Vytautas Valentinas ČESNULIS, www.voruta.lt

„Vilniaus aidas“ – triskart per savaitę 1924-1928 m. ėjęs politikos ir visuomenės gyvenimo laikraštis. Rašė jis apie Vilniaus krašto lietuvių problemas, svarstė politikos, ekonomikos, kultūros, švietimo reikalus, informavo apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą ir užsienio įvykius. Laikraščio faktiškasis redaktorius buvo žinomas visuomenės veikėjas Povilas Karazija, nors leidėjais ir redaktoriais pasirašinėjo kiti asmenys. Išėjo 570 numerių. Kaip ir daugumą anų metų lietuviškų Vilniaus leidinių, laikraštį spausdino spaustuvė „Ruch.“

                 Remsimės Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma medžiaga, pirmiausia Vilniaus miesto storastijos korespondencija dėl šio laikraščio – f. 15, ap, 6, b. 641. Papildomos informacijos paimta iš Prokuratūros prie Vilniaus apygardos teismo (f. 131, ap. 5), Vilniaus apygardos teismo (f. 129, ap. 2) bei Vilniaus apeliacinio teismo (f. 128, ap. 1) bylų; jas nurodysime konkrečiais atvejais.

                 „Vilniaus aido“ pirmasis numeris išėjo 1924 m. gruodžio 18 d.; tais metais išleisti 5 numeriai. Redaktoriumi-leidėju pasirašinėjo Karolis Urbonas – Vilniuje 1874 m. gimęs, vėliau rusų kariuomenėje tarnavęs ir 1918 m. į gimtąjį miestą sugrįžęs bemokslis geležinkelietis. Žinių apie laikraščio areštą 1924 metais archyve nėra. Tačiau 1925 m. laikraščio sulaikymai, o daugeliu atvejų ir areštai su konfiskavimais prapliupo. Bylų sprendimas kartais užtrukdavo po kelerius metus. Beje, šis rašinys nepretenduoja į išsamų laikraščio persekiojimų pavaizdavimą.

                 Okupantams įtarimą sukėlęs bene pirmasis rašinys buvo „Vietos kronikos“ skyrelio informacija „Komiteto rinkimų atbalsiai“ 1925 m. balandžio 2 d. Nr. 38. „Per susirinkimą L.[Laikinajam] V.[Vilniaus] L.[Lietuvių] Komitetui rinkti (III. 20) be keleto policininkų buvo dar ir tam tikras valdžios atsiųstas ar gal ir pats savo noru atėjęs valdininkas p. Žilinskis (čia atvykęs iš Nepriklausomos] Lietuvos ir todėl mokąs lietuviškai). Visa tai būtų suprantama. Bet jau keista yra, kad toks valdininkas išdrįsta kartu su susirinkimo išrinktu prezidiumu lipti ant scenos ir šalimais su juo užimti vietą, o jau tikro pasipiktinimo sukelia tai, kai šis ponas sulaiko kalbėtojus vien tik dėl to, kai jie ištaria žodžius: „mes Vilniuj kovojome prieš rusus, vokiečius ir bolševikus…“ Kadangi prieš šituos žodžius lenkų valdžios atstovas nieko negalėjo turėti, tai matomai jis spėjo, kad toliau bus kas kita pasakyta. Bet daryti intervencija tik dėl savo spėjimų – tai jau per daug.“ Rašinyje patariama, kad tokie valdžios informatoriai malonėtų atsisėsti kiek toliau nuo prezidiumo, kur jie vis tiek girdėtų kas darosi susirinkime. „Gal tada jie galėtų susivaldyti nuo išsišokimų ir kišimosi ne į savo kompetenciją.“ Tačiau apsieita be numerio arešto.

                 Redaktorių K. Urboną norėta patraukti į teismą už žinutę balandžio 9 d. Nr. 41 „Iš Lazdūnų padangės“ (autorius Lazdūnų Dėdė = bene literatas Jonas Zabrockis?). „Policija ir net kariuomenės būriai gaudo visa, kas nelenkiška. Kur tik koks nors lietuvis ar gudas inteligentas, ten tuojau daroma kratos, tardymai. Kažkaip su tuo sutampa anoniminių laiškų gavimas. Juose grasoma visiems inteligentams lietuviams ir gudams, kurie laikomi „priešingais“ lenkų valstybingumui.“ Pavyzdys: balandžio 2 d. apie 4 val. ryto atvažiuoja 23 kareiviai, poručnikas (leitenantas) ir keletas policininkų. Visi kareiviai ginkluoti šautuvais ir kulkosvaidžiais. „Kulkosvaidžius pastatė keliolikos žingsnių atstu nuo klebonijos (vieną šventoriaus varteliuose, prieš klebonijos duris ir langus), kariuomenę surikiavo grandine aplink visą klebonijos kiemą…“ Policininkai su poručniku pažadino kleboną ir pradėjo kratą. Ypač krėtė knygas ir laiškus, ieškodami antivalstybinės literatūros. Anksčiau klebonui grasinta anoniminiu laišku už tai, kad jis skaito ir platina Vilniuje leidžiamus lietuvių laikraščius „Lietuvos kelias“ ir „Życie ludu.“ Artimiausiame nuo Lazdūnų Yvijos pašte „Życie ludu“ prenumeratoriams neatiduoda. Negauna žmonės jų net siųstų apdraustu paštu. (Lazdūnai (Lazūnai, baltarusiškai Lazduny) – kaimas Yvijos (Vijos) rajone Baltarusijoje.) Vilniaus miesto taikos teisėjas po pusantrų metų, 1926 m. lapkričio 12 d., užklausė Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui kaip elgtis su K. Urbonu. Įgaliotinis lapkričio 19 d. pranešė, jog buvusį redaktorių atsisakyta traukti teismo atsakomybėn.

                 1925 m. gegužės 16 d. Nr. 56 „Vilniaus aidas“ iš Kauno dienraščio „Lietuva“ persispausdino straipsnį „Lietuvos nota dėl konkordato.“ Iš atspausdintų „V. aido“ 550 egzempliorių konfiskuoti spėta 255 egz., pritaikius jiems Baudžiamojo kodekso (BK) 108 ir 129 straipsnius. Vilniaus apygardos teismas birželio 12 d. patvirtino numerio areštą. Teismo tardytojas liepos 6 d. pranešė Apyg. teismo prokuroro pavaduotojui, jog pradėjęs K. Urbono parengtinį tardymą. Kaltinamąjį aktą prokuroro pavaduotojas H. Jankevičius (Jankiewicz) pasirašė gruodžio 30 d. (f. 131, ap. 5, b. 110).

                 Mat Lenkijai 1925 m. vasario 10 d. pasirašius konkordatą su Šv. Sostu, Lietuvos vyriausybė balandžio 3 d. per savo atstovą Vatikane įteikė kardinolui P. Gaspariui (Gasparri) notą. Joje priminta gen. L. Želigovskio invazija 1920 m. „Lietuva neatsisakė ir niekuomet neatsisakys nei nuo savo sostinės, nei nuo teritorijos, kuri visuomet priklausė Lietuvai ir niekuomet nesudarydavo Lenkijos dalies.“ „Lietuva tikėjosi, kad Šv. Sostas norės būti bešališkas arba bent neutralus tame konflikte.“ Dabar okupuotos Lietuvos teritorijos inkorporuotos į Lenkijos bažnyčios organizaciją. „Vilnius tapo centru vienos iš penkių Lenkijos bažnytinių provincijų. Lenkų gaivalui sustiprinti prie Vilniaus provincijos prijungta grynai lenkų Lomžos sritis.“ Šv. Sostas davė juridinę sankciją ir savo moralinį palaiminimą brutaliam jėgos aktui, kuris yra tarptautinių sutarčių ir pasižadėjimų laužymo vaisius. Lietuva reiškia griežtą protestą prieš Vilniaus teritorijos inkorporavimą į Lenkijos bažnytinę organizaciją ir lietuvių nutautinimą per bažnyčią. „Šv. Sostas, kaipo vyriausia katalikų Bažnyčios galva ir krikščionių pasaulio aukščiausias autoritetas, niekuomet neturėtų pridėti savo rankos prie tokio dalyko.“ Tačiau po trejų metų Apygardos teismas 1928 m. birželio 22 d. amnestijos pagrindu K. Urbono bylą numarino. Vilniaus apeliacinis teismas tam pritarė 1928 m. liepos 30 d.

                 Šia proga priminsime, jog anuo metu Lenkijoje, kaip ir didesnėje Lietuvos dalyje, galiojo Rusijos 1903 m. Baudžiamasis kodeksas (statutas). Lenkija savo BK įsivedė 1932 m. Aukščiau minėti rusų BK 108 ir 129 straipsniai numato kaltinimus piliečiams už valstybei priešingus žygius arba viešas kalbas ir rašinius, kuriais kurstoma sukelti maištą, sugriauti valstybės santvarką, neklausyti įstatymų… (tik vėliau šie straipsniai dėl Nr. 56 buvo pakeisti į BK 154 ir 263 str. – nepagarba valdžiai, melagingų žinių skleidimas bei kt.).

                 Areštuotas „V. aido“ liepos 15 d. Nr. 76 už str. „Negirdėti nutarimai lietuvių spaudos bylose“ (sulaikyti 225 egzemplioriai). Straipsnyje priminta, jog  liepos 13 d. Vilniaus apygardos teismas turėjo nagrinėti laikraščio „Lietuvos Rytai“ redaktorės Jadvygos Šablinskaitės keturias bylas, tačiau išnagrinėjo tik tris. Pirmutinė byla – už str. „Kiti metai – kiti lapai“ 1923 m. liepos 31 d. Nr. 35. Antra byla – už str. „Klaipėdos atvadavimo metinių sukaktuvių paminėjimo iškilmės Kaune“ 1924 m. vasario 9 d. Nr. 18. Trečia byla – už straipsnius „Prancūzų atsišaukimas – baltasis teroras Lenkijoj“ ir „Gryni žodžiai prieš faktus“ 1924 m. birželio 3 d. Nr. 66. (Išsamiau apie J. Šablinskaitę rašoma „Vorutos“ 2017 m. Nr. 4 ir 5.) Ar Apygardos teismas „V. aido“ Nr. 76 areštą patvirtino, žinių nėra.

                 „V. aido“ 1925 m. rugpjūčio 19 d. Nr. 86 yra valdžiai nepatikęs kriptonimu A-lis pasirašytas str. „Mūsų mokytojai.“ Valstybinės policijos Vilniaus skyriaus viršininkas Vyriausybės įgaliotiniui Vilniaus miestui rugsėjo 12 d. pranešė, kad straipsnio autorius yra kun. Petras Kraujalis. Straipsnyje rašoma apie Vilniuje vykusius lietuvių mokytojų vasaros kursus. Kritiškai pasisakoma apie mokytojų profesinės sąmonės trūkumą, provincijos mokytojų pasyvumą. „… Pabusti iš miego jau labai metas. Lenkai ir žydai mokytojai visi dedasi į savo draugijas, turi savo kasas, knygynus, laikraščius. Argi jau pora šimtų lietuvių mokytojų taip nieko nebegalėtų padaryti?“ Mokytojai raginami rodyti darbštumo pavyzdį, o ne tik peikti sodiečių tamsumą.

                 Lenkų valdžiai nepavyko išsiaiškinti 1925 m. rugsėjo 2 d. Nr. 90 straipsnio apie Kopenhagos konferenciją „Sunku ištylėti“ autoriaus pavardės (pasirašęs Krz-as = atrodo, Povilas Karazija). Straipsnyje paliestos derybos tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl tranzito Nemunu, pirmiausia miško plukdymui. Autorius abejoja derybų Kopenhagoje tikslingumu, kai Lenkija neatitaiso Želigovskio žygiu padarytų klaidų. Rytų Lietuvos lietuviai jaučia nuoskaudą dėl jų teisių siaurinimo. Lenkai džiaugiasi, kad Lietuva be jokių sąlygų važiuoja Kopenhagon. Lenkų spauda vėl ima svajoti apie unijas ir Lenkijos „geradarybes“. „Bet kai pamatai, kad tranzitas Nemunu reikalauja platesnio aptarnavimo ir geležinkeliais, paštu, telegrafu ir telefonais, o taip pat vienos valstybės piliečių lankymosi kiton, tai šita visa jau dalyką pakreipia visai kiton pusėn.“ Anot lenkų spaudos, Vakarų Lietuva (Kowieńszczyzna) be Vilniaus krašto bankrutuojanti. „O kad visa Rytų Lietuva apimta visuotino bankroto gangrena, apie tai nutylima. Kodėl netylės, kad skaitytojams galima užkimšti burna tokiu skaniu kąsniu, kaip Kopenhaga.“

                 „Vilniaus aido“ leidimą pristabdžius, išėjo 8 vienkartiniai leidiniai: „Prabočių aidas“ (1925 09 06), „Senolių aidas“ (09 09), „Praeities aidas“ (09 13), „Senovės aidas“ (09 16), „Būtovės aidas‘ (09 20), „Amžių aidas“ (09 23), „Laisvės aidas“ (09 27) ir „Vilties aidas“ (09 30).

                 „V. aidą“ nuo 1925 m. spalio 4 d. Nr. 91 ėmė pasirašinėti Marija Žukauskaitė. Šiame straipsnyje paliesime beveik tik tuos jos pasirašytus ir konfiskuotus laikraščio numerius, apie kuriuos nerašoma str. „Lietuvių laikraščių redaktorė Marija Žukauskaitė“ „Vorutos“ 2015 m. Nr. 7 ir 8.

                 Pristabdytas laikraštis už spalio 6 d. Nr. 92 straipsnį apie Lenkijos ūkio būklę „Ūkio srity“ (aut. P. J.). Pasak straipsnio, Lenkijoje pramonė ir prekyba sustojusi, nes neturi kreditų, o jų nėra todėl, kad nėra normalios turtų apyvartos. Vokietija atsisakė pirkti iš Lenkijos Silezijos akmens anglis ir nuo to prasidėjo sunkiausia Lenkijos krizė. Lenkijai trūksta užsienio valiutos. Smuko zloto kursas. Pirmiausia nukentėjo bankai, nes pradėjus kristi zloto kursui publika puolė atsiimti indėlių. Valstybiniai bankai, patys patekę sunkion padėtin, perpus sumažino paramą kreditais privatiems bankams. Prasidėjo vekselių protestavimai, daugelis firmų subankrutavo, o tai savo ruožtu atnešė nuostolių ir bankams. „Kai kurie jie jau paskelbė savo bankrotą, kiti nors to nepadarė, bet jau yra tikri lavonai, kurie kiekvieną valandą galės gesti, užnuodydami savo dvokimu visą atmosferą ir sudarydami naujo pavojaus Lenkijos ūkio gyvenimui.“

M. Žukauskaitė patraukta į teismą už str. „Svečiai Vilniuje“ spalio 22 d. Nr. 99 (aut. –as –as = P. Karazija); redaktorei pritaikytas BK 263 str. (melagingų paskalų, pramanytų žinių platinimas, kenkiant valstybės įstaigoms). „Vilniuj užsienių svečių netrūksta, – rašoma straipsnyje. – Praeis savaitė ar mėnuo – žiūrėk ir bevažiuoją čia kokie nors laikraštininkai, spaudos skyrių šefai, parlamentaristai, ekonomistai ir kt. Tiesa, užsienių laikraštininkais čia dažnai esti laikomi ir paprasti lenkeliai arba sulenkėję žydeliai, kurie tėra tik kai kurių užsienių laikraščių korespondentais Lenkijoje ir joje gyvena.“ Nors kai kada atvažiuoja ir tikrų svetimtaučių. „Paskutinis atsitikimas Vilniuje pasikartojo š. mėn. 18 d. Sena Lietuvos sostinė išvydo keletą prancūzų, kurie čia atvyko jau apsilankę keliuose Lenkijos miestuose.“ „Tie prancūzai – tai daugiausia socialistai, kurie paprastai laikomi bedievukais. Ir visgi Aušros Vartuose jie buvę susilaikę ir stovėję be kepurių. Tiesa, vienas lenkų laikraštis suminėjo, kad prof. Ruszczyc`as gavęs alkūnę truktelėti ar ranka mostelėti, ir tik tada įvykusi čia paprasta pagarba.“ Su svečių priėmimu išėjo kiek nesklandžiau. Lenkų socialistai juos stoty pasitiko su orkestru, surengė mitingą ir t. t. Prof. Ruszczyc`as ekskursijai pasirodė visai nereikalingas. Profesorius tokioms ekskursijoms visada sugebėdavo įkalbėti lenkų kultūros įtaką Vilniui, kurios patys svečiai neįstengdavo pastebėti. Tačiau šį kartą prancūzai labiau norėjo pamatyti įdirbtus laukus, o ne Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidaus išpuošimą. Parlamentarų tendencingą išnaudojimą geriausiai parodė jų vizitas pas lenkams parsidavusius gudus. Tikrų gudų vadų prancūzai Vilniuje nerado, nerado jie nei žydų, nei lietuvių.

                 Dėl nusikaltimo požymių trūkumo nutraukta laikraščiui iškelta byla už lapkričio 5 d. Nr. 105 išspausdintą straipsnį „Visaip esti“ (aut. Svogūnėlis). Tai satyrinis vaizdelis – dviejų vyrų pokalbis apie apsivogusį didelį poną „pokulatorių“, t. y. lenkų teismo valdininką prokuratorių ir apie iš Kauno atbėgusį lenką, ten kalėjime sėdėjusį, o čia prezidento medaliu apdovanotą. Bylą numarinęs prokuroras prie Apygardos teismo Vyriausybės įgaliotiniui apie tai pranešė lapkričio 23 d.

                 Apygardos teismas 1925 m. gruodžio 21 d. patvirtino laikraščio lapkričio 28 d. Nr. 115 areštą už str. „N.[epriklausoma] Lietuva mini Did.[įjį] Viln.[iaus] Seimą.“ Numeriui pritaikytas BK 129 str. „V. aidas“ iš Kauno laikraščio „Lietuva“ 1925 m. lapkričio 14 d. Nr. 257 persispausdino komiteto Vilniaus Seimo dvidešimtmečiui paminėti atsišaukimą. Jį pasirašę: Jonas Jablonskis, Felicija Bortkevičienė, Antanas Smetona, Mykolas Sleževičius, Juozas Tumas, Jonas Vileišis ir Donatas Malinauskas. „Vilniaus Did. Seimas buvo vienas didžiausių etapų į Lietuvos nepriklausomybę. Vilniaus Seimo pramintu keliu eidami, mes esame jau pasiekę Lietuvos nepriklausomybę. Bet dar neišpildytas Did. Seimo palikimo punktas – neturime Vilniaus krašto. Dar neįgyvendinta Vilniaus Seimo numatyta teisėta ir demokratiška tvarka.“ Komitetas kvietė 1905 m. Seimo dalyvius ir savo laiko veikėjus neužmiršti didžiųjų praeities žygių ir gruodžio 6 d. Kaune, Baltosios Gulbės (rotušės) salėje ir miesto teatre paminėti aną suvažiavimą. Švęsti 1905 m. Vilniaus Seimo paminėjimą raginta visa Lietuva.. „Tegu visi tos dienos atminimais sutvirtina Lietuvos dvasią, jos pasiryžimą susigrąžinti mūsų Vilnių ir tuo atminti Didžiojo Seimo nutarimus. Gausingai ir sutartinai švęsdami brangųjį Vilniaus Seimo paminėjimą, dar kartą parodykime, kad mes vienybės savo tarpe nesame nustoję, kad mes nuo Vilniaus Seimo palikimų, nuo Vilniaus neatsisakome.“ Tik atsišaukimo tekste „Vilniaus aide“ vietoj Vilniaus visur parašyti daugtaškiai.

                 Bent „Lietuva“ apie Vilniaus Seimo sukaktį rašė keliuose numeriuose. Vilniaus Seimo minėjimą Kaune gruodžio 6 d., sekmadienį, rengė ne tik komitetas, bet ir Seimas. Minėjimas prasidėjo iškilmingomis pamaldomis bazilikoje, kurioje buvo Vilniaus Seimo dalyviai, vyriausybės atstovai, Seimo nariai ir kt. Pamokslą sakė Žemaičių vyskupas P. Karevičius. Po pamaldų minėjimas vyko trijose vietose. Valstybės teatre 14.30 val. minėjimą pradėjo miesto burmistras J. Vileišis; išklausytas A. Smetonos pranešimas ir M. Šleževičiaus kalba; po to suvaidinta S. Kymantaitės-Čiurlionienės drama „Aušros sūnūs.“ Baltojoje Gulbėje minėjimą atidarė F. Bortkevičienė, kalbėjo A. Voldemaras ir J. Šliūpas. Vėliau Tautos teatre minėjimui pirmininkavo M. Sleževičius, kalbėjo dr. K. Grinius ir prof. P. Leonas. Vakare Semo rūmuose – rautas apie 300-tams žmonių; dalyvavo Prezidentas, ministrai, Vilniaus Seimo dalyviai, visuomenės atstovai. Kitą dieną Vilniaus Seimo sukaktis paminėta „Aušros“ gimnazijoje, kur paskaitas skaitė J. Tumas ir M. Biržiška.

                 1926 m. kovo 4 d. Nr. 25 redaktore pasirašiusi M. Žukauskaitė pagal BK 129 ir 263 str. patraukta į teismą už rašinį „Minčių žiupsnelis“ (aut. M. K. = P. Karazija). Kai du žmones, sukaustytus geležiniais pančiais ir sėdinčius vagone, policininkas nušovė, tai lenkų teismas už tai jam davė metus kalėjimo, o kai kareivis ukrainietis buvo apkaltintas kareivių raginimu sukilti ir bėgti iš kariuomenės, tai nuteistas sušaudyti. Prieš kelias dienas Vilniuje sušaudytas Dydziul`is, Baranovičiuose sušaudyti penki „banditai“ – su tuo ukrainiečiu 7 mirties bausmės per savaitę. Ar ne per daug mirties bausmių? Toliau straipsnyje demaskuojamas Varšuvos globojamas Laikinosios Gudų Tarybos pirmininkas Pauliukevičius: jis Lietuvos pretenzijas į Vilnių laiko „paprasta provokacija, sugalvota negeram Lenkijos atžvilgiu įspūdžiui sudaryti Europoj.“ Kur šuva laka, ten ir loja.

                 Areštuoti 1926 m. spalio 14 d. Nr. 118 dėl straipsnio „Dar mokyklų reikalu“ (aut. A-lis = P. Kraujalis) ir spalio 16 d. Nr. 119 dėl str. „Šešeriems metams praėjus“ (aut. G. Ainis = Rapolas Mackevičius-Mackonis). Abiem numeriams pritaikyti BK 129 ir 263 straipsniai.

                 Straipsnyje apie mokyklas pažymima, jog lenkai valdžios įstaigose nepripažįsta lietuvių kalbos. „Kad lenkai iš visa tai tik tyčiojasi, tai rodo ir tas faktas, kad lietuviškoj Švenčionių apskrity ne tik pats [mokyklų] inspektorius nemoka lietuviškai, ne tik neturi lietuviškai mokančio pagalbininko, bet ir visame inspektorato biure nėra nė vieno valdininko mokančio lietuviškai.“ „… Apie tai, kad lietuviai reikalauja lietuviškų mokyklų su lietuviais mokytojais, mokyklų valdžia visai nutyli. Ir tik bruka į lietuvių sodžius ir miestelius lenkiškas mokyklas su lenkais mokytojais, kurie lietuviškai negali dėstyti, nes nemoka arba visai mažai temoka.“ Lenkų švietimo valdžiai rūpi tik mūsų krašto lenkinimas. Lietuviai tėvai turėtų prieš tai griežtai protestuoti. Tėvai raginami burtis draugėn, rašyti pareiškimus, kad į lenkiškas mokyklas neleis savo vaikų, ir t. t. Lenkiškose mokyklose vaikams net lenkiški katekizmai veltui dalinami. Kadaise mūsų tėvai rusiškus katalikų katekizmus degindavo; lenkų kalba mums nė kiek ne geresnė už rusų kalbą. „Taip turi pasielgti tikrų lietuvių tėvai dabar ir su lenkiškais katekizmais.“

G. Ainio straipsnyje priminta, jog spalio 9 d. suėjo lygiai šešeri metai nuo gen. Želigovskio įsiveržimo į Vilnių. Želigovskiui užėmus Vilnių, prasidėjo naujas gyvenimas, pilnas neteisybių, persekiojimų. Po garsiojo „Vilniaus Seimo“, prijungusio Vilniaus kraštą prie Lenkijos, prasidėjo lietuvių inteligentų trėmimai. „Vilnius ir jo kraštas nusmuko medžiagiškai iki negalimumo. Visose srityse gyvenimas pasidarė nepakenčiamas. […] Žmonės gyvena kažkokia laikinumo dvasia, tikėdamiesi geresnio rytojaus, kai tuo tarpu kaskart eina blogyn ir blogyn.“ „… Įsiviešpatavo skurdo pasaulis, kuriame, it didžiame kalėjime, blaškosi nervuotai visas kraštas, nematydamas jokio gyvenimo pagerinimo.“ Prie to per šešerius metus prisigyveno Vilniaus kraštas, o Vilnius „vietoj garsios sostinės miesto paverstas smunkančiu provincijos miestpalaikiu.“

                 Pasak redakcijos darbuotojo Kazimiero Krikščiukaičio, iš spalio 13 d. atspausdinto Nr. 118 400 egzempliorių 68 egz. spėta išsiųsti į užsienį, 176 egz. išplatinti Lenkijoje, 6 egz. redakcija pasilikusi sau. Numerių areštą Apygardos teismas patvirtino lapkričio 2 d. Atsakomybė teko redaktorei M. Žukauskaitei.

M. Žukauskaitė, apkaltinta pagal BK 263 str., buvo suimta tardomajam areštui už str. „Žiupsnelis faktų iš Švenčionių padangės“ (aut. D-lis) 1926 m. lapkričio 16 d. Nr. 131. Apie tai Vyriausybės įgaliotinis pranešė Vilniaus apygardos mokyklų kuratorijai. Straipsnyje rašoma apie kelių kaimų mokyklas. Lietuviškų mokyklų veikla varžoma, lietuviai mokytojai persekiojami, o lenkų mokyklos vaikų neturi (straipsnio tęsinys – lapkričio 18 d. Nr. 132). Tačiau redaktorė už piniginį užstatą lapkričio 18 d. paleista.

                 „Vilniaus aidą“ nuo 1927 m. sausio 13 d. Nr. 5 ėmė pasirašinėti Jonas Urbonavičius. Gimęs jis 1888 m. Rusijoje, Briansko mieste. Lietuvis. Baigęs rusų progimnazijos 4 klases. Tarnavęs rusų kariuomenėje. Dirbo  aptarnaujančio personalo pareigose lietuvių vaikų bendrabutyje.

                 Areštuotas laikraščio 1927 m. sausio 22 d. Nr. 9. Užkliuvęs str. „Kas bus toliau?“ (aut. M. K. = P. Karazija). „Lenkijos pagrindiniai įstatymai yra tikrai demokratingi. Bet kaip tik eini toliau į gyvenimą, kaip tik labiau nutolsti nuo konstitucijos, tuoj pamatai, kad čia esama didžiausių priešingumų. Visa eilė valstybės gyvenimo sričių, ir tai svarbiausių, vis dar nesulaukia savo sutvarkymo.“ Mokyklų gyvenimą reguliuoja seni, niekam tikę dekretai, nesutvarkyti savivaldybių reikalai, neišleistas draugijų įstatymas ir visada tenka susidurti su valdininko nuožiūra. Blogiausiai Lenkijoje yra su įstatymų vykdymu. „Biurokratizmas, sauvalė, iždo ar valstybės pinigų eikvojimai paprasčiausi dienos reiškiniai. Jeigu pasibaigė byla dėl vogimų intendantūroj, tai žiūrėk jau prasidėjo ji dėl vogimų laivyne, o jeigu per porą ar daugiau mėnesių išnagrinėjo šitą bylą, tai jau rengiasi prie vagių monopolio žinyboj ir t. t., be jokio galo.“ Ypač jokių permainų nejuntama lietuvių ir kitų tautinių mažumų gyvenime. „… Šiandien niekas čia ir užsieniuose nemoka apibrėžti, kas per valstybės valdymo forma yra Lenkijoj, kur ta valstybė eina ir ko siekia jos politika. Vidaus santykiuose matome aiškią kryptį stambiosios pramonės ir stambiųjų dvarininkų reikalų gynimo pusėn.“ Jie „šiandien Lenkijoj yra įgiję didžiausios galios.“ Toks „paviršutiniškai suvestas valstybės gyvenimo balansas.“

                 Apygardos teismas 1927 m. rugsėjo 26 d. patvirtino rugsėjo 22 d. Nr. 108 areštą (areštavo Vyriausybės įgaliotinis rugsėjo 21 d.). Numeris pagal BK 129 str. 6 p. ir 263 str. areštuotas neva už klaidingų žinių skleidimą straipsnyje „Garsiai šauk, lietuvi!..“ (aut. K. B.). „Iš visų pusių mus suspaudė. Neduoda nei žodžiu, nei raštu, nei mirksniais prasitarti. Bet mūsų jausmų sugniaužti niekuomet nepajėgs. Lietuvis moka ne tik gerai kentėti, bet ir kovoti.“ Žmonės raginami kelti aikštėn visas neteisybes, nenutylėti nė vienos skriaudos, pranešinėti lietuvių laikraščiams apie visas nuoskaudas, neteisybes. Tai ypač taikytina sodžių inteligentams. „Kas tik gyvas, kas jaučia savo širdyje bent kiek tėvynės meilės lai netingi surašyti faktus ir laikraščiuose paskelbti. Tuo darbu pastatysime paminklą, kuris per amžius pasiliks mūsų ainių atmintyje.“ Vilniaus pašto ir telegrafo I įstaigoje policija paėmė Nr. 108 19 egz., II įstaigoje – 236 egz., kitaip tariant, iš 476 egz. tiražo konfiskuoti 264 egz.

                 Prokuroro pavaduotojas Sosnovskis (Sosnowski) kaltinamąjį aktą parengė 1927 m. gruodžio 31 d. Tačiau Apyg. teismas prokurorui prie Apyg. teismo 1928 m. rugpjūčio 24 d. pranešė, jog teismas rugpjūčio 17 d. bylą prieš J. Urbonavičių 1928 06 22 amnestijos pagrindu nutarė numarinti (f. 131, ap. 5, b. 216).

                 Areštuotas 1927 m. spalio 11 d. Nr. 116. Iš atspausdintų 475 egz. konfiskuoti 268 egz., o 207 egz. išsiųsti prenumeratoriams. „Kenksmingi“ rašiniai: str. „25“ (aut. G. Ainis = R. Mackonis)) ir žinutė „Dėl lenkų mokytojų laiško“ rinkinėlyje „Įvairios žinios.“ Apygardos teismas areštą pagal BK 263 str. patvirtino spalio 15 d. Mat Lenkijos centrinės valdžios įsakymu spalio 4-6 dienomis suimta daug lietuvių – 11 pasauliečių (mokytojų, mokinių) ir 14 katalikų kunigų. Lenkų spauda netvėrė džiaugsmu, kartu pabrėždama „gerus ir taikingus“ Lenkijos norus: atseit, Pilsudskio vyriausybė ryžosi likviduoti lenkų-lietuvių klausimą. Lietuviai suimti keršijant už tariamą lenkų persekiojimą Neprikl. Lietuvoje. Kažkur sukurptas neva 28-ių lenkų mokytojų, ištremtų į Varnių koncentracijos stovyklą, laiškas. Iš lenkų spaudos prieš lietuvių suėmimus protestavo tik vienintelis Varšuvos „Robotnik“ Nr. 276: „Manome, kad turime moralią teisę pareikšti lenkų darbininkų klasės vardu, kad tame klausime lenkų valdžios taktiką turime laikyti pasidavusią nacionalizmo ir prieš nieką neatsakančių ūpų spaudimui.“ Uždarytos 42 lietuvių mokyklos sodžiuose, uždaryta vienintelė lietuvių mokytojų seminarija. Tad lietuviams su dar didesniu pasiryžimu reikia laikytis vienybės. „… Privalome dar labiau užgrūdyti savo būdą ir kaip iš vienos pusės lenkų spaudos plūdimai ir dergimai, taip iš antros pusės padaryta mums skriauda lai nesumažina ir nesusilpnina mūsų idealų, kurie darosi mums kaskart kilnesni ir brangesni, o juo labiau, kai mes siekiame jų erškėčiuotu keliu“, – baigiamas straipsnis. Čia pat – laikraščio korespondento Ūdros telegrama iš Paryžiaus: „Paryžiuje gauta tikros žinios. Varnių stovykloje nėra nei vieno lenko mokytojo, nei nemokytojo. Nė viena lenkų mokykla neuždaryta. Paskelbtas internuotų lenkų mokytojų atsišaukimas yra falsifikatas. Tėra atleista, kaip kasmet, becenzių mokytojų 220 lietuvių ir 68 lenkai.“

                 Apkaltinus pagal BK 129 str. 6 p., areštuotas laikraščio 1928 m. sausio 3 d. Nr. 1. Iš 475 egz. tiražo suspėta konfiskuoti 59 egz. Areštuota dėl str. „Kas toliau?“ (aut. G. Ainis = R. Mackonis) ir informacijų rinkinėlio „Įvairios žinios.“ Areštą Apyg. teismas patvirtino sausio 11 d. Str. „Kas toliau?“ – atsiliepimas į spalio 4-6 d. įvykius. „Tai istorinės dienos, kuriose buvo sugriauta lietuvių švietimo darbas ilgam laikui.“ „… Vilniaus ir Suvalkų kraštų lietuvių visuomenė nuo spalio mėnesio įvykių yra žaizdotas ligonis, kuris, palietus kiekvieną jo žaizdą, sunkiai, iš gilumos širdies sudejuoja, nes jam skauda.“ Apie 3000 vaikų liko be mokslo. Kiti verčiami eiti į lenkiškas mokyklas. „… Kas gi bus toliau su mumis, Vilniaus ir Suvalkų kraštų lietuviais, nejaugi ir toliau sėdės šimtai lietuvių kalėjimuose vien už savo tautybę, o tūkstančiai vaikų bus varu varomi svetimon mokyklon?“ Informacijų rinkinėlyje „Įvairios žinios“, matyt. „ydinga“ yra žinutė „Spaudą dar labiau suvaržė“ apie 1927 m. gruodžio 31 d. paskelbtą naują dekretą – apie bausmes už netikrų gandų ir per ankstyvų žinių skelbimą, apie ką spręs administracijos valdininkai, kurie leidinius ir konfiskuoja.

                 Prokuroro pavaduotojas 1928 m. sausio 7 d. prašė Apyg. teismo patvirtinti laikraščio Nr. 1 areštą; teismas tai padarė sausio 11 d. Su redaktoriumi teismo tardytojas pirmą kartą kalbėjosi vasario 29 d. Antrą kartą tardomas kovo 27 d. J. Urbonavičius sakė, jog jis laikraščio neredaguoja, kas toks yra straipsnio „Kas toliau?“ autorius G. Ainis, nežino. Kovo 30 d. jis raštiškai pasižadėjo kartą per savaitę registruotis valstybinės policijos I komisariate, o apie kiekvieną gyvenamosios vietos pasikeitimą pranešti komisariatui. Gynėju pasirinko advokatą Stanislavą Sadkovskį (Sadkowski). J. Urbonavičiui iškeltą bylą Apyg. teismas supaprastintame teismo procese nagrinėjo 1929 m. rugpjūčio 24 d. ir 1928 06 22 amnestijos įstatymo 7 p. pagrindu nusprendė bylą numarinti, tačiau „V. aido“ numerį konfiskuoti ir sunaikinti. Teismo išlaidas – 2 zl – padengė kažkoks Rafalas Vulcas (Wulc). Daiktinis įrodymas – „V. aido“ konfiskuoti egzemplioriai Prokuroro įstaigoje prie Apyg. teismo sunaikinti tik 1939 m. gegužės 5 d. (f. 129, ap. 2, b. 2680 ir f. 131, ap. 5, b. 215).

                 Naktį iš sausio 13-osios į 14-ąją areštuotas ir 14 d. Nr. 5. Areštas Apyg. teismo patvirtintas sausio 19 d. Nusikalsta „Korespondencijų“ skyrelio žinute iš Lydos „Nepaprastas reginys“ (aut. Lazūnietis = J. Zabrockis). Joje aprašoma provokacija: žygiuodami kareiviai dainuoja „Išėjo tėvelis į mišką …“ Skelbiama, kad iš Kauno su ginklais pabėgo 8 tūkst. lietuvių kareivių ir dabar jie čia kasdien muštruojasi. Parašęs laikraščiui matęs 25-30 kareivių būrį.

                 Dėl straipsnio „Dar apie rinkimus ir partijas“ (aut. –as –as = P. Karazija) policija areštavo vasario 23 d. Nr. 22 ; iš 600 egz. tiražo konfiskuoti 303 egz. Apygardos teismas areštą patvirtino vasario 29 d. Buvo metas prieš rinkimus į Lenkijos seimą. „Šiandien pasižiūrėsime, ar yra tokių lenkų partijų, už kurias galima būtų paduoti balsas visuomeniniais, ekonominiais ir vidaus tvarkos sumetimais.“ Deja, lietuviams naudingų tokių partijų nėra. „Žemės ūkio politika, kurios ligi šiol laikėsi ir tebesilaiko Lenkija, yra visais atžvilgiais mums, lietuviams, žalinga. Pirmų pirmiausia dėl to, kad mūsų krašte palieka nedalinę lenkų dvarininkų rankose dvarus net po 400 (keturis šimtus!) hektarų. Toliau, yra buvę atsitikimų, kur prie bežemių priskaityta tokių „vargšų“, kaip marš. J. Pilsudskis, gen. Želigovskis, vysk. Bandurskis, kuriems paskirta po dvarelį, palivarkėlį ar šiaip gražų viensėdį.“ Mūsų kraštan iš svetur gabenami kolonistai. Viešosiose įstaigose nėra vietos mūsų kalbai. Lietuvių mokyklos yra beteisės ir bepinigės. „Tautiniais sumetimais lietuviams daug daugiau prasmės būtų balsuoti už nelenkų partijas: tautinių mažumų bloką (Nr, 18) arba atskirus gudų ir žydų sąrašus.“

                 Kaltinamasis J. Urbonavičius už pasižadėjimą neišvykti buvo laisvėje: tokį pažadą teismo tardytojas gavo 1928 m. balandžio 30 d. Kaltinamąjį dar kartą apklausius, jo byla Apyg. teisme nagrinėta rugpjūčio 24 d. (kartu su byla dėl „V. aido“ Nr. 1). Teismas, pasirėmęs 1928 06 22 amnestijos įstatymu, nusprendė bylą numarinti, „V. aido“ numerį konfiskuoti ir sunaikinti. Apyg. teismo prokuroras apie tai 1929 m. gegužės 7 d. pranešė Vilniaus m. magistratui (f. 129, ap. 2, b. 455 ir f. 131, ap. 5, b. 218). Daiktiniai įrodymai – konfiskuoti laikraščio egzemplioriai Prokuroro įstaigoje prie Apyg. teismo liudininkų akivaizdoje sunaikinti 1930 m. gegužės 1 d.

                 Vilniaus m. storasta 1928 m. birželio 12 d. prašė prokuroro prie Apyg. teismo pagal BK 129 ir 154 str. bei Lenkijos prezidento 1927 05 10 potvarkio apie spaudą 1 p. patraukti „Vilniaus aido“ redaktorių J. Urbonavičių atsakomybėn už rašinį „Vieną kalba, kitą daro“ (aut. G. Ainis = R. Mackonis) laikraščio birželio 5 d. Nr. 64. Numeris buvo išplatintas, todėl galėjęs sukelti viešų neramumų. Straipsnyje dar kartą primintos 1927 m. spalio 4-6 d. retorsijos. Praėjus nuo jų 9 mėnesiams, negirdėti nė žodelio apie lietuviškų mokyklų atidarymą. „Nekaltai suimtieji buvo po truputį paleisti, kunigai, suterorizavus juos, priversti atsisakyti nuo savo vietų.“ Lenkijos užsienio reikalų ministras A. Zaleskis veidmainingai kalba, „kad Lenkija nemananti trukdyti kultūriniam Vilniaus krašto lietuvių plėtojimuisi“, tačiau praktiškai nieko nedaroma. „Žodžiai nuo darbų taip toli, kaip toli yra dangus nuo žemės. Mums, Rytų Lietuvos lietuviams, ne tik kad trukdoma kultūrinis darbas, bet stačiai neleistinomis XX amž. priemonėmis stabdomas mūsų tautinis susipratimas, kuriam sulaikyti įkinkoma ir bažnyčia su visu savo aparatu, trukdoma pirmoj eilėj švietimas…“ „O pasaulio opinija turėtų žinoti, kad pas mus vienaip kalbama, kitaip daroma.“

                 Tačiau redaktorius apkaltintas tik pagal Prezidento potvarkį. J. Urbonavičius buvo laisvėje, nes 1928 m. spalio 11 d. Ana Rybinska (? Rybińska) pateikė už jį 300 zlotų užstatą. Redaktorius kaltę pripažino, sakė, kad į redakciją užeina tik kartą per mėnesį pasiimti 100 zl atlyginimo, laikraščiui pateikiamų straipsnių neskaito ir pan. Pagal prokuroro pavaduotojo 1928 m. spalio 31 d. kaltinamąjį aktą bylą nagrinėti turėjo Apyg. teismas. Kaltinamasis aktas J. Urbonavičiui įteiktas 1929 m. sausio 11 d. Apyg. teismas bylą išnagrinėjo 1929 m. lapkričio 20 d. Teismas – pirmininkas Č. Senkevičius (Senkiewicz), teisėjai A. Roginskis (Rogiński) ir J. Čapskis (Czapski), sekretorius S. Malinovskis (Malinowski), dalyvaujant prokuroro pavaduotojui K. Rutkevičiui (Rutkiewicz) – nutarė nubausti kaltinamąjį 500 zl bauda, priteisti 50 zl teismo mokesčio ir 14 zl kitų teismo išlaidų (visa bausmės pinigų suma –  564 zl), „V. aidą“ konfiskuoti (f. 129, ap. 2, b. 294 ir f. 131, ap. 5, b. 217). Mokėti baudos J. Urbonavičius neskubėjo. Miesto teismo vykdytojas K. Karmelitovas (Karmelitow) 1930 m. vasario 18 d. atvyko pas J. Urbonavičių į Aušros vartų g. 12-13 išieškoti pinigų. Tačiau jų negavęs ir kambarėlyje neradęs jokio turto, kurį galėtų konfiskuoti skolai padengti, apsiribojo su liudininkais surašytu protokolu. „Palengvinti“ išsimokėjimą 1931 m. balandžio 24 d. nusprendė prokuroras prie Apyg. teismo: negalint baudos sumokėti iš karto, ją galima padengti per du mėnesius… Neįstengus iš kaltininko išieškoti pinigų, Apyg teismas 1931 m. gegužės 21 d. nusprendė piniginę bausmę pakeisti dviejų mėnesių areštu,.

                 Prokuroras netenkino Vilniaus storastos 1928 m. liepos 18 d. prašymo dėl liepos 19 d. Nr. 82 str. „Nauji receptai“  (aut. G. A. – tikriausiai G. Ainis = R. Mackonis). Nenusisekus Lietuvos ir Lenkijos deryboms, kurios liepos pradžioje vienu metu vyko Kaune ir Varšuvoje, lenkų spauda pradėjo beatodairišką kampaniją prieš Lietuvą. Ta kampanija tęsėsi nuo pernykščių retorsijų išvakarių. „Tas nusistatymas yra aklas, vienašalis, be jokio rimtesnio pamato.“ „… Abi pusės negali susitarti dėl principinio klausimo – Vilniaus.“ Lenkų spauda siūlo neva naujus susitarimų „receptus“, ne tik dabartinio „status quo“ pripažinimą. Pvz., Krokuvos chadekų (krikščionių demokratų) organas „Głos narodu“ siūlo nemegzti su Lietuva jokių santykių, Vilniaus kraštą visiškai izoliuoti nuo Lietuvos, sulenkinti jį taip, kad „tarp jo ir Lietuvos nebūtų nieko bendra, kad jis jaustųsi susijęs tik su Lenkija.“ „Mūsų krašto lenkinimas, kuriame darbuojasi išsijuosusi nuo keletos metų administracija, lenkiškos mokyklos, spauda, kuriame dabar įjungtas ir visas lenkų dvasiškijos aparatas, – varomas jau nuo senai, ne nuo vakar. […] Lenkina valsčiuje, lenkina vaikus mokykloje, lenkina atimdami pamaldas bažnyčioje, o tačiau tas darbas eina kažkaip nesklandžiai, nesiklijuoja. Vilniaus ir Suvalkų kraštų lietuvių visuomenė tiek turi savyje atsparos, kad jokie receptai, nežiūrint, kur jie rašyti, Krokuvoj ar Varšuvoj, neišgydys mūsų tautinės „ligos.“ Storasta rašinyje įžiūrėjo nusikaltimą aukščiau minėtam Prezidento potvarkiui. Tačiau ant storastos rašto užspaustas štampas Do składnicy akt („Į bylų sankaupą“).

                 Apyg. teismas, 1928 m. spalio 4 d. išnagrinėjęs prokuroro spalio 1 d. siūlymą patvirtinti „V. aido“ rugsėjo 27 d. Nr. 111 areštą, nutarė siūlymą patenkinti. Mat korespondencija „Iš Švenčionių padangės“ (aut. Gervė) nusikalsta pagal BK 154 str. ir Prezidento potvarkio 1 p. Iš atspausdintų 513 laikraščio egzempliorių areštuoti 286 egz. „Švenčionių padangei ištautinti kiekvieni metai laikomos naujos metodės. Kadangi svarbiausias lenkinimo priešas – lietuvių mokyklos, tai paskutiniais metais šiokiu ar tokiu keliu stengiamasi jų skaičių mažinti. Dar 1924-1925 metais lietuviškų mokyklų Švenčionių apskrityje buvo virš šimto. Šiais metais tas skaičius sumažėjo ligi 35 mokyklų.“ Šalia „Ryto“ mokyklų stengiamasi steigti valdiškas, lenkiškas. „Rytui“ atimama teisė būti savo mokyklų šeimininku. Neleidžiama mokytojų perkelti iš vienos vietos į kitą.

                 Vilniaus m. storasta 1928 m. spalio 15 d. uždėjo areštą laikraščio spalio 13 d. Nr. 118, ir Vilniaus m. pašto ir telegrafo II įstaigoje buvę  273 egz. areštuoti. Dalį tiražo spėta išplatinti. Pagal BK 129 str. ir Prezidento potvarkio 1 p. numeryje išspausdintas nusikalstamas straipsnis „Ten ir čia“ (aut. Vilniškis = R. Mackonis?). Apyg. teismas areštą patvirtino spalio 18 d. Straipsnyje palyginama, kaip minėta 1920 m. spalio 9 d. – Vilniaus užgrobimas – Nepriklausomoje Lietuvoje ir Vilniuje. Lietuvoje ir ten, kur gyvena lietuviai, spalio 9 d. minėta gedulingai ir susikaupus. „Ta diena yra lyg simboliu, yra lyg didelė proga prisiminti ir pagilinti savyje Vilniaus reikšmę Lietuvai.“ Vilnius „visoje lietuvių tautoje yra idėja, idealas, ir tai šventas idealas.“ Tuo tarpu Vilniuje – pamaldos katedroje. „Pamokslą sako apie piliečio pareigas valstybei (visai ne sulig temos) vyskupas Michałkiewicz`ius, po pamaldų žioplių gaujai lydint pramarširavo Mickevičiaus gatve (dabar Gedimino pr. – Aut. past.) trys batalijonai. Tą „paradą“ priėmė p. vaivada. Tai viskas. Jokio džiaugsmo, jokio entuzijazmo…“ „Taip maždaug atrodo „ten ir čia“ iš žurnalisto kertės žiūrint. Ten tauta, idėja, ten visuotinas pasiryžimas. Čia išrokavimas, ambicija, neaiškūs tikslai.“

                 Lapkričio 24 d. Apyg. teismas patvirtino lapkričio 17 d. Nr. 133 areštą. Tiražas nebuvo išplatintas. Numeris areštuotas už straipsnį „Ypatinga padėtis“ (aut. G. Ainis = R. Mackonis). Redaktorius J. Urbonavičius nusikaltęs pagal Prezidento 1927 05 10 potvarkio 1 ir 2 punktus ir Spaudos įstatymo 76 straipsnį. Rašinys – apie vaivadų naujas kompetencijas Lenkijos Vakarų ir Rytų pakraščiuose (Kresy Zachodnie ir Kresy Wschodnie). Kaip daugumoj naujų diktatūrų šalių, taip ir Lenkijoje žodis „konstitucija“ „pasidarė kažkoks anormališkas, įgijęs kažkokio pasibjaurėjimo sąvoką“. Prieš konstituciją „paskutiniu laiku Lenkijoj pradėta mobilizuoti visos pragariškos ir tamsios jėgos. Konstitucija ujama, ant jos šunys kariami ir reikia pasakyti – niekas jos nesilaiko.“ O tai biurokratijos sauvalė, gyventojų balso paneigimas, pasityčiojimas iš žmogaus. Ypatinga Lenkijoje tautinių mažumų padėtis. Vaivados gavo nepaprastų kompetencijų, kurios leidžia jiems uždarinėti visokias draugijas ir jų skyrius. „Spauda taip pat negali laisvai prabilti. Liko kultūrinės ir švietimo draugijos. Prieš jas tat ir nukreipta naujų kompetencijų įteikimas.“ Vaivada yra pirmoji ir paskutinė instancija, ir skųstis nėra kur.

                 Vilniaus m. storasta rašte be datos prašė prokuroro prie Apyg. teismo patraukti atsakomybėn redaktorių J. Urbonavičių už melagingų žinių skleidimą „Vilniaus aido“ lapkričio 20 d. Nr. 134 „Vietos kronikos“ skyrelyje išspausdintoje žinutėje „Konfiskavimai.“ Numerio tiražas konfiskuotas lapkričio 16 d. Storastos nuomone, nusikalsta Prezidento 1927 05 10 potvarkiui. Žinutėje rašoma: „Miesto Storastos įsakymu pereito penktadienio naktį lenkų policija sukonfiskavo „Vilniaus Aidą“ už straipsnį „Ypatinga padėtis.“ Konfiskuoti laikraščio buvo atėję net 5 policininkai, kurie padarė redakcijoje kratą. Tą pačią dieną sukonfiskuota taip pat gudų laikraštis „Za Pracu“ Nr. 5 už Lvovo įvykių aprašymą.“ Mat lapkričio  1 d. ukrainiečiai minėjo pirmojo bandymo paimti valdžią į savo rankas ir sukurti nepriklausomą valstybę dešimtmetį. Ukrainiečių eiseną Lvove policija išsklaidė, daug žmonių sužeidė, daug suėmė. Studentai lenkai daužė ukrainiečių krautuves, įstaigas ir redakcijas. Pasak užsienio spaudos, įsiutę lenkai iškasė ukrainiečių, kritusių už Lvovą, kaulus ir juos išmėtė. Lenkų spauda apie studentų areštus už jų provokacijas ir pogromus nieko nepranešė. Ar teismas patenkino storastos prašymą, informacijos archyvo byloje nėra.

                 „Vilniaus aidas“ paskutinį kartą išėjo 1928 m. lapkričio 29 d. (Nr. 138).