Knygos pristatymo akimirkos Klaipėdoje. Leidyklos „Andrena“  nuotr.

Vytautas Šilas, knygos „Mažoji Lietuva. Lietuvininkų kovos“ sudarytojas, www.voruta.lt

Straipsnių rinkinys Mažoji Lietuva. Lietuvininkų kovos tikisi Lietuvos visuomenės dėmesio šiam etniniam lietuvininkų kraštui. Knyga prasideda „kaip žaibas griausmingu“ Prūsų Lietuvos tautinė komisijos Atsišaukimu Pašaukimu „Lietuvininkai! Pabuskit!“  skelbiančiu, kad vis „dar gyvi“ lietuvininkai yra su Didžiosios Lietuvos lietuviais „vienos motinėlės vaikai“ ir siekia Prūsų Lietuvos (t. y. Mažosios Lietuvos „priglaudimo prie Didžiosios Lietuvos“. Šią Komisiją sudarė lietuvininkų draugijos Birutė nariai: Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis, Jonas Vanagaitis ir Liudvikas Deivikas – įsiminkime šias pavardes.

                 Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuva dar buvo dviejų imperinių valstybių Rusijos ir Vokietijos valdžioje. Rusija šeimininkavo Didžiojoje Lietuvoje, o Vokietija – Mažojoje Lietuvoje. Nors ir priklausę skirtingoms valstybėms, skirtingų religijos pakraipų didlietuvių katalikų ir mažlietuvių (lietuvininkų) liuteronų  šviesuomenės siekė abiejų lietuvių tautos dalių susijungimo.  Tokia prošvaistė atsirado 1918 metais, kai konfrontuojančios Rusijos ir Vokietijos imperijos ėmė beviltiškai silpti. Didlietuviai vokiečių atkariautoje Lietuvos dalyje Vasario 16-osios Aktu  paskelbė Lietuvos valstybės Nepriklausomybę.  1918 m. lapkričio 8 dieną, kai Vokietijai pralaimint karą, atsistatydino Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, Vilniuje buvo sudaryta laikinoji Lietuvos vyriausybė.

Lapkričio  11 d. Vokietijos imperija kapituliavo prieš Antantę. Tuo pasinaudoję draugijos Birutė aktyvistai lapkričio 16 d. Tilžėje sukvietė Mažosios Lietuvos valsčių atstovų susirinkimą, kuris įsteigė legitiminę Mažosios Lietuvos tautinę tarybą – „atstovauti prūsų lietuvius (t.y. lietuvininkus) vokiečių ir kitų tautų, ypač Santarvės (t.y. Antantės) akyse. Ši Taryba 1918 m. lapkričio 30 d. paskelbė Deklaraciją, vėliau pavadintą Tilžės Aktu,  kad Mažoji Lietuva skiriasi nuo Vokietijos ir siekia būti atkurtoje Lietuvos valstybėje. Kaip ir Vasario 16-osios, šis lapkričio 30 d. Aktas yra neblėstančios svarbos  istorinis dokumentas!

                 Vasario 16-osios Aktas negalėjo būti įgyvendintas visoje etninėje Lietuvoje.  Dėl pilsudskinės Lenkijos agresijos, kurią rėmė Prancūzija ir toleravo Didžioji Britanija, ilgą laiką nevaldėme Pietryčių Lietuvos, netekome jos dalies (antai, strategine Lietuvos partnere vadinama Lenkija dar ir dabar administruoja aneksuotą Seinų kraštą). Ilgai nesisekė įgyvendinti ir Tilžės Akto. 1919 m. Versalio taikos sutartimi tik Mažosios Lietuvos  šiaurinė dalis – Klaipėdos kraštas, kaip tankiai lietuvių gyvenama žemė, buvo atskirtas nuo ją iki tol valdžiusios Vokietijos, tačiau  perduotas ne Lietuvos valstybei, o Prancūzijos administravimui. Klaipėdos krašto – Nemuno žemupio ir Klaipėdos uosto labai gviešijosi Lenkija. Tam tikslui turėjo pasitarnauti prancūzų rengiamas Laisvosios Klaipėdos valstybės (Freištato) įkūrimas. Viską lėmė sėkmingas 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimas, kuris leido šią strategiškai svarbią Mažosios Lietuvos dalį įjungti į Lietuvos valstybės sudėtį. Todėl šio sukilimo reikšmė Lietuvos istorijoje yra lygintina su Žalgirio mūšio pergale.

                 Klaipėdos sukilimo sėkmę lėmė gražus Mažosios  ir Didžiosios Lietuvos patriotinių jėgų bendradarbiavimas. Jo inspiratoriai ir politiniai vadovai buvo lietuvininkai – Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos nariai. Be jų nebūtų Klaipėdos krašto sukilimo, Lietuvos valstybė būtų likusi be Klaipėdos krašto ir be Klaipėdos uosto. Tilžės Aktas pirmą kartą Mažąją Lietuvą iškėlė į teisinį lygį – deklaravęs visos lietuvių tautos vienybę, jis tautų apsisprendimo teise pareikalavo Mažosios Lietuvos įjungimo  į Lietuvos valstybę. Politine prasme Tilžės Aktas rėmėsi gyvuojančia tarptautine praktika, kad vienos ar kitos teritorijos likimą turi nuspręsti jos autochtonai – ne kolonistai ar jų palikuonys!

Knyga Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos yra dvylikos autorių, Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų publikacijų ir su kova už Mažąją Lietuvą susijusių dokumentų rinkinys. Autoriai – tai žmonės jau ne kartą rašę ar kalbėję aktualiais Mažosios Lietuvos klausimais. Beje, keturi straipsnių autoriai yra klaipėdiškiai.

Žymus Mažosios Lietuvos istorikas dr. Algirdas Matulevičius atskleidžia lietuvininkų tautinę padėtį ir lietuvių kalbos situaciją Mažojoje Lietuvoje iki 1918 metų. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos ir Klaipėdos sukilimo iniciatorius Erdmonas Simonaitis pasakoja apie šio sukilimo situaciją. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas aiškina Tilžės akto istorinę prasmę, pristato Tilžės Akto signatarus, pasakoja apie Mažosios Lietuvos žemių ir vandenų vardų naikinimą. Politikas Vytautas Grubliauskas pateikia savo kalbą, pasakytą Lietuvos Respublikos seime, minint Tilžės Akto 90-metį. Kartografas Algirdas Antanas Gliožaitis publikuoja ir komentuoja Prūsų Lietuvos (t. y. Mažosios Lietuvos) lietuvių Kreipimąsi į JAV prezidentą Vilsoną. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos  Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas Petras Šmitas pristato Klaipėdos sukilimo karinį vadovą Joną Budrį.

Vydūno draugijos garbės pirmininkas filosofas Vaclovas Bagdonavičius išdėsto Karaliaučiaus krašto lietuvininkų padėtį tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų.  Vienas iš produktyviausių Mažosios Lietuvos enciklopedijos straipsnių autorių pedagogas dr. Albertas Juška atsako tiems, kas bando sumenkinti lietuvininkų indėlį į Klaipėdos krašto sukilimą. Tarptautinės teisės žinovas ir Konstitucinio teismo teisėjas dr. Dainius Žalimas patvirtina, kad Klaipėdos kraštas Lietuvos valstybei priklauso teisėtai. Lietuvos istorinių įvykių chronologas prof. Aleksandras Vitkus pateikia istorinę Mažosios Lietuvos 1918-1924 m. įvykių chronologiją.  Lietuvos istorijos temomis rašantis žurnalistas Aras Lukšas teigia, kad Karaliaučiaus kraštas dar nesulaukė galutinio savo ateities sprendimo. Mažosios Lietuvos Rezistencinio sąjūdžio vadovas Algis Albinas Regis kviečia tesėti testamentinį Tilžės Aktą.

 Tilžės Aktas buvo politinis ir idėjinis pamatas ne tik Mažosios Lietuvos tautinei tarybai, bet ir 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimo politiniams vadovams. Juo vadovavosi Mažosios Lietuvos tautinės tarybos veiklos tęsėjai 1946 m. Fuldoje (Vokietija) atkurta Mažosios Lietuvos Taryba ir  1953 m. Montrealyje (Kanada) įkurtas Mažosios Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis, taip pat ir 1989 m. Vilniuje susikūrusiai Mažosios Lietuvos reikalų taryba.

                      Plataus turinio knygą Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos sudarė Mažosios Lietuvos tyrėjas Vytautas Šilas, redagavo enciklopedistas Mažosios Lietuvos istorikas Algirdas Matulevičius Du jos  leidimus 2010 m. ir 2020 m. išleido Vilniaus leidykla Andrena (vadovė Nijolė Petrošienė). Pirmoji knyga buvo išleista Mažosios Lietuvos Rezistencinio sąjūdžio vadovo ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos garbės nario Algio A. Regio lėšomis. Antrąją knygą, gerokai papildytą ir kiek  didesnio tiražo (600 egz.) savo lėšomis išleido ta pati leidykla. Ją kokybiškai išspausdino UAB Regrafas. Knyga yra gausiai iliustruota nuotraukomis, turi kruopščiai sudarytą Asmenvardžių rodyklę. Ne tik plačiajai visuomenei, bet ir politikų dėmesiui skirtos knygos leidėjai ir knygos sudarytojas tikisi, kad ji pasitarnaus geresniam Mažosios Lietuvos vaidmens Lietuvos naujųjų amžių istorijoje suvokimui ir padės formuoti dėmesingą Lietuvos valdžių požiūrį į Mažosios Lietuvos klausimą.

***

P.S. Š. m. spalio 2 d. Klaipėdos viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje įvyko knygos Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos pristatymas. Gerai įsiskaičiusi į jos autorių straipsnius, pristatymo programą profesionaliai vedė Klaipėdos universiteto docentė aktorė Virginija Kochanskytė. Pirmasis pranešėjas  – Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas teigė, kad pamatinis Tilžės Aktas galioja ir galios. Jis priminė, kad laikas ruoštis 100 metų Klaipėdos krašto sukilimui paminėti. Po jo žodį gavęs knygos sudarytojas Mažosios Lietuvos tyrėjas Vytautas Šilas perskaitė aukščiau pateiktą knygos pristatymo tekstą. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas menotyrininkas Petras Šmitas kalbėjo apie būtinybę įamžinti Klaipėdoje paminklu Klaipėdos krašto išvadavimo žygio vadovą Joną Budrį. Gaila, kad koronos viruso stabdymo procedūros neleido pristatymo dalyviams savo kalbose išsiplėsti ir dar salėje atsakyti į klausytojų klausimus. Pristatyta knyga susilaukė pelnyto dėmesio ir buvo gerai perkama.

Knygos pristatymo nuotraukos https://www.facebook.com/Leidykla-Andrena-231589683896421/