Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Ne vienas Apšvietos epochos peripetijas analizavęs tyrėjas[1] nurodė, kad XVIII a. antroje pusėje visoje Europoje itin suintensyvėjo įvairių periodinių leidinių spausdinimas. Jų ne tik padaugėjo, bet ir pasikeitė pats formatas, turinys, o tai rodo, kad formavosi kitokia skaitytojų auditorija. Tuomet jau ne tik mokslininkai reprezentavo raštingumą puoselėjančią ir vertinančią publiką – pagrindiniu periodinių leidinių pirkėju tapo eilinis skaitytojas, prie kurio poreikių įžvalgūs leidėjai ir ėmė derintis. Kaip tik šiuo metu daug dėmesio skirta kalendorių, visuomenei suprantamiau ir glausčiau perteikusių aktualiausias laikotarpio politines, ekonomines bei kultūrines žinias, leidybai.

XVII a. pranašysčių almanachus pakeitė[2] pirmieji politiniai ir genealoginiai kalendoriai, kiek vėliau filosofiniai bei literatūriniai. XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais jų įvairovė ir skaičius dar labiau padidėjo. Vien Lenkijoje įvairiausios tematikos kalendorių spausdinta per kelias dešimtis. Daugiausia jie leisti Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje, Torunėje, Liubline, Kališe (kalendorių antraštiniuose puslapiuose nurodytos jėzuitų, pijorų, karmelitų spaustuvės). LDK politiniai kalendoriai pasirodė taip pat XVII a.[3] Parašyti lenkų kalba, jie buvo parengti sekant Europoje vis populiarėjančiais leidiniais. Tai buvo pavieniai, dažniausiai iš Lenkijos atvežti egzemplioriai. Tik XVIII a. LDK imta sistemingai leisti kalendorius. Pradedant 1735-aisiais juos rengė ir Vilniaus akademijos spaustuvėje spausdino žymus jėzuitų istorikas literatas Jonas Pašakauskis (Jan Poszakowski, 1684–1757). Buvo išleisti: Kalendarz polityczny na rok pański 1737 (1737 Viešpaties metų politinis kalendorius), Kalendarz polityczny y historyczny na rok pański 1738 (1738 Viešpaties metų politinis ir istorinis kalendorius), Kalendarz historyczny y polityczny na rok pański 1739 (1739 Viešpaties metų istorinis ir politinis kalendorius). Iš viso Vilniaus akademijos spaustuvė išleido 19 J. Pašakauskio kalendorių.[4] Jau pirmuosiuose jų numeriuose buvo nurodyta, kad, pritariant Apšvietos amžiaus idėjoms, mėgėjiškai nebeaiškinama astrologija, įvairios pranašystės bei dangaus kūnų konsteliacijos įtaka žmogaus likimui. Kaip pažymi J. Pašakauskio gyvenimą ir veiklą išsamiai aptaręs Petras Juknevičius, veikiausiai tokie kategoriški pareiškimai sukėlė fanatikų pyktį, mat vos pasirodę kalendoriai išsyk pradėti naikinti.[5] Tematiniu aspektu J. Pašakauskio rengti kalendoriai buvo gana įvairiopi. Štai 1737 m. išspausdinto kalendoriaus pirmoji dalis skirta atskiroms Šventojo Rašto temoms. Teigiama, kad „pirmasis pasaulio istorijos laikotarpis, trukęs 1656 metus, prasidėjo jo sukūrimu ir baigėsi pasauliniu tvanu“, kad „nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus gimimo praėjo 4000 metų“.[6] Iš istorinių įvykių paminėti: Liublino unija, Vilniaus akademijos įkūrimas, turkų sutriuškinimas prie Vienos ir Stanislovo Augusto Poniatovskio išrinkimas Abiejų Tautų Respublikos valdovu. Antrame skyrelyje išvardyti Romos katalikų bažnyčios suvažiavimai, trečiame – bažnytinės erezijos, ketvirtame – vienuolių ordinai ir jų įkūrimo datos, penktame skyriuje pateiktas Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sąrašas, prasidedantis nuo legendinio Lecho.[7] Antrojoje kalendoriaus dalyje publikuota bendriausia informacija apie Respubliką ir didžiąsias Europos valstybes.

1738 m. kalendoriuje pakartotos tos pačios istorinės žinios.

Rengdamas 1739 Viešpaties metų istorinį ir politinį kalendorių, J. Pašakauskis įtraukė naują istorinę dalį „Visuotinę istoriją nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus gimimo“ („Historia uniwersalna od stworzenia Śviata do narodzenia Chrystusa“). Čia dėmesį patraukia savita pasaulinės istorijos periodizacija:

Kaip savaitė turi 7 dienas, taip ir pasaulio istoriją patogiausia dalyti į 7 stadijas (stades mundi). Pasaulio istorijos suskirstymas į atskiras stadijas padeda geriau ją įsiminti. Čia trumpai aprašysime šešias stadijas, o septintoji šiuo metu tęsiasi.[8]

Tokia periodizacija rodo, kad XVIII a. pirmoje pusėje scholastiniai principai dar buvo gajūs (istorikas Algirdas Šidlauskas rašo, kad šiuo atveju J. Pašakauskis žengė atgal į Viduramžius)[9]. Pasak kalendoriaus leidėjo, pasaulis buvęs sukurtas spalio 28 dieną, 4000 metų prieš Kristaus gimimą. Pirmoji stadija trukusi 1656 metus: nuo pasaulio sukūrimo iki tvano, antroji – 426 metus: nuo Nojaus išlipimo iš arkos iki Abraomo laikų; trečioji–430 metų: nuo Abraomo iki izraelitų išėjimo iš Egipto; ketvirtoji – 480 metų: nuo izraelitų išėjimo iš Egipto iki buvo pradėti dėti Saliamono šventyklos pamatai; penktoji – 776 metus: nuo Saliamono šventyklos pamatų dėjimo iki Babilono nelaisvės, ir pagaliau šeštoji stadija trukusi 531 metus: nuo Babilono nelaisvės iki Kristaus gimimo. Septintoji stadija – tai laikotarpis nuo Kristaus gimimo iki kalendoriaus autoriaus dienų.

1740-aisiais, minint jėzuitų ordino 200 metų jubiliejų, J. Pašakauskis išleido Kalendarz jezuicki większy na rok przestępny 1740 (Keliamųjų 1740 metų didesnįjį jėzuitų kalendorių) ir Kalendarz mniejszy jezuicki Prowincyi litewskiej na rok pański 1740 (1740 Viešpaties metų mažesnįjį Lietuvos jėzuitų provincijos kalendorių). Jis taip pat parengė Kalendarz prześwietnych dam na rok pański 1741 (1741 Viešpaties metų šviesiausiųjų damų kalendorių), jame prie kiekvienos mėnesio dienos nurodytos žymiausios kilme, pamaldumu ir stebuklais moterys.

Po J. Pašakauskio Vilniuje kalendorių leidimą tęsė istorikas, neretai vadinamas Lietuvos periodinės spaudos pradininku, Pranciškus Paprockis (Franciszek Paprocki, 1723–1805). Apie 1757 m. pasirodęs jo Kalendarzyk polityczny (Politinis kalendorėlis) šia antrašte ėjo iki 1767 m., vėliau (nuo 1768 m. iki 1795 m.) pavadinimu Kalendarz Wileński (Vilniaus kalendorius).

Paskutiniais XVIII a. dešimtmečiais LDK antrąja sostine tituluotame Gardine LDK rūmų iždininko Antano Tyzenhauzo (1733–1785) 1774 m. įsteigtoje spaustuvėje leistas Kalędarz Grodzieński (Gardino kalendorius). Spausdintas iki 1781 m. šis kalendorius forma ir turiniu panėšėjo į Vilniaus kalendorių.

Straipsnio objektu pasirinkę Vilniaus ir Gardino kalendorius, toliau ir mėginsime aptarti šiuos du XVIII a. pabaigos LDK periodinius leidinius, išskirti jų bendrumus ir savitumą, apibūdinti šios specifinės spaudos formos skaitytojų auditoriją, jų interesus bei poreikius, įžvelgti aptariamu laikotarpiu besiformuojantį naują visuomenės modelį.

Kalendorių forma, apimtis ir tiražai

Patyrinėjus spaudos istoriją bei raidą, įmanu teigti, kad kalendoriai buvo vieni iš pirmųjų spausdintų periodinių leidinių, skirtų plačiajai visuomenei. Formos aspektu senuosius kalendorius būtų galima apibūdinti kaip tam tikrą pereinamąją grandį tarp knygos ir kitų spaudos leidinių rūšių, pavyzdžiui, laikraščių. Kalendoriuose taip pat kaip ir knygose yra antraštinis puslapis, jame pateikta informacija apie leidinį (laikraščiuose ji spausdinta pirmojo puslapio viršuje). Gardino ir Vilniaus kalendorių antraštiniuose puslapiuose nurodomas leidinio pavadinimas, leidimo metai, spaustuvė. Įrašyti ir leidinių sudarytojai: Vilniaus kalendoriuje – minėtasis P. Paprockis, o Gardino – mokytojas jėzuitas Karolis Malinowskis (1741–?). Palyginus šiuos kalendorius su tuo pat metu leistais, gana populiariais ūkiniais kalendoriais[10] (juose spausdinti straipsneliai apie ūkį, liaudies mediciną, įvairiausi patarimai iš veterinarijos, miškininkystės, bitininkystės), matyti, kad tiek formatu (apytikriai 7 × 10 cm), apimtimi (dažnai daugiau kaip 100 p.), tiek medžiagos pateikimo tvarka ir pačia tematika aptariami rinkiniai labiau priminė maldaknyges nei periodinius leidinius. Kalendoriai į maldaknyges panėšėjo veikiausiai neatsitiktinai – juk didžioji skaitančiosios LDK visuomenės dalis gerai pažinojo maldaknygių tekstus, vienokį ar kitokį jų išdėstymą. Šitoks visuomenei „pažįstamas“ informacijos pateikimas turėjo sąlygoti intensyvesnį periodinių leidinių (šiuo atveju kalendorių) skaitymą ir sykiu skatinti raštingumo plėtrą.

Nėra tiksliai žinoma, kiek kiekvienais metais išeidavo Vilniaus ir Gardino kalendorių. Sudarytojams tiražus kasmet reikėdavo derinti su spaustuvininkais, tad per metus išleidžiamų egzempliorių skaičius dažnai keisdavosi.

Kalendorių turinys

Mėnesių ir dienų laikmatis. Abiejų kalendorių pirmieji puslapiai būdavo skiriami konkrečių metų mėnesiams ir dienoms surašyti. Dažniausiai šią kalendorių dalį sudarydavo dvylika lentelių, kiekviena jų buvo spausdinama atskirame puslapyje. Laikas skaičiuotas pagal naująjį Grigaliaus kalendorių.[11] Kiekvienų metų Vilniaus ir Gardino kalendoriuose skelbti keliamųjų švenčių sąrašai, įvairiuose dvaruose numatomų puotų datos, nurodytas laikas, kada leidžiasi ir teka saulė, žymėtos mėnulio fazės.

Žinios iš pasaulio. Vilniaus ir Gardino kalendoriuose skaitytojams buvo pateikiama išsami, su gausiomis nuorodomis informacija – savotiškos genealoginių medžių[12] formos – apie svečių kraštų karalius, karalienes, jų palikuonis, garsiausius monarchus, būtos ir nebūtos jų gyvenimo istorijos, dažniausiai perspausdintos iš kitų periodinių leidinių ar kalendorių sudarytojui pristatytos anoniminių autorių.[13] Štai kone pusę 1781 m. sudaryto 1782-ųjų Gardino kalendoriaus[14] užima pasakojimai apie įvairiausius pasaulio kraštus: Ameriką, Angliją, Čekiją, Daniją, Ispaniją, Italiją, Kurliandiją, Lenkiją, Maltą, Olandiją, Portugaliją, Prancūziją, Prūsiją, Rusiją, Švediją, Šveicariją, Turkiją, Vokietiją ir kitus. Nors tos žinios atspindėjo nelabai objektyvų aprašomų šalių vaizdą, buvo be galo spalvingos, sudėliotos į įdomius siužetinius pasakojimus, oponuojančius fragmentiškam požiūriui į pasaulį. 1779-ųjų Gardino kalendoriaus straipsnelyje apie Bavarijos elektoriaus rinkimus nėra fiksuojami jokie faktiniai duomenys – vardai, titulai, tiksli įvykių vietovė. Kuriant intrigą, pasakojama apie elektoriaus mirties priežastis, atskleidžiamos siauram artimųjų ratui težinomos detalės, mėginama formuoti iš aprašytos istorijos besirandantį, į skaitytoją orientuotą didaktinį pamokymą:

Buvusio Bavarijos elektoriaus, be palikuonių išėjusio anapilin, mirtis kone visoje Europoje sukėlė didžiulį sąmyšį. […] Priežastis [mirties – J. Ž.-G.] – turtas: pasikvietė į savo dvarą iš Italijos jauną damą, baisiųjų raupų užpultą. Tokios jos išvaizdos taip išsigando, kad ir pats pasijautė ta pačia liga, kuri jo giminės kunigaikštienėms ir kunigaikščiams didžiai žalinga buvusi, sergąs – su didžiule baime pelnytai gresiančią mirtį minėjo.[15]

Pateikiant išsamius svečių kraštų aprašymus, pačia pirma eilute fiksuojama šalyje vyraujanti religija: Anglija – kalvinistų religijos karalystė, Austrija – katalikų religijos kunigaikštystė, Danija – liuteronų religijos karalystė ir pan. Čia galima įžvelgti religinės tolerancijos pradus, „įteisintus“ XVIII a. švietėjų ir propaguotus daugiatautėje, skirtingus tikėjimus išpažįstančioje valstybėje.

Peržvelgus Vilniaus ir Gardino kalendorius matyti, kad pastarajame įvairių pasakojimų apie užsienio šalis, ten gyvenančias ar gyvenusias iškilias asmenybes yra gerokai daugiau. Dažnesni Gardino kalendoriuje ir pasaulio politinės arenos įvykių, kad ir praėjusių, vertinimai:

Norėdamas sustabdyti slaptą prekybą, kurią amerikiečiai vedė su Prancūzija ir Ispanija, Parlamentas [Anglijos – J. Ž.-G.] išsiuntė jūrų žvalgus, idant šie pasisukiotų netoli Amerikos krantų. Šitoks laisvės suvaržymas supykdė amerikiečių kolonijas, ir tai tapo pagrindine nenumaldomo karo priežastimi. […] Pritrūkusios tikrų pinigų, Amerikos kolonijos ėmė leisti popierinius. Anglija jais atsiskaityti uždraudė, reikalavo mokėti sidabru. Tai suerzino per prievartą suburtuosius, apmaudą slepiančiuosius – ir šitai buvo antroji karo priežastis.[16]

Gardino kalendoriuje aptariami ir to laiko ekonominiai pasiekimai. 1780-ųjų numeryje spausdinamas didžiulis straipsnis apie Anglijos manufaktūras. Atkreiptinas dėmesys, kad XVIII a. antroje pusėje Europoje (pirmiausia tokiose šalyse kaip Anglija, Prancūzija, Nyderlandai, Vokietija, Šveicarija) besikuriančios manufaktūros laikytos „veiksminga priemone siekiant ekonominės pažangos, mažinant žmonijos skurdą ir nedarbą, stabdant jos moralinį nuopuolį“[17]. Tokia pažiūra „patvirtinta“ spausdintu žodžiu ir paskleista visuomenei turėjo pateisinti ir sykiu paremti Gardino seniūno, spaustuvės įkūrėjo A. Tyzenhauzo vykdomas reformas, o ypač įvairių manufaktūrų steigimą. Straipsnyje apie Anglijos manufaktūras skrupulingu tikslumu, numaldant bet kokias abejones, keliamas ekonominės pažangos keliu einančios šalies pavyzdys:

Garsi žemdirbyste, tačiau ne mažiau ir manufaktūromis Anglija! Tame krašte šio amžiaus [XVIII a.] pradžioje priskaičiuota apie 12 milijonų avių. Skaičiuojant vien tik vilną, kiekvienos vidutinė kaina – 2 šilingai, taigi 20 [avių] jau sudarytų vieną svarą. […] Nortvičo vilnos manufaktūroje dirba 120 tūkstančių fabrikantų. Per metus gaminių parduodama ne mažiau kaip už 100 tūkstančių svarų sterlingų. […] Lido miestas ir jo apylinkės garsėja angliškos gelumbės manufaktūra. Kiekvieną savaitę vykstančiu prekymečiu ten per valandą gelumbės parduodama už 20, o kartais ir už 30 tūkstančių svarų. […] Škotijoje ir Airijoje, ne Anglijoje, kur nedera linai, yra didžiai garsus drobės fabrikas. 1766 metais gautos drobės buvo priskaičiuota per 12 milijonų angliškų uolekčių. […]

Be vilnos, Anglija daugiausia parduoda gaminių iš plieno, alavo, vario, žalvario, tombako. Iš viso šalies manufaktūrose dirba apie 400 tūkstančių asmenų. Iš ten į užsienį per metus išvežama prekių už 600 tūkstančių svarų sterlingų, [iš jų] už 150 tūkstančių siunčiama į Ameriką. Tačiau Anglija mažai turi geležies, be to, ji gana prasta, atvežta iš Švedijos, Sirijos, Korintijos, Kranjsko [Slovėnijoje].

Prekybos mastai Britanijoje

Metinis Anglijos pelnas svarais sterlingų:

Portugalijoje – 2 000 000,

Ispanijoje – 1 600 0000

Turkijoje (mažiausiai) – 400 000,

Olandijoje – 1 200 000.[18]

Pasaulis pažįstamas jį įvardijus, suskaičiavus, įvertinus. Toks pažinimas suponuoja kosmopolitinę jauseną, drąsą ištrūkti iš „savų“ ir priimti „kitus“. Galbūt dėl to XVIII a. neretai yra vadinamas kosmopolitizmo amžiumi, laikotarpiu, kai svetimi, anksčiau net negirdėti pasaulio kraštai aptariami, vertinami tartum gimti:

Niujorkas užima 10 000 kvadratinių mylių. […] [Amerikos] Sostinėje yra 2500 namų, ten gyvena 16 tūkstančių gyventojų. Provincijoje piliečių skaičius viršija 100 tūkstančių, iš jų yra priskaičiuojama daug olandų. […] Naujasis Džersis užima 75 000 kvadratinių mylių, ir gyventojų skaičius siekia 75 tūkstančius. Nors derlingos žemės toje provincijoje ir apstu, tačiau prekiaujama nedaug.[19]

Pažinti pasaulį skatinama ne tik pasakojimais, bet ir vizualiomis priemonėmis: 1774 m. Vilniaus kalendoriuje spausdinamas žemėlapis, kuriame aiškiai pažymėtos LDK sienos ir arčiau bei toliau esančios užsienio valstybės. Taigi visuomenė, į kurią orientuota kalendoriuose pateikiama informacija, tarsi įkurdinama pasauliniame kontekste, tiksliai fiksuojant vietą, laiką, įvykių priežastis ir padarinius.

Kalendoriuose pateiktos žinios skaitytojams padėdavo susivokti ne tik politikos, ekonomikos, bet ir kitose srityse. Štai į 1778-ųjų Gardino kalendorių įtraukiama išsami tuometinės Europos periodinių leidinių klasifikacija. Vaizdingais palyginimais (pasitelkus įvairiausias spalvines gamas, antikinius įvaizdžius) apibūdinama spaudinių forma ir tematika, išskiriami kiekvienam leidiniui būdingiausi bruožai:

1. Baltasis žurnalas arba laikraštis įvykius aprašo tik teisingai, sąžiningai, be jokios klastos ar apgaulingų vingrybių ir prasimanymų, kaip ir kur kas nutiko. […]

2. Juodojo medžiaga įdomi, tačiau išdėstyta piktai, pridedant savo nuodų svetimoms ydoms išjuokti. […]

3. Rudasis artimas kaimyniniam juodajam, ir būtent naktį juos sunku atskirti. Vis dėlto kitokia nei juoda, toji spalva sklinda šviesesniais spinduliais. Klastingų lupikautojų žodis tamsiausius nusikaltimus išguldo – žinoma, tokie visuomet pasirengę ne dorybes, o bjaurius nusidavimus pamatyti, kad tik įsiteiktų. […]

[…]

4. Žydrasis žurnalas vien apie dangiškas laimes rašo, taip pat ir apie žemiškas, kurios į dangiškąsias esti panašios. […]

5. Galiausiai pilkasis – itin savitas dienraštis, esantis vidury tarp visų spalvų; jis kaskart neva vis puola žemyn, betgi kartu nelyg koks Antėjas, vėlei į aukštumas kyla. Jis siekia apie viską ne tiek pagrįstai, kiek drąsiai pasakot.[20]

Skyrium aptartini kalendoriuose spausdinti straipsniai apie mediciną, astrologiją, įvairias pranašystes.

Apšvietos epochoje skirtingų religinių doktrinų, dogmatizmo ir scholastikos dominavimą kultūros, mokslo srityse ima stelbti pasaulietinės pažiūros, racionalizmas. XVIII a. antroji pusė – lūžio medicinoje metas, sąlygotas tuolaik modernių mokslinės ir praktinės medicinos atradimų.[21] Tuo metu gerokai padidėjo ir pačios visuomenės domėjimasis sveikata, jos saugojimo būdais. Į skaitančiosios auditorijos interesus reaguoja ir Vilniaus bei Gardino kalendoriai. 1771 m. Vilniaus kalendoriuje spausdinamas straipsnis apie maro epidemiją.[22] Adresatui (lenkų kalbą mokančiam LDK piliečiui) gal kiek ir primityvia, tačiau suprantama kalba aiškinami ligos požymiai, jų atsiradimo priežastys:

Maras yra viena iš ūmiausių epidemijų, o ją sukelia užnuodyti, į mūsų kraštus iš rytų sklindantys oro garai. […] Kaip byloja garsusis vokiečių gydytojas Hofmanas, kvėpuojant, o tai, beje, nutinka ir kitoms užkrečiamoms ligoms užpuolus, maro nuodai, įtraukti kartu su oru, susimaišo su seilėmis, užkrečia galvą, išsausina gyslas, išsunkia bet kokią gyvastį, sukelia galvos sunkumą, nejautrą, mieguistumą, ūmų skausmą.[23]

Po įžanginių, europinės patirties pavyzdžiais iliustruotų pastabų pereinama prie konkrečių, savo krašto visuomenei skirtų patarimų, kaip gydyti užsikrėtusiuosius maru:

Kaip ir gydant raupus, veiksmingas [maro – J. Ž.-G.] gydymas priklauso nuo kuo ankstyvesnio ligos sustabdymo medikų vadinamoje primae viae srityje; taip pat reikia spėriai mušti karštį bei padėti prasiveržti išbėrimui. […] Kuomet liga pastebimai sumenksta, ligoniui, idant sustiprėtų jėgos, galima duoti išgerti degtinės.[24]

Ūkio kalendoriuose (jau minėtuose Kalendarz Gospodarski ir Kalendarz Rolniczy i Gospodarski) dažnai būdavo pateikiama „astronominių žinių“. Rašyta apie kurios nors planetos daromą įtaką orams, derliui. Tokių pranešimų pagrindu paprastai tapdavo įvairūs mokslu nepagrįsti spėjimai. Vilniaus kalendoriuje spausdinamos naujienos iš astronomijos skaitytojus pirmiausia pažindina su pačiu šio mokslo objektu:

Dangaus šviesuliai yra trijų rūšių. Pirmajai priklauso nejudančios žvaigždės arba dar vadinamos stelloe fixoe […]. Antrąją sudaro planetos, kurios kitų šviesulių atžvilgiu pačios juda ir dar pritraukia nejudančias žvaigždes. Trečioji rūšis – tai kometos, šitaip pavadintos dėl šviesa plieskiančios savo uodegos.[25]

Svarbu esti ne tik priimti informaciją, bet ir pažinti jos kilmę, šaltinius, suvokti priežastis, gebėti jas sieti su kasdienio gyvenimo fragmentais.

Naujai XVIII a. antrosios pusės LDK laikmačiuose yra traktuojamos ir pranašystės. Štai Gardino kalendorių pradėjęs leisti jėzuitas Malinowskis nuo pat pirmųjų numerių (1776 m.) ima polemizuoti su garsaus tuo metu pranašo Zicheno, Zellerferdo evangelikų bendruomenės superintendento, pranašystėmis. Zichenas numatė didžiulius žemės drebėjimus, 1783–1786 m. turėsiančius padalyti Europą į dvi dalis. Jo pranašystės, bauginusios Europą, pasiekė ir LDK. Ypač dažnai apie jas kalbėta, kai 1785-ųjų vasario 26-osios naktį Krokuvos apylinkėse įvyko žemės drebėjimas. Kaip tik tuo metu Gardino kalendoriuje, siekiant sumažinti kilusią paniką, ir buvo išspausdintas kritiškas straipsnis, aiškinantis žemės drebėjimų priežastis, tikimybę ir galimus padarinius. Dėstytos mintys buvo grindžiamos kituose leidiniuose pasirodžiusiais pritariančiais teiginiais:

Baigsiu teisinga Supraslio kalendoriaus įžvalga, kad ne viskas išsipildo, ko bijomasi. Taip pat ne visi dalykai, kurie baugina, yra įdomūs, o tikėti paprasta tik tuo, kad Alboraka buvo Mahometo kumelė, kuria jis nujojo iki devinto dangaus, jog turkų vadas vadovauja 270 tūkstančių galvų ir kad savaime iššauna ne tik kamštis iš butelio, bet ir pranašystė.[26]

Didžiąją Vilniaus ir Gardino kalendorių dalį užėmusios žinios iš pasaulio pateikdavo gana įvairią, skirtingus dalykus fiksuojančią, to meto LDK skaitytojus dominusią informaciją. Peržvelgtos publikacijos leidžia kalbėti apie XVIII a. antrosios pusės LDK visuomenės poreikius, rūpesčius, netgi tam tikrą jos vaizdą pasauliniame kontekste. Tą, kitas interpretacijas inspiruojantį vaizdą, gerokai papildo ir ne tokios gausios gimtojo krašto naujienos.

Krašto naujienos. Vilniaus ir Gardino kalendoriuose išskirtinę vietą užėmė Lenkijos karalystės ir LDK didikų, vyskupų, vaivadų, kaštelionų, ministrų, seniūnų, maršalkų, etmonų, raštininkų sąrašai. Kalendoriai funkcionavo kaip vieni pagrindinių visuomenės informavimo šaltinių, teikę žinių apie valstybės struktūrą XVIII a. antrojoje pusėje, aiškinę šalies valdymo ypatumus. Kiekvienų metų Vilniaus ir Gardino kalendoriuose spausdinti įvairiausių krašte veikusių departamentų (užsienio reikalų, karo, teisingumo), komisijų (iždo, edukacijos, teismo, pinigų kalimo), draugijų (elementorių leidybos) sąrašai, vardyti Lenkijos karalystės ir LDK pavietai, kapitulos, aptarta LDK Vyriausiojo Tribunolo veikla. Visuomenė pažindinta su oficialiais potvarkiais, Seimo priimtais nutarimais – kai kuriuose Gardino kalendoriaus numeriuose spausdinamos net išsamios Seimo dienotvarkės. Nemažai būta ištraukų iš konstitucinių straipsnių, aiškinusių viešųjų valdžių paskirtį, bajorų, miestiečių, valstiečių teises ir pareigas, bylų teisenos principus.

Iš skelbtų sąrašų Gardino kalendoriuose išskirtinę vietą užėmė Vilniaus universitete, 1781 m. pervadintame į LDK Vyriausiąją mokyklą (Schola Princeps Magni Ducatus Lithuaniae), dėsčiusių profesorių vardai ir pavardės (Georgas Forsteris, Stanislovas Bonifacas Jundzilas, Pranciškus Norvaiša, Jonas Sniadeckis, Mišelis Renje, Jeronimas Stroinovskis ir kt.), fakultetų bei katedrų pavadinimai (fizikos, moralės mokslų fakultetai, juose esančios matematikos, chemijos, astronomijos, mechanikos, teologijos, teisės, istorijos, retorikos, literatūros katedros). Informuota, jog Vyriausiojoje mokykloje ypatingas dėmesys skiriamas gamtos mokslų ir medicinos mokymui (atliepusiam Apšvietos epochos reikalavimus), kad joje veikia puikiai įrengtos laboratorijos ir kabinetai. Užsiminta, jog rektoriaus Martyno Počobuto (1728–1810) iniciatyva buvo perstatyta observatorija, aprūpinta moderniais prietaisais, taip pat kad sukaupta didžiulė biblioteka. Pranešama ir apie tai, kad studentai Vyriausiojoje mokykloje mokomi „Niutono fizikos“, pažindinami su Mikolajaus Koperniko atradimais. Tokia informacija pirmiausia turėjo būti naudinga mokslo siekiančiai jaunuomenei. Taigi kalendorių leidėjai buvo suinteresuoti į skaitytojų gretas įtraukti ir šią, paprastai aktyviausią, uoliausiai priimančią įvairias žinias visuomenės dalį.

Vilniaus ir Gardino kai kurių metų kalendoriuose spausdintos įvairios publikacijos apie Edukacinę komisiją, jos įkūrimo priežastis (1773 m. popiežiaus Klemenso XIV bule buvo panaikinta Jėzaus draugija, tad kažkam reikėjo perimti jėzuitų administruotas mokyklas ir valdytą turtą) bei veiklą (valstybės švietimo reikalų tvarkymą). Aiškinta, kad Edukacinė komisija daugiausia dėmesio skiria vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, į savo mokymo programas įtraukusioms gamtos ir tiksliuosius mokslus.

Lenkų kalba skaitančiai visuomenei kalendoriuose pristatyta ir kita LDK spaustuvėse išleista literatūra. 1787-ųjų Gardino kalendoriuje spausdinamas 1786 m. Vilniaus akademijos spaustuvės išleistų veikalų registras. Nors tematiniu aspektu leidiniai gana skirtingi, iš jų pavadinimų įmanu spręsti, kokia literatūra tenkino XVIII a. antrosios pusės LDK skaitytojų poreikius: Politinė Prancūzijos karalystės istorija, Lenkijos karalystės ir Lietuvos įstatymų, statutų ir konstitucijų aprašas, parengtas K. Zeglickio, Varmijos vyskupo ir kunigaikščio įvairūs laiškai bei raštai, Žemės matavimo pagrindai kariuomenėje besilavinantiems jaunuoliams, Knygelė apie vaikų auklėjimą, Įvairių autorių sekmadieniniai pamokslai, Istorija apie narsųjį Prancūzijos kunigaikštį, Geografijos gramatika arba naujai surinktas ir išguldytas geografijos rinkinys. Beje, į Karolio Estreicherio sudarytą keliatomę bibliografiją kai kurie leidiniai nėra įtraukti, tad, rengiant senųjų LDK spaudinių ne lietuvių kalba rodykles, veikiausiai derėtų atkreipti dėmesį ir į to meto kalendoriuose pateiktą informaciją.

Šalia krašto naujienų kalendoriuose viešintos ir skolininkų pavardės. Ankstesniais amžiais pasirodžiusiuose kalendoriuose skolininkų sąrašai užimdavo išskirtinę vietą. Juk ir pats žodis „kalendorius“ kilo iš lotynų kalbos žožio calendarium, reiškusio „skolų knygelę“. Kitu giminingu lotynų kalbos žodžiu calendae buvo nurodoma kiekvieno mėnesio, kai mokėtos skolos, pirmoji diena. Senovės Romoje tokią dieną paskelbdavo žyniai (ilgainiui calendae arba kalenda imta vadinti pirmąją Naujųjų metų dieną). Beje, graikai kalendų neturėjo, todėl gana dažnai vartotas posakis „laukti iki graikiškų kalendų“ reiškė „laukti iki begalybės“.

XVIII a. paskutinių dešimtmečių LDK kalendorių publikacijose kritikuoti įvairių visuomenės sluoksnių atstovai. Neapeitas net ir dvasininkų luomas:

Mums buvo pranešta, kad kai kurie klebonai, turėdami padaryti aibę įrašų, skubotai pildo krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygas; taigi atkreipiame į tai dėmesį ir dar primename, kad įrašų nevalia daryti ant bet kokių kortelių, kurios gali dingti ar užsimiršti.[27]

XVIII a. pabaigoje kraštą krėtę įvairūs politiniai neramumai skatino bent jau tam tikruose visuomenės sluoksniuose laikytis tvarkos. „Kaltininkų“ paviešinimas nemenka dalimi prisidėjo prie tos tvarkos sergėjimo. Apskritai Apšvietos laikų žmonės į įvairius reiškinius žiūrėjo labiau per asmeninių intencijų, o ne socialinių procesų prizmę. Jiems rūpėjo klausimas „kas tai padarė“, o ne „kaip tai įvyko“.

Pabrėžiant visuomeninę tvarką, mėginta pagrįsti valstybės ir pilietinės visuomenės pozityvios sąveikos, „susikalbėjimo“ galimybę. Aptariamojo laikotarpio kalendoriuose ne tik kreiptasi į visuomenę, bet ir stengtasi išgirsti ją pačią:

Mes, teikdami pirmenybę kitokiam piliečių požiūriui, taip pat sutikus visiems luomams, savo noru dabartiniam Karaliaus sosto paskirtam Seimui pasiūlėme ir teisėtai to norime, kad bet koks turtas – kilnojamasis ar nekilnojamasis, bažnytinis ar pasaulietinis – pagal kaduko teisę[28] būtų skirstomas.[29]

Iš Vilniaus ir Gardino kalendorių nemažai galima sužinoti ir apie LDK paštą. Matyti, kad XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais paštas tarnauja ne tik valstybinėms institucijoms, bet ir privatiems, savo korespondenciją į įvairias šalies ir užsienio vietoves siunčiantiems asmenims. Kalendoriuose skelbti ir įkainiai už siunčiamus laiškus bei siuntas, taip pat pašto trakto kryptys. Sužinome, kad generalinė pašto direkcija XVIII a. antrojoje pusėje buvo įsikūrusi Varšuvoje. Šiame mieste taip pat veikė karaliaus dvaro centrinis paštas, o stambesniuose administraciniuose centruose – svarbesnės pašto įstaigos. 1785 m. Vilniaus kalendoriuje minimi trys dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikę pašto skyriai: Vilniaus, Kauno ir Raseinių. Iš artimesnių LDK miestų tokios įstaigos nurodytos Gardine, Minske, Mintaujoje, Naugarduke, Nesvyžiuje, Slanime. 1794-ųjų Gardino kalendorius tarp svarbesnių pašto skyrių pažymi Vilnių, Kauną, Raseinius, Merkinę. Skelbta informacija ir apie laisvuosius pašto traktus (jais gabenta ne tik įvairi korespondencija, bet ir vežti privatūs asmenys) bei skirtingose vietovėse esančias pašto stotis.

Vilniaus ir Gardino kalendoriai – vieni pirmųjų periodinės spaudos leidinių, XVIII a. antros pusės LDK skaitytojus pažindinę su švietėjiškos minties sklaida gimtajame krašte ir pasaulyje. Šie lenkų kalba leisti laikmačiai buvo skirti ne tik metų mėnesiams ir dienoms žymėti, Mėnulio ar Saulės užtemimams ženklinti – juose skelbta informacija vedė į platų pasaulinių įvykių kontekstą, formavo skaitančiosios visuomenės supratimą apie mediciną, mitologiją, įvairias tiksliųjų mokslų sritis.

Kalendorių tekstų kalba, atitinkanti sakytinės kalbos stilistiką, greičiau nei sudėtingos mokslo traktatų tezės pasiekdavo skaitytoją. Kita vertus, pateikiamų žinių svarba priklausė ne nuo įvykių reikšmingumo ar „didumo“, bet nuo to, kiek informacija buvo aktuali to meto LDK gyventojui, norinčiam žinoti savo teises bei priedermes ir išmintingai jomis naudotis.

Be švietėjiškų paskatų, kalendorių leidėjai stengėsi žadinti ir pačios visuomenės aktyvumą, skatino ją prabilti, jos vardu kėlė viešumon aktualius klausimus, ragino svarstyti įvairių etinių normų būtinybę (tai vėliau daug prisidėjo prie naujų visuomeninio diskurso formų atsiradimo).

Vilniaus ir Gardino kalendoriai funkcionavo ir kaip politikos, ekonomikos bei kultūros pradžiamoksliai. Juose iš įvairių šaltinių surinkta medžiaga taikyta daugiau ar mažiau pažįstamai skaitytojų auditorijai, pageidaujančiai ne pranašystėmis ar stebuklais gražintos informacijos, bet konkrečiais faktais, logiškais aiškinimais grįstų žinių, tiesiogiai galinčių daryti įtaką kasdienei patirčiai.

[1] Jeremy Black, Eighteenth-Century Europe, New York: St. Martin’s Press, 1999; Elizabeth Lewisohn Eisenstein, The printing revolution in early modern Europe, Cambridge: Cambridge University Press, 1999; Joyce Appleby, Lynn Hunt, Margaret Jacob, Tiesos sakymas apie istoriją, iš anglų k. vertė Remigijus Juozaitis, Vilnius: Margi raštai, 1998; Danuta Hombek, Prasa i czasopisma polskie XVIII wieku w perspektywie bibliologicznej, Kraków: Towarzystwo Autorów i Wydawców Prac Naukowych „Universitas“, 2001; Ulrich Im Hof, Švietimo epochos Europa, iš vokiečių k. vertė Nijolė Daujotytė, Vilnius: Baltos lankos, 1996.

[2] Nuo XVI a. antros pusės ypač populiarūs buvo Prancūzijoje leisti Nostradamo almanachai.

[3] Anot kai kurių šaltinių, LDK jau nuo XV a. buvo platinami lotynų kalba parašyti kalendoriai, žr.: Filomena Šileikytė, „Kalendoriai“, Tarybų Lietuvos enciklopedija 2, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų leidykla, 1986, 183.

[4] Bronisław Natoński, „Jan Poszakowski“, in: Polski słownik biograficzny 27, Wrocław: Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1983, 704–707.

[5] Petras Juknevičius, „Garsus jėzuitas Jonas Pašakauskis“, in: Jais garsus Daugyvenės kraštas, Panevėžys: Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis, 2008, 4–9.

[6] Kalendarz polityczny na rok pański 1737, w Wilnie: w drukarni J. K. M. i Akademickiey Soc. Jesu, 1736, 34.

[7] Lechas – legendinis lenkų protėvis, Lenkijos (poetiškai vadinamos Lechija) įkūrėjas.

[8] Kalendarz historyczny y polityczny na rok pański 1739, w Wilnie: w drukarni J. K. M. i Akademickiey Soc. Jesu, 1738, 21.

[9] Algirdas Šidlauskas, Istorija Vilniaus universitete XVI a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, Vilnius: Mokslas, 1989, 62–64, 124.

[10] Tiek Gardine, tiek Vilniuje paskutiniais XVIII a. dešimtmečiais (sunku nustatyti tikslius jų leidimo metus, nes ne visų metų egzemplioriai yra išlikę) buvo leidžiami laikraščius primenantys vadinamieji ūkiniai kalendoriai: Kalendarz Gospodarski – Gardine ir Kalendarz Rolniczy i Gospodarski – Vilniuje.

[11] Naujasis Grigaliaus kalendorius buvo pavadintas senojo Julijaus kalendoriaus reformatoriaus popiežiaus Grigaliaus XIII (1572–1585) garbei. Nors naujasis kalendorius buvo paprastas ir tikslus, bendraeuropietiška laiko skaičiavimo reforma nekatalikiškose šalyse vyko sunkiai – naujasis kalendorius išsyk galėjo būti įvestas tik Katalikų bažnyčioje, kitais atvejais jam turėjo pritarti valstybių valdžia. Neretai naujojo kalendoriaus pristatymas būdavo laikomas viena kovos su reformacija priemonių, tad ne vienoje šalyje jis buvo ignoruojamas ar ginčijamas. Dideliu išbandymu reformos vykdymas tapo ir Abiejų Tautų Respublikoje. 1584–1589 m. neramumai dėl naujojo kalendoriaus kilo liuteroniškoje Rygoje, tuomet priklausiusioje ATR, 1583–1585 m. prieš jį protestavo Lvovo, o 1584–1586 m. – Vilniaus stačiatikiai. Protestantai galiausiai su juo susitaikė, tačiau stačiatikiai išsikovojo teisę laikytis senojo kalendoriaus. Dalinis Grigaliaus kalendoriaus priėmimas dar kartą patvirtino ATR konfesinę tautinę specifiką, sukėlė nemaža gyvenimiškų nepatogumų (pavyzdžiui, katalikai dažnai skųsdavosi, kad dirbama per katalikiškas šventes).

Pažymėtina, kad daugiau nei 100 metų skirtingose LDK dalyse galiojo abu kalendoriai – tiek senasis Julijaus, tiek naujasis Grigaliaus. Nors Grigaliaus kalendorius LDK buvo įvestas 1586 m., nuo 1800 m. carinės Rusijos valdomoje Lietuvos dalyje vėl buvo grįžta prie Julijaus kalendoriaus, o Užnemunėje liko galioti patikslintas Grigaliaus kalendorius.

[12] Genealoginius medžius pradėta sudarinėti tik XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje. Ši veikla buvo inspiruota daugiausia praktinių tikslų, kaip antai turto paveldėjimas.

[13] Nors korespondentų pavardės ir jų informacijos šaltiniai nėra žinomi, galima spėti, iš kokių miestų kalendorių rengėjai ją gaudavo. Greičiausiai dauguma pranešimų atkeliaudavo iš Lenkijos, dažniausiai Varšuvos. Tikėtina, kad antras informacijos centras buvo Dancingas (dab. Gdanskas). Šiame svarbiausiame ATR uoste ir viename iš didžiausių valstybės miestų cirkuliavo didžiausi pinigai, be to, tai buvo pagrindiniai vartai, per kuriuos bendrauta su Vakarų Europa.

[14] Kalendarz Grodzieśki na rok pański 1782, w Grodnie, w Drukarni J. K. Mci., 1781, 10–53.

[15] Kalendarz Grodzieśki na rok pański 1779, 1778, 10

[16] Kalendarz Grodzieśki na rok 1784,1783 (cituojama iš kalendoriaus priedo, kurio puslapiai nėra sužymėti).

[17] Ulrich Im Hof, 1996, 73.

[18] Kalendarz Grodzieśki na rok przestępny 1780, 1779, 12.

[19] Ten pat, 18.

[20] Kalendarz Grodzieśki na rok pański 1778, 1777, 30.

[21] Tadeusz Brzeziński, Historia medycyny, Warszawa: Wydawnictwo Lekarskie PZWL, 1995, 118.

[22] XVIII a. pradžioje nuo maro išmirė ištisi LDK kaimai ir miestai (net tokiame LDK mieste kaip Gardinas neliko daugiau nei pusės gyventojų, Vilniuje maro aukomis tapo apie 80 tūkstančių žmonių). Beje, tais pačiais 1771 m. (kuriems ir buvo skirtas cituojamas Vilniaus kalendorius) Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis 12 bažnyčių tris mėnesius (po keturis kartus per savaitę) nurodė laikyti mišias už sergančiuosius maru.

[23] Kalendarz Wileński na rok 1771, w Wilnie: w drukarni J. K. M. i Rzpltey Akademickiey Soc. Jesu, 1770 (cituojama iš kalendoriaus priedo, kurio puslapiai nėra sužymėti).

[24] Ten pat.

[25] Kalendarz Wileński na rok 1775, 1774 (cituojama iš kalendoriaus priedo, kurio puslapiai nėra sužymėti).

[26] Kalendarz Grodzieśki na rok 1776, 1775 (cituojama iš kalendoriaus priedo, kurio puslapiai nėra sužymėti).

[27] Kalendarz Grodzieśki na rok 1782, 1781, 90.

[28] Kaduko teisė (lot. caducus – išmarinis, bešeimininkis) – teisė į išmarinį turtą, likusį be teisėtų paveldėtojų.

[29] Kalendarz Grodzieśki na rok 1779, 1778, 84.

Šaltinis – istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 3, 2024 m.