Habil. dr. prof. Antanas Tyla

Kalba, pasakyta atidengiant LDK Vytauto Didžiojo paminklą Kernavėje, 2003 m. spalio 26 d.

Paminklai statomi garbingoms ir iškilioms asmenybėms, kurios nusipelniusios tautai, valstybei ir kultūrai. Šiandien atidengdami Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklą mes pagerbiame valdovą, kuris prieš pusšešto šimto metų kūrė ir stiprino mūsų senąją Lietuvos valstybę. Būdami laisvos Lietuvos valstybės piliečiai, mes ieškome paralelių tarp šio valdovo ir šių dienų Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos gyvenimo.

Vytautas gyveno apie 80 metų labai įtemptu XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios laikotarpiu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir kunigaikštienės Birutės sūnus, nuėjo ilgą politiko, Lietuvos valstybės vadovo kelią. Šią kelią jis nuėjo nepaprastai aktyviai ir tikslingai, keldamas nuostabą savo amžininkams ir dabarties istorikams. XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios Lietuvos valstybės istorijos kelias buvo be galo sunkus ir painus, iškilo grėsmė šalies savarankiškumui. Vytautas nesirinko lengvų šalikelių, bet ėjo pačiu to kelio viduriu, klupdamas ir vėl kildamas.

Žmogaus gyvenimas per trumpas, kad būtų galima pakeisti šimtmečius tęsiamas tautos ar valstybės gyvenimo linijas. Tačiau Vytautui tai teko daryti nesigailint savęs ir savo priešininkų. Jam didžiausia vertybė buvo Lietuvos valstybė. Jai buvo skirtos pagrindinės jo politikos ir kultūros veiklos sritys. Jas būtų galima sugrupuoti taip:

1. Pirmiausia jis siekė išsaugoti pavojuje atsidūrusį Lietuvos savarankiškumą, stiprino naujos bajorų kartos pilietinį sąmoningumą;

2. Jis antrą kartą apkrikštijo Aukštaitiją ir Žemaitiją bei amžiams pasuko Lietuvą į Vakarų kultūrą. Tai buvo reikšminga tuomet bei ypač svarbu ir 1918 m., ir 1990 m.;

3. Savo politiniu ir kariniu autoritetu Vytautas stiprino savo valstybės saugumą, Žalgirio mūšiu padarė galą Vokiečių ordino agresijai, konkuravo su Maskva dėl rytinių žemių, kovėsi su totoriais;

4. Kaip ir mes šiandien, galvojo apie Prūsų Lietuvą, savo tėvoniją.

Visas jo veiklos kryptis galima pavadinti šių dienų Lietuvos jau turima arba siekiama politine ar pilietine kasdienybe. Ir todėl pusšešto šimto metų atstumas išnyksta, ir Vytautas yra toks savas bei suprantamas, kaip ir nuo Kernavės kalnų matoma Neries tėkmė. Jis – Didysis savo veikla, plačiais valstybiniais užmojais. Jis pelnė Europos universalių institucijų pripažinimą ir priartėjo prie Lietuvos karaliaus vainiko. Vainiko jam neuždėjo tik dėl pietų kaimyninės valstybės klastos ir vagystės.

Vytauto kritikai kritikuoja tai, kas jam nesisekė, kas buvo be galo sunku ir painu paprastam žmogui, o dar sunkiau jam – stovinčiam Lietuvos priešakyje. Tie kritikai, deja, negali pasigirti valstybės naudai dabarties laikais atlikę bent mažą darbelį, nelaukdami arba negaudami atlyginimo.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, vartojant šių dienų terminus, buvo ir užsienio reikalų ministru, ir kariuomenės vadu, ir krašto apsaugos, kultūros, ūkio ministru. Jis visa tai atliko pasitikėdamas savo gebėjimais, institucija, pasitelkęs savo ištikimus šalininkus. Ką jis nuveikė – tai labai daug. Bet, deja, jis visoms Lietuvos kartoms negalėjo padaryti visko. Paliko ir mums kiekvienam po žingsnelį, kurį turėtume žengti visomis jo veiklos kryptimis. Jo didžiausia vertybe laikyta laisva Lietuvos valstybė turi būti ir kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio vertybė. Toks kasdieninis siekis turėtų jungti mus su Vytautu ir jo atminimu, kuris įamžintas šiuo paminklu.

Tai, kad LDK Vytauto paminklas pastatytas Kernavėje, nėra atsitiktinumas. Kernavė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio miestas, matyt, mėgstama vieta. Iš Kernavės jis 1390, 1409 ir 1429 metais yra rašęs laiškų.

Reikia dėkoti prof. Antanui Kmieliauskui – paminklo autoriui ir prel. Č. Krivaičiui – už paminklo subsidijavimą.

„Voruta“ Nr. 9 (17) 2003 gruodžio 20 d. (p. 1)