Vytautas SINICA, propatria.lt

Lyg ir pakankamai seniai, bet tyliai ir nieko visuomenėje per daug nepapiktinusi nuėjo žinia, kad Šalčininkų rajono taryba pripažino savo narės Julijos Mackevič elgesį neetišku ir įpareigojo ją viešai atsiprašyti. Rajone ji išvadinta Velnio advokate, taip tarsi supriešinant ją su „nuo Dievo“ esančia LLRA valdžia. Rūsti rajono valdžios reakcija verčia klausti, už kokias kalbas reikia taip atgailauti Šalčininkuose?

Šalčininkietiška etika

Pasirodo, neetišku elgesiu Šalčininkuose tapo J. Mackevič DELFI duoto interviu teiginiai: „žmonės Šalčininkuose gyvena „geto sąlygomis“, o jeigu vietos bendruomenės integravimui ir toliau bus skiriamas varganas dėmesys, tai gali baigtis labai liūdnai”; „ar jiems (Šalčininkų rajono gyventojams) reikia vieningos Lietuvos“; „Šalčininkų gyventojai savęs su Lietuva iš esmės netapatina“, „Šalčininkų jaunimas laikė pavyzdiniu lyderiu V. Putiną.“

Taigi Šalčininkuose reikia atsiprašinėti už tiesą. Visi cituoti teiginiai iš esmės teisingi, daugiau ar mažiau patvirtinami sociologinių apklausų. Pietryčių Lietuvoje iš tiesų sakoma „į Lietuvą“, „Lietuvos politikai“ ir panašiai, tarsi pats šis regionas būtų atskiras politinis-kultūrinis vienetas. Toks jis ir jaučiasi. Pats skundas netyčiomis tai liudija savo buvimu: juk skundžiamas prieš Lietuvą rajonui sarmatos padaręs elgesys. „Kaip mes Lietuvai atrodysime?“. „O Lenkijai?“, galėtume pridėti ne mažiau svarbų klausimą.

Tuo tarpu Šalčininkų rajono gyventojai iš lėto drąsėja ir vis dažniau kreipiasi į nacionalinę valdžią dėl savivaldos veiksmų. Atvirai apie Vilnijos padėtį kalbėti linkusi drąsi liberalė J. Mackevič greičiausiai atsiprašinės dar ne kartą, nes apie gėdingus dalykus rajone kalba ir, panašu, kalbės toliau. Nesenas jos tekstas apie lenkiškų mokyklų būklę ir LLRA organizuojamus streikus vertas dar bent poros tokių skundų. Jeigu išsivaduotų iš „su Lietuva“ susikalbėti trukdančios LLRA primestos kalbinių klausimų darbotvarkės (asmenvardžių ir lentelių) ir prisidėtų prie, pavyzdžiui, latviškojo kompromiso dėl pasų įrašų paieškos kelio, ši politikė ir galimai jos pėdomis žengsiantys jauni išsilavinę lenkai gali būti būtent tai, ko reikia Vilniaus krašto izoliacijai nutraukti ir pakeisti visuomenės požiūriui į Lietuvos lenkakalbius.

Mat dabar, nepaisant Šalčininkų rajono tarybos nuobaudų, Lietuva į šio krašto gyventojus sėkmingos LLRA propagandos dėka iš tiesų dažnai žiūri kreivai ir be didelės brolybės. Tai baisi klaida, bet pataisyti ją galima tik sunkiu lietuviškos ir lenkiškos visuomenės šviečiamuoju darbu. Ir tą reikia daryti, nes šio krašto lenkakalbiai gyventojai yra kuo tikriausia būtent Lietuvos dalis, jos unikali kultūrinė vertybė ir kartu švaistomas turtas.

Skausminga istorija…

Tačiau su Pietryčių Lietuvos integracija niekur nepajudėsime nesupratę ar nepripažinę, ką iš tiesų bandome integruoti. Dar Pirmosios Respublikos metais Mykolas Riomeris rašė, kad jam gaila Vilnijos lenkų, nes „jie nei lenkai, nei lietuviai“. Krajovcai pripažino lietuvišką lenkakalbių krašto gyventojų kilmę ir visiškai unikalią savimonę, kurios negalima pakeisti.

Dar pilsudskinės Lenkijos gyventojų surašymai įvedė vietinio („tuteišio“) sąvoką, nurodančią savo tautybės nurodyti negalinčio, gudiška „paprastąja“ kalba kalbančio ir su kilme iš šio krašto save tapatinančio kataliko tapatybę. Ši tapatybė, krašte išliko populiari per visus sovietmečio kataklizmus – masinę repatriaciją į Lenkiją, imigraciją iš Baltarusijos, stalininę polonizaciją ir brežnevinę rusifikaciją. Žmonės net ir atgimimo laikotarpiu nurodydavo kalbantys paprastąja kalba, o save laikantys tuteišiais.

Šią tipinę kraštui tautinę savimonę yra 1994 metais išsamiai išanalizavusi lenkų tyrėja Katarzyna Korzenewska („Vietinis (tutejszy), lenkas, katalikas: Pietryčių Lietuvos gyventojų religinė-etninė tapatybė“, Etniškumo studijos, 2013). Vietinio tapatybei visai netrukdė skirtinga žmonių kilmė. 1989 m. atliekant tyrimus šiame krašte kas trečias žmogus pripažino, kad jis arba jo tėvai yra ne iš tuometės LTSR teritorijos, absoliuti dauguma jų kilmės šalimi nurodė Gudiją (Pietryčių Lietuva: socialiniai teisiniai aspektai, 1990, 31-33 psl.). Kad ir kur gimę, galiausiai žmonės linko būtent į savęs kaip „vietinio“ suvokimą. Tai buvo iš dalies užprogramuota pačios krašto istorijos.

Skatinamos mokymosi kalbos kaita Vilnijoje sovietmečiu buvo ištisas socialinis eksperimentas. Pirmąjį pokario dešimtmetį mokyklų tinklas šiame krašte taikytas prie gimtosios žmonių kalbos, vėliau 1950-1956 metais vardan efektyvesnio lenkų gyventojų sovietizavimo „jų gimtąja kalba“ 367 krašto mokyklos paverstos lenkiškomis, galiausiai Brežnevo laikotarpiu, ypač rajone vadovaujančias pareigas užimančių kolonistų iniciatyva pradėta mokyklas rusinti, o lenkakalbiai gyventojai, tą kalbą išmokę mokykloje ir dažniausiai namie kalbantys gudiškos kilmės „paprastąja“ noriai rinkosi tiek rusiškas mokyklas, tiek ir rusišką spaudą. Nenuostabu, kad žmonės, kurių kilmė, kalba ir savimonė dažnai nesutampa, tapatinasi su kraštu arba lengvai pasiduoda poveikiui rinktis siūlomą tautybę.

Ir jei rusiška spauda krašto lenkų masiškai skaitoma iki šiol, tai nuo atgimimo laikotarpio pradėta aktyvi agitacija vaikus leisti į lenkiškas mokyklas ir save sieti su Lenkija – tiek valstybe, tiek tautybe. Šio naujo socialinio eksperimento sėkmei buvo būtina užgniaužti ir paniekinti tikrąją, tuteišišką daugumos krašto gyventojų tapatybę. Vietoje didžiavimosi savo kilmės ir kultūros unikalumu, tiek patiems gyventojams, tiek Lietuvos visuomenei „įkalta“ nuostata, jog pats tuteišio pavadinimas žeminantis, nuvertinantis žmogų ir žeidžiantis vietos lenkų savimonę.

… Ir slepiamas pasididžiavimas

Iš tiesų vietos lenkakalbius labiausiai skriaudžia ir susikalbėti su likusia Lietuva neleidžia būtent sėkmingos LLRA pastangos paversti juos [tokiais kaip] Lenkijos lenkais. Juk dar 1989 metais Česlovas Milošas Paryžiuje leistame garsiajame Jurgio Giedraičio žurnale „Kultūra“ rašė: „Užuot žiūrėję į save kaip į vargšus brolius, atskirtus nuo lenkų tautos ir besistengiančius išlikti nepalankioje terpėje, jie [lenkiškai kalbantys Lietuvos gyventojai] turi teisę atgauti šeimininkų išdidumą ir netgi žiūrėti į tuos nuo Vyslos su tam tikru pranašumo pojūčiu. Bet tik jeigu liausis buvę konservatyvia ir mažai kūrybinga grupe, kad duos žmonių, suvokiančių savo paveldą, kuris nėra Lenkijos, bet istorinės Lietuvos. […] Vilnijoje ir šiandien lenkų kultūra yra su „lietuvių“ ženklu. Kodėl to turto turėtų atsižadėti lenkiškai kalbantys Lietuvos gyventojai, sunku suprasti“. Gi Pietryčių Lietuvos lenkakalbiams buvo ir lieka sunku suprasti Česlovą Milošą.

Kur ten Milošą. Vilnijoje LLRA pastangomis dar Atgimimo metais, o ypač nutraukus tiesioginį valdymą po 1994 metų visomis jėgomis pradėta diegti nuostatą, jog čia gyvena tie patys Lenkijos lenkai, tik geografiškai atskirti nuo didžiosios Tėvynės. Kad lenkakalbių gyventojų plotai tarp Vilnijos ir Lenkijos niekaip nesusisieja, todėl natūralus jų paplitimas čia neįmanomas, sėkmingai ignoruojama. Bet kokia kalba apie vietos gyventojų savitumą, tuteišių tapatybę ir po prostu kalbą buvo suvokiami kaip įžeidimas, žeminimas ir menkinimas. Kad ši tapatybė, tegu ir suformuota tragiškų istorijos įvykių, tačiau unikali šioje žemėje ir dėl to savaime vertinga kultūrinės įvairovės dalis, šiaip europietiškais lozungais mojuoti gabūs LLRA lyderiai vietos gyventojams toli gražu niekada nepaaiškino. Priešingai, čiaupė bet kokius bandymus kalbėti apie tai, kad tarp Varšuvos ir Šalčininkų lenkų istoriškai ir kultūriškai nėra nieko bendra.

Nuo pat autonomijos skelbimo laikų iki šių dienų Vilniją bandoma politiškai susieti su Lenkija. Tam tarnauja ne tik simboliškai prisidedanti lenko korta, bet ir kiti nacionaliniai simboliai – keliamos Lenkijos vėliavos, švenčiamos Lenkijos šventės, skambantis Lenkijos himnas. Kodėl Renata Cytacka nešvenčia Lietuvos nepriklausomybės, turbūt visiems aišku. Tačiau kodėl prie jos namų plėvesuoja Lenkijos vėliava, paradoksaliai neklausiame. Juk su Lenkija, išskyrus nuolat skaidriai ir neskaidriai gaunamą paramą, LLRA feodalų valdomas kraštas neturi nieko bendra. Vilnijos tradicinius kostiumus čia tikslingai pakeitė Krokuvos tradiciniai kostiumai, Vilnijos krašto dainas – Lenkijos gilumos tradicinės dainos. Lenkakalbių mokyklų moksleiviai reguliaria ir nemokamai vežami į stovyklas ir pažintines keliones po Lenkiją – tikrąją tėvynę, kuri rūpinasi, priešingai, nei seniai apleidusi Lietuva. Lenkiška tapatybė ant balto lapo konstruojama kaip kadaise sovietiniai liaudies kultūros ansambliai. Įvairiais būdais siekiama sutapatinti unikalią vietos lenkakalbių gyventojų kultūrą su jai negiminingu Lenkijos lenkų kultūriniu paveldu.

Lenkakalbėse mokyklose mokoma Lenkijos istorijos, lenkų kalbos pamokose skaitomi visai ne Lietuvos, o Lenkijos lenkų autorių kūriniai. Nors dar XX a. pabaigoje sudaryta Lietuvos lenkų autorių literatūros chrestomatija, ja niekur nėra naudojamasi. Č.Milošo, M.Riomerio, J.Mackevičiaus, V.Sirokomlės kūriniai nėra kertinė ašis, aplink kurią sukamas lenkų literatūros mokymas. Istorija dėstoma tarsi iš Lietuvoje patvirtintų vadovėlių, tačiau kažkokiu būdu mokyklose skleidžiamas visiškai svetimas Lietuvai istorinis pasakojimas, ypač XX a. Lietuvos-Lenkijos istorijos faktai apverčiami aukštyn kojomis. Kai skirtingų etninių grupių piliečių (šiuo atveju, lietuvių ir lenkų) negali vienyti kalba, tą turėtų daryti istorinė atmintis ir nacionalinių didvyrių panteonas, kaip kad yra Prancūzijoje, JAV ir kitose šalyse. Tačiau Lietuvoje apie nacionalinius didvyrius apskritai nekalbama, o istorinė atmintis palikta savieigai ir – Vilnijos atvejui – LLRA šeimininkavimui.

Kuo liktų pagrįstas toks su Lenkija susiejantis literatūros ir istorijos mokymas, jei pripažintume istorinę tiesą, kad Pietryčių Lietuvos lenkakalbiai yra unikali, čia susiformavusi ir nuo Lenkijos lenkų visais aspektais atskira etninė grupė? Pagrindo tam neliktų jokio, todėl LLRA negali to leisti. Kaip negali leisti ir viešo kalbėjimo apie prorusiškas, visiškai svetimas ir nesuprantamas Lenkijai šio krašto gyventojų orientacijas, kurias nuosekliu darbu išugdė ta pati LLRA ir informacinė izoliacija, palikusi gyventojus laimingoje draugystėje su rusiškais televizijos kanalais ir LLRA kontroliuojamais rusiškais (kartais lenkiškais) laikraščiais. Nepatogią tiesą, kad suklaidinti vietos gyventojai kaip ir niekieno nesuklaidingas Tomaševskis gal visai nepyksta ant Katynės žudynes įvykdžiusio režimo, skelbti tikrai neetiška.

Kas išties ir kas paims ištiestą ranką?

Padėjus į šalį istorines nuoskaudas dėl pačios Lenkijos veiksmų, už kuriuos Vilniaus krašto gyventojai jokia prasme neatsako ir net patys yra didžiausios jos aukos, lieka visai neaišku, kodėl turėtume dar labiau skriausti ir dėl ko nors nekęsti Lietuvos lenkakalbių? Jie ir taip bent keturis sykius nuskriausti ir turėtų sulaukti Lietuvos visuomenės supratimo ir pagalbos.

Pirma, XIX-XX amžiaus istorijos kataklizmai atėmė iš daugumos jų galimybę turėti nuoseklią, tarpusavyje derančią kilmę, tautinę savimonę ir gimtąją kalbą. Po visų sovietmečio eksperimentų visa tai Vilnijoje negrįžtamai supainiota. Niekas sąmoningai nesirinktų ir nepavydėtų tokio likimo.

Antra, gyventojai yra terorizuojami Valdemaro Tomaševskio, verčiami balsuoti kaip nurodyta, mokėti procentus nuo mokesčių, dalyvauti mitinguose, leisti vaikus į reikiamas mokyklas ir t.t. priešingu atveju grasinama atimti socialines paslaugas ir darbą valstybės sektoriuje. Kuo mažesnė gyvenvietė, tuo stipresnė LLRA „savivaldos“ kontrolė ir gyventojų teroras. Tačiau net ir paklusdami terorui, jie įkalinti ekonomiškai ir kultūriškai merdinčiame regione, kur vietos valdžia neįsileidžia privačias, vadinasi nekontroliuojamas darbo vietas kuriančio verslo, o dauguma ekonominių rodiklių, nepaisant šalia esančios sostinės, yra vieni prasčiausių Lietuvoje (ypač Šalčininkuose).

Trečia, visos likusios Lietuvos akyse šie politiškai prievartaujami žmonės yra paversti kone valstybės priešais, nepagrįstai tapatinami su koloradine Lenkų rinkimų akcija ir antivalstybiškomis pažiūromis. Proputiniškų pažiūrų iš tiesų esama, tačiau tai pirmiausiai alternatyvia viešąja erdve nepasirūpinančios Lietuvos atsakomybė. Tuo tarpu LLRA vietos žmonės neretai palaiko, nes privalo arba nes jaučiasi išduoti ir palikti likimo valiai visos likusios Lietuvos. „Tegu ir vagis, bet nors savas“ apie Tomaševskį sako krašto logika. Tokia savijauta iš tiesų pagrįsta – po 1993 metų tiesioginio valdymo visus šio krašto žmones iš tiesų paliko likimo, tiksliau LLRA ir Lenkų sąjungos valiai.

Galiausiai ketvirta, šie žmonės yra nuolat žeminami dėl savo tikrosios tapatybės. Nuolatine propaganda ir kultūrinių šaknų išplovimu Tomaševskio kompanija Vilnijoje ir visoje Lietuvoje paskleidė mitą, kad būti tuteišiu ir kalbėti  po prostu yra gėda, o ne pasididžiavimas. Skleidžiamas melas, kad čia gyvenantieji yra tie patys Lenkijos lenkai, tik dėl nepaaiškinamų priežasčių geografinės, kalbinės ir kultūrinės prarajos atskirti nuo Didžiosios Lenkijos „nuo jūros iki jūros“. Kad tai melas, jiems nebepasako nei lietuviai, nei patys labiau išsilavinę tuteišiai. O būtent pastarieji turėtų tą padaryti, nes kol kalbės priešais vaizduojami lietuviai, niekas nebetikės.

Kalbėti apie Vilniaus krašto lenkakalbių gyventojų kilmę yra kone šventvagystė ir nusikaltimas. Bandymus tai daryti neabejotinai seks provokatorių kaltinimai siekiais atlietuvinti Pietryčių Lietuvą. Tačiau neįmanoma būti toliau tiesos. Lietuvos lenkų tapatybė yra, kokia yra, ir dirbtinai grąžinti juos lietuvių tautai būtų tokia pati socialinė inžinerija. Unikali, skausmingos okupacinių režimų ir sovietizacijos istorijos paženklinta tapatybė yra ir privalo būti suvokiama kaip šių gyventojų ir visos Lietuvos turtas ir, tegu ir skaudžią istoriją menantis, pasididžiavimas.

Patys „vilniukai“ ir visa Lietuva turėtų šia unikalia kultūra didžiuotis ir ją puoselėti labiau nei bet ką, kas žemaitiška ar dzūkiška. Tokios tapatybės nėra niekur pasaulyje ir tikrai nėra Lenkijoje, kurią tikslingai, nors beviltiškai bando kopijuoti ir importuoti LLRA socialiniai inžinieriai. Jų schemai labai trukdo žmonių kaip J.Mackevič liudijama tiesa. Tačiau mums ji primena mūsų atsakomybę ir tuo daro didelę paslaugą. Pietryčių Lietuvos tuteišiais turėtume didžiuotis ir padėti išsaugoti jų tapatumą bei stiprinti ryšį su Lietuva. Jie – unikali Lietuvos, o ne Lenkijos valstybės ir kultūros dalis.