„Trakų žemės“ pokalbis su rašytoju, visuomenės veikėju Edmundu Malūku, kuris ką tik išleido savo istorinį romaną „Vytauto žemė“.

Seniai žinoma: Lietuvos visuomenė, skaitytojai seniai laukė romano apie Vytautą Didįjį. Kaip jūs manote: kodėl visiems akivaizdi tema iki šiol nebuvo realizuota?

Atsakymas paprastas. Tai ypač ambicinga tema. Seniai įrodyta, kad istorinių asmenybių įvaizdį visuomenėje kuria ne istorikai, o rašytojai. O amžininkai Valdovą Vytautą minėjo prieštaringai. Tarkim, priešiškas lenkų metraštininkas J. Dlugošas aprašė Vytautą kaip ambicingą, besirūpinantį asmeninių norų tenkinimu ir mažai tesirūpinusį valstybės reikalais. Pažymėta, kad buvo vos ne patologinis tironas, apsuptas moterų seksualinis maniakas, dažnai tenkinąs moterų užgaidas. Toks Pranciškus iš Aqua Vivos paminėjo, kad Vytauto noras karūnuotis nedera nei prie rango, nei prie jo nuopelnų. Pikolominis (Piccolomini) mini dažną Vytauto nuotaikų kaitą ir keistas užgaidas. Aprašo, kaip neproporcingą, nevyriškos figūros, smulkaus sudėjimo (!!!) moteriškų bruožų vyrą. Dešinė ranka buvusi žymiai ilgesnė už kairiąją. Bebarzdį. Tylenį. Nuožmų ir itin žiaurų. Būtent amžininkas (!) Pikolominis (Piccolomini) pirmasis pavadino Vytautą Didžiuoju. Akivaizdu, kad Vytauto apibūdinimai priklausomi nuo paties metraštininko palankumo ar priešiškumo. Tad kur tiesa? Nejaugi kažkoks išsigimėlis galėjo būti pavadintas Didžiuoju? Kita vertus to meto papročiai verčia krūptelėti. Tarkim, masinės savižudybės pralaimėjus mūšį. Priesaikos ne bučiuojant kryžių, o laikant už gerklės (vienuolio Heinricho Beringerio metraštis) ir pan. Dalis tiesos, žinoma, slypi Vytauto reakcijose į XIV a. pabaigos įvykius, bet tai reikalauja itin subtilios analizės. Gal, sakau, imtis tokios temos rašytojus slėgė didžiulė atsakomybė?

O jūsų ta atsakomybė neišgąsdino?

Kol rašiau, apie tai net nesusimąsčiau. Kol neįsigilinau, tol savyje turėjau įprastą Vytauto Didžiojo portretą, bet pamažu renkant medžiagą Vytautas vis ryškėjo, kol vieną dieną jo asmenybe labai nusivyliau. Man užkliuvo du dalykai: pirmas – kodėl terliojosi su Jogaila ir antras – kodėl lenkai žymiai anksčiau suprato valstybės sąvoką ir mąstė „valstybiškai“, o Lietuvos Valdovai Jogaila, Vytautas tokios sampratos pristigo? Ilgai ieškojau priežasčių. Jogaila daug kartų Vytautą išdavė, o Vytautas – kažkodėl – daug kartų nuoskaudas prarijo. Kodėl? Štai čia slypėjo patys didžiausi atsakomybės pavojai. Supratau, kad taip, kaip aprašysiu įvykių seką, prie kokių išvadų priartinsiu skaitytoją, toks ir liks įspūdis. Tokia ir bus istorinė tiesa, kurią pasiūlysiu visuomenei. Štai čia dėl istorinės tiesos, dėl tos atsakomybės man prireikė istorikų pagalbos. Dėl kiekvieno motyvo nuodugniai tarėmės, įrodinėjome ir nagrinėjome rankraštį.

Kiek metų prireikė, kol gimė istorinis romanas?

Peržiūrėjau savo asmeninius dienoraščius ir radau, kad pirma užuomina: „reikia parašyti istorinį romaną apie Vytautą Didįjį“, įrašyta 2009 m. lapkritį, o parašiau tik po šešerių metų, 2015 m. lapkričio 5 d. (per tą laiką parašiau knygas „Dilgės“ ir „Likimų šnekos“). Panašiai, kaip M. Bulgakovui nesisekė romanas „Meistras ir Margarita“, taip ir man „Vytauto žemė“. Buvo tiek daug nepaaiškinamų kliuvinių, kad iki šiol stebiuosi ir negaliu suprasti. Surinkau apie 10 000 puslapių medžiagos, suskirsčiau pamečiui nuo 1382 iki 1430 metų, bet… perdegė kompiuterio kietasis diskas. Praradau pusę informacijos, bet – ačiuoju Dangui – dalimi spėjau pasinaudoti. Parašiau visą romaną (!!!), nusiunčiau leidėjai Reginai, o po savaitės gavau atsakymą: na… nupėdavai pramintu taku… To pakako. Trenkiau rankraštį „į sieną“ ir 1,5 metų ieškojau slapto rakto. Kokio? Per ką „priartėti“ prie Vytauto? Kokia teksto kalba? Kokia personažų elgesio motyvacija? Vėliau kažkur pradingo parašyti puslapiai, teko kurti iš naujo. Net šešis kartus perrašiau pradžią, nesisekė redaguojant ir pan. Tarsi Vytauto vėlė skrajojo virš mano galvos ir trukdė rašyti. Todėl jau užpirktos šv. Mišios Trakų bažnyčioje.

O kas renkant medžiagą apie Vytautą įstrigo jums pačiam?

Visuotinai žinoma, kad Vytautas buvo nedidelio ūgio, maždaug XIV a. vidutinio moters ūgio, apie 150–154 cm. Mažakalbis, impulsyvus, staigių judesių. Nevartojo jokių alkoholinių gėrimų. Žinomas vienas tikras faktas, kad jis labai mylėjo (ar pavydėjo?) savo žmoną Oną – du kartus palikęs kariuomenę lėkė į Trakus. Man iš kelių nuotrupų reikėjo sukurti ir Onos paveikslą, nors apie Oną mus pasiekė tik užuominos – tarkim, jai padovanojo knygą, tad gal mokėjo skaityti ir pan. Žinoma, kad ji gimė apie 1370 m., o mirė 1418 m. liepos 31 d. Trakuose. Salos pilyje buvo du miegamieji. Vienas Vytauto, kitas Onos. Mirė savo miegamajame, šalia savo vyro miegamojo. Visai neseniai įrodyta, kad Ona ne rusėnė, o lietuvė, gimusi Eikšos pilyje (prie dabartinių Eišiškių).

Tarkim, gal būtų mandra parašyti, kad Vytautas tiesiog negalėjo susilaukti vaikų, o Sofija – ne jo dukra, bet tokiam siužeto posūkiui įnirtingai pasipriešino leidėja Regina. Galėjau ir žmoną Oną nupiešti pasileidusios moters spinduliuose. Jūs tik prisiminkite: kiek literatūrinių vingių sulaukė Napoleono ir neištikimosios jo žmonos Žozefinos santykiai? Visiškai tiktų ir Vytautui, bet ir tam diskusijose nesulaukiau pritarimo. Sutikite, kad nelengva sukurti įtikinamą Vytauto portretą, kai aplink vien karai, karai ir karai.

Anot Trakų krašto gyventojo, mano literatūrinio meistriškumo mokytojo, rašytojo ir visuomenės veikėjo (buvusio kultūros ministro) Juozo Nekrošiaus, aš sukūriau ne Vytauto portretą, o istorinę Lietuvos epochą, kurioje gyveno ir veikė Vytautas Didysis. Su to meto buitimi, papročiais, tikėjimu ir kalba. Tai grožiniu tekstu apipinta Lietuvos istorija ypatingo laikmečio atkarpoje. Man pačiam tai buvo tarsi mokslinis tyrimas, nes sudėjus į krūvą tenykštę buitį, papročius, galimybes (nebuvo šautuvų, daugiau jojo nei važiavo vežimais, nes medinės vežimų ašys, ratai, ratlankiai netiko ilgoms kelionėms, kaip tik tuo metu medinius noragus „apmovė“ geležiniais antgaliais, keitėsi mada, prasidėjo liepsnotoji gotika ir t. t.), atsivėrė labai sunki to meto būtis.

Ar išrutulioti sumanymą padėjo buvusi rašytojo patirtis?

Žinoma. Net literatūros giganto Levo Tolstojaus kūrybinis kelias prasidėjo nuo psichologinės savianalizės savo dienoraščiuose. Ar kiekvienas tūlas literatūros žinovas prisimena jo apysakas „Vaikystė“, „Jaunystė“, „Tėvų namai“? Tik patyrimas nušlifavo talentą ir gimė į pasaulio reitingo šimtuką įrašytas romanas „Ana Karenina“. Nesvarbu, kad pirmieji mano romanai (tarp kitko, visi bestseleriai) buvo vadinami geltonąja literatūra, nors Nobelio premijos laureatas Jonas Mekas juokėsi ir Litexpo knygų mugėje tokį skirstymą pavadino nesąmone. Žmonėms patinka arba nepatinka. Kalbant apie aukštąją literatūrą, kur vyrauja subtilus skonis ir itin meistriškas sakinys, siužeto audinys, ryškūs personažai, vertinimo kriterijai jau kiti. Tai sunkioji literatūros artilerija. Pirmiausia, tai – psichologinis romanas. Kai manęs nepriėmė į Rašytojų sąjungą (tarybai pateikiau keturis romanus), o vėliau kunigas R. Mikutavičius tapšnojo per petį ir tikino, kad viskas bus gerai, o nebuvo gerai, mane užvaldė įžeista ambicija. Panorau atsikratyti „geltonosios literatūros“ rašytojo linksniuotės. Ėmiausi psichologinio romano („Duženos“). Dar vėliau iškėliau sau dar aukštesnį uždavinį ir parašiau istorinį romaną „Karalienė Barbora“, už kurį sulaukiau labai šiltų literatūros profesionalų pagyrų. Štai tada prieš mane iškilo labai sunki užduotis: parašyti istorinį romaną apie iškiliausią Lietuvos istorijos asmenį. Pirmieji atsiliepimai apie romaną – kontroversiški. Viena skaitytoja parašė: šedevras! Kita apgailestavo, kad nutolau nuo pirmųjų romanų stiliaus. Žinoma, laukiu nuomonių įvairovės ir jokiu būdu nelaukiu abejingųjų.

Kokie romano „Vytauto žemė“ akcentai įdomūs pačiam autoriui?

O! Ona tokia žmona, kurios trokštų bet koks vyras ir net aš pats. Siekiau literatūrinio maksimumo. Spaudžiau pedalą iki dugno. Ir manęs visiškai nejaudino, kas ir kada rašė apie Vytautą. Norėjau tokio rezultato, dėl kurio nebūtų gėda nei man, nei mano tautai.

Skaudu, kad Lietuva kaip savarankiška valstybė po 1386 m. praktiškai išnyko iš Europos žemėlapio. Lietuva buvo apkrikštyta drastišku būdu, bet dar ilgai, net iki šių dienų išlaikė gamtmeldžių religiją. Man apmaudu, kai kažkokio fatalizmo apsėstam Vytautui nepavyko užsidėti karūnos ant savo galvos. Čekijos Seimas išrinko jį savo karaliumi, bet Vytautas karūnos nepanoro. Nors dukra Sofija kvietė užimti Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio sostą, bet ir Maskvos atsisakė. Taip ir norisi surėkti, kad Vytautas buvo toks didis, kad ir pats, kaip Lenkijos karalius Lakietka, galėjo, o pats! užsidėti karūną ant savo galvos, bet neužsidėjo.

Kodėl?

Paskaitykite romaną „Vytauto žemė“ ir daug kas paaiškės.

O kaip susijęs Vytauto Didžiojo portretas su romano pavadinimu „Vytauto žemė“?

Tai literatūrinė metafora. Iš vienos pusės tai Vytauto Didžiojo laikmetis, o iš kitos – šiandienis mūsų istorinės pažinties laikmetis. Pavadinimas daugialypis ir apima net žmogiškuosius santykius: meilę, išdavystę, draugystės sąvoką ir siekius. Būtina pasakyti, kad „Vytauto žemė“ – pirmiausia – literatūros kūrinys, o ne istorijos vadovėlis. Bet yra tokių vietų, kur buvau priverstas tikslinti, tarkim, kokia buvusi šventųjų giraičių paskirtis, žynių svarba, pateikiau kiek kitokią piliakalnių paskirtį, nes kai apvaikščiojau daug piliakalnių, man pasirodė, kad tikrai ne visi skirti tik gynybai nuo priešų. Yra ir siauromis viršūnėmis, matyt, skirtų perspėjimui dėl priešų (Panemunės piliakalniai), o akademikas R. Grigas mano, kad dalis buvo net ritualinės paskirties. Išnagrinėjęs XIV a. žemionių gyvenimą supratau, kad smūtos metu žmonės su manta, gyvuliais, atsargomis tikrai bėgo ne į pilis (istorikų teiginys), o į miškų erčias, tankynes. Staiga viskas stojo į savo vietas: ir tapo aiški šventųjų giraičių paskirtis ir tapo suprantama, kodėl šventvietės buvo miškuose ir kam prireikė vaidilučių. Viskas įgavo loginę prasmę.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Juozas VERCINKEVIČIUS

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.