{"id":10371,"date":"2010-01-10T07:33:07","date_gmt":"2010-01-10T05:33:07","guid":{"rendered":"http:\/\/www.voruta.lt\/afganistano-kariai-9-d\/"},"modified":"2023-10-24T08:18:01","modified_gmt":"2023-10-24T05:18:01","slug":"afganistano-kariai-9-d","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.voruta.lt\/afganistano-kariai-9-d\/","title":{"rendered":"Afganistano kariai (9 d.)"},"content":{"rendered":"<div><b><i>Pabaiga. Prad\u017eia &ndash; 2009 m. gruod\u017eio 17, 24, 31, 2010 m. sausio 8, 15, 22, 29, vasario 5 d.<\/i><\/b><\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div><b>Ateinant\u012f pirmadien\u012f, 2010 m. vasario 15-\u0105j\u0105, sukaks 21 metai, kai i&scaron; Afganistano pasitrauk\u0117 paskutinis Tarybin\u0117s armijos kareivis. &bdquo;Vakar\u0173 ekspresas&ldquo; baigia spausdinti i&scaron;traukas i&scaron; kit\u0105 savait\u0119 pasirodysian\u010dios leidyklos &bdquo;Knygius&ldquo; spausdinamos dokumentin\u0117s publicistin\u0117s knygos <i>&bdquo;Afganistano kariai&ldquo;<\/i>.<\/b><\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div><b>Igoris Kovtunenka<\/b>, 1984-1987 m. tarnav\u0119s savaeig\u0117s haubicos taikytoju, po kontuzijos buvo prarad\u0119s atmint\u012f.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>&bdquo;&Scaron;iek tiek atsigav\u0119s var\u010diau savo karin\u012f biliet\u0105, \u017ei\u016br\u0117jau \u012f nuotrauk\u0105 ir nieko nesupratau: nuotrauka lyg ir mano, o pavard\u0117 ir vardas &#8211; rusi&scaron;ki &bdquo;Igor Kovtunenko&ldquo;. Nors pats esu lietuvis, m\u0105stau lietuvi&scaron;kai&ldquo;, &#8211; prisimena Igoris.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>\u012e armij\u0105 i&scaron;\u0117jau 1984-\u0173j\u0173 lapkrit\u012f. Jau po devyni\u0173 dien\u0173 daviau karin\u0119 priesaik\u0105. O dar po keli\u0173 dien\u0173 m\u016bs\u0173 pulk\u0105 su visa technika susodino \u012f e&scaron;elon\u0105 ir i&scaron;ve\u017e\u0117. Kaip v\u0117liau su\u017einojome, buvome &bdquo;specialus u\u017esakymas&ldquo;, pastiprinimas Afganistane nuostoli\u0173 patyrusiai armijai.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Va\u017eiavome 12 par\u0173 iki pat Turkm\u0117nistano. Buvo &scaron;alta \u017eiema, vagonai nek\u016brenami, taigi rytais, kai nor\u0117davome apsiauti kerzus, tekdavo juos lupti nuo grind\u0173, prie kuri\u0173 jie tiesiog pri&scaron;aldavo.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Nuvykus \u012f viet\u0105 kelias savaites vyko mokymai. A&scaron; buvau paskirtas savaeig\u0117s haubicos taikytoju.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>I&scaron;mokome &scaron;audyti ir kart\u0105 mums sako: <i>&bdquo;Vyrai, ruo&scaron;kit\u0117s, va\u017eiuojam \u012f Afganistan\u0105.&ldquo;<\/i> Daugelis i&scaron;sigando. A&scaron; taip pat. Kai kurie tiesiog puol\u0117 \u012f panik\u0105, \u0117m\u0117 net rankas sau lau\u017eytis, kad pakli\u016bt\u0173 \u012f ligonin\u0119. Ta\u010diau n\u0117 vienam to padaryti nepavyko. Ai&scaron;ku, buvo ir toki\u0173, kurie nor\u0117jo va\u017eiuoti pakariauti. Ta\u010diau man\u0119s tokia ateitis neviliojo.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Apie tai, kad Afganistane vyksta karas, jau \u017einojau. Keli klaip\u0117die\u010diai jau buvo gr\u012f\u017e\u0119 i&scaron; ten. Vien\u0105 i&scaron; j\u0173, Viktor\u0105 Varn\u0105, pravarde \u010canga, da\u017enai matydavau &scaron;okiuose, &bdquo;partiank\u0117je&ldquo; &#8211; taip vadinome Prekybos uosto kult\u016bros namus. Kalb\u0117davo, kad jis &bdquo;tarnavo Afgane&ldquo;. (\u010canga \u017euvo 1994 m. bir\u017eelio 14 d., kai Klaip\u0117dos senamiestyje sprogo u\u017eminuotas jo vairuojamas automobilis &bdquo;Alfa Romeo 88&ldquo;. Jis tuo metu buvo vienos i&scaron; galingiausi\u0173 uostamies\u010dio gauj\u0173 lyderis. Policija \u012ftar\u0117, kad sprogim\u0105 organizavo &scaron;iuo metu iki gyvos galvos nuteistas Sigitas Gaidjurgis &#8211; aut. past.).<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>1985 met\u0173 sausio 28 dien\u0105 kirtome SSRS ir Afganistano sien\u0105. Visas m\u016bs\u0173 motorizuotas &scaron;auli\u0173 pulkas &#8211; tankai, haubicos, p\u0117stininkai, \u017evalgai, i&scaron;minuotojai &#8211; savo eiga \u012fva\u017eiavome \u012f Afganistan\u0105. Buvome \u012fsitemp\u0119 ir susikaust\u0119. Ta\u010diau bijojome tik kokias tris pirm\u0105sias dienas. Juk ir &scaron;uo kariamas pripranta, ilgainiui apsipratome ir mes. Pamat\u0117me, kad i&scaron; ties\u0173 n\u0117ra taip baisu, kaip apie Afganistan\u0105 kalb\u0117davo Soviet\u0173 s\u0105jungoje.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Va\u017eiavome siauru, i&scaron; betono plok&scaron;\u010di\u0173 sud\u0117liotu keliu. Karininkai mus persp\u0117jo nuo jo nenulipti, nes du&scaron;manai, \u017einodami, kad atvyksta pastiprinimas, sp\u0117jo tam pasiruo&scaron;ti ir gal\u0117jo u\u017eminuoti &scaron;alikeles. Net ir gamtinius reikalus prireikus tur\u0117jome atlikti \u010dia pat, ant kelio.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Iki stovyklos va\u017eiavome gal tris paras. Mes savo savaeig\u0117je haubicoje tas kelias paras ir miegojome, ir gyvenome.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Prava\u017eiavome Herat\u0105, o u\u017e 25 kilometr\u0173 nuo jo ir buvo dislokuotas 101-asis moto&scaron;auli\u0173 pulkas. Mums buvo \u012fsakyta plyname lauke \u012fsirengti stovykl\u0105 ir pasistatyti palapines. Jose gyvenau vis\u0105 tarnybos Afganistane laik\u0105. Po 5-6 dien\u0173 jau i&scaron;siunt\u0117 \u012f pirm\u0105j\u0105 operacij\u0105.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>M\u016bs\u0173 haubic\u0173 pab\u016bkl\u0173 i&scaron;&scaron;auti sviediniai l\u0117kdavo apie 15 kilometr\u0173. Ar\u010diausiai nuo mod\u017eahed\u0173 esu buv\u0119s gal u\u017e 200 metr\u0173.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Per m\u0117nes\u012f \u012f operacijas vidutini&scaron;kai va\u017eiuodavome po 2 kartus. I&scaron; prad\u017ei\u0173 &scaron;audydavome nematydami taikini\u0173, tik pagal koordinates, kurias nurodydavo \u017evalgai.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Prie&scaron; operacij\u0105 prie kiekvienos haubicos atve\u017edavo tris KAMAZ sunkve\u017eimius su sviediniais. I&scaron;tu&scaron;tindavome visus. Vienas 122 mm kalibro sviedinys kartu su gilze sverdavo apie 40 kilogram\u0173. Haubicos viduje buvo automatin\u0117 \u012franga, kuri u\u017etaisyt\u0105 sviedin\u012f \u012fstumdavo \u012f pab\u016bkl\u0105. Per minut\u0119 gal\u0117davai i&scaron;&scaron;auti 3 &scaron;\u016bvius.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Po kiek laiko automatika sugedo, ta\u010diau m\u016bs\u0173 tai nei&scaron;g\u0105sdino. Visk\u0105 atlikdavome rankomis. Netrukus taip \u012fgudome, kad per minut\u0119 i&scaron;&scaron;audavome jau 5-6 &scaron;\u016bvius. Tai pamat\u0119 vadai net nesir\u016bpino, kad \u012franga b\u016bt\u0173 sutaisyta.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Mano darbas buvo labai atsakingas, taikikl\u012f reik\u0117davo nureguliuoti milimetro tikslumu, nes d\u0117l menkiausio netikslumo sviedinys skriedavo apie 100 ir daugiau metr\u0173 \u012f &scaron;al\u012f. Tokiu atveju gal\u0117davo nukent\u0117ti ir artilerijos palaikymo pra&scaron;\u0119 savi&scaron;kiai, \u017evalgai ar p\u0117stininkai. B\u016bdavo, kad savi&scaron;ki\u0173 ugnis kartais jiems ne tik sukliudydavo, bet ir pra\u017eudydavo.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>&Scaron;\u016bvio galia ir sviedinio skriejimo nuotolis priklausydavo ir nuo oro temperat\u016bros. Ypa\u010d vasar\u0105, kai <i>haubicos<\/i> viduje temperat\u016bra \u012fkaisdavo iki 70 laipsni\u0173. \u012ekaisdavo ir gilz\u0117je, mai&scaron;eliuose sud\u0117tas parakas, kuris detonuodamas sukeldavo didesnio galingumo sprogim\u0105 ir sviedinys l\u0117kdavo toliau. Po ilgos praktikos jau \u017einojau, kaip elgtis tokiu atveju ir vasar\u0105 po kelis mai&scaron;elius parako nuimdavau, kad sprogimas b\u016bt\u0173 silpnesnis, ta\u010diau tikslesnis.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Kart\u0105 va\u017eiavome \u012f ka\u017ekoki\u0105 operacij\u0105. Judan\u010dioje kolonoje paprastai visi ma&scaron;inos liukai tur\u0117davo b\u016bti atidaryti, kad u\u017eva\u017eiavus ant minos kuo ma\u017eiau nukent\u0117tume, nes sprogimo banga \u017emones tiesiog i&scaron;sviesdavo. Ant vienos tokios minos u\u017eva\u017eiavo ir m\u016bs\u0173 savaeig\u0117 <i>haubica<\/i>. Mane i&scaron;svied\u0117 kaip kam&scaron;t\u012f, o mechanikas, kuris va\u017eiavo u\u017esidar\u0119s liuk\u0105, ten ir liko. I&scaron;ta&scaron;kytas po ma&scaron;inos vid\u0173.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Mane rado be s\u0105mon\u0117s u\u017e keliasde&scaron;imt metr\u0173 ir i&scaron;kart i&scaron;ve\u017e\u0117 \u012f ligonin\u0119. \u012e S\u0105jung\u0105 neve\u017e\u0117. Ir i&scaron;vis po to netur\u0117jau jokio \u012fra&scaron;o, kad buvau su\u017eeistas.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>V\u0117liau su\u017einojau, kad t\u0105kart u\u017eva\u017eiavome ant galingos pumpuojamos, pana&scaron;ios \u012f termos\u0105 itali&scaron;kos minos. Ant tokios minos u\u017eva\u017eiavus jos dangtelis \u012fsispausdavo, o prava\u017eiavus v\u0117l i&scaron;l\u012fsdavo. Minos b\u016bdavo sureguliuojamos taip, kad \u012f pirm\u0105sias ma&scaron;inas nereaguodavo. Juk paprastai pirmieji kolonoje va\u017eiuodavo tankai su min\u0173 tralais.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Mod\u017eahedai \u017einojo, kad pirmose ma&scaron;inose vadai niekuomet neva\u017eiuoja, tod\u0117l min\u0105 nustatydavo taip, kad ji sprogt\u0173 ant jos u\u017eva\u017eiavus gal kokiai septintai ma&scaron;inai. Kiekviena mina b\u016bdavo tokia galinga, kad ant jos u\u017eva\u017eiavus tankui keliasde&scaron;imt ton\u0173 sveriant\u012f jo bok&scaron;tel\u012f nusviesdavo kaip kepur\u0119.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Minos buvo plastmasin\u0117s, su metalo ie&scaron;kikliu nesurandamos. Vienintel\u0117 i&scaron;eitis &#8211; badyti \u017eem\u0119 arba si\u0173sti &scaron;unis, kurie jas greitai aptikdavo. Ta\u010diau tuos &scaron;unis du&scaron;man\u0173 snaiperiai naikindavo.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Po kontuzijos buvau prarad\u0119s atmint\u012f. Kai jau &scaron;iek tiek atsigavau, var\u010diau savo karin\u012f biliet\u0105, \u017ei\u016br\u0117jau \u012f nuotrauk\u0105 ir nieko nesupratau &#8211; nuotrauka mano, o pavard\u0117 ir vardas &#8211; rusi&scaron;ki <i>&bdquo;Igor Kovtunenko&ldquo;<\/i>. Nors pats esu lietuvis, m\u0105stau lietuvi&scaron;kai. Pana&scaron;iai jau\u010diausi ir gav\u0119s lai&scaron;k\u0105 i&scaron; mamos. Ra&scaron;o lietuvi&scaron;kai, o jos pavard\u0117 &#8211; rusi&scaron;ka. Tik v\u0117liau atgavau atmint\u012f ir rusi&scaron;ka pavard\u0117 man\u0119s jau nebestebino.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>V\u0117liau Kandahare mane apdovanojo koviniu medaliu &bdquo;U\u017e kovinius nuopelnus&ldquo;.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Nenor\u0117jau mamai sakyti, kad tarnauju Afganistane, tod\u0117l lai&scaron;kuose ra&scaron;ydavau, kad tarnauju Mongolijoje, tarnyboje man sekasi gerai. Maniau, kad ji nieko nesupras, nes atgalin\u012f adres\u0105 mes, tarnaujantieji u\u017esienyje, nurodydavome tik &bdquo;polevaja po\u010dta&ldquo; (lauko pa&scaron;tas) ir numer\u012f.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Nuotrauk\u0173 namo si\u0173sti neleisdavo, tad si\u0173sdavau i&scaron;ry&scaron;kintus negatyvus, kuriuos \u012fd\u0117davau tarp lai&scaron;k\u0173 popieriaus. Juose a&scaron; buvau nufotografuotas kaln\u0173 fone. Vaizdas gal ir pana&scaron;us \u012f Mongolijos, ta\u010diau jau po trij\u0173 m\u0117nesi\u0173 mama lai&scaron;ke \u0117m\u0117 priekai&scaron;tauti, kad meluoju ir nepara&scaron;au tikros teisyb\u0117s. Pasirodo, jos bendradarb\u0117s s\u016bnus, kurio a&scaron; visai nepa\u017einojau, irgi tarnavo Afganistane, o jo pa&scaron;to adreso numeris buvo toks pat, kaip ir mano, tik viena raid\u0117 skyr\u0117si. Tad to vaikino paklaus\u0117, ar pas juos tarnauja toks ir toks. Tas atsak\u0117, kad taip, tarnauja.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Mes, artileristai, m\u016b&scaron;iuose nuostoli\u0173 beveik nepatirdavome. \u017dinoma, kartais pris\u0117lin\u0119 ar\u010diau du&scaron;manai pataikydavo granatsvaid\u017eiu, ta\u010diau tai nutikdavo retai.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Tekdavo vagiliauti i&scaron; savo pulko maisto sand\u0117lio. Vogdavome visk\u0105 &#8211; cukr\u0173, konservus, mieles. Taip elgdavom\u0117s ne i&scaron; gero gyvenimo. Juk vykdami \u012f koki\u0105 nors operacij\u0105 maisto gaudavome kelioms dienoms, kurias oficialiai tur\u0117davo trukti operacija. Ta\u010diau operacijos visuomet u\u017esit\u0119sdavo. Ir jei netur\u0117tume pasiruo&scaron;\u0119 maisto atsarg\u0173, b\u016bt\u0173 riesta. Jei sakydavo, kad operacija truks savait\u0119, tai i&scaron; ties\u0173 i&scaron;b\u016bdavome ma\u017eiausiai dvi savaites ar net m\u0117nes\u012f. Ai&scaron;ku, v\u0117liau maisto atve\u017edavo, ta\u010diau kelias dienas tikrai b\u016btume badav\u0119.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>I&scaron;va\u017eiuodami gaudavome truput\u012f maisto, sul\u010di\u0173, vitamin\u0173 ir table\u010di\u0173 vandeniui i&scaron;valyti, nes jis Afganistane &#8211; did\u017eiausia vertyb\u0117. Paprasti vandens telkiniai ten u\u017eter&scaron;ti. Mat vietiniai t\u0105 vanden\u012f ir maistui naudodavo, ir nuotekas i&scaron;leisdavo. I&scaron;g\u0117r\u0119 to vandens, daugelis m\u016bs\u0173 sirgo ir &scaron;iltine, ir dizenterija. Tod\u0117l i&scaron; bet kurio telkinio pasis\u0117m\u0119 vandens \u012f gertuv\u0119 \u012fmesdavome t\u0105 tablet\u0119. Jai i&scaron;tirpus vanduo tapdavo baisiai kartus, ta\u010diau bent \u017einodavome, kad nepasigausime jokios infekcijos.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Vanden\u012f labai branginome. Buvome taip \u012fgud\u0119, kad operacijose sugeb\u0117davome su puodeliu vandens nusiprausti.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Daugelis nor\u0117davo tur\u0117ti tai, ko negaudavo namuose. Tod\u0117l per operacijas kai kurie nevengdavo ir pl\u0117&scaron;ikauti. Tais laikais buvo labai populiar\u016bs nieku\u010diai &#8211; elektroniniai laikrod\u017eiai su kalendoriais ir net kalkuliatoriais, ra&scaron;ikliai su elektroniniais laikrod\u017eiais, \u012fvair\u016bs magnetofonai. Po m\u016bs\u0173 artilerijos ap&scaron;audymo ki&scaron;lakuose gyventoj\u0173 nebelikdavo. O kartais jie anks\u010diau su\u017einodavo, kad ateisime ir pasitraukdavo, palikdavo tu&scaron;\u010dius namus. Gal\u0117davai eiti \u012f vid\u0173 ir imti, k\u0105 nori. Tik da\u017enai labiausiai \u012f ak\u012f krintantys daiktai b\u016bdavo u\u017eminuoti. \u017dinodavome, kas blizga &#8211; to neimti.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Namo \u012f Lietuv\u0105 gr\u012f\u017eau 1987 met\u0173 vasar\u012f. Gr\u012f\u017e\u0119s niekuomet nesigyriau ir nesidid\u017eiavau, kad tarnavau Afganistane. Argi galima did\u017eiuotis, kad \u017eudei \u017emones? Ai&scaron;ku, ne savo rankomis tai dariau, ta\u010diau ir per mane, manau, \u017euvo ne vienas mod\u017eahedas. Juk ne fejerverkus &scaron;audydavau. Kita vertus, jei neb\u016btum nukov\u0119s pats, b\u016bt\u0173 nukov\u0119 tave. Tokia jau karo taisykl\u0117.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Ai&scaron;ku, to karo poveik\u012f psichikai jutau. Juk dar visai vaikai buvome &#8211; 18-20 met\u0173 am\u017eiaus. Sapnuodavau ko&scaron;marus, tapau nervingesnis.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div>Teko sutikti ir toki\u0173, kurie girdavosi tarnav\u0119 Afganistane, nors i&scaron; tikr\u0173j\u0173 ten n\u0117 sykio nebuvo. Dirbau keliuose Klaip\u0117dos restoranuose, baruose barmenu. Toki\u0173 pagyr\u016bn\u0173 pas mane ateidavo da\u017enai. \u012ekau&scaron;\u0119 jie visokius neb\u016btus dalykus pasakodavo. Kartais nesusilaikydavau ir imdavau klausin\u0117ti, k\u0105 rei&scaron;kia tas, k\u0105 anas, kaip j\u0173 kalba pasakyti t\u0105 ar kit\u0105 fraz\u0119, kur yra toks ir toks miestas. Jie net nesuprasdavo, ko a&scaron; klausiu. I&scaron;kart imdavo teisintis, atseit buvo kont\u016bzyti, kitokius v\u0117jus ir nustodavo girtis.<\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div><a href=\"http:\/\/www.ve.lt\/\"><font color=\"#800080\">www.ve.lt<\/font><\/a><\/div>\n<div>&nbsp;<\/div>\n<div><b>Nuotraukoje:<\/b> <i>\u012eg\u016bd\u017eiai. &bdquo;Vienas 122 mm kalibro sviedinys kartu su gilze sverdavo apie 40 kilogram\u0173. Haubicos viduje buvo automatin\u0117 \u012franga, kuri u\u017etaisyt\u0105 sviedin\u012f \u012fstumdavo \u012f pab\u016bkl\u0105. Po kiek laiko automatika sugedo, ta\u010diau m\u016bs\u0173 tai nei&scaron;g\u0105sdino. Visk\u0105 atlikdavome rankomis. Tai pamat\u0119 vadai net nesir\u016bpino, kad \u012franga b\u016bt\u0173 sutaisyta&ldquo;, &#8211; pasakoja I. Kovtunenka (de&scaron;in\u0117je)<\/i><\/div>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"<p>Pabaiga. Prad\u017eia &ndash; 2009 m. gruod\u017eio 17, 24, 31, 2010 m. sausio 8, 15, 22, 29, vasario 5 d. &nbsp;&#8230;<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":0,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":[],"categories":[34343,89,25809,25,2023,41595],"tags":[],"acf":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.voruta.lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/10371"}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.voruta.lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.voruta.lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.voruta.lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.voruta.lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=10371"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.voruta.lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/10371\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":196106,"href":"https:\/\/www.voruta.lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/10371\/revisions\/196106"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.voruta.lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=10371"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.voruta.lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=10371"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.voruta.lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=10371"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}