Knygos viršelis

Vytautas ŠILAS, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas, www.voruta.lt

                Baigiantis 2015-iems metams Lietuvos istorijos leidykla VšĮ „Vorutos“ fondas išleido žinomo Mažosios Lietuvos materialinio paveldo tyrėjo, daugelio knygų apie Mažosios Lietuvos kraštą autoriaus dr. Martyno Purvino pirmąją knygą „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“. Šioje, labai informatyvioje, statistika grindžiamoje  knygoje apžvelgiama senųjų Nemuno pakrančių gyvenviečių istorinė raida ir gyventojų pokyčiai. Knygoje išspausdinti 2012-2015 metais istorijos laikraščio „Voruta“ puslapiuose pasirodžiusieji kiek papildyti dr. M. Purvino straipsniai.

                 Pirmojoje knygoje pristatoma Mažosios Lietuvos gyvenviečių istorinė raida. Apžvelgiamos Skalvos krašto gyvenvietės, esančios abipus Nemuno žemupio – ne vien dabartinėje Lietuvos teritorijoje, bet ir Karaliaučiaus krašte. Pristatymai pradedami nuo Mažosios Lietuvos vandens vartų Smalininkų, o baigiami Martyno Mažvydo miestu – Ragaine. Aprašyti kaimai, keliaujant nuo Smalininkų į vakarus: Lietuvos valstybėje esantys Kasikėnai, Viešvilė, Pagulbiniai ir Antgulbiniai (Baltriškiai), Baltupėnai, Vėžininkai, Šereiklaukis ir Karaliaučiaus krašto: Šilėnai, Lubėnai, Trapėnai, Būdupėnai, Nemunija,  Eisuliai, Tusainiai ir kiti. Labai gerai, kad juos randame antrajame viršelio puslapyje išspausdintame žemėlapyje.

                 Knygoje aprašoma pakrantės gyvenviečių ir kaimų istorinė raida  nuo pirmųjų jų paminėjimų istoriniuose šaltiniuose.  Dažnai tie aprašymai siekia XIV-XV amžių. Aprašyta kiekvienos gyvenvietės, kiekvieno kaimo plėtra, pateikiami gyventojų registro duomenys: gyventojų skaičius, tikyba, žemės plotai, gyvulių skaičius, pajamos ir mokesčiai.

                 Daugiausia  dėmesio skirta Smalininkams ir Viešvilei. Ir Ragainės miestui. Straipsnis apie Smalininkus yra ir įvadas į prekybą Nemunu, jo gyvenvietes, pakrantės pašto kelius.  Gaila, kad šio straipsnio „Vorutoje“ neskaitė istoriko Alfredo Bumblausko vadovautos ekspedicijos „Nemunu per Lietuvą“ dalyviai – tuomet jų pasakojimai ir komentarai Mažosios Lietuvos tema nebūtų buvę paviršutiniški.

                 Pakeliaukime. Kiekvienos aprašomos gyvenvietės pristatyme pateikiamas ir jo vardo išaiškinimas. Daugelio jų vardai kilę iš vandenvardžių ar vietos ypatybės. Kitaip, prie Šventės (Šventosios) upelio žiočių įsikūrusių Smalininkų vardas veikiausiai kilęs iš smalos. Smalininkai garsėjo čia iš įkaitintos medienos verdama strategine žaliava – smala. Autorius aiškina – „ne vienam laiveliui prireikdavo remonto, kamšant atsiveriančius plyšius pakulomis ir užpilant jas degutu“.

                 Smalininkai – tai prie 1422 metų Melno sutartimi susitartos ribos tarp Kryžiuočių ordino valstybės (nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės, nuo 1701 m. Prūsijos karalystės) ir LDK (vėliau, ją užrobusios Rusijos imperijos) susiformavęs pasienio miestelis. Taikos metais suklestėjo Nemuno vandens kelias. Pasroviui iš LDK buvo plukdoma mediena, laivais gabenami javai, pelenai, derva, linai, vaškas, kailiai, oda ir kita. Prieš srovę į Didžiąją Lietuvą eksportuotos ne tik prabangos prekės (kaip rašo autorius), bet ir druska, audiniai, geležis, ginklai. Buvę kryžininkų sausumos karo keliai virto raitųjų paštininkų, pašto karietų keliais. Buvo sukurtas pasienio postas ir muitine – didelis pajamų šaltinis. Apmokestinus gausėjantį krovinių srautą, buvo galima neblogai pasipelnyti. Praplaukiantys savo pinigų palikdavo ir pakrančių karčemose (smuklės). Smalininkuose nuo seno veikė dvi karčemos – viena jų buvo LDK, kita Prūsijos valstybės pusėje. Veikė dvi muitinės – viena tikrino važiuojančius sausumos keliu, kita – plaukiančius Nemunu. Veikė perkėla – per Nemuną plukdyti vežimai su šienu, keliautojų karietos ir kitkas.  Užšalus upei, likdavo paupio keliai:  nuo XIV-XV a. prekybos ir pašto kelias, Keliaujant iš Karaliaučiaus, per Nemuną keltasi ties Ragainės pilies ruožu – toliau panemuniais per Viešvilę, Smalininkus, Jurbarką į Kauną ar Vilnių.

Dr. Martynas Purvinas. Aušros Virvičienės nuotr.

                 Kaip knygoje aprašomi gyventojai, jų užsiėmimai? Žvilgterėkime į kairiojoje Nemuno pakrantėje išaugusius Trapėnus (vok Trappen, rus. Nemanskoje). Skaitome: „1556 m. Trapėnuose įsikūrė devyni lietuvių bajorai, gavę žemės savo sodyboms ir ūkiams, karčemos (smuklės) laikymo teisę.“ Toliau:.  „1818 m. kaime jau buvo 53 ugniakurai (sodybos) ir 382 gyventojai.“ „1854 m. mokesčių rinkėjai aptiko 34 laivų savininkus, privalėjusius mokėti už savo verslą. Tarp laivininkų buvo Endrikaičiai, Bremeriai, Henebergai ir kiti.“ „1871 m. Trapėnuose gyveno 969 žmonės,, iš kurių tik 581 buvo gimę pačiuose Trapėnuose, o kiti atsikėlę iš kitų vietovių“. „Be daugumos evangelikų Trapėnuose gyveno 18 katalikų.“ „Beveik pusė suaugusių (439 žmonės) mokėjo skaityti ir rašyti, 16 mokslų nebuvo baigę, o 261 užregistruotas kaip beraštis“. 1895 m. išaugusiame kaime jau gyveno 1124 žmonės.

                 Be evangelikų, katalikų, Trapėnuose buvo ir 5 žydai. Pastarųjų įsikūrimas rodė paaugusį gyvenvietės „reitingą“. Knygos autorius pastebi, kad „Mažojoje Lietuvoje (kitaip negu Didžiojoje) žydų buvo nedaug, jie kurdavosi prie didesnių prekyviečių ar kitose žmonių susibūrimo vietose, kur galima buvo susilaukti daugiau lankytojų karčiamose ar parduotuvėse“. Antai, septynių žydų įsikūrimas Baltupėnuose paliudijo, kad ir ši, 541 gyventojų turėjusi, vietovė tapo išties reikšminga, kad ten apsimokėjo verstis prekyba ir aptarnavimu“. Daugiausia pajamų teikė girios verslai, uždarbiauta lentpjūvėje, plytinėje, plugdant krovinius, žvejojant.

                 Trapėniškiai pajamų prisidurdavo augindami gyvulius ir naminius paukščius. Pavyzdžiui  1900 m. 998 ha turinčiame kaime „laikyta: 144 arkliai, 302 galvijai, 119 avių, 458 kiaulės, 133 žasys, 37 antys, 943 vištos ir 5 ožkos“. Palyginimui, Pagulbinių kaimas valdęs 506 ha žemės (už kurį mokėjo 3 310 markių žemės našumo mokestį) turėjo 91 arklį, 197 galvijus (iš jų 105 melžiamas karves), 18 avių, 284 kiaules, 3 ožkas. Laikytas net 601 naminis paukštis: 24 žasys, 46 antys, 527 vištos ir 4 kalakutai.

                 O priešais Trapėnus, dešinėje Nemuno pakrantėje esanti Viešvilė? Prekybos srautas skatino panemunio gyvenvietėse amatus ir verslus. Viešvilė tapo žinomu verslų, amatų ir prekybos centru. XVIII a.pabaigoje ties dabartine Viešvile veikė penkios vandens jėgainės. Viena jų suko grūdų malūno girnas, kita lentpjūvės įrenginius. Dar kita popieriaus fabriko mechanizmus (žaliava – seni skudurai). Prie dar kitos buvo įrengta vario kalvė (žaliava – susidėvėję variniai daiktai). 1840 m. pastatyta geležies kalykla, gaminusi plūgų dalis, vėliau arklinių vežimų ašis (produkcija keliavo į Rusijos rinką). Dar veikė vėlykla, aliejaus spaudykla, alaus darykla, sūrinė.

                 XX a. pradžioje, Viešvilės klestėjimo laikmečiu, apie 1600 žmonių turėjusioje gyvenvietėje būta daug krautuvių ir aptarnavimo įstaigų. Veikė net keturios užeigos: B. Rodaičio, E. Gucaičio, F. Baumano, D. Zalau. Darbavosi du kepėjai, trys mėsininkai (E. Pečiulaitis, J. Bremeris, K. Hojeris), dirbo keturi staliai (Kasperaitis ir kiti), du batsiuviai (Krušaitis ir Hiršbekas), dalidė, puodžius, trys kalviai, trys siuvėjai (Varžus, Knispelis, Henebergas), du račiai (Mikolaitis, Rafaelis),  trys balniai, šulinių kasėjas, spynų meistras ir t. t.

                 Knygoje mirga daug pavardžių. Daugelis jų – lietuviškos. Antai,  Smalininkų apylinkėse 1736 m. „gerais ūkininkais“ pripažinti J. Spranaitis, E. Šimaitis, A. Pečiulaitis, J. Gavėnaitis, J. Žilaitis, Š. Kasparaitis, E. Voverys, A. Balčiūnas, A. Preikšas, B. Budrus  ir kiti. Šilėnų pasakojime minimos Žilaičio, Krovino, Baltrušaičio, Šelmaičio, Čapono, Pagalienės, Bogunienės, Šilgalio pavardės. Pasakojime apie Pagulbinius – Simokaičio, Mockaičio, Dilbos, Petraičio, Stepukaičio pavardės.

                 Didysis Nemuno prekybos kelias davė darbo pakrančių gyvenvietėms. XX a. pradžioje Trapėnuose laikyta gal 20 medinių krovininių laivų (baidokų), galėjusių plukdyti po 200-600 tonų krovinių. Plukdytas žvyras, supjautos lentos, kita lentpjūvės produkcija, vietinės plytinės išdegtos plytos ir čerpės, akmens anglys kurui. Minėti šie laivų savininkai: Albertas ir Alfredas Vilemaičiai, Henrikas Plaušinaitis, Pilkūnų giminė ir kiti. Suskaičiuota, kad XIX a.pabaigoje pro Baltupėnus praplaukdavo po 3 500 sielių iš Nemuno aukštupio, po 1 500 garlaivių (apie 1200 iš jų buvo reisiniai, plaukioję Nemuno žemupiu ar vidurupiu), po 3 000 burinių laivų.

                 Smalininkuose ir aplinkiniuose kaimuose nuo seno būdavo statomi įvairaus dydžio mediniai laivai ir valtys. Eisuliuose laivus ir valtis statė Šneideraitis. Pagulbiniuose buvo pastatytas burinis medinis kuršlaivis „Anna“, plukdydavęs iki 216 tonų krovinio.

                 Mažosios Lietuvos dvarai buvo verslūs. Antai, XIX a. viduryje Tusainių dvaras laikė net 1 099 avis ir prekiavo jų vilna. Panašiai ir riteriškasis Šereiklaukio dvaras laikė per 1000 avių. Labiausiai didžiuotasi šiame dvare augintais veisliniais žirgais – tai buvo pagrindinis dvaro verslas. Už savo verslus (dar pieninė, lentpjūvė, plytinė, malūnas) Šereiklaukio dvaras mokėjo didelius mokesčius valstybei. Žirgus augino ne vien Šereiklaukio dvaras. Nedidelis trapėniškio Kristupo Pėteraičio 130 ha dvarelis irgi užsiėmė žirgininkyste, augino grynaveislius sportinius žirgus.

                 Pasakodamas apie dvarus, autorius mini ir jų savininkus. Skaitytoją, be abejo, suintriguos Viešvilės miestelio giminystės ryšiai su lietuvių literatūros klasiku Kristijonu Donelaičiu: 1794 m. Viešvilės dvaras buvo parduotas „ne bet kam, o Pačiam Kristijonui Donelaičiui (Christian Danalittius), didžiojo poeto bendravardžiui ir giminaičiui, kilusiam iš Gumbinės apylinkių“ (vėliau dvarą valdė jo jaunesnysis brolis Eduardas).

                 Kiekviena valstybė laikosi iš mokesčių. Mokesčius Mažojoje Lietuvoje mokėjo visi. Pagal anuomet Prūsijos valstybėje naudotą progresinių mokesčių variantą didesnes pajamas gaudavę asmenys privalėjo mokėti didesnius mokesčius, o vargingiems žmonėms buvo nustatytas minimalus mokestis. Nustatyti žemės mokesčio tarifai gerokai skirėsi priklausomai nuo naudmenų rūšies. Tai padėdavo surinkti papildomų pajamų kartu vykdant, kaip dabar sakoma, „socialiai orientuotą politiką“ – pernelyg nežlungdant vargingų valstiečių. Tai skatino krašto ūkinę plėtrą ir švelnino socialinę nelygybę. Aprašydamas konkrečias gyvenvietes, autorius pateikia ir mokestinių duomenų. Antai, Baltupėnų amatininkai valstybei iš viso sumokėdavo 58 talerių, 16 sidabro grašių ir 8 pfenigų mokesčius. Tuo tarpu už  beveik tūkstantį hektarų žemės valdų pakako sumokėti 32 talerių ir 10 sidabro grašių žemės mokesčio. Tiesa, dar tekdavo mokėti rinkliavą bendruomenės reikalams (pavyzdžiui vietiniams keliams tvarkyti), savai mokyklai išlaikyti. Rinkliavos dydį nustatydavo pati bendruomenė, tariantis jos atstovams.

                 Ėjo metai, keitėsi valdžios, senojo gyvenimo pėdsakus nušlavė Antrasis pasaulinis karas. Mažai kas išliko iš sukaupto turtinio ir kultūrinio paveldo.  Sovietinis režimas uoliai užsiėmė okupuotų teritorijų niokojimu. Antai, Smalininkuose buvo nugriauta uosto muitinė, nuardytas siaurasis geležinkelis, nebeliko buvusių viešbučių ir prekybos įstaigų, durpių kraiko fabriko, plytinės. Skaudžiausia, kad buvo niokiojamos ir griaunamos bažnyčios (nugriauta dailioji Smalininkų evangelikų bažnyčia), siaubiamos kapinės. Antai, iš didžiųjų Pagulbinių kapinių buvo pagrobti beveik visi ten stovėję dailūs antkapiniai paminklai ir kryžiai, išrausiant nemažai palaidotųjų palaikų. Nuo sovietinio mentaliteto ateivių ypač kentėjo Karaliaučiaus krašto kapinės… Kas išliko? Nedaug kas…

                 Pirmosios dr. M. Purvino knygos „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ skaitytojas savo kelionę baigia Ragainėje. Jį, be abejo, sudomins Martyno Mažvydo bažnyčios likimo istorija. Apie ją kažkodėl pasakojama keliose knygos straipsnio vietose. Keli pastebėjimai. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1403 m. Vietoj jos 1517 m. pastatyta nauja bažnyčia – joje ir kunigavo M. Mažvydas. Autorius teigia, kad 1735 m. toji bažnyčia buvo nugriauta. Rytprūsių paminklosaugininkas prof. A. Böticheris didelės mokslinės vertės veikale apie Mažosios Lietuvos bažnyčias „Die Bau- und Kunstdenkmäler in Litauen“ (Karaliaučius, 1895) to nepastebėjo. Tikra, kad bažnyčią 1757 m., per 7-ių metų karą, sudegino rusų kareiviai ir ji 1771-72 m. buvo „toje pačioje vietoje atstatyta“.

                 Dauguma knygos iliustracijų yra paties autoriaus darytos nuotraukos. Jos suteikia papildomo informatyvumo. Pasakojimą apie Ragainės pilį iliustruoja net dešimt nuotraukų (kai kurių galima buvo ir nedėti), o pasakojimas apie Budupėnus ir Nemuniją liko be iliustracijų. Knygoje užsiminta apie Ragainės mokytojų seminarijos pastatą (nuo 1922 m. Statybininkų mokykla), kurioje mokėsi Vydūnas – galima buvo įdėti jos nuotrauką. Pastebėjimas – 1853 metų data bažnyčios pamatų nuotraukoje – tai esamo pastato bokšto statybos metai. Dar pasigedau 1998 m. vasario 19 d. prie šiaurinės bažnyčios sienos prikaltos M. Mažvydui  memorialinės lentos nuotraukos. Beje, publikuojamas autoriaus suprojektuotas memorialinis M. Mažvydo suolelis Bitėnų-Rambyno kapinaitėse. Tai, turbūt, anonsas, kad apie jas bus kalbama antroje knygoje. Lauksime jos.

                 Nemuno upė daug šimtmečių jungė lietuvninkų žemės krantus. Ši upė dabar tapo valstybių siena. Į kairįjį Nemuno krantą  galime tik žvelgti iš upės vidurio, skaityti apie jį  istorijos knygų ar interneto puslapiuose.  Dr. M. Purvino knyga išplečia mūsų galimybes. Norėtųsi tikėtis, kad ji sudomins ne tik aprašomų vietovių žmones,  bet ir daug ką paskatins susidomėti Mažąja Lietuva.