Lietuvių sukilėliai 1941-07-06. LGGRTC nuotr.

Dr. Vytautas Sinica, www.propatria.lt

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Pasauliui gal ir nesvarbu, bet Lietuvai – labai. Mūsų šalyje minima ypatinga sukaktis. Prieš 80 metų, 1941 m. birželio 22-28 dienomis Lietuvoje įvyko sukilimas prieš sovietinę okupaciją. Laikas jam specialiai parinktas sulaukus karo tarp nacistinės Vokietijos ir SSRS pradžios, kai nacių kariuomenė pradėjo artėti prie Lietuvos teritorijos. 

Nepaprastai svarbu Sukilimą rengusiam Lietuvių aktyvistų frontui buvo pataikyti į siaurą galimybių langą – raudonarmiečius pulti ir valdžią šalyje perimti jau kilus karui, kad pasinaudotų chaosu ir grėsme patiems sovietams, tačiau ne per vėlai, kol vokiečiai dar neužėmė šalies ir negalėjo pasakyti išviję sovietus patys. Tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos atkūrimas ir tam reikėjo, kad vokiečiai įžengtų į jau sovietų kariuomenę išvijusią ir nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Šia prasme tai data, lygi Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimams.

Skirtumas tas, kad atkurtos nepriklausomybės ir įsteigtos Laikinosios vyriausybės 1941 metais išlaikyti nepavyko, naciai patys buvo priešiški Sukilimui, išdavė sovietams Vilniaus sukilėlių štabą ir kitaip kenkė, nenorėdami „problemos” – suverenios Lietuvos. Nacių planuose Lietuva turėjo būti tik Reicho resursas.

Tačiau Sukilimas Lietuvai labai reikšmingas ir visgi sėkmingas ta prasme, jog visam pasauliui parodė sovietų melą, neva Lietuva savo noru prašėsi į SSRS sudėtį ir esą nebuvo okupuota. Po Sukilimo prievartinės okupacijos faktas buvo akivaizdus, įvairių šalių atstovai tą aiškiai fiksavo ir pranešė pasauliui. Sukilimas taip pat išlaisvino kelis tūkstančius politinių kalinių, taip išvengusių kankinamos mirties ar Sibiro, perėmė pastatus, ginkluotę, paėmė į nelaisvę daug raudonarmiečių. Šiame didvyriškame žygyje žuvo apie du tūkstančius sukilėlių.

Šiandien Sukilimas ir jį rengęs LAF kaltinami antisemitizmu ir prisidėjimu prie Holokausto Lietuvoje. Jų įsteigta Laikinoji vyriausybė esą nesistengė apsaugoti žudomų žydų ar net prisidėjo prie represijų. Buvo priešingai – Laikinoji vyriausybė išleido ne vieną dokumentą, nurodantį nesiimti represijų prieš žydus, tačiau neturėjo faktinės valdžios nacių okupuotoje šalyje ir niekaip negalėjo užtikrinti jų laikymosi. Skandalu tapusios šios vyriausybės žydų padėties nuostatos buvo išleistos po analogiško daug griežtesnio nacių dokumento ir tebuvo nesėkmingas bandymas švelninti žydų padėtį šalyje.

Šie ir panašūs kaltinimai žydšaudyste ir kolaboravimu su naciais Lietuvoje ir pasaulyje sėkmingai skleidžiami pirmiausiai dėl šių įvykių neišmanymo visuomenėje. Normalu, kad kitos šalys nežino apie mūsų Sukilimą. Nenormalu, kaip mažai apie jį žinoma Lietuvoje. Mokykloje apie tai mokoma labai negausiai, nėra populiariosios literatūros ar kitų meno kūrinių, kurie nušviestų Sukilimą ir jo tikruosius tikslus. Nieko keista, kad antivalstybinė, iš esmės sovietų melus apie istoriją kartojanti propaganda sėkmingai plinta nepasiruošusioje visuomenėje.

Atitinkamai ir valstybės valdžia gėdijasi Sukilimo, niekaip nemini jo sukakties, o oficiozinėse konferencijose šia tema kalbėti kviečiami tų pačių sovietinių klišių kartotojai. Sostinėje mėginami šalinti sukilėlių atminimo ženklai, jį ginantys vieši asmenys kairiųjų mėginami vaizduoti fašistais. Apibendrinus, oficiali valdžios pozicija, jog Sukilimas nevertas pasididžiavimo, o gal net gėdingas. Bet būtent ši pozicija ir yra tikroji gėda.

Tą reikia keisti. Reikalingas platesnis Sukilimo garsinimas, supažindinimo su juo priemonės, dėmesys švietimo programose. Kita vertus, reikalinga pačios visuomenės ir savivaldos lygmens iniciatyva Sukilimui minėti. Žmonės turi ir gali parodyti, kad didžiuojasi Sukilimu, o gėdinasi būtent valdžia. Vilniuje minėjimo renginiai prasidėjo jau birželio 22 dieną. Galbūt net iškils Sukilimo iniciatoriaus pulkininko Kazio Škirpos atminimo lenta.

O pirmieji žingsniai atrandant tikrąją Sukilimo istoriją dedami jau dabar. Pirmąkart Lietuvoje išleisti Kauno Sukilimo vado, ateitininko Pilypo Žukausko-Naručio prisiminimai „Tautos sukilimas”, dar bent keturios kitos Sukilimo istoriją nušviečiančios knygos. Sukilimui užtruks rasti vietą tautos atmintyje ir išsivaduoti iš sovietinio melo gniaužtų. Bet 80-osios metinės gali tapti pradžia šiam atgimimui.