį, tampa veiksmingu tos atminties stiprinimo ir sklaidos veiksniu. Gyvename su regimu vaizdiniu, simboliškai susiejančiu mus su tautos ir valstybės istorija, o sykiu tą istoriją dabartinančiu.

Suprantama, prezidentas gali būti įsimbolintas tik ugdant nacionalinę savimonę, istorinę nuovoką ir stiprinant valstybingumo jauseną. Tad ir Smetonos deramo įsimbolinimo plotmėje neišvengiamai kyla politinės kovos, juolab kas tas simbolinis darbas glaudžiai siejasi ne tik su mūsų istorijos suvokimu, bet ir ateities kūrimo, sakytume, ideologija.

Tad metas sugrįžti prie klausimo, kodėl neturime valstybinės, švietimo sistemai būtinos XX a. istorijos? Todėl, kad niekaip negalime deramai suvokti prezidento Antano Smetonos svarbos bei reikšmės anai ir dabartinei Lietuvai. Istorijos neparašysi be Smetonos, o su Smetona – daug kam nepatogu. Ir buvusiam komunistiniam, tačiau vienu ypu šiuolaikiniu europietišku tapusiam politiniam elitui, dirbančiam europinės federalizacijos darbą ir žinančiam, kad nacionalizmas ir jo palaikomas valstybingumas buvo ir yra naikintinas blogis. Taip pat naujesniam liberaliajam, valstybės ir tautos atžvilgiu puoselėjančiam tokią pat ideologiją. Ir daliai mūsų politikų bei juos aptarnaujančių kultūrininkų, tarp kurių nemažai istorikų, dėl to, kad Smetonos figūra neva galinti mus “kiršinti” su lenkais.

Ypač niekingas buvo ir yra niekuo nepagrįstas Smetonos siejimas su „fašizmu“. Vokiškojo fašizmo ideologiją ir ja grindžiamą politiką jis įvardijo kaip atgrasų rasizmą, niekaip nesiderinantį su europietiškumu. Jo puoselėjama lietuvybė ir lietuviškasis nacionalizmas buvo grindžiamas meile savo tautai, niekaip nestelbiančia kitataučių, kurie jokiu būdu nevadintini ir svetimtaučiais. Jis ypač paryškindavo, kad Lietuvoje „tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai“, tačiau priduria ir svarbią politinę įžvalgą: „Bendraudami savybėje, jie turi žinoti savo teisių ribą, kad nedarytų valstybės valstybėje“. Net santykiuose su lenkais jis ragino lietuvius nepasiduoti keršto jausmui dėl lietuviams lenkiškųjų ir vietinių nutautėjusiųjų polonizatorių padarytų skriaudų ir neimti iš jų pavyzdžio, nes išsilaisvinusi ir priespaudą patyrusi tauta niekada neturinti tapti tautinių mažumų engėja.

Beje, nutautėjusieji dažnai tampa aršesni nacionalistai savo buvusių tautiečių atžvilgiu, tuo uolumu tarsi norėdami patikinti save ir aplinkinius dėl naujosios tapatybės tikrumo. Gal kaip tik principinė Smetonos nuostata „nesusidėti“ su Hitlerio valdoma Vokietija ir nulėmė jo sprendimą neatsiimti Vilniaus, kai Lenkija jau nebeegzistavo. Kaip tik šitą jo sprendimą labiausiai ir kritikuoja Kazys Škirpa savo atsiminimuose.

Esminiai valstybinės lietuvybės ideologijos principai buvo meilė savo tautai, gimtinei ir valstybei, siekiant bendražmogiško gėrio, kuris ir apsireiškia kūrybinėje tautų įvairovėje. Ar galėtume pasakyti, kad šie dalykai mums nebeaktualūs, regint pasaulinių galių persitvarkymo vyksmą, civilizacinės vaizduotės, o su ja civilizacinio ir kultūrinio tapatumo reikšmės iškilimu grindžiamos geopolitikos stiprėjimą, lydimą vis naujų regioninių konfliktų?

Manau, kad kaip tik šiandien jie darosi vis svarbesni. O juk tų principų pagrindu ir buvo kuriama vadinamoji „smetoninė mokykla“, kurios auklėtiniams darbas ir aukojimasis Tėvynei buvo tarsi savaime suprantami asmeninio būdo bruožai. Ta mokykla išauklėjo mūsų pokario didvyrių ir kankinių kartą, ji padėjo išlaikyti lietuvybę sovietinės okupacijos metais. Kaip tik Smetona įtvirtino esminę mūsų vidaus politikos gairę – stiprinti ir puoselėti lietuvybę, lietuvių kalbą ir lietuvių kultūrą, kaip mūsų valstybės pamatą. Šitai turėtų būti ir dabarties, ir ateities politikų alfa ir omega.

Lietuvos XX a. istorijos niekaip negalima parašyti apeinant lietuvių ir lenkų, o vėliau Lietuvos ir Lenkijos santykius, kuriuose savo rašiniais ir politine veikla aktyviai dalyvavo Smetona. Pirmiausias Lietuvos valstybės steigtį parengęs žingsnis buvo sąmoningas atsiskyrimas nuo lenkybės. Ne tik atsiskyrimas, bet ir priešinimasis lenkybei ir lenkinimui. Prisiminkime kad ir aršias lietuvių kovas, kad bažnyčiose pamaldos būtų laikomos ir lietuvių kalba.

Lietuviai esame tik tos skirties pagrindu, tačiau ši skirtis gali visiškai nekliudyti lygiaverčiams abiejų tautų santykiams, jei tik lenkams pavyktų atsisakyti didžiavalstybinio šovinizmo apraiškų. Tą šovinizmą savo laiku yra aptaręs Stasys Šalkauskis, jau 1923 m. pranašingai įspėjęs, kad Lenkija, „savo imperialistiniu užsimojimu užgavusi iki gyvam kaului beveik visas kaimynines tautas, negali nesusilaukti savo istorinės Nemezidos“, nes „per jos galvą tiesia sau draugiškas, o jai grūmojančias rankas vokiečiai ir rusai“.

Prisimindamas lietuvybės iškilimo aplinkybes ir kovas dėl jos tvirtinimo, Smetona rašė: „Lietuviai, kitų laikomi jau moritūri (mirsimieji), atgavę žadą, pasijuto apsiausti karingo vokiečių, rusų ir lenkų nacionalizmo.“ Tačiau šiuo metu linkstama visaip menkinti lenkiškojo šovinizmo Lietuvai padarytas skriaudas, vardan bandomos įsiūlyti “strateginės partnerystės” nutylėti net Vilniaus krašto okupaciją ar ją pačių lietuvių istorikų darbais vaizduoti kaip tam tikrą lietuvių civilizavimo, senlietuvių ir naujalietuvių pilietinės kovos apraišką. Suprantama, kad egzistencinės savisaugos nuovokos dar nepraradusi tauta niekaip negali sutikti su tokiais išvedžiojimais, tad ir pamatinės bendresnės istorijos rašymas nukeliamas ateitin, o šiuo metu stengiamasi visus lietuviams ir Lietuvos valstybingumui svarbius istorinius įvykius “paversti” nesibaigiančių istorinių svarstymų “problemomis”. Juk niekaip neįmanoma parašyti tokią Lietuvos XX a. istoriją, kurioje Lenkijos valstybės veiksmai Lietuvos atžvilgiu taptų “draugiškais”, kad ir kokiais išvedžiojimais apie istorinės tiesos “daugybiškumą” ji būtų grindžiama.

Smetona daug metų gyveno ir lietuvybės darbą dirbo Vilniuje. Stebėtina jo darbo apimtis, gilus visuomeninio gyvenimo subtilybių, socialinių sluoksnių mentaliteto, tarptautinių santykių aplinkos, kultūrinio gyvenimo ypatumų išmanymas. Smetona yra pats tikriausias Vilniaus kaip amžinos Lietuvos valstybės sostinės simbolis. Tad tik nacionalinės savigarbos bei geopolitinės savivokos stoka galima paaiškinti iškalbingą, o sykiu apgailėtiną faktą – kol kas Vilniuje nesame pastatę Smetonai paminklo, o garbiname tik Vilniaus kraštą okupavusio ir žiauriai lenkinusio Pilsudskio atminties vietą.

O juk kaip tik Vilniuje paminklas akivaizdžiai susietų politinę ir simbolinę Smetonos paveldo ir jo reikšmės šių dienų Lietuvai plotmes. Tačiau džiugu, kad paminklas prezidentui šiais metais iškilo Užulėnyje, ir prezidentas Gitanas Nausėda savo kalba atidengiant paminklą akivaizdžiai parodė suvokiantis Smetonos reikšmę ir jo įamžinimo prasmingumą. Statydami Smetonai paminklą Vilniuje teigtume, kad esame verti būti ir išlikti pasaulyje kaip valstybinė lietuvių tauta — savarankiška istorijos veikėja. O istorijos veikėjomis yra tik tautos, valstybinės tautos ir jų vadovai. Šitai vis aiškiau suvokia valstybinės Vidurio ir Centrinės Europos šalys, ėmusios priešintis Europos Sąjungos beatodairiško federalizavimo politikai ir reikalaujančios grąžinti dalį suvereniteto nacionaliniams parlamentams.

Lenkija taip pat imasi stiprinti savąjį suverenitetą ir susiduria su nemenkomis eurobiurokratinio ir europolitinio elito kuriamomis kliūtimis. Nei proeuropietiški iki kaulų smegenų lenkai, nei vengrai, nei čekai jau nebesutinka besąlygiškai palaikyti siūlomo ir ateities betautės europinės nukrikščionintos liaudies vizija grindžiamo Jungtinių Europos Valstijų scenarijaus. Šių šalių politiką vis labiau ima palaikyti aktualizuojamos istorinės politinės ir kultūrinės figūros, daug nuveikusios nacionalinės konsolidacijos ir valstybingumo stiprinimo darbų baruose.

Smetonos puoselėta lietuvybė ir jo paties veikla yra ne tik mūsų didysis paveldas, bet ir įpareigojimas išlaikyti tuos principus bei nuostatas kultūrinėje bei politinėje veikloje. Būtinas ir aiškus valstybės įsipareigojimas įtvirtinti Smetonos darbų svarbą lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės sąmonėje. Darbų daug. Visų nesuminėsi. Tačiau akis bado dar vienas nepadarytas. Sugebame parsivežti iš tremties vietų ir tolimų užjūrių mūsų tautiečių kaulus ir juos perlaidoti Lietuvoje, tačiau valstybė Seimo vardu taip ir nepareiškė aiškaus apsisprendimo – prezidentą Antaną Smetoną perlaidoti Lietuvoje.

Kol nėra tokio sprendimo, tarsi kalbos ir tarsi derybos su palikuonimis tik pridengia dalies politinio elito nenorą, kad Smetona sugrįžtų Lietuvon ir tuo sugrįžimu stiprintų mūsų valstybingumą ir nacionalinę savimonę. Būtina kuo greičiau Seimo nutarimu nuspręsti perlaidoti, parinkti ir pažymėti perlaidojimo vietą. Tokiu veiksmu valstybė aiškiai parodytų, kad deramai suvokia savo istorinės raidos kelią, gerbia tikruosius mūsų valstybingumo tvirtintojus, o sykiu ir neatšaukiamai viešumoje įtvirtina esminę mūsų pamatinio istorinio pasakojimo figūrą.