www.propatria.lt. Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Jau kurį laiką Vakarų veikėjai (lyderiais nepavadinsi) siunčia signalus, kad reikėtų nuolaidų Putinui, glosto ir nori išsaugoti jo brangųjį veidą. Ypač daug žmonių sureagavo po Kissingerio. Stebėjosi, piktinosi. Jo kalba siaubinga, bet stebėtis nėra ko – skaitę jo knygas negalėjo tikėtis kitko. Visgi Kissingerio ir kokio Macrono mąstymas kiek skiriasi. Macronas sako (o Scholzas mano), kad reikia nuolaidų Putinui: 

a) Kad jis galėtų išsaugodamas veidą išeiti iš šio karo;

b) Kad šis karas pernelyg neužsitęstų;

c) Kad dėl jo ekonomiškai nereikėtų kentėti kitoms šalims; 

d) Kad Rusija pernelyg nenusilptų ir vietoje jos garantuojamo stabilumo nekiltų chaosas. 

Tai yra siaubinga ir klaidinga pragmatinė logika. Jos esmė – Ukrainos paaukojimas, o kartu ir kitų potencialiai Rusijos užpuolamų šalių paaukojimas. Mūsų paaukojimas. Kontinentinės Europos „lyderiai“ mus drąsiai ir mielai atiduotų meškai mainais už stabilumą, neturiu dėl to abejonių. Jie jaučia su Rusija didelių šalių (na nebesakysiu imperijų) solidarumą, brangina savo steigiamą tvarką labiau už viską, galvoja, kas čia galėtų būti vietoje didelės imperinės Rusijos ir juos ima siaubas nuo minties apie tą chaosą, kurį keltų jos subyrėjimas. Jie nemano, kad jis neįmanomas, jie jo kaip tik labiausiai bijo. 

Kuo labiau nusilps Rusija, kuo mažiau veido bus leista išsaugoti Putinui, tuo mažesnis bus kažkokių Kinijos ir Rusijos sąjungų šansas. Didės nebent šansas, kad Kinija bandys virškinti Rusiją ir greičiausiai – kuo netiki Kissingeris – tik dalimis, nes visos nesuvirškintų. 

Kissingeris kiek kitoks. Jis nemano, kad Rusija gali subyrėti ir tuo sukelti geopolitinį chaosą. Jis mano, kad Rusija tikrai išliks pakankamai stipri ir stabili. Jo baimė, kad visiškai atstūmę Rusiją Vakarai nustums ją į Kinijos glėbį, o to negalima leisti. Manau, kad Kissingeris klysta net labiau Europos „lyderius“. Klysta dėl dviejų esminių klausimų. 

Pirma, Rusija niekada nebuvo ir nebus Vakarų partneris, su kuriuo galimi pragmatiški santykiai. Tai buvo fasadas, laikina poza, kol ji buvo patogi Rusijai. Vakarai gali turėti tuos santykius, bet tik mainais į santykius su visa Vidurio Europa, nes pastaroji – kitaip nei Vakarai – anksčiau ar vėliau būtų toks pragmatiškos draugės Rusijos grobis. Dabar, po visų karo nusikaltimų, genocido Ukrainoje, grasinimų atominiais ginklais, fosforo ir vakuminių bombų, Rusija jau yra ištirpdžiusi tos draugystės iliuziją. Elitai nori draugauti, bet prielaidų nebėra. Neįmanoma saugant Putino veidą išsaugoti ir savo veidą, šnekas apie laisvę, žmonijos solidarumą, žmogaus teises. Arba tai, arba draugiški santykiai su Rusija po 2022 metų. 

Antra, ir tai gal dar svarbiau, Kinijai niekada nerūpės draugauti su nusilpusia Rusija. Kinija yra gryniausias pavyzdys šalies, kuri turi tik interesus. Ji supranta, kad negali dominuoti prieš Vakarų sukurtą pasaulio tvarką, ji nori maksimaliai efektyviai žaisti JOJE, toje tvarkoje. Jai rūpėjo vienalytė partnerystė su Rusija iki karo Ukrainoje, kai Rusija jai ir pasauliui dar atrodė stipri, verta bijoti ir skaitytis. Dabar to vaizdinio nebėra. Tai buvo Rusija, su kuria kartu Kinija jautėsi galinti mesti iššūkius JAV tvarkai.

Nors tarpusavyje labai skirtingai mąstantys, ką pabandžiau paaiškinti, Kissingeris ir Macronas yra to paties neadekvataus Vakarų elito santykio su Rusija pavyzdžiai.

Dabartinė Rusija nebėra įdomi Kinijai, nes Kinijai įdomi tik galia. Kinijos oficiozai patys viešai tai rašo: negalime tapti parijais pasaulyje, remdami Rusiją, turime išlikti respektabilūs. Galima sakyti net taip: parodžiusi silpnumą Ukrainoje, Rusija kaip tik prarado Kiniją. Kiniją ją „parduoda“ nemirktelėjusi. Kuo labiau nusilps Rusija, kuo mažiau veido bus leista išsaugoti Putinui, tuo mažesnis bus kažkokių Kinijos ir Rusijos sąjungų šansas. Didės nebent šansas, kad Kinija bandys virškinti Rusiją ir greičiausiai – kuo netiki Kissingeris – tik dalimis, nes visos nesuvirškintų. 

Silpna Rusija yra mūsų visų interesas. Net jeigu tai reikštų Kinijos stiprėjimą, tai reikš ir prarastą galimybę judviejų sąjungai mesti iššūkį Vakarams. Kuo mažiau bus išsaugota Putino veido, kuo labiau nusilpninta ir – idealiu atveju – fragmentuota Rusija, tuo bus geriau. Nebūtinai stabiliau, tačiau esama tvarka pati savaime yra nestabili dėl Rusijos geopolitinio kodo. Jos kuriama stabilumo iliuzija yra neišvengiamai laikina ir nestabili. Ją pakeisti, kad ir į kažką, ko dar neįsivaizduojame ir nežinome, yra prasmingas ir geras darbas, vertas susijusių rizikų. 

Nors tarpusavyje labai skirtingai mąstantys, ką pabandžiau paaiškinti, Kissingeris ir Macronas yra to paties neadekvataus Vakarų elito santykio su Rusija pavyzdžiai. Ukrainos ir mūsų visų išlikimas priklauso nuo to, kiek išoriniams veiksniams pavyks perlaužti tą jų mąstymą, priversti kad ir nenoromis priimti jam prieštaraujančius sprendimus.