Juliaus Mieželaičio nuotr./Lietuvos nacionalinis muziejus / Motorizuoti pėstininkai kerta buvusią demarkacijos liniją ties Širvintomis 1939 m. spalio 27-ąją.

Dr. Vytautas Sinica, www.propatria.lt

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Visai neseniai ir kaip visada tylomis praėjo Vilniaus atgavimo sukaktis. 1939 metų spalio 27 dieną Vilnius grįžo Lietuvai, o kitą dieną į jį įžengė Lietuvos kariuomenė. Vilnius atgautas tragiškomis aplinkybėmis – pasirašant sutartį su Sovietų Sąjunga ir įsileidžiant į Lietuvą Raudonosios armijos dalinius ir karines bazes. Visgi ne noras susigrąžinti Vilnių lėmė kapituliaciją. Kapituliavo visos Baltijos šalys, neradusios valios gintis prieš SSRS. Tačiau Lietuva vienintelė sugebėjo tos tragedijos fone gauti ir naudos – atgauti Vilnių, kurio visą tarpukarį siekė ir kurį sugebėjo išsaugoti ir po sovietinės okupacijos. 

Vilniaus atgavimo data gerai žinoma ir mokoma mokyklose, tačiau nemokoma apie gyvenimą Vilniaus krašto okupacijoje 1920-1939 metais. Apie šį laikotarpį Lietuvos visuomenėje beveik nieko nežinoma, o mokykloje beveik nieko nemokoma. Trumpai pažvelkime į Vilniaus krašto lietuvių gyvenimą.

Aneksijos modelis

Okupuodama Vilnių ir Pietryčių Lietuvą Lenkija pritaikė agresijos maskavimo modelį, vėliau tobulai atkartotą Sovietų Sąjungos 1940-aisiais. Lenkija inscenizavo vadinamąjį „Želigovskio maištą“, užėmė Vilnių ir apylinkes, tada įkūrė vadinamąją Vidurio Lietuvą, įvedė nepaprastąją padėtį ir valdė dekretais, o galiausiai surengė netikrus rinkimus. Gyventojai buvo verčiami balsuoti, nors kandidatuoti galėjo tik karinės valdžios „praleisti“ kandidatai. Numatyta metai kalėjimo už agitaciją nedalyvauti rinkimuose. Visos tautinės grupės, išskyrus lenkus, rinkimus boikotavo ir skelbė neteisėtais. Išrinktasis Seimas padarė tą patį, ką po 20 metų padarė Liaudies Seimas – pasiprašė priimti Vidurio Lietuvą į Lenkijos sudėtį. Šį tariamai savanoriškos aneksijos modelį sėkmingai nukopijavo SSRS. Istorija plačiai aprašyta Jeronimo Cicėno atsiminimų knygoje „Vilnius tarp audrų“.

Pirmieji partizanai

Okupuotame Vilniaus krašte į miškus išėjo pirmieji modernios Lietuvos istorijoje partizanai. Kaimo vietovėse, ypač Švenčionių ir Ignalinos apylinkėse iki pat 1923 metų veikė partizanų tinklas, viso virš tūkstančio jaunų vyrų, puldinėjusių policiją ir kariškius, ėmusių belaisvius, gabenusių per sieną iš Lietuvos draudžiamą spaudą ir kitaip trukdžiusių režimo įsitvirtinimui. Be Lietuvos valstybės paramos ši akcija netruko galutinai nuslopti. Ji galėjo likti lietuvių nesusitaikymo su priespauda įrodymu, tačiau buvo užmiršta. Plačiau apie tai galite skaityti istoriko Valentino Šiaudinio straipsnyje 1993 metų mokslinių straipsnių rinktinėje „Lietuvos Rytai“.

Uždraustos studijos

Pirmaisiais okupacijos metais – iki 1925-ųjų – lietuviai neturėjo teisės stoti į Vilniaus (tuo metu Stepono Batoro) universitetą. Tai lėmė, kad visas gabiausias lietuviškų mokyklų užaugintas jaunimas šiuo laikotarpiu kraustydavosi gyventi į Kauną ar užsienį, o lietuvių bendruomenė nuosekliai prarado inteligentiją. Dar 1922 metais į Kauną buvo ištremta grupė 33 ryškiausių Vilniaus lietuvių šviesuolių, įskaitant Vytauto Didžiojo gimnazijai vadovavusi Mykolą Biržišką. Vadovavimą gimnazijai perėmė matematikas Marcelinas Šikšnys, ėjęs šias pareigas iki pat Vilniaus atgavimo. Plačiau apie lietuvių abiturientų „blokadą“ galite skaityti rašytojo Rapolo Mackonio atsiminimuose „Amžiaus liudytojo užrašai“.

„Ryto“ mokyklų naikinimas

Svarbiausia lietuviams kova tarpukario Vilniaus krašte vyko dėl lietuviško švietimo. Iki 1925 metų veikė gana daug lietuviškų valstybinių pradinių mokyklų, tačiau jose faktiškai nebuvo užtikrintas ugdymas, nes mokytojai neretai nemokėjo kalbos, nebuvo programų ir priemonių. Nuo 1925 metų pradėta itin aktyviai steigti privačias lietuviškas „Ryto draugijos“ mokyklas, o valstybinės virto oficialiai dvikalbėmis. Mokytojus „Ryto“ mokykloms ruošė Juozo Kairiūkščio vadovaujama lietuvių mokytojų seminarija, taip pat uždaryta 1927 metais. Tais pačiais metais įsakyta uždaryti 47 „Ryto“ mokyklas – prasidėjo iki Vilniaus atgavimo visą laiką tik griežtėjęs mokyklų uždarinėjimas. Paraleliai uždarinėti lietuviški leidiniai ir skaityklos. 1934 metais bebuvo likę 15 pradinių mokyklų ir dvi gimnazijos, o po 1938 metų legali liko tik Vytauto Didžiojo gimnazijos veikla. Plačiausiai apie tai rašoma Lietuvos nacionalinio muziejaus 2013 metais leistoje knygoje „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“.

Lietuvių skaičius

Dažnai pačių lietuvių kartojamas mitu tapęs skaičius, esą Vilniuje gyvenę vos 0,8 procento lietuvių. Tai 1931 metų okupacinės valdžios surašymo duomenys. Pagal tą patį surašymą visoje Lenkijoje buvo 82 tūkstančiai lietuvių. Tačiau šią temą nagrinėjęs profesorius Bronius Makauskas, o ir pačių lenkų istorikai skaičiavo Lenkijoje gyvenant 300 000 lietuvių, žinoma, beveik visi jie – okupuotame Vilniaus krašte. 1942 metais okupacinės nacių valdžios vykdyto surašymo duomenimis, Vilniuje gyveno 20 procentų, o Vilniaus apskrityje 50 procentų lietuvių. Žinoma, šiuos skaičius jau paveikė karas ir migracijos. Tačiau fiksuota daugybė atvejų, kai tie patys žmonės nurodydavo kitą tautybę, priklausomai nuo esamos valdžios. Plačiausiai apie tai rašoma netrukus naujai pasirodysiančioje profesoriaus Broniaus Makausko monografijoje „Vilnijos lietuviai 1920-1939 metais“.

Kartūzų Bereza

Tarpukario Lenkijoje veikė koncentracijos stovyklos, o vienoje jų – Kartūzų Berezoje – pabuvoti teko ir Vilniaus krašto lietuviams. Tai buvo ne mirties, o priverstinio darbo stovykla, kurioje, kaip lietuviams turbūt geriausiai žinomame „Dievų miške“ įprasta praktika buvo pabrėžtinai beprasmiški nešiojimo pirmyn-atgal darbai, prižiūrėtojų smurtas, nežmogiškos gyvenimo sąlygos. Apie tai savo atsiminimuose „Kartūzų Berezoje“ rašė mokytojas Vincas Makariūnas, knygoje „Nužmogintieji“ – Petras Česnulis. Koncentracijos stovykla buvo kraštutinė režimo priemonė. Tačiau trumpalaikiai areštai kelioms paroms ar savaitėms už vaikų leidimą į lietuviškas mokyklas, už mokytojavimą jose, už surastą lietuvišką spaudą ir panašius „nusikaltimus“ buvo įprasta, keliems tūkstančiams lietuvių pritaikyta praktika.

Ne lenkai, o Lenkijos valdžia

Nors egzistavo tautinės įtampos buitiniame lygmenyje, apskritai lietuvius okupuotame Vilniuje engė ne lenkai, o Lenkijos valdžia ir konkrečiai vietos valdžia. Pati visuomenė buvo kaip visada – įvairi, joje buvo ir nekenčiančių ir užjaučiančių žmonių. Palankumu kitoms engiamoms tautoms išsiskyrė inteligentijos grupė, save vadinusi „krajovcais“ – Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo nostalgikai. Garsiausias jos atstovas buvo Mykolas Riomeris, atvirai laikęs Lietuvą turinčia teisę į Vilnių. Tačiau mažai žinomas, o labai reikšmingas buvo teisininko Tado Vrublevskio vaidmuo daugelį kartų nemokamai teismuose ginant ir apginant dėl kalbinių teisių persekiotus vietos lietuvius. Apie tai plačiau rašoma Viktoro Biržiškos knygoje „Dėl mūsų sostinės“.

Konsulato žygdarbiai

Lapkričio 7 dieną Lietuvoje minima Diplomato diena, tačiau vieni iškiliausių Lietuvos diplomatų pamirštami. 1939 metais prasidėjus karui ir Lenkijos okupacijai, Vilniuje veikęs Lietuvos konsulatas išimties tvarka išrašė leidimus bėgti į Lietuvą tūkstančiams lenkų ir žydų, mėginusių išvengti artėjančių sovietų ir nacių. Šį darbą darė konkrečiai konsulas Antanas Trimakas ir konsulato sekretorius Viktoras Čečeta. Už darbą konsulate tuo laiku Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota prieš kelis metus mirusi vilnietė Birutė Verkelytė-Fedaravičienė. Konsulas veikė Gedimino prospekte, tuomečio „Žoržo“ viešbučio pastate. Neseniai ant jo patylomis pakabinta atminimo lenta šiam konsulato darbui gelbstint Lenkijos karo pabėgėlius, tačiau jokio viešo atminimo šiai temai nepavyktų rasti. Plačiau apie tai galima skaityti internete, Birutės Fedaravičienės interviu „Patriarchą užpylėm rankomis“.

Apibendrinimas

Okupuoto tarpukario Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas yra ištrintas iš Lietuvos mokyklų programų ir viešosios atminties. Suprantama, tą lemia geresnių santykių su Lenkija siekis. Geri santykiai su Lenkija būtini, tačiau tam nebūtina slėpti istorijos. Priešingai, Lenkija gerbia tuos, kas gerbia save. Pripažindami tamsius tarpusavio istorijos puslapius ir dėl to nieko iš Lenkijos nereikalaudami, patys būsime vertesni tiek kaimynų pagarbos, tiek ir aukų, kurias ne viena karta sudėjo už Lietuvos laisvę ir tapatumo išsaugojimą.