Trakuose gimęs Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus (kiti Kęstučio vaikai yra šie: Butautas, Žygimantas, Ringailė, Danutė) Vytautas yra garsiausias Lietuvos valdovas, jam lietuvių istoriografijoje skirta ir skiriama daug vietos.
Todėl praėjusių metų pabaigoje Lietuvos knygynuose pasirodžiusi ypač vertinga Lietuvos istorijai monografija „Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis“ sukėlė didelį Lietuvos visuomenės susidomėjimą.
Jos autorei Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėjai dr. doc. Giedrei Mickūnaitei ir pateikėme keletą klausimų.
Pirmiausiai norėčiau paklausti, kaip Jūsų gyvenime ir moksle atsirado Vytautas Didysis ir Trakai. Nuo ko viskas prasidėjo, nes minėtoji knyga lietuvių istoriografijoje yra reikšmingas indėlis į Vytauto Didžiojo epochos tyrimus.
Vytautą „sutikau“ studijuodama magistrantūroje Vidurio Europos universitete, Budapešte. Darbo vadovui prof. János M. Bak paskatinus stoti į doktorantūrą ėmiau ieškoti temos disertacijai. Tyrinėjant Lietuvos praeitį ne Lietuvoje, ypač krito į akis „Vytauto aukso amžius“, lietuviškoje istoriografijoje tapęs tarsi praeities vertinimo atskaitos tašku. Nors šiandien tokį vertinimą priskiriam romantizmo dvasiai, tačiau ir romantiškas požiūris nebūna be pagrindo. Taigi, pasidarė įdomu, kodėl iš keleto kraštui nusipelniusių valdovų, vienintelis Vytautas vadinamas Didžiuoju. Tyrimo hipotezę suformulavau pastebėjusi, kad Vytauto valdymas įsitenka tarp dviejų propagandinių kūrinių – 1390–ųjų „Skundo prieš Jogailą ir Skirgailą“ ir 1430–ųjų „Vytauto pagyrimo“. Tai ir paskatino klausti kiek Vytauto valdymas, ir kiek jo valdžios propaganda nusipelnė, kad jis būtų vadinamas „Didžiuoju“. Kadangi Vytauto biografija yra gana gerai ištirta, tai disertacijoje, kurios pagrindu parašyta knyga, tyrinėjau ne didžiojo kunigaikščio veiklą, bet jo įvaizdį. Na, o ėmus nagrinėti Vytauto įvaizdį, Trakų išvengti niekaip nepavyktų. Juk Salos pilies rūmų tapyba – vienintelis didžiojo kunigaikščio dvaro vizualiosios kultūros dokumentas.
Skaitytojai ieško apčiuopiamų ar pastebimų Vytauto Didžioji įvaizdžių palyginimų, tai: paveikslų, paminklų Ir mums norėtųsi paklausti apie tuos įvaizdžio dalykus Trakuose, ten, kur Vytautas gimė ir mirė (apie 1392–1430 m.), juo labiau kad ir jo materialinės veiklos ženklai – pilys, bažnyčios atveria savo paslaptis. Taigi Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, kiek joje Vytauto įvaizdžio pėdsakų?
Vytauto gimtinėje, Senuosiuose Trakuose, jo atminimu rūpinosi tėvoninėje pilyje įkurdinti benediktinai. Naujuosiuose Trakuose, kuriuose nuo XV a. antrojo dešimtmečio dažniausiai rezidavo, 1409–aisiais įsteigė ir Švč. Mergelės Marijos ir šv. evangelisto Jono parapinę bažnyčią. Žinome, kad Vytautui teko ne sykį pakovoti už savo krikščioniškąją reputaciją ir net savo valdymo pabaigoje, priešiškai nusiteikę rusų metraštininkai nevengdavo didįjį kunigaikštį pravardžiuoti daugiadieviu. Tad bažnyčių ir vienuolijų steigimas yra ir viena iš krikščioniškojo valdovo priedermių, ir būdas savo krikščionybei pabrėžti.
Atsakant į klausimą, kaip Trakų bažnyčia saugojo ir skleidė savo fundatoriaus atminimą, tenka prisiminti, kad XVI a. lenkų istorikas Martynas Kromeris teigia matęs Vytauto portretą ant Trakų bažnyčios sienos. Manytina, kad šį atvaizdą nutapė meistrai bizantinio stiliaus sienų tapyba dekoravę bažnyčios vidų. To meto atvaizdo sampratą tiksliausiai perteikia Leonas Batista Albertis, anot kurio portretas nesantį padaro esančiu, o mirusįjį atgaivina. Taigi Vytauto atvaizdas bažnyčioje primindavo tikintiesiems apie didįjį kunigaikštį ne tik reguliariai aukojamų mišių už jo sielą metu. Reikia pabrėžti, kad nepaisant bažnyčios perstatymų ir interjero pertvarkymų, ji iki šių dienų išsaugojo fundatoriaus atminimą ir jo atvaizdą.
Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje kabo vadinamas Vytauto Didžiojo paveikslas – portretas, istoriografijoje vadinamas abejotinu, su netikru Vytautu. Jūsų monografijoje išsamiai kalbama apie visus žinomus Vytauto paveikslus. Gal galima būtų paaiškinti skaitytojams apie turimus Lietuvoje Vytauto Didžiojo portretus ir tų paveikslų problematiką.
Kiek man žinoma, viešose kolekcijose Lietuvoje yra keturi XVII–XVIII a. nutapyti Vytauto portretai. Du iš jų – kone identiški visafigūriai atvaizdai iš Vilniaus katedros ir iš Lietuvos Brastos Augustinų bažnyčios – vaizduoja Vytautą su didžiojo kunigaikščio mitra ant galvos ir mantija ant šarvų. Manytina, kad šis vaizdavimas turėjo ankstesnius prototipus ir vėliau plito grafinių atspaudų pavidalu. Šiandien, abu portretai laikytini kanoniniais Vytauto atvaizdais. Lietuvos Nacionaliniame muziejuje saugomas Vytauto portretas vaizduoja tik jauno kunigaikščio biustą, bet ir šis atvaizdas atitinka kanoną: Vytautas bebarzdis pusilgiais, ant pečių krentančiais plaukais.
Įrašas Trakų bažnyčioje esančio portreto apačioje teigia, kad jame nutapytas didysis kunigaikštis Vytautas, įsteigęs šią bažnyčią 1409–aisiais. Jei ne šis paaiškinimas, kažin ar barzdotą, skustagalvį XVII a. bajoro kostiumą vilkintį vyrą būtų galima pavadinti Vytautu. Nors nėra rašytinių liudijimų, manytina, kad šis bajoras Vytautu buvo paverstas XVIII a., ankstesnio bajoro portreto fone buvo nutapytas didžiojo kunigaikščio mantija užklotas stalelis su ant jo padėta mitra, o apačioje įkomponuotas identifikacinis įrašas. Visgi, toks perdirbinys nėra visai atsitiktinis. Atkreipčiau dėmesį į ant trakiškio Vytauto krūtinės kabantį medalioną su Dievo Motinos atvaizdu. Senojoje Lietuvos dailėje pavyko rasti tris paveikslus, kuriuose portretuojamieji vaizduojami su Dievo Motinos medalionais – ypatingo pamaldumo į Švč. Mergelę Mariją ženklais. Taigi, manytina, kad perdirbinį paskatino ženkliškoji nežinomo bajoro portreto pusė, mat Trakų bažnyčioje, Vytauto atminimas neatsiejamas nuo Dievo Motinos kulto. Ne tik stebuklingasis Trakų Marijos paveikslas laikomas Bizantijos imperatoriaus Vytautui atsiųsta dovana. 1718-aiaisias metais surengtose šio paveikslo vainikavimo iškilmėse, vienuose iš triumfo vartų, pro kuriuos ėjo procesija, buvo pavaizduotas Vytautas, o šalia jo įkomponuotas įrašas teigė, kad karūna, kuria nespėjo vainikuotis didysis kunigaikštis, buvo išsaugota Dievo Motinai ir ji bus karūnuota Lietuvos valdove. Nemažiau svarbu ir tai, kad Trakų paveikslas perdirbtas iš bajoro atvaizdo. Žinant žmogaus polinkį tapatintis su regimuoju portretu (mūsų laikais, ši savybė yra vienas iš vaizdinės reklamos variklių), galima spėti, kad kilmingieji Trakų parapijiečiai bei kiti bažnyčioje apsilenkę maldininkai žvelgdami į Vytautą–bajorą, mintyse regėjo save prilygstančius garsiausiam Lietuvos valdovui.
Lietuva praturtėjo viduramžių freskomis, kurios 2007 metais atidengtos Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Kas Jūsų tyrimais nustatyta ir patvirtinta apie freskų atsiradimą ir kiek jos susietos su Vytautu Didžiuoju?
Visų pirma, prisipažinsiu, kad bažnyčioje rastų freskų tyrimai kol kas tik prielaidų stadijoje, todėl „patvirtintas ir nustatytas“ tik bizantinės stilistikos sienų tapybos egzistavimo faktas, o jų turinio ir funkcijos analizei prireiks ne vienerių metų. Šiuo metu, galiu pristatyti tik mąstymo gaires, kurios, stokojant rašytinių šaltinių, grindžiamos istoriniu kontekstu, o ne faktais. Pagrindinė prielaida iš kurios rutuliojasi tolesnė hipotezė teigia kad bažnyčios vidus pirmą kartą buvo ištapytas iškart baigus statybą, o visas interjero dekoras vadovavosi tais pačiais principais, kaip ir tuometinių stačiatikių bažnyčių vidaus tapyba: sienos buvo suskirstytos į registrus, kurių apatinis vaizdavo kabančias draperijas, virš jo buvo visafigūrių pranašų ir šventųjų eilė, virš kurios, būdavo komponuojamos pasakojamojo pobūdžio scenos (Trakuose trečiojo registro tapybos nerasta). Kaip įprasta, dekoro turinys perteikdavo fundatoriaus idėjas, o forma atitikdavo to meto madas ir fundatoriaus išgales. Manytina, kad Trakų freskos, kaip ir bažnyčiai suteiktas Apsilankymo titulas teigė senojo ir naujojo tikėjimų susidūrimą ir pastarojo pergalę, o bizantinės stilistikos pasirinkimą lėmė jos populiarumas didžiojo kunigaikščio aplinkoje. Pažymėtina ir tai, kad bažnyčios pietinėje navoje yra du bizantinės tapybos sluoksniai – po vakariniu langu esantis barzdoto vyro, laikančio į ritinį susuktą raštą figūra yra vėlesnė, nei kiti navose esantys tapybos fragmentai. Šiuo metu daugiausia įmanoma pasakyti apie patriarcho Jokūbo atvaizdą nutapytą ant šiaurinės navos vakarų sienos. Rojaus sode sėdintis patriarchas glėbyje laiko išrinktąsias sielas. Tradiciškai tokia rojaus scena yra vienas Paskutiniojo teismo siužetų. Dar negaliu paaiškinti, kaip ši kompozicija – iš katalikiškos dailės išnykusi pačioje XIV a. pradžioje, o stačiatikių kraštuose nežinoma iki pat XVII a. – atsirado Trakų bažnyčioje.
Įdomu tai, kad XVI a. sumūrijus dabartinę presbiteriją ji buvo išpuošta tapyba, kurią 1645 metais išspausdintoje Trakų bažnyčios istorijoje Simonas Mankiewiczius taip pat pavadino „graikiška.“ Tačiau labiausiai šioje istorijoje intriguoja tapybos uždažymo kalkėmis motyvai. Mankiewiczius rašo, kad navose buvusi tapyba uždažyta po to, kai apie 1600–uosius buvo pristatytas priebažnytis. Tačiau tai, kad kai kurių atidengtų figūrų veidai yra suniokoti, liudija sąmoningą atvaizdų naikinimą. Žinoma kova su atvaizdais nėra naujas ar nuostabą keliantis reiškinys, tačiau Trakų bažnyčios paradoksas yra tai, kad maždaug tuo metu, kai sunaikinama bizantinė sienų tapyba, Trakų Marijos atvaizdas pertapomas imituojant bizantinę manierą ir imama skleisti jo kilmės legenda. Tokia vaizdinės ir žodinės tradicijos kaita yra vienas esminių mano tyrimo klausimų, į kurį atsakymo kol kas neturiu.
Trakų Vytauto Didžiojo bažnyčia ir Trakų Salos pilies freskos regis vienalaikės. Kiek jos turi bendrumo, tradicijos, istoriškumo ir meninės vertės Lietuvos viduramžių dailėje? Bent jau apie Salos pilies freskas Jūsų knygoje išnagrinėta labai išsamiai…
Ir pilies rūmų, ir bažnyčios navų sienos ištapytos maždaug tuo pačiu metu, naudojant tokias pačias medžiagas ir technologijas. Abiejų freskų užsakovu laikytinas Vytautas, o bizantinė šios tapybos stilistika sietina su didžiojo kunigaikščio dvaro meninėmis madomis (prisimintina, kad tokios tapybos fragmentų rasta Vilniaus Žemutinės pilies griuvėsiuose, šiam stiliui priskirtina ir seniausia Lietuvoje laikoma Nukryžiuotojo freska Vilniaus katedros kriptoje). Nors ir fragmentiškai išlikusi tapyba leidžia kalbėti apie didžiųjų kunigaikščių dvare mėgiamą dailę. Dar vienas svarbus faktas yra tai, kad visos šios freskos, skirtingai nei kilnojamieji dailės kūriniai, sukurtos Lietuvoje. Nors žinoma, kad freskas tapė keliaujantys meistrai, archajiški įrašų rašmenys ir gana progresyvi ikonografija, leidžia teigti šiuos meistrus dirbus atsietai nuo to meto stačiatikių kraštuose vyravusių madų.
Salos pilies freskų kopijose galima įžvelgti keletą temų: didžioji menė buvo dekoruota idealią valdžios praktiką vaizduojančiomis kompozicijomis; trečiojo aukšto vakariniame kambaryje spėju buvus rūmų koplyčią, mat jos sienas puošė šventųjų atvaizdai ir scena, vaizduojanti fundatorius, klūpančius prie savo įsteigtos bažnyčios. Atidengus freskas bažnyčioje, sužinota ir apie tapybos spalvinę gamą, o tai jau pakankama prielaida skaitmeninei Salos pilies tapybos rekonstrukciją sukurti.
Šešis šimtmečius veikianti Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia garsėja stebuklinguoju Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslu, kurio legenda siejamu su Vytautu Didžiuoju. Tačiau yra Senųjų Trakų Dievo Motina, kurios legenda irgi siejama su Vytautu.
Gal galėtumėte išaiškinti, kas sieja Senųjų Trakų ir Trakų Marijų paveikslus, kodėl atsirado tokia įvairovė ir kaip ją vertinti bei suprasti?
Šiame pokalbyje jau minėjau, kad vaizdinė ir žodinė tradicijos egzistuoja ir kartu, ir atskirai, o tai ir lemia, kad kūrinių, turinčių panašias ar net identiškas kilmės legendas, yra ne vienas. Ankstyviausias rašytinis šaltinis apie Bizantijos imperatoriaus Vytautui dovanotą ikoną datuojamas XVIII a. pradžia. Visgi, nepaisant itin vėlyvo užrašymo, dovanojimo istorija gali būti tikra. Tikėtina, kad dovanotai ikonai sunykus, pasakojimas apie ją buvo priskirtas Trakų Marijos atvaizdui, galbūt ši legenda ir paskatino gotikinę madoną perdirbti taip, kad ji panašėtų į bizantinę ikoną. Panašiai, legenda buvo pritaikyta ir Senųjų Trakų Marijos Dangaus Karalienės atvaizdui, kurio kitoje pusėje ji buvo įrašyta 1859 metais, paveikslą patikėjus Vilniaus katedrai. Beje, manoma, kad ankstyviausias atvaizdas ant šių lentų buvo nutapytas XV a.: to laiko temperos likučius slepia paveikslo negotikinis rėmas. Šiandien matomas vaizdas nutapytas aliejumi XVIII amžiuje.
Svarstant apie šių paveikslų kilmę, svarbu prisiminti, kad viduramžiai neturi kopijos sąvokos. Tuomet, atvaizdas ir jo kartotės laikyti identiškais ne tik forma, bet ir turiniu, o neretai ir stebuklingomis galiomis, todėl „Vytauto ikonų“ klausimas yra ne tiek dailės, kiek mentaliteto istorijos tema.
Jūsų monografija, galima sakyti, paskutinis žodis Vytauto Didžiojo istoriografijoje. Jūs viską žinote… Ir todėl negalėčiau nepaklausti paslaptingiausio dalyko – apie Vytauto Didžiojo palaidojimą ir jo palaikų paieškas. Ar galėtumėte atsakyti į klausimą, kur ieškoti Vytauto palaikų?
Ačiū už pagyrimus, išties, ši knyga turbūt yra naujausia publikacija skirta Vytautui, tačiau ji neišsemia nei didžiojo kunigaikščio biografijos, nei jo atminimo tradicijos, todėl viliuosi, kad mano tyrimas taps paskata diskusijoms…
O Vytauto palaidojimo vieta man neatrodo tokia paslaptinga, kaip tai kartais bandoma parodyti.
Rašytiniuose šaltiniuose aiškiai užfiksuota didžiojo kunigaikščio valia būti palaidotam Vilniaus katedroje šalia kunigaikštienės Onos palaikų. Po dešimtmečio greta buvo palaidotas ir Vytauto brolis Žygimantas. XV amžiuje kapo vietą ženklino vadinamoji Vytauto vėliava, o atstačius katedra po 1530 metų gaisro, joje atsirado karalienės Bonos užsakytas ir Krokuvoje padirbtas Vytauto antkapis. Visą tą laiką, Vytauto kapas turėjo būti po katedros transepte stovėjusiu Šv. Kryžiaus altoriumi, kuris net kapitulos dokumentuose neretai vadinamas tiesiog Vytauto altoriumi. 1573–iaisiais Vytauto palaikų poilsį sudrumstė vyskupas Valerijonas Protasevičius, kuris, kaip teigia įrašas Vytauto paminklinėje lentoje, didžiojo kunigaikščio kaulus perkėlė į garbingesnę vietą. Vytauto antkapis nukentėjo per 1610–ųjų metų gaisrą, po kurio katedros kapitula rūpinosi nauju didžiojo kunigaikščio atvaizdu. Nežinia, kiek katedroje buvę palaikai nukentėjo per karą su Maskva, bet dar 1723–aisiais parašytoje nežinomo Vilniaus universiteto studento poemoje skaitome, kad „… slegiamas kapo akmens [lotyniškame originale – marmuro], / palaidotas po centriniu altoriumi / šlovingasis Lietuvos Makedonietis / Aleksandras Vytautas“ (Vilniaus pasveikinimas (2001), p. 379). Žinoma, ši poetinė frazė gali ir neatitikti to meto tikrovės, tačiau iki pat katedros rekonstrukcijos pagal Lauryno Gucevičiaus projektą (1782–1801), Vytauto kapo vieta klausimų nekėlė, todėl manau, kad didžiojo kunigaikščio palaikų reikėtų ieškoti Vilniaus katedroje.
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius ir Gražina Zaleckytė
J. Vercinkevičiaus nuotr.
Nuotraukose:
1. Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėja dr. doc. G. Mickūnaitė
2. Vytauto Didžiojo portretas Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje
Voruta. – 2009, spal. 17, nr. 20 (686), p. 15.
