Vasario 16-osios eitynės. J. Česnavičiaus nuotr.

www.propatria.lt

Dalinamės jaunimo sambūrio „Pro Patria“ pirmininko politologo Vytauto Sinicos žodžiu, pasakytu užbaigiant Vasario 16-osios proga trečius metus Vilniuje „Pro Patria“ ir „Krypties“ jaunimo organizuojamą liepsnų maršą Vilniaus mero iniciatyva šiuo metu laikinai išniekintoje pirmojo savanorio Kazio Škirpos alėjoje. Linkime visiems ir ateityje renginiuose sakyti trumpas kalbas. 

Ačiū labai visiems susirinkusiems į šią ne oficiozinę valdžios, o pačios visuomenės organizuotą šventę. Ačiū ypatingai Dovydui Katzui, kuris visada su mumis ir šiemet taip pat. Paplokime jam…

Kaip jau supratote iš eisenos šūkių, mes ne tik minime datą, bet ir atsimename tuos žmones, kurie gynė Lietuvos valstybę, kovojo už ją ir šiandien yra nepelnytai pamiršti arba net trinami iš mūsų atminties.

Vasario 16-oji yra data, gausi sukakčių. 1918 metais mes skelbėme nepriklausomybę Vasario 16-ąją. Nepriklausomybės architektas Jonas Basanavičius mus paliko 1927 metų vasario 16-ąją. 1949 metais partizanai vėl skelbė nepriklausomybę vasario 16-ąją. Visa tai mes stengiamės prisiminti ir pagerbti šia eisena ir šią dieną prisimindami kaip tik sugebame geriausiai.

Bent mane apima keistas jausmas. Apima matant, kad, nors Kovo 11-ąją turime tik dėka Vasario 16-osios, nes Kovo 11-ąją tik atkūrėme valstybę, kurią sukūrėme Vasario 16-ąją, būtent Vasario 16-oji šiandien įvairių įtakingų, tribūną turinčių žmonių yra bandoma nurašyti į antrą planą ir trinama iš atminties. Ne taip seniai per LRT skambėjo Mariaus Ivaškevičiaus žodžiai, kad jeigu būtų galima pasirinkti, Vasario 16-ąją reikėtų panaikinti kaip šventę. Turėti dvi esą per sudėtinga, per painu ir todėl nereikia.

Mes čia šiandien būdami sakome „NE“. Mums reikia Vasario 16-osios, ji yra pati svarbiausia – Lietuvos gimtadienis.

Kaip sakiau, tiek iš skanduočių, tiek eidami čia, jūs tikrai supratote, kad tie, kas švenčia Valstybės atkūrimo dieną čia, šioje eisenoje, kartu švenčia ir gerbia tiek Joną Noreiką, kurio atminimas grįžo į mūsų viešą gyvenimą, tiek Kazį Škirpą, pirmąjį Vasario 16-osios Lietuvos savanorį, kurio vardas į mūsų viešąjį gyvenimą dar negrįžo. Tačiau kieno vardo alėjoje mes šiandien susirinkę? Škirpos alėjoje!

Minėdami šią sukaktį, būdami čia, nesigėdydami ir nesikuklindami savo istorijos, priešingai, ja didžiuodamiesi, jaučiame, kad mūsų šalies elitas neretai gėdijasi mūsų šalies istorijos, atsiprašinėja už mūsų didvyrius ir atsisako juos tokiais laikyti. Mes, šiandien būdami čia, savo buvimu, o ir garsiai balsu pasakome, kad didžiausias mūsų noras ir palinkėjimas vieni kitiems yra, jog Lietuva liktų tautinė valstybė ir kad lietuvių tauta čia gyventų per amžius būtent savo nepriklausomoje valstybėje.

Ačiū jums visiems!