Vytautas Šilas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas, www.voruta.lt

Mažajai Lietuvai pasisekė, kad Mažosios Lietuvos žemės herbą pagal žymaus lietuvininkų dalininko Adomo Brako viziją su lietuvininke raitele ant trakėnų žirgo ėmėsi parengti žinomas Lietuvos heraldikas, iškilus dailininkas dizaineris, Dailės akademijos profesorius, Aukštaitijos ir Suvalkijos regionų, daugelio Lietuvos gyvenviečių herbų autorius Rolandas Rimkūnas.

Jo pozicija yra tokia (cituoju): „Akcentuojant Mažosios Lietuvos regiono svarbą lietuvių raštijai, kultūros ir kalbos raidai XXI a. Lietuvos simbolikoje tinkamo įprasminimo vertas Moters vaizdinys. Moters figūra raita ant žirgo netiesiogiai konotuoja su valstybine Lietuvos heraldika – raiteliu, valdovu – kalaviju ginančiu savo kraštą. Šįkart raitelis yra simbolinė moters figūra, kaip vienas iš naujų XX –XXI a. valstybės simbolių, valstybės, kurioje gerbiamos lygios įvairių žmonių teisės ir pripažįstamas vienodas indėlis į dabarties valstybės kūrimą.

Moters rankoje – Lietuviška knyga, kuri metaforiškai primena jog lietuviška spausdintinė knyga savo pradžią įgijo Mažosios Lietuvos teritorijoje. Lietuviška knyga moters rankose įprasmina lietuviško žodžio ir rašto sklaidą Lietuvos valstybės priešaušryje, be kurios aplamai sunkiai įsivaizduojamas Lietuvos valstybės atkūrimas ir klestėjimas. Moters su knyga rankoje simbolis ypač prasmingas Lietuvos valstybei ir atskirai Mažosios Lietuvos regionui. Moteris visų karų ir nelaimių liudininkė ir liudytoja, nepriklausomai nuo jos tautybės, tikėjimo, amžiaus. Lietuvė moteris, kuri apraudodama žuvusius, augino vaikus ir išliko dvasiškai tvirta. Ji kūrė Lietuvos ateitį sunkiausiomis jos istorijos dienomis“.

Prof. habil. dr. Domo Kauno asmeniniuose rinkiniuose turima priekuliškų merginų  raitelių originali nuotrauka. Daryta apie 1930–1935 m. lietuviškos šventės proga. Raitų moterų tradicija labai proziška. Per didžiuosius potvynius Pamario moterys raitos jodavo į turgus, priešais save pasidėjusius du perrištus maišus su produktais ir  kitokiomis prekėmis. Didelis turgus vykdavo pievose ties Dreverna. Ta vieta vadinta Strykiu. Prie jos Drevernos upeliu laivais priplaukdavo ir prekeiviai iš tolimesnių vietų: marių pakrančių ir užmario 

Pagaliau sulaukėme tikro profesionalo sukurtą Mažosios Lietuvos herbo variantą su lietuvininkės įvaizdžiu. Tikėkimės, kad tuo bus baigtas nevaisingas ir nereikalingas ginčas, kas svarbiau Mažojoje Lietuvoje –  ar ten (tik prie Kuršmarių) augę briedžiai ar jos etniniai gyventojai lietuvininkai.  Klaipėdos universiteto istorikė dr. Silva Pocytė, regioninės etninės globos tarybos pirmininkė Vilma Griškevičienė (Šilutė), Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė (Vilnius) ir ambicingas herbo sukūrimo konsultantas, laisvai samdomas dizaineris Kęstutis Mickevičius, rašydami skundus ir prastumdami „visiems tinkantį“ provokiškumo ir rusiškumo kvapelį turintį briedį kaip Mažosios Lietuvos atpažinimo ženklą (jame briedžio skydą prilaiko vokiečių riteris ir kuršė moteris), sugebėjo net keliems metams užvilkinti Mažosios Lietuvos herbo atsiradimą.

Jį turėti iki 1923 metų Sukilimo Klaipėdos krašte 100-mečio paminėjimo, pagerbiant jo organizatorius ir dalyvius, tiesiog būtina. Prof. R. Rimkūno herbo variantas su lietuvininke raitele rankoje laikančia Knygą ir skydo dugne esančiu briedžiu (kad briedininkai nesijaustų visai pralaimėję) yra geras kompromisinis sprendimas. Pagaliau LR Prezidentui atskaitinga Lietuvos heraldikos komisija  galės dėti tašką – ką gi rinktis atstovauti Mažajai Lietuvai!