Miulerio namas Vokiečių g. 26, Vilniuje su atminimo lenta Stanislovui Moniuškai, nuotraukos šaltinis – vikipedija

Dr. Irma Randakevičienė, Vilnius, www.voruta.lt

Vokiečių gatvės pabaigoje, netoli Trakų ir Dominikonų gatvių sankryžos ir nūdieną stovi pramogomis, pokyliais ir koncertais XIX amžiuje garsėjęs Miulerio namas (dab. Vokiečių g. 26). Apie tai rašoma ne viename šaltinyje, kuriame apžvelgiama Vokiečių gatvės istorija. Vladas Drėma nurodo, jog XVI a. čia buvo pastatyti Vilniaus pilių prižiūrėtojo Ulricho Hozijaus rūmai su keliais kiemais ir sodu. XVIII a. namų valda priklausė LDK iždininkui Jonui Flemingui.

Apie 1778 m. rūmai buvo rekonstruoti, juos buvo įsigiję Bžostovskiai, vėliau Pociejai, Tą rašė ir Adomas Honoris Kirkoras. XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje namų valdą pirko pirklys Miuleris. Gabrielė Giunterytė-Puzienienė knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose” pasakoja, jog Miulerio namo salėje vykdavo visi didesni vilniečių sambūriai, koncertai, baliai ir karnavalai. Esą Vilniaus aukštuomenė kaip pokylių vietą buvo pasirinkusi būtent Miulerio namą. Čia lankėsi ir Mykolas Juozapas Romeris, generolas Vavževskis, kunigaikštis Dolgorukovas, jaunasis Leonas Sapiega ir daug kitų Vilniaus to meto garsių šeimų atstovų. Šaltiniuose taip pat nurodoma, jog Miulerių name kažkiek laiko posėdžiavo Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas.

Adomas Honoris Kirkoras yra aprašęs, jog Miulerio namas su erdviais butais, apsuptas didelio kiemo bei nedidelio sodelio stovi paėjus pro kelis namus už  Liuteronų bažnyčios. Greta šio namo buvo iškilęs erdvus, kitados Fitinhofams priklausęs namas, kuriame kadaise veikė garsi sidabrinė salė, o priešpriešiais stovėjo keturaukštis Vilniaus universiteto profesoriaus Mykolo Šulco namas.

Morta Baužienė nurodo, jog XIX a. Miulerio namas buvo trijų aukštų, supo erdvų kiemą su mažu sodeliu kiemo centre. Kiemo fasadus juosė vidinės galerijos. Antrojo pasaulinio karo metu rūmai buvo kažkiek apgriauti, rekonstruoti ir supaprastinti.

Įdomus akcentas, jog 1812 m. Miulerio name buvo apgyvendintas Napoleono kariuomenės generolas Hogendorpas. Patys namo butai nuolatos buvo nuomojami, čia gyvendavo ir į Vilnių iš savo dvarų atvykę bajorai.  Teigiama, jog būtent Miulerio name Vilniaus miestiečiai pirmąkart susipažino su fotografija ir pamatė iš Paryžiaus į Vilnių atvežtą dagerotipą.

Stanislovo Moniuškos portretas – autorius Titas Maleševskis (Varšuvos nacionalinis muziejus)

Jeigu kalbėti apie pačius Miulerius, jau 1795 m. Vilniaus pirklių surašyme paminėtas Jonas Miuleris, sūnus Jono, kilęs iš Lvovo. Jis buvo vedęs varšuvietę Elžbietą. Nurodoma, jog Jonas Miuleris turėjo nusipirkęs mūrinį namą šv. Trejybės gatvėje. Bajorystė jam buvo suteikta 1790 metais. Taip pat minima, jog Jonas Miuleris buvęs delegatu į Seimą, nurodyta, jog užsiėmęs prekyba. Miulerio namuose gyveno du mokytojai: vienas jų buvo kilęs iš Drezdeno, kitas – kilmingas, bajoras Stanislovas Konarskis. Namuose gyveno ir garderobe dirbusi tarnaitė Antanina, kuri buvo vietinė, gimusi Vilniuje. Miulerio namuose gyveno keletas laisvųjų žmonių, pora jų buvo kilę iš Augustavo, taip pat keletas bajorų, kurie, matyt, neturėjo turtų ir uždarbiavo, pvz., liokajumi dirbo Baltramiejus Rasiukevičius, kilęs iš Eisiškių.

Paties Jono Miulerio amžius nėra nurodytas, tačiau 1790 metais jis jau buvo sulaukęs dviejų sūnų, t.y. jo sūnui Ksaverui buvo sukakę 14 metų, sūnui Stanislovui – 11 metų. Minėti 1795 m. gyventojų surašyme mokytojai ko gero mokino Miulerių berniukus. Broliai neblogai sutarė, nes sulaukę pilnametystės vienas po kito apsivedė ir vėliau dalyvavo krikštijant vienas kito vaikus. Po 1795 m. gyventojų surašymo Miuleriams gimė ir kitų vaikų, pvz., 1798 m. vasario mėn. buvo pakrikštytas jų sūnus Kazimieras. Taip pat Miuleriams gimė sūnus Jonas, vėliau tapęs žandarmerijos karininku.

Aelita Ambrulevičiūtė aprašydama XIX a. Vilniaus pirklius pamini Joną Miulerį nurodydama, jog 1798 m. metinė jo apyvarta siekė 37 tūkst. rublių. Taip pat nurodoma ir tai, jog Vilniaus pirklys Vasilijus Rozentalis Vokiečių gatvėje stovėjusiame Miulerio name XIX a. viduryje prekiavo tabako gaminiais.

Rusijos imperijos kariuomenės kapitono laipsnį turėjęs Miulerių sūnus Stanislovas Miuleris 1811 m. sausio 21 d. Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje vedė Elžbietą Zakševskytę, o jo brolis Vilniaus rotomagistras Ksaveras Miuleris 1812 m. lapkričio 15 d. toje pačioje šv. Jonų bažnyčioje susituokė su Marija Zakševskyte. Tikėtina Elžbieta ir Marija Zakševskytės buvo seserys.

Stanislovas Moravskis prisiminimuose apie jaunystės metus Vilniuje mini, jog bičiuliavosi su Miuleriais, buvo įsimylėjęs ir šeimininkę Miulerienę, tačiau Miulerių šeimos pamatai buvo tvirti ir donžuano Moravskio meilė liko be atsako. Vėlgi neaišku, ar šaltiniuose nėra painiojamos dvi brolių Stanislovo ir Ksavero Miulerių šeimos ir ar nėra painiojamos ir seserys Elžbieta bei Marija Zakševskytės Miulerienės.

Pats Stanislovas Miuleris (1786 – 1847 m.) turėjo Rusijos armijos kapitono laipsnį, buvo mokytas žmogus. Jis 1826-1828 m. išleido dvitomį prancūzų-lenkų, o 1830 m. lenkų-rusų kalbų žodynus. Jo žmona Elžbieta Miulerienė, kaip aprašo Stanislovas Moravskis, buvo labai mažo ūgio. S. Moravskis nurodo, jog ji pati pasakojusi apie savo daug metų trukusį nevaisingumą ir vienintelį gimdymą, po kurio ėmusi pilnėti.

Iš tiesų Vilniaus šv. Jonų bažnyčios metrikinėse knygose yra išlikęs įrašas apie 1818 m. birželio 21 d.  įvykusias Stanislovo ir Elžbietos Miulerių dukters Sofijos krikštynas (mergaitė gimė 1818 m. gegužės 14 d.). Jos krikštatėviu tapo dėdė Ksaveras Miuleris.

Paminklas Stanislovui Moniuškai Vilniuje, nuotraukos šaltinis – vikipedija

Kai pas Miulerius lankydavosi Stanislovas Moravskis ir vaišindavosi nuostabia jų kava, Sofijai Miulerytei jau buvo septyneri metukai. Jos motina Stanislovui Moravskiui sudarė pusiau sėdinčios, pusiau gulinčios kanapos arba sofos kampe moters įvaizdį. Bendra Miulerienės išvaizda buvo imponuojanti, griežta. Moteris mėgo diskutuoti įvairiomis filosofinėmis temomis.

Aprašydamas Miulerių gyvenamąsias patalpas Moravskis pamini ir Miulerio talentą tapybai: „Miulerių namų sienos buvo nukabinėtos rinktiniais paveikslais, portretais, guašais, puoštos Saksonijos porceliano statulėlėmis. Daugybę guašų ir akvarelių buvo nutapęs pats Miuleris – žymus ir talentingas dailininkas”. Namuose buvo ir rinktinė biblioteka, ir archyvas – niekas nepraslydo pro pastabias Moravskio akis.

Stanislovo brolio Ksavero ir Marijos Zakševskytės Miulerių dukters Marijos, gimusios 1821 m. rugpjūčio 30 d. krikštynų apeigose dalyvavo ne tik Stanislovas Miuleris, bet ir grafienė Rachelė Pliaterienė, Lenkijos kariuomenės karininkas Stanislovas Zakševskis bei Marija Moravska (Moravskytė ar Moravskienė), kuri galėjo būti kažkokia Moravskių giminaitė, Stanislovo Moravskio motina Marija Semaškaitė-Moravskienė tuo metu jau buvo mirusi. Rachelė Platerienė galėjusi būti pagal mergautinę pavardę Kostiuškaitė (1784-1860), Tado Broel-Platerio žmona.

Keliais metais anksčiau, t.y. 1818 m. birželio 21 d. kartu su vienintele Stanislovo ir Elžbietos Miulerių dukterimi Sofija buvo pakrikštyta ir Ksavero bei Marijos Miulerių duktė Aleksandra, gimusi 1818 m. kovo 13 d. Vilniuje. Be to, Ksavero Miulerio namuose augo ir sūnus Mauricijus Aleksandras, gimęs 1815 metais. Taigi, Ksaveras Miuleris turėjo tris vaikus (bent tiek pavyko rasti), jo brolis Stanislovas vienintelę dukterį Sofiją.

Miulerių vaikams jau užaugus, 1836 m. į Vilnių išsiruošė Minsko apskrityje gyvenęs savo namuose spektaklius statęs Juozapas Moniuška, kartu su savimi pasiėmęs muzikalų sūnėną Stanislovą, gimusį 1818 metais Napoleono Bonaparto maršalų adjudanto Česlovo Vincento Eliašo Moniuškos ir armėnės Elžbietos Madžarskos šeimoje netoli Minsko stovėjusiame Ubelės dvare.

Abu Moniuškos atvykę į Vilnių išsinuomojo patalpas Miulerių name Vokiečių gatvėje. Minskas nei iš tolo kultūriniu gyvenimu negalėjo prilygti Vilniui, garsėjusiam tuo metu tiek opera, teatru, tiek koncertais. Kaip tik tuo metu Vilniuje buvo rodoma Karlo Marijos fon Vėberio opera „Laisvasis šaulys”. Stanislovą Moniušką Vilnius sužavėjo. Tuo metu Moniuška jau buvo įgijęs šiokį tokį muzikinį išsilavinimą, iki 1830 m. Varšuvoje muzikos mokėsi pas lenkų kompozitorių Karlą Augustą Freyerį.

Netrukus Stanislovas Moniuška įsimylėjo namo šeimininkų dukterį Aleksandrą, tačiau tuoktuvės buvo atidėtos ir iš jaunuolio pareikalauta įgyti kokį nors išsilavinimą. Tuo metu Aleksandros Miulerytės tėvas pulkininkas Ksaveras Miuleris jau buvo miręs, visus jaunos merginos širdies reikalus sprendė našle likusi motina Marija.

Iki 1840 m. Stanislovas Moniuška mokėsi Berlyne pas kompozitorių Karlą Fridrichą Rungenhageną kontrapunkto, harmonijos, instrumentuotės ir dirigavimo.

Ir štai, 1840 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus Antakalnio Viešpaties Jėzaus (Trinitorių) bažnytėlėje susituokė Stanislovas Moniuška ir Aleksandra Miulerytė. Jaunuosius paglobojo ir jų santuokoje dalyvavo jaunosios dėdė Stanislovas Miuleris. Dėdės globa jaunoji šeima džiaugėsi dar septynerius metus, 1847 m. birželio 5 d. Stanislovas Miuleris, dar spėjęs ištekinti vienintelę dukterį Sofiją už bajoro Karolio Šturmo, mirė ir buvo palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse. Antkapis tikriausiai neišlikęs, kadangi nėra aprašytas V. Girininkienės knygoje „Vilniaus Bernardinų kapinės 1810-2010”.

Po santuokos Stanislovas Moniuška įsidarbino vargonininku Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje, 1840 m. rugsėjo 1 d. jaunojo kompozitoriaus rankos išbandė naujus šv. Jonų bažnyčios vargonus. Ne viename šaltinyje užsimenama apie Stanislovo Moniuškos veiklą Vilniuje. Jis ne tik vargonininkavo, bet ir dirigavo Vilniaus miesto teatro orkestrui, veikusiam Radvilų rūmuose, būrė ansamblius, rengė koncertus, vadovavo jo paties įkurtai Šv. Cecilijos draugijai, rūpinosi natų leidyba, mokė vilniečius muzikos.

Jo pirmasis kūrinys buvo paskirtas dar sužadėtinei, vėliau mūza tapusiai jo žmonai ir pavadintas jos vardu – bagatelė „Aleksandra”.

Jau 1841 m. liepos 6 d. Antakalnyje gimė pirmagimė Stanislovo ir Aleksandros Moniuškų duktė Elžbieta Marija, kurios krikštatėviu tapo gimdyvės dėdė Jonas Miuleris bei senelė Elžbieta Moniuškienė, Stanislovo motina.  Krikštynose dalyvavo ir Aleksandros pusseserė Sofija Miulerytė, ir senelė Marija Miulerienė, ir dailininkas Vincentas Dmachauskas. Sūnus Kazimieras Ignotas Dominykas Moniuškoms taip pat gimė Antakalnyje 1842 m. gegužės 31 d. Jo krikštatėviais tapo gimdyvės dėdė Stanislovas Miuleris kartu su vaiko senele Marija Miuleriene, taip pat dalyvavo senelis Česlovas Moniuška, Stanislovo Miulerio žmona Elžbieta ir jų duktė Sofija. Kazimieras mirė kūdikystėje.

Trečiasis Stanislovo ir Aleksandros Moniuškų sūnus Stanislovas Juozapas jau gimė Miulerių name Vokiečių gatvėje 1844 m. lapkričio 27 d. Vėlgi jo krikštatėviais tapo Aleksandros dėdė Stanislovas Miuleris ir Paulina Miuler. Ketvirtąjį sūnų Boleslovą Joną 1845 m. spalio 14 d. Aleksandra Moniuškienė pagimdė Vilniaus pirklių Popovų name, stovėjusiame Aušros Vartų gatvėje. Paminėtina, jog Popovai giminiavosi su kita žinoma pirklių šeima – Fiorentiniais. Boleslovo Jono krikštamote tapo Paulina Miuler, dalyvavo apeigose Aleksandros dėdė Jonas Miuleris, žandarmerijos karininkas, bei naujagimės senelė Marija Miulerienė.

Moniuškų dukters Marijos Rachelės Emerykos, gimusios 1846 m. lapkričio 5 d. krikštatėviais tapo Severinas Romeris, kuris buvo arba Aleksandro Juozapo Romerio ir Joanos Siekluckytės sūnus (pilnas vardas Severinas Mikalojus (1820-1885 m.), arba Juozapo Mykolo Romerio ir Rachelės de Raes sūnus (pilnas vardas– Severinas Justas Aleksandras (1814-1890 m.), bei grafienė Rachelė Pliaterienė. Duktė Marija mirė vaikystėje.

Daugelyje šaltinių rašoma, jog gyvendamas uošvių Miulerių namuose Stanislovas Moniuška  sukūrė operos „Halka“ pirmąją redakciją. Jos kelių fragmentų premjera Miulerių namų salėje įvyko 1848 m. sausio 1 d., vėliau miesto Rotušėje įvyko visos operos koncertinė premjera. Dirigavo pats Stanislovas Moniuška. Opera turėjo didžiulį pasisekimą.

Vilniaus šv. Jonų bažnyčios vargonai su Stanislovo Moniuškos biustu, nuotraukos šaltinis – vikipedija

Be žymiosios „Haikos” dėl kurios S. Moniuška laikomas lenkų operos pradininku, Vilniaus periode kompozitoriaus kūryboje atsispindėjo ir lietuviška tematika: kantatose „Milda“, „Nijolė“, keturios „Aušros Vartų litanijos“ ir kt. Ypač didelį pasisekimą turėjo Sankt Peterburge Moniuškos sukurta kantata „Milda”, kurią kompozitorius laikė mylimu vaiku. Namuose Moniuška turėjo vokalinių dainų rinkinį „Namų dainynas”, kurį aptardavo su žmona Aleksandra.

Matyt, šeimos gyvenimas buvo kupinas meilės ir lyrizmo, nes dar viena Moniuškų duktė Joana Jadvyga Sofija gimė 1848 m. gegužės 24 d. Ją pakrikštijo gimdyvės dėdė Jonas Miuleris ir senelė Marija Miulerienė. Krikštynose dalyvavo ir Džuzepė Achilas Bonoldis.

Paminėtina, jog Achilas Bonoldis į Vilnių atvyko iš Italijos, buvo italų daininkas, fotografas. Jam Stanislovas Moniuška sukūrė Jonteko partiją operoje „Haika”. Jau 1848 m. gegužės 18 d. buvo pakrikštyta Džiuzepės Achilo Bonoldžio ir Leokadijos Bagnievskos duktė, trivardė Stanislava Martyna Ona, gimusi tų pačių metų balandžio 25 d. Vilniuje, Dominikonų gatvės name. Jos krikštatėvis dailininkas Vincentas Dmachauskas. Krikšte dalyvavo ir grafas Lucijonas Marikonis bei Marija Miulerienė. Tais pačiais 1848 metais Vilniuje Achilas Bonoldis vedė savo išrinktąją Leokadiją Bagnievską (Bagnievskytę).

Kilus 1863 m. sukilimui, Džuzepė Achilas Bonoldis buvo paskirtas į Lietuvos sukilėlių komiteto narius. Kartu su kitais sukilėliais Vilniuje jis įrengė nelegalią spaustuvę, kurioje padarė ir žymiąją Konstantino Kalinausko, su kuriuo bičiuliavosi, nuotrauką. Be to, paminėtina, jog Achilas Bonoldis į įtalų kalbą išvertė Moniuškos operos „Haika” libretą. Malšinant sukilimą, Bonoldis iš Lietuvos ir Rusijos imperijos buvo ištremtas.

Stanislovo ir Aleksandros Moniuškų duktė Sofija Viktorija Ieva gimė 1849 m. gruodžio 23 d. Miulerių name. Vėlgi jos krikštatėviais tapo gimdyvės dėdė Jonas Miuleris ir naujagimės senelė Marija Miulerienė. Taip pat dalyvavo naujagimės senelė Elžbieta Moniuškienė. Moniuškų duktė Aleksandra Gabrielė gimė 1852 m. liepos 5 d. Miulerių name. Jos krikštynose dalyvavo Achilas ir Leokadija Bonoldžiai. Duktė Aleksandra teišgyveno tik trejus metus, ji mirė 1855 m. sausio 15 d. nuo džiovos ir buvo palaidota Vilniaus Bernardinų kapinėse. Ko gero Moniuškų sūnus Kazimieras taip pat palaidotas Bernardinų kapinėse, galbūt šalia Stanislovo Miulerio.

Miulerių name 1853 m. spalio 4 d. gimė ir Moniuškų sūnus Jonas Antanas Česlovas, tikriausiai pavadintas senelio Česlovo Moniuškos garbei. Jo krikštynose dalyvavo ir poetas Liudvikas Kondratovičius – Sirokomlė, taip pat dailininkas Vincentas Dmachauskas bei Bonoldžių šeima.

Jauniausioji Moniuškų duktė Cecilija, tikėtina, gimė jau Varšuvoje.

Stanislovo Moniuškos operos „Haika” sceninė versija buvo pastatyta 1854 m. vasario 16 d. ir parodyta Vilniaus rotušėje. Varšuvoje „Halkos“ premjera įvyko 1858 metais. Po operos triumfo Stanislovas Moniuška su šeima persikėlė gyventi į Varšuvą, ten buvo pakviestas eiti Varšuvos didžiojo teatro dirigento pareigas.

„Vilniaus istorija neįsivaizduojama be Stanislavo Moniuškos, kaip Stanislavo Moniuškos biografija – be Vilniaus. Visa menininko veikla Vilniuje buvo reikšminga Lietuvai ir pačiam kompozitoriui: Vilniaus miesto teatro orkestro vadovas, Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, daugybės labdaros, autorinių ir kitokių koncertų bei spektaklių organizatorius ir dalyvis, orkestrų dirigentas, muzikos publicistas, natų leidėjas, muzikinių kolektyvų steigėjas; šiuo laikotarpiu jis tapo pripažintas ir gerbiamas kompozitorius Lietuvoje, išgarsėjo Rusijos imperijos sostinėje“, – teko skaityti muzikologės dr. Vidos Bakutytės žodžius.

Naudota literatūra:

Dr. Kęstutis Šapoka. Stanislovo Moniuškos pėdsakais, 2020. Skelbta „Bernardinai.lt”, https://www.bernardinai.lt/2020-01-05-stanislovo-moniuskos-pedsakais/

10 išskirtinių eksponatų parodoje „Stanislavas Moniuška – 18 kūrybos ir meilės metų Vilniuje“; https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2019/10/24/news/10-isskirtiniu-eksponatu-parodoje-stanislavas-moniusko-18-kurybos-ir-meiles-metu-vilniuje–12308087/

Rimantas Šalna. Stanislovo Moniuškos gyvenimo meilė, 2016, skelbta „Šiaurės Atėnai”, http://www.satenai.lt/2016/04/22/stanislavo-moniuskos-gyvenimo-meile/

Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8;

Stanislovas Moravskis. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Mintis, Vilnius, 1994 m. ISBN 5-417-00676-9;

A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2;

Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4;

Gabrielė Giunterytė-Puzinienė. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815-1843 metų dienoraštis. Vilnius: Tyto alba, 2016. ISBN 978-609-466-292-8;

Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7;

Aelita Ambrulevičiūtė. Vilniaus pirkliai XIX amžiuje: statusas, veikla, galimybės, Vilnius:Vilniaus universiteto leidykla, 2016. ISBN 978-609-459-790-9;

Vida Girininkienė. Bernardinų kapinės. 1810-2010. Vilnius: Versus Aureus. 2010. ISBN 978-9955-34-278-6;

Ona Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. Vilnius: Mintis, 1969;

1795 m. Vilniaus pirklių surašymo duomenys, LVIA f. 515, ap. 15, b. 1-3; Kazimiero Miulerio krikšto metrikas 1798 m., Vilniaus šv. Jonų RKB gimimo metrikų knyga, LVIA f. 604, ap. 10, b. 19; Stanislovo Miulerio ir Elžbietos Zakševskytės santuokos metrikas 1811 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB santuokos metrikų knyga, LVIA f. 604, ap. 10, b. 222; Ksavero Miulerio ir Marijos Zakševskytės santuokos metrikas 1812 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB santuokos metrikų knyga, LVIA f. 604, ap. 10, b. 222; Sofijos Miulerytės krikšto metrikas 1818 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 240; Marijos Miulerytės krikšto metrikas 1821 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 240; Aleksandros Miulerytės krikšto metrikas 1818 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 240; Mauricijaus Aleksandro Miulerio krikšto metrikas 1815 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 223, 240; Stanislovo Moniuškos ir Aleksandros Miulerytės santuokos metrikas 1840 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB santuokos metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 278; Stanislovo Miulerio mirties metrikas 1847 m., Vilniaus Bernardinų bažnyčios RKB mirties metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 272; Elžbietos Marijos Moniuškaitės krikšto metrikas 1841 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 284; Kazimiero Ignoto Dominyko Moniuškos krikšto metrikas 1842 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 284;  Stanislovo Juozapo Moniuškos krikšto metrikas 1844 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 1667, ap. 1, b. 7;  Boleslovo Jono Moniuškos krikšto metrikas 1845 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 1667, ap. 1, b. 7;  f. 604, ap. 10, b. 294; Marijos Rachelės Emerykos Moniuškaitės krikšto metrikas 1846 m., Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 292; Joanos jadvygos Sofijos Moniuškaitės krikšto metrikas 1848 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 292; f. 604, ap. 10, b. 301; Sofijos Viktorijos Ievos Moniuškaitės krikšto metrikas 1849 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 301; Aleksandros Gabrielės Moniuškaitės krikšto metrikas 1852 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 301; Aleksandros Gabrielės Moniuškaitės mirties metrikas 1855 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB mirties metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 309; Jono Antano Česlovo Moniuškos krikšto metrikas 1853 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB gimimo metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 301; f. 604, ap. 10, b. 319; Stanislovos Martynos Onos Bonoldi krikšto metrikas 1848 m.; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB mirties metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 292, f. 604, ap. 10, b. 301; Džiuzepės Achilo Bonoldžio ir Leokadijos Bagnievskos santuokos metrikas; Vilniaus šv. Jonų bažnyčios RKB santuokos metrikų knyga; LVIA f. 604, ap. 10, b. 306.